Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas V. M., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. S. (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Jis nubaustas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-10-09 iki 2015-10-25 neužtikrino, jog jo avys ir ožkos nepatektų į V. S. privačias valdas, esančias (duomenys neskelbtini) kaime, Molėtų rajone, dėl ko avys ir ožkos V. S. privačioje teritorijoje apgadino pastatus ir padarė 50 Eur turtinį nuostolį. Taip Pažeidėjas pažeidė 2013-12-20 Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymu Nr. B6-1256 priimtų Gyvūnų laikymo Molėtų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių 6.4 ir 6.7 punktų, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997-11-06 įstatymo 20 str. 2 d. 4 p. reikalavimus.

Nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu, Pažeidėjas jį apskundė Molėtų rajono apylinkės teismui, nurodydamas, kad protokole nėra išsamiai aprašyta veika, nenurodyta, kokie konkrečiai pastatai apgadinti, koks apgadinimo pobūdis. V. S. pateikti įrodymai dėl žalos dydžio visiškai nepagrįsti, nes į partirtą materialinę žalą V. S. įtraukė savo darbo valandas, kai neva šalino jam padarytą žalą. Iš į bylą pateiktų nuotraukų nėra aišku, kokio pastato, kokia dalis užfiksuota, kokia konkrečiai žala padaryta, nėra sąsajų su laikotarpiu nuo 2016-10-09 iki 2016-10-25. Nėra įrodymų, kad tariamą žalą sukėlė būtent E. S. avys ir ožkos. Nenustatyta, ar ant avių kailio ar ožkų ragų likę dažų pėdsakų, neužfiksuota, jog būtent minėti gyvuliai sukėlė žalą. Neįvertinta, jog tariama žala – nutrinti dažai – atsirado dėl nekokybiškų dažų. Dažus galėjo nublukinti saulė ar lietus. Iš fotonuotraukų negalima nustatyti, kas fotografuota – pastato dalis ar kitas nesusijęs objektas, ar nuotrauka paimta iš internetinio viešai prieinamo puslapio. Nuotraukos su neva žala pastatams padarytos ne pareigūnės, o V. S., nors įrodymus renka pareigūnai. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių V. S. patirtą žalą. Tyrėjos J. M. vertinimas negali būti prilygintas eksperto išvadai. Ji negalėjo objektyviai nustatyti, kaip ir kada buvo apgadinti pastatai ir nuo jų nutrinti dažai. Byloje nėra duomenų, kad pats pareiškėjas V. S. ar jo artimieji nuo 2015-10-09 iki 2015-10-25 būtų matę Pažeidėjui priklausančias avis ir ožkas savo teritorijoje. Tvora, skirianti Pažeidėjo ir V. S. valdas, yra užtverta iki pelkės, per kurią avys ir ožkos neturi galimybės patekti į V. S. teritoriją. Komisija padarė nepagrįstą išvadą, kad neapskundus Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimo, laikoma, kad Pažeidėjas su juo sutiko. Apskundimas yra asmens teisė, o ne pareiga ir nepasinaudojimas ja nesudaro pagrindo išvadai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo sutiko su teismo nutartyje išdėstytais motyvais.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį skundą, patikrina pirmosios instancijos teismo priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Pažeidėjas nesutinka su jo nubaudimu pagal ATPK 110 str. 13 d., abejoja ir prašo kritiškai vertinti liudytojų J. M., D. T., L.V. Š. ir N. P. parodymus, nesutinka su byloje surinktų įrodymų įvertinimu, nurodo, jog teisinga yra 2016-02-08 apylinkės teismo nutartis, kurios jis neskundė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, patikrinęs skundžiamą nutartį ir Komisijos nutarimą, susipažinęs su Pažeidėjo apeliacinio skundo argumentais, ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas surinktais įrodymais pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl Pažeidėjo kaltės padarius ATPK 110 str. 13 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymais, gautais teisėtais būdais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pažeidėjo apeliaciniame skunde nėra jokių naujų argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti apylinkės teismo, ir kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl išsamiau jų nekartoja.

