Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Jolitos Rasiukevičienės, vertėjaujant Ingridai Kisieliūtei, dalyvaujant pareiškėjui V. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-02-20 (skunde dėl rašymo apsirikimo nurodyta 2015-01-20) sprendimą Nr. (1.7.)-S-569-639-15; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2015-02-14 prašymą ir jį patenkinti; 3) priteisti 30 EUR materialinę žalą ir 100 EUR nematerialinę žalą. Pareiškėjas nurodo, kad 2015-02-14 kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme dėl O. M. išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais ir turtinės žalos atlyginimo. Atsakovas 2015-02-20 sprendimu atsisakė teikti teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas turėjo 1 360,64 Lt įsiskolinimą. Pareiškėjas tokį atsakovo sprendimą laiko diskriminaciniu, kadangi jis gyvena iš socialinės pašalpos ir nurodytos skolos atsakovui niekada nesugebės atiduoti. Teigia, kad pagal įstatymą skolos išieškojimo terminas yra 2 metai, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimas, kuriuo priteista 1 360,64 Lt skola, įsiteisėjo priėmus Vilniaus apygardos teismo 2011-11-07 sprendimą. Atsakovui nebuvo išduotas vykdomasis raštas, todėl pareiškėjas mano, kad atsakovas prarado teisę reikalauti skolos grąžinimo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo kaltės teko parašyti daugiau nei 300 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Dokumentų vertimus į lietuvių kalbą pareiškėjas užsakydavo iš vertėjo, neturinčio verslo liudijimo šiai veiklai vykdyti, todėl neturi galimybės pateikti kasos dokumentų ir patvirtinti išlaidų teisme, tačiau mano, kad patirtų išlaidų suma viršija 30 EUR. Neturtinę žalą pareiškėjas sieja su daug metų besitęsiančiu atsakovo tyčiojimusi.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, patikslino, kad prašomą atlyginti žalą patyrė dėl neteisėto Tarnybos 2015-02-20 sprendimo priėmimo.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Tarnyba 2015-02-20 sprendimu Nr. (1.7.) S-569-639-15 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nebuvo sumokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2010-02-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteistų 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Tarnybos 2006-06-27 sprendimą Nr. 957/06, išlaidų į valstybės biudžetą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenumato išimčių, kad antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesumokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl laiko, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir teisėtai. Atsakovas prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kadangi pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, atsiliepime į skundą atsakovas prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl Tarnybos 2015-02-20 sprendimo Nr. (1.7.) S-569-639-15 pagrįstumo ir teisėtumo.

Tarnyba 2006-06-27 priėmė sprendimą Nr. 957/06 teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui parengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, tačiau 2007-02-07, vadovaudamasi tuo metu galiojusio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 (b. l. 38-39) nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nes pareiškėjas piktnaudžiauja suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad šis Tarnybos sprendimas buvo pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008.

Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ taip pat matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu buvo patenkintas ieškovo Tarnybos ieškinys atsakovui V. S. dėl nuostolių priteisimo ir priteista į valstybės biudžetą iš atsakovo V. S. 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1360,64 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2009-02-17) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-994-464/2011 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš pareiškėjo buvo priteistos remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi tuo pagrindu, jog Tarnyba 2007-02-07 sprendimu nutraukė pareiškėjui teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine teisine pagalba.

Pareiškėjas 2015-02-14 kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo (b. l. 58-63).

Tarnyba 2015-02-20 sprendimu Nr. (1.7.) S-569-639-15 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjas nėra sumokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-08 sprendimu priteistų 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal Tarnybos 2006-06-27 sprendimą Nr. 957/06, išlaidų.

Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2015-02-20 sprendimo Nr. (1.7.) S-569-639-15, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Sprendžiant dėl to, kokius atvejus apima Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, būtina sistemiškai išanalizuoti Įstatymą tuo aspektu, kada pagal Įstatymą pareiškėjui yra nurodomas terminas apmokėti nustatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Kartu pabrėžtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata yra teises ribojančio pobūdžio, todėl negali būti aiškinama plečiamai.

Įstatymo 4 straipsnio 5 punktas numato, kad pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Skirtingai nuo pirminės teisinės pagalbos, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti ne visi piliečiai, bet tik tie, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų lygių teisinei pagalbai gauti, ir piliečiai, nurodyti Įstatymo 12 straipsnyje (tarp jų, socialiai labiausiai pažeidžiami piliečiai). Piliečiams, kurių turtas ir pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų lygių, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jei nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis, arba 50 procentų, jei nustatomas antrasis turto ir pajamų lygis. Įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, išskyrus nustatytus atvejus, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 straipsnio 5-6 dalys). Įstatymo 14 straipsnio 7-8 dalyse nustatyta, kad valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kai piliečiui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį lygį, jau teikiama antrinė teisinė pagalba dvejose bylose, o jei piliečio turtas ir pajamos atitinka antrąjį lygį, valstybė tokiu atveju garantuoja ir apmoka 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 18 straipsnio 12 dalis numato, kad kai pasikeičia pareiškėjo turto ir pajamų lygis, tarnyba nustato kitą valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Įstatymo 19 straipsnis numato antrinės teisinės pagalbos teikimo ypatumus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą teisinės pagalbos išlaidų dalį. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi sumokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą. Pagal šio straipsnio 3 dalį pareiškėjas nurodytas išlaidas apmoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos. Jeigu pareiškėjas išlaidų neapmoka, jos išieškomos įstatymo nustatyta tvarka.

