Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-02-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-53/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-13
Bylos Nr.
1A-53/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta, Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
Nuteistasis
V. M.
Nukentėjusysis
D. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-53/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.; 1.1.3.2. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,gynėjai Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. gegužės 10 d. iki 2008 m. spalio 29 d. laikas.

Iš V. M. priteista nukentėjusiajai D. K. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 27 d., apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu su A. M., stovintį ir pargriautą A. M. mušdamas kumščiais bei nukentėjusiajam gulint aukštielninkam, mindamas jam abiejų kojų keliais krūtinę, iš viso sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į krūtinę, pilvą, nugarą, galvą, rankas, padarydamas krūtinkaulio, dešinės pusės II, III, IV,V, IX, X ir kairės pusės I, II, III, IV, V ir VI šonkaulių lūžius, kaklo VI slankstelio kūno lūžį, gerklų kremzlių ir paliežuvinio kaulo lūžį, viršutinės lūpos muštinę žaizdą, galvos skliauto minkštųjų audinių kraujosruvas, smulkius veido odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, daugybines krūtinės ląstos, pilvo, nugaros ir rankų poodines kraujosruvas, kairio alkūnės sąnario užpakalinio paviršiaus odos nubrozdinimus. Dėl paliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžio nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o supūliavus krūtinkaulio, šonkaulių bei kaklo VI slankstelio lūžiams, A. M. išsivystė krūtinės ląstos sienos ir kairiojo dilbio minkštųjų audinių flegmona, pūlingas plaučių uždegimas ir abipusis piotoraksas, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio nukentėjusysis 2008 m. gegužės 9 d. mirė, t. y. tyčia nužudė A. M. .

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir nevertinti įvykio situacijos, kaip tyčinio nužudymo. Apeliantas niekada nesiekė nukentėjusiojo A.M. mirties, neatliko jokių tyčinių veiksmų nužudyti nukentėjusįjį. Nuosprendyje išdėstyti faktai neatitinka tikrovės, byloje netirtos kitos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės. Pats nukentėjusysis dėl sužalojimų į medikus nesikreipė, jų pagalbos neprašė, jo mirtį sukėlė komplikacijos, kurias sukėlė paties nukentėjusiojo netinkamas elgesys, nuolatinis girtavimas bei nesirūpinimas savo sveikata. Nukentėjusysis turėjo mobilaus ryšio telefoną, tačiau nei medikų, nei kitų savo giminaičių, draugų ar pažįstamų nekvietė ir pagalbos neprašė. Be to, apeliantas neprivalėjo prižiūrėti nukentėjusįjį, domėtis ką jis veikia ir kur eina. Jis nepastebėjo jokių nukentėjusiojo išorinių sužalojimų. Kadangi nukentėjusysis pats nepasakojo apie tai kur jis susižalojo ar kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas, tai apeliantas neturėjo jokių galimybių išsiaiškinti šių faktų. Apelianto nuomone, sveikatos komplikacijos, sukėlusios nukentėjusiojo mirtį, negali būti vertinamos kaip tyčinis apelianto noras jį nužudyti.

Iki mirties apeliantas rūpinosi nukentėjusiuoju. Anksčiau A. M. buvo ne kartą susižeidęs (buvo lūžusi koja ir ranka), apeliantas pirko vaistus, vežė jį į ligoninę, slaugė ir prižiūrėjo.

Po A. M. mirties, apeliantas pats iškvietė medikus, bylą tyrusiems pareigūnams papasakojo visas įvykio aplinkybes, padėjo atskleisti nukentėjusiojo mirties priežastis. Pastarojo artimieji iki įvykio juo nesirūpino. Jis pats davė pinigų nukentėjusiojo laidotuvėms. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad apeliantas slėpė nukentėjusįjį bei siekė jo mirties. Po konflikto, nukentėjusysis vaikščiojo, buvo išėjęs iš namų kelioms dienoms bei galėjo susižaloti ar būti sužalotas kitomis aplinkybėmis. Nukentėjusysis pasakojo apeliantui, kad buvo užpultas gatvėje jaunuolių, kurie atėmė iš jo butelį degtinės. Byloje ši aplinkybė netirta.

Kaimynai paneigė nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad A. M. buvo pametęs buto raktą ir nuo 2008 m. balandžio 27 d. niekur nebuvo išėjęs. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis 3-4 dienas iki mirties bendravo su A. D.. Nukentėjusiojo aktyvūs veiksmai nekėlė apeliantui jokių įtarimų, kad jis gali būti sužalotas, dėl ko reiktų pasirūpinti jo sveikata. Liudytojas A. K. parodė, kad apeliantui neesant namuose, bendravo su nukentėjusiuoju, atnešė jam cigarečių, nukentėjusysis jam jokių nusiskundimų savo sveikata neišsakė. Liudytoja N. V. taip pat neįtarė apie nukentėjusiojo sužalojimus, manė, kad pastarajam paprasčiausiai reikėjo „pagirių“. Jo santykiai su nukentėjusiuoju buvo artimi, jie vienas kitą vadino broliais. Byloje nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visumoje išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl tyčinio nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Nuteistasis neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje smurtavo prieš nukentėjusįjį A. M., suduodamas pastarajam smūgius rankomis į šonus, krūtinę, šiam pargriuvus, prispaudė keliais prie grindų ir sudavė smūgius rankomis į veidą. Tačiau apeliantas, pripažindamas šias aplinkybes, teigia, kad nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, t. y. ginčija tyčios turinį ir kryptingumą.

BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytu netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte nurodyta, kad atsakomybė už nužudymą, veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Teismų praktikoje nusikalstama veika, padaryta tiesiogine neapibrėžta (taip pat ir veikiant netiesiogine tyčia), kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Paminėto nutarimo 6 punkte nurodyta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jo pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo padarymą ir po jo bei kt.

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. M 421/08 (03) nurodyta, kad A. M. mirė nuo patirtų daugybinių lūžių (krūtinkaulio, dešinės pusės II, III, IV, V, IX, X ir kairės pusės I. II, III, IV, V ir VI šonkaulių bei kaklo VI slankstelio kūno lūžiai), jiems supūliavus, išsivysčius krūtinės ląstos sienos ir kairio dilbio minkštųjų audinių flegmonai, pūlingam plaučių uždegimui bei piotoraksui (pūliai krūtinės ertmėje). Šie sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Po partirtų sužalojimų nukentėjusysis galėjo savarankiškai judėti, bet dėl daugybinių lūžių ir bendros sveikatos būklės jo judėjimo galimybės buvo ribotos. (t. 1, b. l. 31-40). Šios išvados yra aiškios, motyvuotos ir kolegijai abejonių nekeliančios.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme apeliantas paaiškino, kad 2008 m. balandžio 27 d. vakare susimušė su girtu A. M., jį pargriovė, visu kūnu ir keliais prispaudė prie grindų, kumščiais sudavė apie 6-8 smūgius į krūtinę, šonus ir veidą (t.1, b. l. 135-137; t. 2, b. l. 71-73). Pažymėtina, kad aukščiau paminėtos teismo medicinos specialisto išvados patvirtina šiuos nuteistojo V. M. parodymus apie naudoto fizinio smurto aplinkybes.

Liudytoja N. V. matė stipriai sumuštą A. M., per buto durų skylę jam paduodavo valgyti, nes buto durys būdavo užrakintos ir jis iš buto neišeidavo, o likus kelioms dienoms iki jo mirties, jis tik gulėdavo lovoje ir nebesikeldavo. Jokių pašalinių asmenų, užeinančių į V. M. ir A. M. butą, iki pastarojo mirties, ji nematė (t. 1, b. l. 67-69; t. 2, b. l. 77-78).

Liudytojas A. D. matė stipriai sumuštą A. M., kuris apie savaitę laiko iki mirties iš buto pats neišeidavo, nes buto durys būdavo užrakintos, o A. M. buvo pametęs raktus. Šis liudytojas patvirtino apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad jis bendravo su A. M. prieš 3-4 dienas iki pastarojo mirties. Tačiau šis bendravimas vyko per A. M. buto langą – pastarasis paprašė jo (A. D.), tuo metu buvusio kieme, nupirkti degtinės, jam išmetė 50 Lt, o prie virvės pririštą butelį įsitraukė taip pat per tą patį langą (t. 1, b. l. 73-75; t. 2, b. l. 78-79).

Liudytoja G. K. prieš savaitę laiko iki A. M. mirties, girdėjo pastarojo bute didelį triukšmą ir tai buvo paskutinės muštynės, vykusios šiame bute. Po šių muštynių, ji nematė jokių pašalinių asmenų, atėjusių pas A. M. ar (ir) V. M. (t. 1, b. l. 79-80; t. 2, b. l. 94-96).

Kartu apeliantas nurodo, kad laikotarpiu po konflikto iki nukentėjusiojo mirties A. K. bendravo su A. M., atnešė jam cigarečių ir pastarasis nesiskundė savo sveikata. Tačiau, akivaizdu, kad šis asmuo nematė konflikto, negali nurodyti naujų ir (ar) reikšmingų bylai duomenų, todėl jo galimas bendravimas su nukentėjusiuoju ir pastarojo nesiskundimas sveikata nėra įrodinėtina byloje aplinkybė.

Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paminėtų liudytojų parodymai paneigia V. M. teiginius apie neva gerą nukentėjusiojo sveikatos būklę bei jo (V. M.) „negalėjimą pastebėti“, kad nukentėjusysis yra sumuštas. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme pats apeliantas nurodė, jog A. M. sakė, kad jam skauda. Nuteistasis taip pat tvirtino, jog ir pats matė, kad nukentėjusiajam buvo silpna ir sunku atsikelti, kad pastarasis atsikosėdamas jausdavo skausmą, vaikščiojo susirietęs (t. 1, b. l. 135-137; t. 2, b. l. 71, 99).

