Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

tretiesiems asmenims I. B., I. B.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. F. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-622/2009 pagal ieškovės E. F. ieškinį atsakovei E. G., tretiesiems asmenims I. B., V. B., I. B., J. B., notarei N. B., notarei G. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei pagal atsakovės E. G. priešieškinį ieškovei E. F. dėl iškeldinimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Kaip jau minėta, V. Ž. ir E. Ž. susituokė 1983-11-16, o 1992-10-21 V. Ž. vardu buvo privatizuotas butas (duomenys neskelbtini), dėl kurio dalies ir vyksta ginčas šioje byloje. V. Ž. 1997-06-24 surašė testamentą, kuriame nurodė visą savo turtą paliekantis dukrai E. G.. E. Ž. 1998-10-19 testamentu visą savo turtą paliko E. G.. V. Ž. mirė 2000-05-27. E. G. 2000-12-12 išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame įrašytos ir 42/100 dalys pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) priklausiusių V. Ž. pagal 1992-10-21 sutartį. Nuo 2001-03-21 šis turtas viešame registre įregistruotas kaip E. G. nuosavybė. 2001-07-26 mirė E. Ž.. Po jos mirties dėl palikimo priėmimo niekas į jokią instituciją nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta.

Byloje ginčijamasi dėl nuosavybės teisės į V. Ž. vardu privatizuotą butą. Ieškovės teigimu 1/2 dalis buto, kaip bendroji santuokinė nuosavybė, priklausė E. Ž., todėl pagal V. Ž. testamentą atsakovė galėjo paveldėti tik 1/2 jo dalį. Kitą 1/2 dalį buto po E. Ž. mirties pagal įstatymą teigia paveldėjusi pati ieškovė pradėdama faktiškai valdyti turtą, kadangi ji ginčo bute gyvena ir niekas kitas nepareiškė noro priimti E. Ž. palikimo.

Testamentas - tai įstatymo nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo po savo mirties atveju. Civilinės teisės požiūriu testamentas yra vienašalis sandoris. Kaip ir kiekvieną sandorį, testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, savo laisva valia, suvokiantis savo veiksmų reikšmę bei pasekmes ir jų pageidaujantis (CK 5.15 str. 2 d., 5.18 str. 1 d.). Įpėdinis, kad įgytų palikimą, turi jį priimti t. y. įstatyme numatytais veiksmai išreikšti savo valią įgyti palikimą (CK 5.50 str. 1 d.). Civilinės teisės prasme palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sandoris. Todėl, sprendžiant iš paveldėjimo santykių kilusius civilinius ginčus yra svarbu nustatyti šiame civiliniame teisiniame santykyje dalyvaujančių (dalyvavusių) asmenų tikrąją valią, kuri atsiskleidžia per tokių asmenų veiksmus. Taip pat nuosekliai turi būti vertinami ir paveldėjimo santykius sąlygojančios aplinkybės, tame tarpe ir turto įsigijimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) V. Ž. vardu buvo privatizuotas 1992-10-21 t. y. V. Ž. ir E. Ž. esant santuokoje. Ir ieškovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose, ir skundžiamame teismo sprendime teisingai nurodoma, kad ginčo buto privatizavimo metu galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje (1 ir 3 dalys, įstatymo 1994-04-23 redakcija) buvo įrašyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Tačiau yra svarbios ir turto įgijimo aplinkybės. Tuo pat metu galiojo ir speciali norma – Butų privatizavimo įstatymas (1992-10-06 redakcija) kurio 5 straipsnis nustatė buto nuomininkui ir jo šeimos nariams susitarti, kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Tokiu būdu galioję įstatymai numatė galimybę privatizuoti butą tik vieno sutuoktinio nuosavybėn. Būtent tokį susitarimą 1992-05-18, ruošdamiesi buto privatizavimui, pasirašė V. Ž. ir E. Ž. nurodydami, kad perkamo buto su ūkiniu pastatu savininkas bus V. Ž. ir pirkimui bus panaudotos V. Ž. investicinėje sąskaitoje esančios lėšos (t. 1, b. l. 97). Pažymėtina, kad susitarimo formoje ( 2 forma 