- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-06
- Bylos Nr.
- P-552-73-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02461-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „CASTRADE“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2578/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „CASTRADE“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2304 ,,Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 30-1258 ,,Dėl UAB ,,CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Ginčijamas įsakymas).
Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Administracijos direktoriaus įsakymų kreipėsi į Administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Pareiškėjo teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, padarė išvadą, kad Administracijos direktorius, pareiškėjo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose išvardintuose įsakymuose, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl minėtų teikimų prieduose išvardinti Administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. spalio 20 d. kreipusis su teikimais į Administracijos direktorių, šie teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apie jį turėjo būti pranešta pareiškėjui, tačiau, suėjus įstatyme numatytiems terminams, pareiškėjui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A15-1092/2006 ir Nr. A16-981/2006.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 22?28), kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.
Nurodė, kad Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-2050) „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės nutarimu Nr. 603. Pažymėjo, kad Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Nurodė, kad pareiškėjas nei Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Administravimo nuostatai), nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo, prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 8 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Taip pat rėmėsi Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir nurodė, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Nurodė, kad teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą, Ginčijamas įsakymas būtų papildytas punktu, įtvirtinančiu konkretų mokesčio dydį, tačiau, vykdant tokį reikalavimą, administratorius, skaičiuodamas mokestį, privalėtų vadovautis ir Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą metodiką (toliau – ir Metodika). Tokiu atveju nebūtų aišku, kuris mokestis taikytinas tuomet, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo nustatyto pagal Metodiką. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 30-2050. Nurodė, kad, įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Ginčijamo įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Atkreipė dėmesį, kad nei CK, nei Vyriausybės nutarime Nr. 603, nei Pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Remdamasis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, darė išvadą, kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Administracijos direktoriaus Ginčijamas įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, jog apie šį klausimą buvo informuotas ne tik Administracijos direktorius, bet ir meras. Abejones dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai grindė šių teisės aktų nuostatų aiškinimu, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998 m. vasario 18 d., 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino.
Teismas rėmėsi Pavyzdinių nuostatų 2.2 punktu bei šių nuostatų aiškinimu LVAT administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 ir darė išvadą, kad atitinkamos savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams ir Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Taip pat, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo teikime nurodytame įsakyme nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, Administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatytą reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog nesutinka su atsakovo argumentais, kad Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą, ir kad, įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Ginčijamame įsakyme ir Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo Metodika. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 10 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai nei teigė atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 30-2304 ,,Dėl administracijos direktoriaus 2009 07 10 įsakymo Nr. 30-1258 ,,Dėl UAB ,,CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo prašymas tenkinamas. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, remdamasis CK 4 knygos IV skirsnio ir XIV skyriaus nuostatomis, darė išvadą, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nustatė pakankamai detalų teisinį reguliavimą, susijusį su turto administravimu, todėl, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad įstatymo leidėjas CK atitinkamose nuostatose nustatė ir administracinio akto turinį. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas matyti, kad CK kai kuriais atvejais tiesiogiai nustato administravimo akto turinį turint omeny šiuos duomenis: asmuo, kuris yra skiriamas turto administratoriumi, administruotinas turtas, atlyginimas (mokestis) už turto administravimą, kurie atsispindi Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoje. Iš nurodytų nuostatų galima daryti išvadą, kad Vyriausybė nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas ir konkretizavo administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismui abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 konstitucingumo nekyla, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nemato ir atsakovo prašymo netenkina.
III.
Nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d nutartimi, atsakovas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. priėmė nutartį, kuria atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 30-1184 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Pastaruoju įsakymu UAB „CASTRADE“ administruoti gyvenamieji namai pagal sąrašą buvo perduoti administruoti UAB „CASTRADE SERVISE“ ir pakeistas Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258. Padarė išvadą, kad Ginčijamas įsakymas, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 30-1258 „Dėl UAB „CASTRADE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėjo ir tai, jog Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1922 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamųjų namų adresu Laisvės pr. 71B ir 73A, Vilnius, administravimo mokestis (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1922 priedo „UAB „CASTRADE SERVICE“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 12?13 eilutės).
Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Ginčijamame įsakyme būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „CASTRADE“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Ginčijamame įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.
IV.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. sausio 18 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-2578/2012 remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais (b. l. 123-131).
Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria remiantis apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 ir kt.). Mano, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė nei vieno iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 141, 142 ir 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl priimdamas sprendimą padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, kadangi konstatavo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau jį panaikino ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Prašymą procesą atnaujinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, kad 2012 m. spalio 26 d. išnagrinėta byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos kitoms Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartims (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2484-12; 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450-12; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444- 2621-12; 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785-12; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2487-12; 2012 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2584-12; 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2581-12; 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2839-12; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2851-12; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2852-12). Pažymi, kad visų šių bylų faktinės aplinkybės yra identiškos nagrinėjamai bylai. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A143-2484-12, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1523 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ pripažintas netekusiu galios. Pripažinus minėtą įsakymą netekusiu galios, kartu neteko galios ir šio įsakymo papildymas - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 30-1513 „Dėl administracijom direktoriaus 2007 m. kovo 11d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje nepanaikintas, apeliacinis skundas atmestas. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visose nurodytose bylose tyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).
Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, administracinėje byloje Nr. A525-2578/2012, priimta 2012 m. spalio 26 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. sausio 18 d. (b. l. 123-131), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, bei kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog priešingai nei nurodo pareiškėjas, ABTĮ 140 straipsnio teisės norma yra procesinės, o ne materialinės teisės norma. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos pažeidimo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Kaip minėta, proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo atitinkamu klausimu suformuota vienoda administracinių teismų praktika analogiškose Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-2484-12, Nr. A146-2450-12, Nr. A444- 2621-12, Nr. A662-2785-12, Nr. A261-2487-12, Nr. A858-2584-12, Nr. A143-2581-12, Nr. A261-2839-12, Nr. A858-2851-12 ir Nr. A858-2852-12), kuriose apeliacinės instancijos teismas ištyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėtoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi administracinę bylą Nr.⁵²⁵-2578/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybės, t. y. tai, kad Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1922 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu pripažino netekusiu galios 2012 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 30-1184 „Dėl UAB „CASTRADE SERVICE“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties Įsakymo Nr. 30-1258 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-2304 ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2009 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 30-1258, pareiškėjo prašymu suformuluotas reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-2304, kuriuo papildytas 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 30-1258, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose Nr. A143-2484-12, Nr. A146-2450-12, Nr. A444- 2621-12, Nr. A662-2785-12, Nr. A261-2487-12, Nr. A858-2584-12, Nr. A143-2581-12, Nr. A261-2839-12, Nr. A858-2851-12, Nr. A858-2852-12, pradėtose pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, analogiškų faktinių aplinkybių nenustatyta, t. y. nenustatyta, kad įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius ir kuriame prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra pripažintas netekusiu galios, todėl, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms šiose administracinėse bylose priimtas kitoks nei prašomoje atnaujinti administracinėje byloje procesinis sprendimas. Tuo tarpu administracinėse bylose, kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius buvo netekęs galios buvo nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 (žr., pvz., administracines bylas Nr. A442-2583/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A146-2840/2012, Nr. A492-2842/2012 ir kt.).
Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A525-2578/2012 atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A525-2578/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui „CASTRADE“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.