- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- PK-563-201/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00022-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Adolfina Simaitienė
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Kaltinamasis
- I. P.
- Kategorijos
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Adolfina Simaitienė, sekretoriaujant Erikai Ziniūtei, dalyvaujant nukentėjusiajam A. P., vertėjai Danutei Kontarienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
I. P. (I. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs 1983-05-30, Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio profesinio išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. kaltinamas tuo, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d., sandėliuke, esančiame namo rūsyje (duomenys neskelbtini), išpjovė A. P. įstatytas metalines duris ir padėjo šalia, o į sandėliuką įdėjo ir užrakino medines duris, tuo padarydamas nukentėjusiajam 429,15 Lt turtinę žalą.
Kaltinamasis I. P. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad A. P. puikiai pažįsta. A. P. yra agresyvus, tačiau dėl jo agresyvių veiksmų niekur nesikreipė. Agresyvus jis būna tada, kai būna neblaivus. Dėl rūsyje esančio sandėliuko vyko nesutarimai tarp A. P. ir kaimynų (duomenys neskelbtini). A. P. sakydavo, jog I. P. yra namo pirmininkė todėl jam viskas galima ir jis gali užimti bet kurį sandėliuką. Be to, A. P. vieną sandėliuką rūsyje jau turi. G. V. ir N. V. ne kartą prašė A. P. grąžinti jų rūsį, tačiau jis rūsio grąžinti nenorėjo ir piktybiškai atsikalbinėdavo. Tačiau vėliau A. P., kai rūsyje dar buvo metalinės durys, kaimynams (duomenys neskelbtini) pasakė „pasiimkit tą rūsį“. N. V. paprašytas, jis iš A. P. užimto sandėliuko išėmė jo įstatytas metalines duris. Metalinių durų jis nelaužė, o gražiai išpjovė ir padėjo šalia. Teisiškai sandėliukas niekam nepriklauso. (duomenys neskelbtini), name jis negyvena, tačiau yra šeimos, gyvenančios (duomenys neskelbtini) geras draugas, padeda jiems tvarkyti aplinką, šluoja gatvę, prižiūri gėles, valo laiptinę. (duomenys neskelbtini) prieš daug metų nusipirkus butą, buvo nurodyta, kuris sandėliukas jiems priklauso. Išimti duris iš sandėliuko jo paprašė (duomenys neskelbtini), todėl jis nupjovė metalinių durų strypukus ir duris iškėlęs pastatė šalia, tačiau kaimynas A. P. jų nepasiima ir prašo už duris sumokėti 400 Lt. Neseniai name įvyko vamzdyno avarija ir dėl drėgmės metalinės durys ten stovėdamos gali surūdyti.
Nukentėjusysis A. P. parodė, kad kaltinamasis šiame name negyvena, tačiau išplėšė jo rūsį. Tas sandėliukas anksčiau priklausė 6-tai butų ūkio valdybai ir ten buvo laikomos šluotos, nes sandėliukas anksčiau buvo skirtas valytojams, šluotoms susidėti. Vėliau į tą sandėliuką daug metų namo gyventojai tempė šiukšles ir iš jo buvo padarytas šiukšlynas. Naudotis tuo sandėliuku iš visų namo butų gavo leidimą, dėl sandėliuko nebuvo kalbėtasi tik su 4 buto gyventojais, nes su šio buto gyventojais santykiai pašliję, kelis kartus buvo susibarę. Apleistą sandėliuką išsivalė, susitvarkė, įvedė šviesą, ventiliaciją. Tačiau dabar negali pasiimti ten likusių savo daiktų, kai kaltinamasis įstatė kitas duris ir ten šeimininkauja, nors tame name negyvena. Be to, jis matė, kad viename rūsio sandėliuke I. P. savavališkai įsirengė tualetą. Niekas iš namo gyventojų neturi sandėliukų nuosavybės dokumentų, tačiau turi po 2-3 sandėliukus. Metalinės durys, kurias įsistatė į sandėliuką prieš 4 metus, jam kainavo virš 400 litų, plius meistrų paslaugos. Durų įsigijimo dokumentų neturi. Kaimynai (duomenys neskelbtini) į jį nesikreipė dėl sandėliuko gražinimo ir durų išėmimo. Prieš keturis metus jie klausė, kiek kainuoja durys, tačiau neprašė sandėliuko grąžinti ir kažkodėl duris išpjovė tik dabar. Kaimynai (duomenys neskelbtini) kartu negyvena ir 4 namo bute gyvena viena N. V.. Jos paprašytas kaltinamasis I. P. nupjovė durų vyrius ir jas išėmė, todėl dabar reikia dėti naujus vyrius ir duris nudažyti, kad jos nesurūdytų. Pareikštą ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti palaiko.
