Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kiek jis nustato tipinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formą energetikos veiklą vykdantiems subjektams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, ir ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 370) patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarka ta apimtimi, kuria uosto žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas energetikos veiklą vykdantiems subjektams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (toliau – ir Direkcija) ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“ (toliau – ir AB „Lietuvos energija“) dėl uosto žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žeme 2006 metais.

Direkcijos teigimu, atsakovas naudoja žemės sklypą, esantį Minijos g. 180F, Klaipėdoje, kuris yra priskirtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijai. Šiame sklype yra atsakovui priklausanti Marių 110/35/10 kW transformatorių pastotė. Todėl atsakovas turi sumokėti teisės aktų nustatytą mokestį už naudojimąsi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žeme.

II.

2007 m. spalio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 16) ta apimtimi, kiek jis nustato tipinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formą energetikos veiklą vykdantiems subjektams, atitinka Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas; 2) ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 370) patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka ta apimtimi, kuria uosto žemės nuomos dydis nustatomas energetikos veiklą vykdantiems subjektams, atitinka Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas nurodo, kad byloje kyla ginčas dėl uosto žemės nuomos mokesčio. Ieškovas prašo teismą priteisti iš atsakovo žemės nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu, esančiu Minijos g. 180F, Klaipėdoje. Savo reikalavimą ieškovas grindžia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu uosto žemės apibrėžimu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 582, kuriais atsakovo naudojamas žemės sklypas buvo priskirtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijai, taip pat Susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, kuria nustatomas atitinkamas uosto žemės nuomos mokesčio dydis. Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu faktiškai grindžia ne tiek jam galimai tenkančios pareigos mokėti nuomos mokestį nebuvimu, kiek nesutinka su ieškovo nurodoma skaičiavimo tvarka (metodika) bei dydžiais. Jo teigimu, ginčo šalių santykiai nagrinėjamu atveju turėtų būti reglamentuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais.

Teismui kyla abejonių, ar AB „Lietuvos energija“, kaip specialiam subjektui, vykdančiam energetikos veiklą, minėtais Susisiekimo ministro įsakymais nustatyta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties forma ir žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, ta apimtimi, kuria uosto nuomos sutarties forma ir žemės nuomos dydis nustatomas energetikos veiklą vykdantiems subjektams, atitinka Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal minėtą įstatymo nuostatą, žemė energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti parduodama ar išnuomojama ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismui kyla abejonių, ar atsakovui, kaip specifiniam energetikos veiklą vykdančiam subjektui, uosto teritorijoje turinčiam energetikos objektą – transformatorių pastotę, turi būti taikoma tipinė uosto žemės nuomos sutartis bei atitinkami uosto žemės nuomos dydžiai, nustatyti Susisiekimo ministro, kurie skirti kitiems uosto naudotojams – asmenims, vykdantiems uoste komercinę ar ūkinę veiklą. Todėl reikia nustatyti, ar Susisiekimo ministras, minėtais aktais nustatydamas uosto žemės nuomos tvarką ir energetikos subjektams, neviršijo savo kompetencijos ribų.

III.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 16) ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Susisiekimo ministro įsakymas Nr. 370) priimti neviršijant nustatytų kompetencijos ribų. Šių įsakymų priėmimą sąlygojo įstatymo nuostatos, todėl jie neprieštarauja nei Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, nei kitiems šio įstatymo straipsniams, nei kitiems teisės aktams.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.545 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. CK 6.545 straipsnio 2 dalis nustato, kad atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti žemės sklypų nuomos užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms, taip pat žemės sklypų, esančių laisvosiose ekonominėse zonose, jūrų uosto teritorijoje ar kitose specifinėse vietovėse, nuomos ypatumus. Tokiu būdu įstatymas nustato baigtinį sąrašą atvejų (CK 6.545 str. 2 d.), kai atskirais įstatymais galima nustatyti žemės nuomos ypatumus, tačiau energetikos įmonės į šį sąrašą nepatenka. Todėl kokie nors žemės nuomos atskiri ypatumai energetikos įmonėms negalėtų būti taikomi. CK 1.3 straipsnio 2 dalis nustato, kad esant šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimams, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Kokios nors pirmenybės energetikos įmonių veiklą reguliuojantiems įstatymas CK nesuteikia.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – ir uostas) veiklą ir valdymą nustato specialusis Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas (toliau – ir Uosto įstatymas). Specialiojo įstatymo priėmimas parodo uosto išskirtinumą ir jo svarbą Lietuvos ūkiui ir ekonomikai. Uosto veikla organizuota taip, kad pagrindines iš uosto veiklos gaunamas valstybės pajamas sudaro pajamos, gaunamos iš rinkliavų už laivų atplaukimą ir buvimą uoste bei už nuomojamą uosto žemę. Šias rinkliavas valstybė pavedė administruoti VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai (toliau – ir Uosto direkcija), kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymu, yra įtraukta į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąrašą.