300002) buvo paruošta atskira pastraipa, pildoma tuo atveju, kai sutuoktiniai butą susitaria pirkti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nurodant konkretų turtą ir sutuoktinius, kuriems privatizuotas butas priklausys jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Tačiau Ž. susitarime ši grafa nebuvo užpildyta. Byloje esančios kitų dokumentų: sutarties, kvito 205522, kvito 234015, indėlininko pavedimo, mokėjimo pranešimo, kvito Nr. 207610 kopijos (t. 1, b. l. 20, 22, 92, 93, 94, 99) įrodo, kad butas buvo privatizuotas panaudojant vien tik V. Ž. lėšas. Išvardintos aplinkybės patvirtina atsakovės teiginį buvus Ž. susitarimui butą privatizuoti V. Ž. nuosavybėn. Įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes, ieškovė nepateikė, o rėmėsi tik bendrąją norma – paminėtu Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas į konkrečias buto privatizavimo aplinkybes neįsigilino ir skundžiamame sprendime taip pat apsiribojo tik bendros taisyklės paminėjimu. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.), skatina tokio pobūdžio bylose itin išsamiai analizuoti būsto privatizavimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2000). Ir nors privatizuotą butą registruojant viešame registre nebuvo įrašyta, kad tai yra asmeninė V. Ž. nuosavybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent tokia buvo V. Ž. ir E. Ž. valia. Ši išvada nėra apeliacinio skundo ribų peržengimas (CPK 320 str.), nes būtent tokią aplinkybę atsakovė nurodo savo atsiliepime kaip atsikirtimą į ieškovės apeliacinį skundą. Tolimesnių veiksmų apžvalga patvirtina padarytą išvadą. 2000-05-27 mirus V. Ž. E. G. kreipėsi į notarą priimti palikimą pagal V. Ž. 1997-06-24 testamentą. E. Ž. apie šį veiksmą buvo informuota, jame dalyvavo ir 2000-10-24 parašytu pareiškimu jai galinčios pagal įstatymą priklausyti privalomosios V. Ž. palikimo dalies atsisakė E. G. naudai (CK 591 str. 1 d. 1994-05-17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija). Pagal V. Ž. palikimo priėmimo metu galiojusios LR Notariato įstatymo redakcijos (1992-09-15 įstatymas Nr. I-2882 su pakeitimais) 52 straipsnį, mirus vienam sutuoktiniui, pergyvenusiam sutuoktiniui galėjo būti išduotas nuosavybės į dalį bendro sutuoktinių turto teisės liudijimas dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Minėtu 2000-10-24 pareiškimu E. Ž. atsisakė nuosavybės teisės liudijimo į pusę santuokoje su V. Ž. įgyto turto. Vadinasi 2000-12-12 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame įrašyta, kad E. G. paveldi 42/100 dalis gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), t. .y. visą ginčo butą, atitinka ne tik testatoriaus V. Ž., bet ir jo sutuoktinės – asmens su kuriuo santuokoje butas buvo įgytas bei galinčio pretenduoti į privalomąją palikimo dalį, valią. Tokią Ž. valią patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas Z. G.. Taip yra įrašyta E. Ž. 2000-10-24 pareiškime ir dar papildomai, nors ir netiesiogiai, patvirtinama jos iki pat mirties nepakeistu 1998-10-19 d. testamentu, kuriuo ji nurodė visą savo turtą paliekanti E. G.. Esant tokioms aplinkybėms ieškovės teiginys, kad aptariamas 2000-12-12 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas yra niekinis, negali būti pripažintas pagrįstu. Ir nors nebuvo atliktas visiškai tiksliai atitinkantis įstatymų reikalavimus ginčijamos 1/2 buto dalies nuosavybės įforminimas V. Ž., o vėliau ir E. G. vardu, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs ir įvertinęs V. Ž. bei E. Ž. valią, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, privalomais taikant įstatymą (CK 1.5 str. 4 d.), pagrįstai nusprendė, kad 2000-12-12 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas išduotas teisėtai ir po E. Ž. mirties 2001-07-26 paveldėti šios buto dalies nebebuvo galima.