Liudytoja N. K. parodė, kad pradėjus loti jos šuniui, ji išgirdo triukšmą rūsyje. Nusileidusi į rūsį pamatė, kad pjaunamos sandėliuko durys. Tai vyko maždaug prieš 3-4 mėnesius. Kam priklauso sandėliukas nežino, gal Dariui iš 5-to buto. Durys buvo išpjautos autogenu, jos buvo tamsios spalvos, juodos. Sandėliukais ji nesinaudoja, su kaimynu A. P. santykiai kaimyniški. Kaltinamąjį I. P. pažįsta, jis dažnai lankosi 4 namo bute.
Liudytoja J. P. parodė, kad į ketvirtą butą atėjo gyventi kaltinamasis I. P.. Anksčiau rūsys priklausė 2-nai namų valdybai, vėliau į rūsį namo gyventojai ėmė nešti šiukšles. A. P. sutvarkė sandėliuką, įstatė metalines duris, jos buvo žalios spalvos. Kaltinamasis išėmė sandėliuko duris ir nežinia kodėl jį užėmė. Rūsyje esantys sandėliukai priklauso namui. Anksčiau sandėliuke buvo vokiškos durys, dabar įstatytos medinės, o žalios metalinės durys pastatytos šalia. Ji I. P. pažįsta ir mano, kad jis išplėšė ir jos sandėliuką.
Liudytoja N. V. parodė, kad rūsiu ji nesinaudojo daug metų, jis buvo neužimtas. Į butą atsikraustė prieš 15 metų. Prieš 3-4 metus A. P. išėmė jos sandėliuko duris ir įsidėjo savo. Jis teigė nežinojęs, jog sandėliukas priklauso jos butui, tačiau pažadėjo jai paprašius, sandėliuką atiduoti. Kaimyno paprašius gražinti sandėliuką jis atrakino sandėliuko duris ir ji suprato, kad sandėliuką A. P. grąžino. Su A. P. buvo vedamos derybos dėl durų išėmimo, tačiau buvo sunkau su juo susitarti. Jos sutuoktinis buvo užsiėmęs, todėl paprašė gero draugo I. P. įstatyti naujas duris į sandėliuką. I. P. sandėliuko durų spynos nelaužė, gražiai išėmė A. P. paliktas duris ir įstatė kitas. I. P. į sandėliuką įstatė medines duris, o metalines pastatė šalia. Sandėliukų ji turi tiek, kiek buvo įsigyjant butą. Kiek rūsyje iš viso yra sandėliukų ji nežino. Perkant butą, buvę savininkai parodė, kurie sandėliukai priklauso butui. Dokumentų, patvirtinančių sandėliukų nuosavybę, nėra. A. P. reikalauja už duris sumokėti apie 300 Lt, tačiau jai svetimų durų nereikia. Sandėliuke matė stovinčią kaimyno spintą, siūlė ją pasiimti, bet spintos A. P. nepasiėmė. Su kaimynais ji nebendrauja.
Liudytojas G. V. parodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), pirko iš trijų skirtingų savininkų, todėl jiems priklauso trys sandėliukai. Sandėliukus nupirko kartu su butu. Visais trimis sandėliukais naudojosi pastoviai. Sužinojęs, kad A. P. užėmė jiems priklausantį sandėliuką, su kaimynu kalbėjo dėl sandėliuko atlaisvinimo ir jis sutiko tai padaryti. Per eilę metų sandėliukai buvo išplėšti, kai kurie buvo ir neužrakinti, tačiau yra faktas, kad A. P. užėmė jų butui priklausantį sandėliuką ir įdėjo savo duris. Kas su A. P. durimis buvo padaryta jis nežino, pastoviai bute negyvena, nes pasistatė namą ir išsikraustė.
Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, jog iš rūsio sandėliuko išimtos metalinės, žalios spalvos durys ir padėtos šalia naujų, į sandėliuką įstatytų medinių durų. Durys išimtos nupjovus surūdijusius metalinius durų strypukus ( b.l. 35).
