Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 3 bei 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas Poilsio namelis ir R. Ž. nuosavybės teisės į jį, o nuo 2006 m. sausio 9 d. įregistruotos R. Ž. nuosavybės teisės į Kiemo statinius. Šie registro duomenys tiek ginčijamų sprendimų priėmimo dienai, tiek šiuo metu nėra nuginčyti, todėl laikytini teisingais ir išsamiais. Taip pat nėra nuginčytas ir R. Ž. nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – 2001 m. gegužės 31 d. priėmimo-perdavimo aktas, 2003 m. vasario 4 d., 2005 m. vasario 17 d. teismo sprendimai. Teismas nurodė, kad Taikos sutartis sudaryta dar iki pirmosios ginčo statinių teisinės registracijos atlikimo, tuo pačiu – iki R. Ž. nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre, todėl ji negali patvirtinti, kad R. Ž. nuosavybės teisė pasibaigė ar pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas. Dėl Anykščių rajono savivaldybės administracijos Svėdasų seniūnijos pažymų teismas nurodė, kad jose iš viso nėra duomenų apie R. Ž. nuosavybės teisės pasibaigimą ar šios daiktinės teisės turėtojo pasikeitimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovai pagrįstai atsisakė išregistruoti R. Ž. daiktines teises į Poilsio namelį ir Kiemo statinius bei įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į šiuos statinius. Dėl pareiškėjo reikalavimo įrašyti kaip istorinį faktą į nekilnojamojo turto registro duomenų banką juridinį faktą apie buvusius savininkus, Paveldėjimo teisės liudijimą, teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu, pažymėjo, kad Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure sukaupti duomenys dėl ginčo statinių (statiniai įregistruoti A. Ž. nuosavybės teise, nurodant juridinį įregistravimo pagrindą – Anykščių rajono valdybos 1993 m. spalio 21 d. potvarkį Nr. 289) buvo perkelti į nekilnojamojo turto registrą. Registro duomenys apie A. Ž. įregistruotą nuosavybės teisę į ginčo statinius ir šios daiktinės teisės įregistravimo pagrindą pačiam pareiškėjui buvo žinoma nuo 1993 m. lapkričio 15 d., šie duomenys užfiksuoti namų valdos techninės apskaitos byloje, nuo 2002 metų ginčai dėl statinių nuosavybės ir registro duomenų dėl jų buvo ne kartą nagrinėti teismuose, tačiau A. Ž. neginčijo registro duomenų dėl jo nuosavybės teisės į ginčo statinius pirminio įregistravimo pagrindo. Teismas, taip pat vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3, 4, 36 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 5², 10.7¹, 35 punktais, ir padarė išvadą, kad registro įrašas gali būti archyviniu įrašu, saugomu registro duomenų bazėje tik tuomet, kai tokiu registro įrašu atitinkamu momentu buvo įregistruota tuo metu turėta asmens daiktinė teisė, nurodant dokumentą, kurio pagrindu ši daiktinė teisė atsirado, ši daiktinė teisė išregistruota, jos netekus ar perleidus ir įregistravus kitą daiktinės teisės turėtoją. Nurodė, kad iš Paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad jo pagrindu teisę į statinius, esančius Anykščių r., Svėdasų sen., Moliakalnio k., įgijo A. Ž.. Tačiau A. Ž. nuosavybės teisės į paveldėjimo teisės liudijime nurodytus statinius nei Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, nei nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos ir išregistruotos, šiuo metu jis nėra daiktinės teisės turėtojas, todėl nėra jokio pagrindo registre įrašyti duomenis apie dokumentą, kurio pagrindu A. Ž. įgijo nuosavybės teises. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro Poilsio namelį, teismas pažymėjo, kad Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. priimtą A. Ž. ieškinį, kurio vienas iš reikalavimų – panaikinti Poilsio namelio teisinę registraciją. Teismas padarė išvadą, kad iš esmės šioje administracinėje byloje bei Anykščių rajono apylinkės teismo nagrinėjamojoje byloje keliamas ginčas dėl to paties dalyko tarp tų pačių šalių, todėl šio skundo dalį dėl minėto reikalavimo paliko nenagrinėta. Atmesdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti ir įrašyti Taikos sutartį kaip pirminį jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įsigijimo pagrindą, teismas nustatė, kad VĮ Registrų centro Utenos filialui prašymo nekilnojamojo turto registre įregistruoti Taikos sutartį pareiškėjas nebuvo pateikęs, dėl tokio pareiškėjo prašymo nebuvo priimtas nei teritorinio, nei centrinio registratoriaus sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo skundu prašo įpareigoti atsakovą atlikti tokius veiksmus, dėl kurių atlikimo jis į teritorinį registratorių nesikreipė ir kurių atsakovas atlikti neatsisakė, šiuo atveju tarp šalių nėra kilęs ginčas dėl teisės. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog teritorinio registratoriaus veiksmais ar aktais buvo pažeista ar ginčijama A. Ž. teisė, susijusi su jo siekiu įregistruoti Taikos sutartį, tuo pačiu jis neįgijo teisės kreiptis teisminės gynybos, t. y. neturi reikalavimo teisės.