Pagal Uosto įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, uosto žemė, tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra. Pagal Uosto įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, uosto žemė, akvatorija ir uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pagal Uosto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, uosto žemė, infrastruktūra ir akvatorija neprivatizuojama. Pagal šiuos Uosto įstatymo straipsnius matoma, kad uosto žemė yra išskirtinai Lietuvos Respublikos nuosavybė ir nėra jokios galimybės uosto žemę perleisti kitų asmenų nuosavybėn. Uosto įstatyme yra numatyta tik uosto žemės nuomos galimybė.

Susisiekimo ministerija pažymėjo, kad CK 6.545 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti žemės sklypų, esančių jūrų uosto teritorijoje ar kitose specifinėse vietose, nuomos ypatumus. Dėl specifinės uosto geografinės padėties uosto žemės ištekliai yra riboti, todėl labai svarbu, kad uosto teritorija būtų išnaudojama kuo efektyviau. Siekiant racionalaus ir efektyvaus uosto žemės naudojimo, Uosto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad uosto naudotojai uosto teritorijoje gali vykdyti tik tokią komercinę ir ūkinę veiklą, kuri atitinka uosto funkcinę paskirtį, ir jeigu dėl jų veiklai reikalingos uosto žemės yra sudaryta uosto žemės nuomos sutartis šio įstatymo nustatyta tvarka. Uosto įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Uosto direkcija turi teisę išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms.

Uosto įstatymo 22 – 26 straipsniai nustato specialią uosto žemės naudojimo, tarp jų ir nuomos tvarką. Uosto įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja uosto žemės nuomos tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Uosto direkcija uosto žemę gali išnuomoti tik konkurso tvarka, išskyrus du konkrečius atvejus, kai: 1) uosto žemė išnuomojama juridiniams asmenims, kurie įgijo statinius. Šiuo atveju jiems išnuomojami tik statinių pardavimo (perdavimo) metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingi uosto žemės plotai; 2) uosto žemė išnuomojama uosto žemės naudotojams kaip kompensacija už paimtą visuomenės poreikiams anksčiau jiems išnuomotą uosto žemę ir dėl to nutraukiama prieš terminą uosto žemės nuomos sutartis. Tokios pačios nuostatos yra įtvirtintos ir CK 6.551 straipsnyje. Šiame straipsnyje teigiama, kad valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu asmeniui, pasiūliusiam didžiausią nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžti atvejai, kai galima valstybės žemę išnuomoti ne aukciono būdu: 1) jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais; 2) kitais įstatymų numatytais atvejais.