Be apeliaciniame skunde išdėstyto nuteistojo teiginio, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad savaitė iki 2008 m. balandžio 27 d. bei nuo šios datos iki nukentėjusiojo mirties, A. M. galėjo sužaloti kiti asmenys ir kitomis aplinkybėmis. Apeliantas šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje taip pat neigė, tvirtindamas, kad išeidamas iš namų A. M. užrakindavo, nes pastarasis savo raktus buvo pametęs, dėl to niekas svetimas negalėjo į butą įeiti, o jis (A. M. ) iš buto išeiti (t. 1, b. l. 129-131; t. 2, b. l. 73, 95, 98). Todėl atmetama apygardos teisme įrodymų tyrimo pabaigoje ir apeliaciniame skunde iškelta nauja versija apie kitas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis V. M., kilus buitiniam asmeninio pobūdžio konfliktui, suduodamas A. M. rankomis ne mažiau 10 smūgių į krūtinę, šonus ir veidą, abiejų kojų keliais spausdamas gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam krūtinę, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Praėjus kuriam laikui nuo sužalojimų padarymo, dėl kilusių komplikacijų A. M. mirė.

Taigi, bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuteistojo V. M. smurtiniai veiksmai ir nukentėjusiojo A. M. mirtis siejami priežastiniu ryšiu. Suduodamas ant grindų pargriautam nukentėjusiajam nemažiau 10 smūgių į gyvybiškai svarbius kūno organus, spausdamas keliais jo krūtinę, V. M. be jokios abejonės numatė, kad savo veika gali nukentėjusįjį sunkiai sužaloti, dėl ko gali atsirasti komplikacijos, galinčios sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Nors jis, kaip teigia apeliaciniame skunde, nenorėjo nukentėjusiojo mirties ir nebuvo tuo suinteresuotas, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad nuteistasis V. M. veikė netiesiogine tyčia. Tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje. Šis sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 2K-675/2006, Nr. 2K-469/2007 , Nr. 2K-481/2006 ir kt.).

Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusysis nesikreipė medicininės pagalbos po jo atžvilgiu panaudoto smurto ir tai galėjo turėti įtakos jo sveikatai ir komplikacijų kilimui, nepašalina priežastinio ryšio tarp jo (V. M. ) veiksmų ir A. M. mirties. Būtinybė gydyti A. M. atsirado būtent dėl V. M. padarytų nukentėjusiajam sužalojimų, todėl jis ir privalo atsakyti už kilusiais pasekmes, t. y. A. M. nužudymą.

Kolegija pažymi, kad apelianto teiginiai apie nuteistojo bei nukentėjusiojo A. M. tarpusavio santykius yra prieštaringi – vienu metu nurodoma, kad jis neprivalėjo prižiūrėti nukentėjusiojo bei domėtis jo gyvenimu, vėliau apeliantas tvirtina, kad jis prižiūrėjo nukentėjusįjį, juo rūpinosi, jie sutardavo draugiškai, buvo kaip broliai. Tokiu atveju (jei nuteistasis, kaip jis pats teigia, nukentėjusiuoju būtų rūpinęsis tinkamai), neabejotinai būtų galima išvengti nukentėjusiojo mirties. Kita vertus, teiginiai, kad jis (V. M.) neprivalėjo prižiūrėti nukentėjusiojo, dar kartą patvirtina jo abejingumą pačio padarytos nusikalstamos veikos kilusiems padariniams.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė jo atsakomybę lengvinančias aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiojo laidojimo išlaidas), į netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį (nesirūpinimą savo sveikata), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Kolegija sutinka su šiais teismo motyvais ir todėl plačiau jų neaptarinėja.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam V. M. aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, vedė asocialų gyvenimo būdą, nedirbantis, administracine tvarka nebaustas, anksčiau neteistas) bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam V. M. paskirta bausmė, kurios dydis labai artimas minimaliam sankcijoje nustatytam bausmės dydžiui, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės neginčija priteisto civilinio ieškinio, tik nurodo, kad nukentėjusiojo artimieji A. M. nesirūpino. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai išsprendė civilinio ieškinio, priteisto nukentėjusiajai D. K. , pagristumo ir dydžio klausimus. Kolegija taip pat sutinka su šiais teismo motyvais ir jų dar kartą nebedėsto. Kartu pažymėtina, kad toks apygardos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai (kasacinės bylos Nr. 3K-3-351/2007, 2K-533/2006, 2K-108/2007, 2K-301/2008 ir kt.). Be to, apygardos teisme apeliantas pripažino pareikštą civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 73).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Rūta MickevičienėLinas Šiukšta