Pastebėtina, kad jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, antrinė teisinė pagalba neteikiama (Įstatymo 11 straipsnio 9 punktas) arba antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Kartu pastebėtina, kad Įstatymo 24 straipsnyje numatyti atvejai, kada asmuo privalo grąžinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir kada antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškomos iš asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba buvo teikiama.

Taigi, analizuojant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, matyti, kad pagal Įstatymą pareiškėjui nurodomas terminas apmokėti nustatytas antrinės teisinės pagalbos išlaidas Įstatymo 19 straipsnyje nurodytais atvejais, t. y. kai pareiškėjas apmoka nustatytą teisinės pagalbos išlaidų dalį (jei nustatomas antrasis pajamų ir turto lygis arba antrinė teisinė pagalba jau teikiama dvejose bylose). Tokiu atveju Tarnyba pranešime pareiškėjui, be kita ko, nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą ir mokėjimo terminą. Svarbu tai, kad pareiškėjo pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas tokiais atvejais siejama su paties pareiškėjo sutikimu. Jei pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, antrinė teisinė pagalba apskritai neteikiama.

Taigi darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, siejama su tais atvejais, kai pareiškėjas Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių kitoje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sieti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą su Įstatymo 24 straipsnyje numatytais atvejais, kada asmuo privalo grąžinti antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir kada antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškomos iš asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba buvo teikiama, negalima. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatoje tokie atvejai aiškiai neįvardyti, o plečiamasis šios nuostatos aiškinimas, minėta, negalimas.

Pastebėtina, kad Įstatymo 24 straipsnyje nustatytais atvejais aiškiai nurodytos pasekmės – antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal vykdomąjį dokumentą į valstybės biudžetą išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 7 dalis). Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 638 straipsnio 2 dalimi, priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimą į valstybės biudžetą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija.

Kadangi nagrinėjamu atveju Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jis nesumokėjo pagal Įstatymo 24 straipsnį priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, darytina išvada, jog tuo Tarnyba netinkamai pritaikė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę gauti valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia susidariusios pagal Įstatymo 24 straipsnį skolos, tačiau teigia negalintis jos sumokėti dėl turtinės padėties. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo gaunamos pajamos – socialinė pašalpa (b. l. 17), pareiškėjas nedirba ir nuo 2009-01-27 yra įregistruotas darbo biržoje (b. l. 18). Pareiškėjas atsakovui jokio turto nedeklaravo (b. l. 64-66). Taigi nepaneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad nurodytos skolos sumos jis negali sumokėti dėl objektyvių priežasčių. Pastebėtina, kad valstybės institucijos turi įgaliojimus susidariusią skolą išieškoti civilinio proceso tvarka, tačiau atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog civilinio proceso tvarka vyksta nurodytos sumos išieškojimas. Asmeniui vien dėl skolos fakto neteikiant valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, kai šis asmuo negali sumokėti skolos dėl objektyvių priežasčių ir patenka į Įstatymo 12 straipsnyje numatytą socialiai labiausiai pažeidžiamų asmenų ratą, pažeidžiami Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos.

Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas Tarnybos sprendimas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinus Tarnybos sprendimą, Tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015-02-14 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas). Pagrindo įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (t. y. teigiamą sprendimą) teismas neturi, kadangi pagal Įstatymą būtent Tarnybai tenka pareiga įvertinti prašymo atitiktį kitiems Įstatymo reikalavimams (pvz., ar nėra pagrindų, nustatytų Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies kituose punktuose, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės.

Pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 30 EUR materialinę žalą ir 100 EUR nematerialinę žalą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad prašomą atlyginti žalą jis patyrė dėl neteisėto Tarnybos 2015-02-20 sprendimo priėmimo, žalos atlyginti kitais pagrindais neprašo.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad Tarnybos 2015-02-20 sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Tačiau vien šios aplinkybės nepakanka valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pareiškėjas, prašydamas priteisti 30 EUR turtinę žalą, nepateikia jokių tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, nesieja jų su Tarnybos 2015-02-20 sprendimo priėmimu. Taigi pareiškėjas neįrodė žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų kaip būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas dėl neteisėto atsakovo sprendimo patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų juos pagrindas įvertinti pinigais. Pareiškėjas nenurodo, kad dėl neteisėto atsakovo sprendimo patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, kad kilo neištaisomų pasekmių pareiškėjo teisių gynimo galimybėms. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1-2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. S. skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7.)-S-569-639-15 ir įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2015 m. vasario 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gautą 2015 m. vasario 17 d., reg. Nr. (1.7) ATP-569-15.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.