Speciali uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka yra vienas iš būdų, padedančių racionaliai ir efektyviai naudoti valstybinę uosto žemę. Ši speciali uosto žemės nuomos tvarka yra taikoma tik specifinėje, įstatymu įvardintoje ir Vyriausybės nutarimu apibrėžtoje teritorijoje – uoste. Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nurodo, kad uosto žemės nuomos konkurso sąlygas, uosto žemės nuomos sutarties formą, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir uosto žemės nuomos mokesčio dydžius Uosto direkcijos teikimu tvirtina Susisiekimo ministras. Tai atitinka ir CK 6.552 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis nurodytais įstatymų straipsniais, Susisiekimo ministras buvo įpareigotas patvirtinti visos uosto teritorijoje esančios žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir uosto žemės nuomos sutarties formą. Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnyje yra nurodytos esminės uosto žemės nuomos sąlygos (uosto žemės nuomos mokesčio didinimo ir mažinimo galimybės, maksimalus uosto žemės nuomos sutarties terminas), o Uosto įstatymo 25 straipsnyje yra nustatytos pagrindinės uosto žemės nuomos sutarties sąlygos, tačiau šiame įstatyme nėra nurodyta, kad atskiriems vienos ar kitos srities ūkio subjektams Susisiekimo ministro patvirtinta uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka ar uosto žemės nuomos sutarties forma yra netaikomi. Kadangi Uosto įstatyme atskirų sričių ūkio subjektams nėra nustatyta jokių išlygų dėl uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir uosto žemės nuomos sutarties formos, tiek Uosto įstatymas, tiek poįstatyminiai teisės aktai, įgyvendinantys šį įstatymą, yra visiems ir vienodai privalomi.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras, nepažeisdamas teisės aktų bei neviršydamas savo kompetencijos ribų ir įgyvendindamas Uosto įstatymo nuostatas, patvirtino ginčo objektu tapusius visuotinai privalomus šiuos teisės aktus: 1) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, patvirtintą susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ (šiuo metu galioja 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 370 redakcija); 2) Tipinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį, patvirtintą susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ (šiuo metu galioja 2001 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 16 redakcija).

Pažymėtina, kad tiek uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, tiek tipinė uosto žemės nuomos sutarties forma taikoma vienodai visiems ūkio subjektams, neišskiriant atskirų grupių. Priešingu atveju kiltų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų visų asmenų lygybės prieš įstatymus ir sąžiningos konkurencijos laivės principų pažeidimo grėsmė. Nėra nė vienos objektyvios priežasties ir nėra teisinio pagrindo energetikos įmones išskirti į atskirą grupę ir šios grupės įmonėms taikyti specifines ir lengvatines uosto žemės nuomos ir nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos sąlygas. Nustačius nevienodas uosto žemės nuomos sąlygas, energetikos srityje veikiančios Lietuvos įmonės turėtų išskirtines ir nevienodas sąlygas kitomis ūkinės veiklos sritimis užsiimančių įmonių atžvilgiu, kas sudarytų nevienodas verslo ir konkurencijos sąlygas. Energetikos įmonės yra pelno siekiantys ūkio subjektai už savo veiklą gaunantys pajamas ir pelną, todėl yra normalu, kad už valstybei priklausantį turtą (žemę), už kurio naudojimą jie gauna pajamas ir pelną, sumokėtų nustatytą žemės nuomos mokestį. Pažymėtina ir tai, kad specialios uosto žemės nuomos sutarties formos nustatymas yra būtina sąlyga normaliai uosto veiklai užtikrinti, kadangi šioje sutartyje yra nustatytos specialios sąlygos, užtikrinančios normalų ir saugų uosto funkcionavimą pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus bei tarptautinių sutarčių reikalavimus. Susisiekimo ministro įsakymu patvirtinta tipinė uosto žemės nuomos sutarties forma yra skirta specialų teisinį režimą turinčios teritorijos – uosto žemės nuomos sandoriui sudaryti ir skirtingas nuomos sąlygų atskiroms nuomininkų grupėms nustatymas gali sąlygoti uosto režimo nesilaikymą ar kitų nuomininkų diskriminaciją. Uosto žemės nuomos sutartimi uosto žemės nuomininkams nustatomos ir specifinės pareigos, tokios kaip teritorijos apsauga, leidimų sistema ir kt., o tokių pareigų nesilaikymas gali kelti grėsmę stabiliam ir saugiam uosto darbui.

Susisiekimo ministro įsakymai Nr. 16 ir Nr. 370 neprieštarauja ir negali prieštarauti Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, kadangi šių teisės aktų reguliavimo objektai yra skirtingi.