III.

1. Paaiškina, kad šioje byloje jis neginčijo dokumentų, kurių pagrindu atlikta ginčo statinių teisinė registracija, bet, laikydamasis principo, jog iš neteisės teisė negali atsirasti, prašė teismo ištirti dokumentų, nurodytų kaip juridinis registracijos pagrindas, pakankamumą teisinei registracijai atlikti. Mano, kad teismas šiuo aspektu bylos netyrė.

2. Nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktą palikti prašymą nenagrinėtu. Paaiškina, kad Anykščių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje yra ginčijamas 2005 m. liepos 28 d. Senų statinių patikrinimo aktas Nr. 3 (kuris nėra nurodytas kaip juridinis įregistravimo pagrindas) bei 2001 m. gegužės 31 d. priėmimo-perdavimo aktas, ir tuo pagrindu prašoma panaikinti ar pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre, o šioje administracinėje byloje prašoma ištirti dokumentų, pažymėjime bei išraše nurodytų kaip juridinis registracijos pagrindas, pakankamumą teisinei registracijai atlikti. Todėl pareiškėjas mano, kad yra skirtingi ginčo pagrindai.

3. Pažymi, kad 2001 m. gegužės 31 d. priėmimo-perdavimo aktas nėra daiktinių teisių į jame nurodytus nekilnojamuosius daiktus atsiradimo juridinį faktą patvirtinantis dokumentas, nes jame nėra nurodyta, jog išvardinti nekilnojamieji daiktai perduodami R. Ž. nuosavybėn, be to, šio dokumento forma neatitinka įstatymų nustatytos formos (sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo turi būti patvirtinti notaro).

4. Akcentuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 4 d. sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl šulinio ir lauko tualeto nuosavybės. Nurodo, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. 2-9-02/2003 yra teisinis pagrindas tiek patį namelį, kaip laikiną ir Nekilnojamojo turto registre neregistruotiną statinį, tiek ir teises į jį išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro. Pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2003 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, žvejų-mėgėjų namelis yra laikinas statinys, kuris gali būti nugriautas ar perkeltas į kitą vietą, ir pats statinys bei teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Todėl pareiškėjas mano, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 4 d. sprendimas, kuriuo R. Ž. pripažinta nuosavybės teisė į žvejų-mėgėjų namelį, nesudaro teisinio pagrindo šį namelį ir nuosavybės teises į jį registruoti nekilnojamojo turto registre.

5. Pažymi, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 233 Poilsio namelį išregistravo iš nekilnojamojo turto registro bei panaikino įrašą apie tai, kad šį namelį nuosavybės teise vado R. Ž.. Nurodo, kad šis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimu buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teigia, kad šis teismo sprendimas taip pat nėra teisinis pagrindas nekilnojamojo turto registre įregistruoti Poilsio namelį, bei padaryti įrašus apie tai, jog šį namelį, šulinį ir lauko tualetą R. Ž. valdo nuosavybės teise. Be to, šis sprendimas taip pat užkerta galimybę ginčo statinį ir teises į jį įregistruoti nekilnojamojo turto registre pateikiant senų statinių patikrinimo aktą.

