Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti ieškovą A. J. V. atsakovo indėlininku pagal sutartį Nr.(duomenys neskelbtini), įpareigoti atsakovą pateikti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ informaciją apie jo pripažinimą indėlininku ir kitą informaciją, būtiną priimti sprendimą išmokėti jam draudimo išmoką pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovo sutuoktinė V. V. su atsakovu sudarė indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 131 104,31 Eur indėlio sumai. Šios lėšos įgytos ieškovų santuokos metu, todėl yra bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau įvykus draudžiamajam įvykiui ir iškėlus atsakovui bankroto bylą, tik V. V. buvo pripažinta indėlininke, kuriai buvo išmokėta draudimo kompensacija, nors sudarydama minėtą sutartį disponavo jai ir A. J. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis esant jo žodiniam sutikimui. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo laikomas indėlininku ir tuomet, jei jam nuosavybės teise priklausančios lėšos yra kito asmens, patikėtinio sąskaitoje. Be to, pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir tarybos direktyvos Nr.94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva) 8 straipsnio 3 dalies nuostatą, garantijos dėl antrosios indėlio sumos pusės turėjo būti taikomos ir A. J. V.. Bankas, sudarydamas indėlio sutartį su V. V., neįsitikino, jog bankui perduodamos lėšos yra jos ir A. J. V. bendroji jungtinė nuosavybė. Šis faktas, o tuo pačiu ir A. J. V. asmuo, galėjo būti objektyviai nustatyti iki draudžiamojo įvykio. Ieškovai pažymėjo, kad aiškinant Direktyvą reikia įvertinti Direktyvos preambulėje nustatytą minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principą.