Energetikos įstatymas valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti nuomos kainų klausimų nereglamentuoja. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žemė energetikos objektams statyti išnuomojama ar kitaip suteikiama naudotis įstatymų nustatyta tvarka. Valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti parduodama ar išnuomojama ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad šis įstatymo straipsnis nustato žemės išnuomojimo ar kitokio suteikimo sąlygas naujai statomų energetikos objektų (energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo) statybai, o ne jau pastatytų objektų eksploatacijai. Uosto įstatymas nenumato jokių uosto žemės suteikimo lengvatų naujų objektų statybai. Pagal jau minėtą Uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra numatytos tik dvi uosto žemės išsinuomojimo lengvatos, t. y.: 1) uosto žemė išnuomojama juridiniams asmenims, kurie įgijo statinius. Šiuo atveju jiems išnuomojami tik statinių pardavimo (perdavimo) metu buvusiai tiesioginei pastatų paskirčiai reikalingi uosto žemės plotai; 2) uosto žemė išnuomojama uosto žemės naudotojams kaip kompensacija už paimtą visuomenės poreikiams anksčiau jiems išnuomotą uosto žemę ir dėl to nutraukiama prieš terminą uosto žemės nuomos sutartis. Akivaizdu, kad Energetikos įstatymo 14 str. 1 d. reguliavimo objektas yra kitas nei specialiojo Uosto įstatymo reguliavimo objektas ir nekonkuruoja su šio įstatymo nuostatomis. Kadangi šie įstatymai tarpusavyje nekonkuruoja, tai nekonkuruoja ir šių įstatymų poįstatyminiai teisės aktai.

Pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, pagal Uosto įstatymo 5 ir 7 straipsnius uosto žemė, akvatorija ir uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir jie yra neprivatizuojami. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato galimybę valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti parduoti ar išnuomoti ne aukciono būdu. Tai taip pat patvirtina, kad šie įstatymai tarpusavyje negali konkuruoti dėl šių įstatymų nuostatų nesuderinamumo. Susisiekimo ministro įsakymai Nr. 16 ir Nr. 370 nenustato lengvatinės valstybinės žemės pardavimo ir nuomos tvarkos naujų energetikos objektų statybai, tačiau numato bendrą uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir tipinę uosto žemės nuomos sutarties formą. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas galima įgyvendinti vadovaujantis bendra valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės skyrimo tvarka (tarp jų ir energetikos įmonėms), kuri yra nustatyta Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, šių teisės aktų pagrindu priimtuose Vyriausybės nutarimuose ir kituose poįstatyminiuose teisės aktuose.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad uosto žemės nuomos mokesčio dydis, apskaičiavimo tvarka ir uosto žemės nuomos koeficientas yra nustatyti įstatymų, poįstatyminių teisės aktų (CK 6.552 str. 2 d., Uosto įstatymo 23 str. 2 d., Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos 2 p.) ir negali būti nustatomi šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2005 VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ v. AB „Klaipėdos nafta“).

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija nėra įtraukta į Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-4001-727/2007, kurioje kilo Susisiekimo ministro įsakymų Nr. 16 ir Nr. 370 teisėtumo klausimas. Iš bylą nagrinėjančio teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties galima suprasti, kad atsakovas AB „Lietuvos energija“ uosto teritorijoje eksploatuoja jau esamus objektus ir neplanuoja statyti naujų objektų, tad šiuo atveju neturėtų būti taikoma Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis. AB „Lietuvos energija“, uosto teritorijoje vykdanti komercinę ūkinę veiklą (parduoda elektros energiją uoste veikiančioms įmonėms), vadovaujantis Uosto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, privalo turėti su Uosto direkcija sudarytą uosto žemės nuomos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kiek jis nustato tipinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formą energetikos veiklą vykdantiems subjektams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, ir ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarka ta apimtimi, kuria uosto žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas energetikos veiklą vykdantiems subjektams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 str. 1 d. 3 p.).

Norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, savo ruožtu, suponuoja, kad ir teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su tokiais prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Šių principų egzistavimas norminių administracinių bylų teisenoje aiškiai atsispindi Administracinių bylų teisenos įstatyme, inter alia, ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nurodančiame, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, teisėtumą. Tad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečios individualios bylos aplinkybes ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinį, turi teisę atsisakyti priimti bendrosios kompetencijos arba administracinio teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jei toks prašymas yra nesusijęs su nagrinėjama individualia byla (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.). Jei toks prašymas buvo priimtas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nutraukti norminę administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis norminėje administracinėje byloje Nr. I7‑04/2007).