ATPK 110 str. įtvirtinta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimą. Nors apeliaciniu skundu Pažeidėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 13 d., tačiau Pažeidėjo kaltę padarius minėtą administracinį teisės pažeidimą patvirtina bylos įrodymų visuma : administracinio teisės pažeidimo protokolas (1 t., 9-10 b. l.), nukentėjusiojo V. S. pareiškimas bei jo parodymai teisme (1 t., 14 b. l.), fotonuotraukos (1 t., 26-29, 31-32 b. l.), tarnybinis pranešimas (1 t., 30 b. l.), VĮ „Registrų centras“ pažymos dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), gretimų sklypų savininkų pateikimo (1 t., 41-42 b. l.), VĮ „Registrų centras“ žemės sklypų planų kopijos (1 t., 74-80 b. l.), liudytojų J. M., D. T., L. Š., N. P., taip pat nukentėjusiojo motinos J. S. parodymai, paties Pažeidėjo parodymai, kita bylos medžiaga. Minėti duomenys, su kuriais bei jų vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, leidžia tvirtinti, jog Pažeidėjas išties pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, Gyvūnų laikymo Molėtų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisykles. Kaip pažymėta skundžiamoje nutartyje, šio įstatymo 20 str. 2 d. 4 p. numato, kad gyvūnų laikytojai privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taisyklių 6.4 p. numato, kad gyvūnų laikytojai turi užtikrinti, jog viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose <....> gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros ir (ar) laikomi. Gyvūnui priteršus viešojoje vietoje, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, gyvūno laikytojas nedelsdamas turi surinkti gyvūnų ekskrementus ar kitus gyvūno paliktus teršalus. Šių taisyklių 6.7. punktas numato, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui, kitų gyvūnų gyvybei ir sveikatai, nepatektų į kitų asmenų privačias valdas, be priežiūros – į viešąsias vietas ar bendrojo naudojimo patalpas. Reiškia, Pažeidėjas, laikydamas naminius gyvulius, turėjo užtikrinti, jog jie būtų laikomi (ganytųsi) tik jam nuosavybės teise priklausančiose valdose, ir šiuo atveju jis to nepadarė. Nors jis ginčija policijos pareigūnių J. M., D. T., L.V. Š. ir N. P. parodymus, tačiau jis nesutinka su jais nenurodydamas rimtesnių ar labiau įtikinamų savo nesutikimo priežasčių. Apylinkės teismas šių liudytojų parodymais neturėjo pagrindo suabejoti. Jų parodymai patvirtina pažeidimo aplinkybes, byloje surinktus faktinius duomenis, taip pat ne tik nukentėjusiojo parodymus, tačiau ir pastarojo atsiliepime į skundą nurodytus faktus : jog Pažeidėjo ir nukentėjusiojo teritorijos nesiriboja, jog pelkė išdžiūvusi – ją galima lengvai perbristi, jog buvo matyti suraižytas šiferis, avių vilnos likučiai po medžiais ir ant namo sienų, trapus po eglėmis ir daug gyvulių išmatų, kad pastatai, kurie buvo atnaujinti, per pieš tai buvusį pranešimą, dabar buvo naujai apgadinti, tai be abejonės patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog minėtos pareigūnės vykdė savo tiesiogines pareigas, stengėsi išsamiai ištirti nukentėjusiojo pareiškime nurodytas aplinkybes ir atliko tai kvalifikuotai. Todėl jų dalykišką požiūrį ir kokybišką darbą kritikuoti vien tik todėl, kad darbo rezultatai netenkina paties Pažeidėjo, kad išsamiai ištyrusios įvykio aplinkybes jos patvirtino Pažeidėjo kaltę tinkamai neprižiūrėjus savo gyvulių, nėra jokių priežasčių. Visiškai neįtikinama, kad visos pareigūnės yra suinteresuotos ir šališkos, jos turi kažkokį interesą pakenkti Pažeidėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad Pažeidėjas jau ir anksčiau buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už analogišką pažeidimą, o šioje byloje jis ir neneigė, jog pats matė priterštą teritoriją, jog jam priklausantys gyvuliai V. S. jau buvo pridarę žalos ir anksčiau.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju vien tai, kad Pažeidėjui yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjamoje situacijoje nėra jokių abejonių, kad Pažeidėjas padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 13 d., jis nubaustas teisingai, todėl naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir E. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.