I. P. dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., t.y. svetimo turto sugadinimo išteisintinas, žemiau išdėstytų motyvų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnį, turto sunaikinimo ar sugadinimo be kvalifikuojančių požymių objektas – fizinių bei juridinių asmenų nuosavybė. Šių nusikalstamų veikų dalykas yra bet koks svetimas kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Savavaldžiavimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kaltininkas savavališkai vykdo tiek jam, tiek ir kitam fiziniam ar juridiniams asmeniui priklausančią tikrą ar tariamą teisę. Savavaldžiavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį pripažįstama, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kalbant apie turto sugadinimą ar sunaikinimą įstatymas numato būtiną sąlygą, jog turtas kaltininkui turi būti svetimas ir nuosavybės teise jam nepriklausantis, todėl darytina logiška išvada, jog sugadintas ar sunaikintas turtas turi nuosavybės teise priklausyti nukentėjusiajam. Savo pareiškime nukentėjusysis A. P. teigė, jog kaltinamasis I. P. sugadino jam priklausantį turtą, t.y. sandėliuko duris, kurias savavališkai išpjovė iš jam priklausančio sandėliuko. Tačiau A. P. teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), namo rūsyje, nei dokumento, patvirtinančio, jog sandėliuko durys, taip pat jam priklauso nuosavybės teise, t.y. teismui nepateikė durų įsigijimo dokumentų. Kaltinamasis I. P. teigė, jog metalines sandėliuko duris jis išpjovė šio sandėliuko savininkės, (duomenys neskelbtini) namo gyventojos N. V. prašymu. Tačiau teismo posėdžio metu liudytoja N. V., taip pat negalėjo teismui pateikti dokumento, patvirtinančio nuosavybę į minėtą sandėliuką. Ji teismui paaiškino, jog įsigyjant butą iš buvusių savininkų, jie nurodė sandėliukus, kurie yra priskirti butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Taigi nei nukentėjusysis A. P., nei tariamoji sandėliuko savininkė N. V. nėra minėto sandėliuko savininkai ir turi vienodai lygias sutartines teises į minėtą turtą. Liudytojų teigimu, namo rūsyje esantys sandėliukai priklauso viso namo gyventojams, todėl darytina išvada, jog kaimynai naudotis šiuo turtu gali tiek, kiek leidžia susitarimas tarp visų namo gyventojų. Nukentėjusiojo A. P. teigimu, jam padaryta 429,15 Lt žala, kaltinamajam I. P., veikusiam N. V. vardu, sugadinus metalines duris, jas išimant nupjovus metalinius strypus, tačiau byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog metalinės durys yra A. P. nuosavybė. Žala atlyginama tik turto savininkui, t.y. asmeniui, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise. Nukentėjusysis teigė, jog A. P. savavališkai išpjovė metalines duris, tačiau liudytoja N. V. teigė, jog A. P. sutiko grąžinti jai sandėliuką, palikdamas sandėliuko duris atrakintas, todėl ji nusprendė, jog duris galima išimti ir įstatyti savo. Be to, teigė, jog kaimynas užėmė jos butui priklausantį sandėliuką nežinodamas, kad jis priklauso jai, tačiau pažadėjo grąžinti, kai ji paprašys. Iš teismui kaltinamojo I. P. pateiktų nuotraukų matyti, jog durys nebuvo sulaužytos, nebuvo išlaužta durų spyna, jos išimtos, nupjovus metalinius strypukus ir padėtos šalia įėjimo į sandėliuką. Vertinant žalos dydį, apžiūrint teismui pateiktas nuotraukas, galima pasakyti, jog padaryta žala nėra didelė, nupjauti, tik surūdiję metaliniai strypukai. Inkriminuojant asmeniui savavaldžiavimą ( LR BK 294 str. 1 d.) būtina sąlyga didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Didelės žalos požymis yra vertinamasis ir kiekvienu konkrečiu atveju jis įrodinėjamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, turtinę nukentėjusiojo padėtį, padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą ir kt. Nenustačius didelės žalos požymio savavaldžiavimas gali būti kvalifikuojamas kaip administracinės teisės pažeidimas ( ATPK 188 str.). Teismo nuomone tarp šalių (N. V. ir A. P.), sprendžiant nuosavybės klausimą į minėtą sandėliuką, susiklostė civiliniai santykiai. Pažymėtina, jog iš neteisės negali kilti teisė, todėl kalbėti apie nukentėjusįjį A. P., jo teigimu kaip apie sąžiningą turto valdytoją, kas suteikia teisę pagal įstatymą tapti ginčytino turto (sandėliuko) savininku, praėjus įstatymu apibrėžtam sąžiningo valdymo terminui, t.y. įgyti daiktą įgyjamąją senatimi ( Lietuvos Respublikos CK IV knygos, II skyrius 4.68-4.71) yra civilinės teisės klausimas. Be to, dėl padarytos žalos tariamam A. P. turtui, nukentėjusysis gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, paduodant ieškinį teismui, siekdamas apginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).
Esant aukščiau išvardintoms aplinkybėms bei įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, kad I. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 1 d., todėl jis išteisintinas (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kadangi kaltinamasis išteisintinas, nukentėjusiojo A. P. civilinis 1500 Lt ieškinys neturtinei žalai bei 429,15 Lt turtinei žalai atlyginti, paliktinas nenagrinėtu. Paliktinas nenagrinėtu ir prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Išaiškintina, jog nukentėjusysis A. P. turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso Kodekso 297-307 straipsniais,
nusprendė:
I. P., kaltinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. P. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei 1500 Lt žalai, 429,15 Lt turtinei žalai atlyginti bei prašymą atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, palikti nenagrinėtu, paliekant teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant Klaipėdos miesto apylinkės teisme.