Kita vertus, tam tikrais atvejais iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikiamos konkrečios individualios bylos medžiagos ir paklausimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios individualios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla. Tokiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas – atitinkamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad bendrosios kompetencijos arba specializuoto administracinio teismo nutartis kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais besikreipiantis teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (ABTĮ 113 str. 1 d. 6 p.). Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs. Teismas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.). Be to, minėti trūkumai gali lemti, kad, pavyzdžiui, vadovaudamasis paties teismo pateiktais neišsamiais teisiniais argumentais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gali apsibrėžti per siauras norminio administracinio teisės akto teisėtumo patikrinimo ribas ir dėl to neišnagrinėti visų besikreipiančiam teismui galimai reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Pastaruoju atveju teismui gali tekti dar kartą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti tam tikro norminio administracinio akto teisėtumą ir kitu ankstesniame prašyme nenurodytu ir (arba) teisiniais argumentais nepagrįstu aspektu.

V.

Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti parduodama ar išnuomojama ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėtos civilinės bylos medžiagos, ginčas tarp Direkcijos ir AB „Lietuvos energija“ yra kilęs dėl užmokesčio už naudojimąsi valstybine žeme, kurioje yra AB „Lietuvos energija“ priklausantis turtas (civilinės bylos Nr. 2‑4001‑727/2007 l. 39-40), už 2006 metus. Nei civilinėje byloje, nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartyje, kuria buvo kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nėra duomenų, kad šiame žemės sklype 2006 m. buvo realiai statomi ar planuota statyti naujus energetikos objektus, kitaip tariant, nėra duomenų apie tai, kad ginčas būtų kaip nors susijęs su naujų energetikos objektų statyba ginčo žemės sklype. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, formuluodamas savo prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, šios aplinkybės nutarties motyvuojamojoje dalyje neaptaria ir su paklausimu teismui niekaip nesusieja. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas kelia klausimą dėl minėtų Susisiekimo ministro įsakymų taikymo visiems energetikos veiklą vykdantiems subjektams, neišskirdamas, ar konkretus ginčas yra susijęs su naujų energetikos objektų statyba, ar tik su jau anksčiau pastatytų energetikos objektų eksploatavimu. Teismo nutartyje nepateikta jokių teisinių argumentų, kodėl teismui šioje individualioje byloje yra būtina išsiaiškinti, ar jo ginčijami įsakymai neprieštarauja Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kuria šie įsakymai galimai yra taikomi valstybinės žemės nuomai naujiems energetikos objektams statyti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nepaaiškina, kaip ginčijamų teisės aktų teisėtumo ištyrimas minėta apimtimi (dėl valstybinės žemės nuomos naujiems energetikos objektams statyti) galėtų turėti įtakos jo nagrinėjamos bylos baigčiai. Tai sudaro pagrindą tikslinti pareiškėjo kreipimąsi, nes jo nagrinėjimas visa paklausimo apimtimi peržengtų bendrosios kompetencijos teismo nagrinėjamos individualios bylos ribas, šiuo atveju apibrėžiamas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartyje nurodomos teisinius ir faktinius argumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartyje nurodytu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 16 „Dėl susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo iš dalies keičiama Susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 22- 636) patvirtinta tipinė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis, ji išdėstyta nauja redakcija. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo iš dalies keičiamas Susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ (Žin., 1997, Nr. 72-1855), inter alia, išdėstant nauja redakcija nurodytuoju įsakymu patvirtintą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi nei Susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16, nei Susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. 370 neturėjo savarankiškos reikšmės, nes šie įsakymai – tai tik anksčiau priimtų teisės aktų pakeitimai. Šią aplinkybę, formuluodamas savo prašymą, pareiškėjas taip pat privalėjo įvertinti, nes būtent jam tenka pareiga, laikantis teisinės technikos taisyklių, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti teisės aktą (ir jo redakciją), kurio teisėtumą prašoma ištirti.

Susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ ir jo vėlesni pakeitimai, tarp jų ir Susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 16, neteko galios Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 3-167. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad prašymą ištirti minėto įsakymo teisėtumą pateikė teismas, kuriam šio klausimo išnagrinėjimas reikalingas sprendimo individualioje byloje priėmimui, tai nėra pagrindas nutraukti šią norminę administracinę bylą.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka buvo išdėstyta nauja redakcija Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370. Tačiau ir po to ši tvarka buvo ne kartą keičiama. Paskutinis šios tvarkos pakeitimas padarytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 3-43. Taip pat minėta, kad ginčas individualioje byloje kyla dėl užmokesčio už naudojimąsi valstybine žeme už 2006 metus. Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašyme nepateikta jokių teisinių argumentų, kodėl šioje byloje turėtų būti tiriama tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos Susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 370 redakcija, t. y. minėto teisės akto redakcija be pakeitimų, kurie įsigaliojo dar iki individualioje byloje aktualaus ginčo laikotarpio (2006 m.).

Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija patikslina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tirs:

- ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 370 redakcija su paskutiniais pakeitimais, padarytais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 3-43) ta apimtimi, kuria nustatomas uosto žemės nuomos energetikos veiklą vykdantiems subjektams, ne naujiems energetikos objektams statyti, mokesčio dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai.

VI.

„Žemė energetikos objektams statyti išnuomojama ar kitaip suteikiama naudotis įstatymų nustatyta tvarka. Valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti parduodama ar išnuomojama ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Kaip matyti iš Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies turinio, Energetikos įstatymas reikalauja, kad valstybinės žemės energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti pardavimo ar išnuomojimo ne aukciono būdu tvarka būtų nustatyta ne žemesnio lygio nei Vyriausybės priimamu teisės aktu. Tačiau Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis tokio lygmens teisės akto reikalauja tik valstybinės žemės pardavimo ar nuomos energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo objektams statyti, o ne jau pastatytiems (esamiems) objektams eksploatuoti tvarkai nustatyti. Taigi pagal savo lingvistinę formuluotę, Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tik klausimus, susijusius su naujų energetikos objektų statyba. Kad kalbant apie valstybinio jūrų uosto žemę negalima sutapatinti valstybinės žemės perdavimo naudotis jau pastatytiems objektams eksploatuoti ir naujiems objektams statyti, patvirtina ir tai, jog Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje minimas ir žemės perdavimas naudotis uoste esančiai viešajai geležinkelių infrastruktūrai eksploatuoti, ir naujai viešajai geležinkelių infrastruktūrai statyti. Žemės naudojimo klausimai, susiję su elektros energetikos objektų eksploatavimu ir naujų objektų statyba, nėra visiškai identiškai reglamentuojami ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (žr. Elektros energetikos įstatymo 50 str. 2 ir 5 d.). Aukščiau paminėtų argumentų pagrindu darytina išvada, kad Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad valstybinės žemės nuomos ne naujiems energetikos objektams statyti tvarka būtų reglamentuojama Vyriausybės priimamais teisės aktais. Tai suponuoja, kad negali būti prieštaravimo tarp ginčijamų Susisiekimo ministro įsakymų, kurių teisėtumas tiriamas aukščiau apibrėžta apimtimi ir apima tik tokios valstybinės žemės, kuri suteikiama naudotis ne naujiems energetikos objektams statyti, nuomos tvarkos klausimą, ir Energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 70 „Dėl tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formos patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 16 redakcija) ta apimtimi, kuria jis nustatė tipinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formą valstybinės žemės nuomai energetikos veiklą vykdantiems subjektams, ne naujiems energetikos objektams statyti, neprieštaravo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 370 redakcija su paskutiniais pakeitimais, padarytais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 3-43) ta apimtimi, kuria nustatomas uosto žemės nuomos energetikos veiklą vykdantiems subjektams, ne naujiems energetikos objektams statyti, mokesčio dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai.

Sprendimas neskundžiamas.