Apygardos teismas, netenkindamas ieškinio atsakovės prašymu taikė 2000 m. redakcijos CK 5.8 straipsnyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Apeliantės teiginys, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis iš vis netaikytina, nes ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis t. y. negalintis sukelti jokių teisinių pasekmių, atmetamas. Pirma dėl to, kad šioje nutartyje jau konstatuota, kad E. G. išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas nėra niekinis, nes nenustatytas imperatyvių teisės normų pažeidimas. Kita vertus, net ir niekinio sandorio atveju, reikalavimams dėl tokio sandorio pasekmių ieškinio senaties terminas taikomas ir jo eiga prasideda nuo tos dienos, kada toks sandoris pradėtas vykdyti arba asmuo apie tai sužinojo (CK 1.127 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovė įvykdė ieškovės niekiniu vadinamą notaro išduotą dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu 2001-03-21 viešame registre įregistravo savo nuosavybę į visą ginčo butą. Tačiau kadangi paveldėjimo teisės liudijimas nėra niekinis, o ieškovė teigia turinti teisę į E. Ž., mirusios po naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo (po 2001-07-01) palikimą, nežiūrint į tai, kad ji siekia nuginčyti iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, ieškinio senatį reglamentuojanti teisės norma – CK 5.8 straipsnis - parinkta teisingai (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. 1 d.). CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į palikimą pretenduojantis asmuo gali ginčyti per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kadangi ieškovė teigia, kad ji paveldėjo E. Ž., mirusiai 2001-07-26, priklausiusią 1/2 dalį buto, ieškinio senaties terminas ginčyti E. G. išduotą paveldėjimo teisės į šį butą liudijimą, prasidėjo būtent 2001-07-26 (CK 5.3 str.). Kadangi įstatymo nustatytą vienerių metų terminą nuo palikimo atsiradimo dienos ieškovė praleido (ieškinio pareiškimas teisme gautas 2008-07-23) ieškovė turi tiksliai nurodyti (ir įrodyti) kada sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t.y. kitą momentą, su kuriuo įstatymas sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškovė nurodo, kad apie atsakovės nuosavybės teisę į visą butą sužinojo 2008-03-30, kuomet atsakovė pareikalavo jos išsikelti iš buto (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę ji grindžia savo ir byloje jos pusėje dalyvaujančių trečiųjų asmenų (ieškovės brolių ir sesers) paaiškinimais. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomą aplinkybę, byloje nėra. Atsakovė teigia, jog po E. Ž. mirties nedelsdama informavo ieškovę, kad visas butas priklauso būtent atsakovei ir tik ieškovei paprašius leido jai neilgą laiką pagyventi atsakovei priklausančiame bute. Tokią aplinkybę patvirtino atsakovės pakviesti liudytojai R. G. ir A. D. (atsakovės sutuoktinis ir pusbrolis). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas Z. G. tik patvirtino, kad po E. Ž. mirties bute gyveno ieškovė, tačiau konkrečių aplinkybių, ką ieškovė žinojo apie atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, liudytoja nenurodė. Vadinasi ieškovė neįrodė sužinojimo momento ir nenuginčijo atsakovės nurodomos aplinkybės apie įspėjimą. Be to pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir kitą kriterijų, apibrėžiantį ieškinio senaties termino eigos pradžią – momentą kuomet asmuo turėjo sužinoti apie įvykį, jo vertinamą kaip savo teisės pažeidimą. Atsakovė savo nuosavybę į ginčo butą viešame registre įregistravo 2001-03-21, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų abejojusi atsakovės teise į 1/2 dalį buto kaip į V. Ž. palikimą ar kad būtų nežinojusi apie tokio palikimo priėmimą. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, manydama turinti teisę pretenduoti į E. Ž. palikimą, būdama rūpestinga ir atidi, siekdama ne tik priimti numanomą palikimą, bet ir apspręsti naudojimosi juo tvarką, net tik galėjo, bet ir turėjo sužinoti aplinkybę, kad visas butas (taip pat ir buto dalis, kurią ieškovė manė paveldėsianti) paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra įregistruotas kaip atsakovės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o tai yra pagrindas atmesi ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Esant šioje nutartyje išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys atmestas pagrįstai, o kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Atmetęs ieškinį apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino priešieškinį.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Netenkinant apeliacinio skundo iš ieškovės atsakovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos – mokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės E. F. atsakovei E. G. priteisti 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.