6. Mano, kad registro tvarkytojas, įregistruodamas R. Ž. teises į paminėtus statinius, esant nurodytoms aplinkybėms nevykdė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13, 23 ir 29 straipsniuose ir Nuostatų 16 bei 27 punktuose nustatytų reikalavimu. Taip pat mano, kad registro tvarkytojas, įregistruodamas R. Ž. teises į ginčo statinius, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytus principus. Teigia, kad registro tvarkytojas pažeidė registro duomenų patikimumo principą, o tuo pačiu ir viešąjį interesą bei pareiškėjo teises. Mano, kad registro tvarkytojas, tenkindamas R. Ž. neteisėtus prašymus, pažeisdamas įstatymais nustatytas pareigas bei viešojo administravimo principus, sukūrė fiktyvų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir nepagrįstai įregistravo nuosavybės teises į Poilsio namelį ir Kiemo statinius R. Ž. vardu.

7. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas nekilnojamojo turto registro tvarkytojo (atsakovo) neprašė registre įregistruoti Taikos sutartį. Pažymi, jog bylos medžiaga patvirtina, kad kartu su 2008 m. liepos 15 d. paduotu prašymu registro tvarkytojui pareiškėjas pateikė ir Taikos sutartį, skųsdamas teritorinio registratoriau priimtą sprendimą Centrinio registratoriaus prašė panaikinti 2008 liepos 28 d. VĮ Registrų centro Utenos filialo sprendimą dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo ir įregistruoti Taikos sutartį bei jos pagrindu pareiškėjui nuosavybės teises į gyvenamojo namo priklausinius – šulinį ir lauko tualetą bei į sodo namelį (kt. poilsio namelį).

8. Paaiškina, kad teismo patvirtinta Taikos sutartimi buvo galutinai išspręstas ginčas dėl paveldėto turto pasidalijimo – Taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas, todėl registro tvarkytojui atmetant pareiškėjo prašymą be pagrindo vadovautasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu. Pabrėžia, kad VĮ Registrų centrui pateikta Taikos sutartis nėra nutraukta ar panaikinta, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas registro tvarkytojui nesuteikta kompetencija kvestionuoti dokumentų, kurių pagrindu registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą turinio. Pareiškėjas mano, kad teritorinis registratorius, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio, 29 straipsnio nuostatas bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus bei jo teises.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas neįvardijo savo pažeistos teisės ar įstatymų saugomų interesų bei pripažino, kad jokių teisinių pasekmių, jo nurodytų ir pateiktų vietos registratoriui, dokumentų įregistravimas nesukeltų, todėl mano, kad pareiškėjo prašymas panaikinti vietos ir centrinio registratoriaus sprendimus vien tik tuo pagrindu, kad nepakanka dokumentų, kurių pagrindų atlikta R. Ž. priklausančių pastatų teisinė registracija, yra atmestinas. Pažymi, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog ginčo pastatai priklauso R. Ž. nuosavybės teise ir bando klaidinti teismą teigdamas, jog skunde teismui nurodė, jog R. Ž. priklausantys ginčo statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre yra atkuriant nuosavybės teises į žemę grąžintoje pareiškėjo namų valdoje, todėl pažeidžiami jo interesai. Nurodo, kad ginčo statiniai yra valstybinėje žemėje. Pažymi, kad apeliantui iki dabar nėra suformuota namų valda ir nuosavybės teisės į ją įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos. Byloje nėra duomenų apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą namų valdą, kuri priklausytų apeliantui, todėl apelianto teiginiai, jog R. Ž. priklausantys pastatai yra jo namų valdoje yra nepagrįsti. Teigia, kad apeliantas apeliaciniame skunde teigdamas, jog ginčo statiniai yra registruoti jam tariamai priklausančioje namų valdoje, todėl pažeidžiamos jo teisės, kelia naujus reikalavimus, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami. Mano, kad ginčas šioje byloje ir Anykščių rajono apylinkės teisme vyksta dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko apelianto skundą šioje dalyje nenagrinėtu. Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog apeliantas yra įgijęs nuosavybės teises į ginčo statinius ar yra šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus turėtojas arba suinteresuotas asmuo. Pažymi, kad tarp jo ir apelianto anksčiau buvo kilęs ginčas dėl vieno iš ginčo statinių – Poilsio namelio teisinės registracijos ir nuosavybės teisių į jį pripažinimo, kuris buvo nagrinėjamas Anykščių rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-9-02/2003). Šis teismas 2003 m. vasario 4 d. sprendimu pripažino R. Ž. nuosavybės teises į Poilsio namelį, teismas šiuo sprendimu taip pat konstatavo, kad pagal Taikos sutartį A. Ž. atiteko gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys Anykščių r., Svėdasų sen., Moliakalnio kaime, kitų duomenų apie kitus ūkio kiemo pastatus priklausiusius A. Ž. teismas nenustatė. Nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas 2003 m. balandžio 8 d. priimta nutartimi paliko nepakeistą Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą ir taip pat konstatavo, kad pagal Taikos sutartį A. Ž. nuosavybės teisių į ginčo sodo namelį neįgijo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 134 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą (I t., b. l. 7–8).

VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2010 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 233 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis apibrėžia nekilnojamojo turto registro paskirtį – pagal įstatymą ši institucija įsteigta nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymo, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Nekilnojamojo turto registro įstaigoms nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu.

Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4-834/2010 pagal A. Ž. ieškinį atsakovams R. Ž., Utenos apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centro Utenos filialui, kurioje pareikšti reikalavimai: panaikinti 2005 m. liepos 28 d. Senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3 bei jo pagrindu atliktą R. Ž. teisių teisinę registraciją, šio statinio kadastrinių matavimų duomenis; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į namų valdos 6 028 kv. m žemės sklypą, esantį Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Moliakalnio kaime; įpareigoti Utenos apskrities viršininką grąžinti ieškovui iki nacionalizacijos tėvo K. Ž. turėtą žemę Moliakalnio kaime; panaikinti AB „Lietuvos energija“ Panevėžio elektros tinklų ir R. Ž. 2001 m. gegužės 31 d. pasirašytą perdavimo-priėmimo aktą dalyje dėl šulinio ir tualeto, šiuos daiktus pripažinti ieškovo nuosavybe ir įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises; įpareigoti atsakovą nusikelti žvejų – mėgėjų namelį arba jį nusigriauti (civilinė byla, b. l. 3–6, 110–111). Taigi šioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas 2005 m. liepos 28 d. Senų statinių patikrinimo akto Nr. 3, kuris buvo vienas iš pagrindų įregistruoti kaip nekilnojamąjį daiktą ginčo statinį nagrinėjamoje byloje – Poilsio namelį (žvejų – mėgėjų namelį, sodo namelį), plane pažymėtą 4K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 166), teisėtumas ir pagrįstumas. Poilsio namelis kaip nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2005 m. liepos 28 d. teritorinio registratoriaus sprendimu. Poilsio namelis – pagal 2005 m. liepos 28 d. Senų statinių patikrinimo aktą Nr. 3, o R. Ž. nuosavybės teisės – pagal 2001 m. gegužės 31 d. priėmimo-perdavimo aktą, Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9-02/2003, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-212-8/2005 (I t., b. l. 13–15, 21–23). VĮ Registrų centro Utenos filialas, išnagrinėjęs A. Ž. 2005 m. gruodžio 14 d. prašymą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Poilsio namelį ir R. Ž. nuosavybės teises, 2006 m. sausio 6 d. sprendimu jį atmetė. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2006 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 31 paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą. Šie teritorinio ir centrinio registratoriaus sprendimai ABTĮ nustatyta tvarka teismui nebuvo skundžiami. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje. Pareiškėjo A. Ž. šioje byloje pareikštą reikalavimą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro Poilsio namelį pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nenagrinėtu, nes kitoje civilinėje byloje yra ginčijamas nekilnojamojo daikto įregistravimo pagrindas, ir kartu reiškiamas išvestinis reikalavimas dėl nekilnojamojo daikto išregistravimo, t. y. teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo (ABTĮ 103 str. 1 d. 4 p.).

Nekilnojamojo turto registre esant nenuginčytiems duomenims apie nekilnojamojo daikto – Poilsio namelio, plane pažymėto 4K1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistravimą, nepagrįstais pripažintini pareiškėjo reikalavimai išregistruoti R. Ž. nuosavybės teises į šį daiktą, kurių įregistravimo pagrindas yra 2001 m. gegužės 31 d. priėmimo-perdavimo aktas, Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. vasario 4 d. sprendimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.

Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti panaikinti, jeigu suinteresuotas asmuo pateikia įstatymų nustatytus dokumentus, patvirtinančius, kad (kaip šiuo atveju) pasibaigė (R. Ž.) daiktinė teisė arba pasikeitė (šios) daiktinės teisės turėtojas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 d.). Tokį (esamų registre įrašų) panaikinimą nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gali atlikti tik griežtai remdamasis tokį panaikinimą pagrindžiančiais (įrodančiais) dokumentais, kurie yra išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Pastaroji nuostata yra nurodyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnyje bei 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Tai reiškia, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų (išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str.) turinį. Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio. Nekilnojamo turto teisinės registracijos tikslas yra paskelbti nekilnojamo daikto savininką, o ne sukurti nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.

Pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad neliko daiktinės teisės įregistravimo pagrindo ar po R. Ž. nuosavybės teisių įregistravimo būtų pasikeitęs daiktinės teisės turėtojas, todėl VĮ Registrų centro Utenos filialas 2008 m. liepos 28 d. sprendimu ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 134 pagrįstai pareiškėjo skundų netenkino.

Kiemo statiniai (tualetas, šulinys), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2001 m. gegužės 31 d. pasirašytą perdavimo-priėmimo aktą AB „Lietuvos energija“ Panevėžio elektros tinklų kartu su Poilsio nameliu yra perduoti R. Ž., todėl laikytini jo priklausiniais, ir juos ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.19 str. 1 d., 4.14 str. 1 d.). Tuo pačiu nėra pagrindo A. Ž. įregistruoti nuosavybės teises į ginčo statinius.

Pareiškėjo reikalavimą įregistruoti ir įrašyti 1989 m. kovo 3 d. Anykščių rajono liaudies teismo nutartimi Nr. 2-31/1989 patvirtintą taikos sutartį kaip pirminį jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įsigijimo pagrindą visoje istorijoje nekilnojamojo turto registro duomenų banke pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pateikęs teritoriniam registratoriui. Aplinkybė, kad teikdamas prašymą įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą, buvo pateikęs Taikos sutartį kaip jo nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, nereiškia, kad teritorinis registratorius turi nagrinėti pateiktą prašymą plačiau, negu jame išreikšta asmens valia. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 ir 32 straipsniai reglamentuoja teisinius santykius dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų skundimo. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje nurodyta tokių skundų padavimo Centriniam registratoriui tvarka, o 32 straipsnyje – Centriniam registratoriui nustatyta tokių skundų priėmimo nagrinėti ir nagrinėjimo tvarka. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad jas taikydamas Centrinis registratorius (trečiasis suinteresuotas asmuo) atlieka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkciją. Todėl esminis tokio nagrinėjimo procedūros pradėjimo bei vykdymo elementas yra teritorinio registratoriaus atitinkamo sprendimo buvimas. Teismui yra skundžiamas Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas. Kai nebuvo teritoriniam registratoriui pateiktas konkretaus turinio prašymas įregistruoti ir įrašyti Taikos sutartį kaip pirminį jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įsigijimo pagrindą visoje istorijoje nekilnojamojo turto registro duomenų banke, nėra Centrinio registratoriaus atitinkamo sprendimo, tuo pačiu nėra ir teisminio nagrinėjimo dalyko, todėl pirmosios instancijos teismas tokį pareiškėjo reikalavimą pagrįstai atmetė.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą nekilnojamojo turto registre įrašyti archyvinį (istorinį) įrašą apie juridinį faktą, t. y. apie 1988 m. balandžio 15 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registracijos Nr. 607, negali būti tenkinamas, nes, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3, 4, 36 straipsniais, Nuostatų 5², 10.7¹, 35 punktais, registro įrašas gali būti archyviniu įrašu, saugomu registro duomenų bazėje tik tuomet, kai tokiu registro įrašu atitinkamu momentu buvo įregistruota tuo metu turėta asmens daiktinė teisė, nurodant dokumentą, kurio pagrindu ši daiktinė teisė atsirado, ši daiktinė teisė išregistruota, jos netekus ar perleidus ir įregistravus kitą daiktinės teisės turėtoją. Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu teisę į statinius, esančius Anykščių r., Svėdasų sen., Moliakalnio k., įgijo A. Ž.. Šio asmens nuosavybės teisės į paveldėjimo teisės liudijime nurodytus statinius nei Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, nei nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos ir išregistruotos, šiuo metu jis nėra daiktinės teisės turėtojas, todėl nėra jokio pagrindo registre įrašyti tokius duomenis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.