Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Daliai Romaškevičienei, Violetai Zabielienei, Osvaldui Martinkui, Kęstučiui Stasiuliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

A. Š. (A. Š.) nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

D. B. pagal BK 260 str. 3 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Teismas nustatė, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM operatyvinės veiklos valdybos pirmojo skyriaus vyriausiojo specialisto O. P. 2008 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio pranešimo matosi, kad tą dieną VSAT operatyvinės veiklos valdybos pareigūnai O. P., R. P. ir A. S., tikrindami gautą operatyvinę informaciją dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, stebėjo vietovę (duomenys neskelbtini) namo ir netoli jo stovėjusį automobilį ,,Mercedes Benz Vito“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Apie 19 val. prie šio automobilio privažiavo kitas automobilis ,,BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš jo išlipęs vyriškis (paaiškėjo, kad tai buvo A. Š.) atidarė automobilio bagažinę ir ranka pamojavo iš už automobilio ,,Mercedes Benz Vito“ išėjusiam vyriškiui (paaiškėjo, kad tai buvo D. B.), kuris atidarė šio automobilio galinį bagažinės dangtį. D. B. rankoje laikė automobilio ratą, o po to padėjo jį į ,,Mercedes Benz Vito“ bagažinę. Tuo metu A. Š. iš automobilio ,,BMW 530“ bagažinės išėmė baltos spalvos paketą, priėjo prie ,,Mercedes Benz Vito“, tą paketą įdėjo į šio automobilio bagažinę, o D. B. uždarė bagažinės dangtį. Po to prie šio automobilio D. B. ir A. Š. apie kažką kalbėjosi ir tuo metu toje vietoje buvo sulaikyti. Patikrinus automobilį ,,Mercedes Benz Vito“, jame rastos panašios į narkotines ar psichotropines medžiagos. Buvo sulaikyti ir abu nurodyti automobiliai (t. 1, b. l. 1). Iš įvykio vietos apžiūros 2008 m. rugpjūčio 22 d. protokolo ir prie jo pridėto plano-schemos matosi, kad tą dieną, nuo 19¹⁰ val. iki 19⁴⁰ val., buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) namo stovintis automobilis ,,Mercedes Benz Vito“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Atidarius jo galinį bagažinės dangtį, bagažinėje rastas baltos spalvos plastikinis maišelis su užrašu ,,Iki“. Į šį maišelį įdėtas kitas plastikinis, juodos spalvos užrištas maišas. Už 7,2 m nuo šio automobilio stovi ir kitas automobilis ,,BMW 530“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Protokole nurodyta, kad detalesnei apžiūrai abu automobiliai ir jame esantys daiktai pristatyti į Valstybinės sienos apsaugos tarnybą. Taip pat protokole pažymėta, kad apžiūros metu sudarytas planas-schema, darytas vaizdo įrašas, atlikus apžiūrą automobiliai ,,Mercedes Benz Vito“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,BMW 530“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) pristatyti į VSAT. Taip pat paimtas baltos spalvos maišas su užrašu ,,Iki“, kuriame yra juodas maišas, o į jį įdėtas permatomas maišas su galimai narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Protokole pažymėta, kad tame pačiame ,,Iki“ maiše dar yra obuoliai ir tuščias plastikinis gėrimo ,,Nestea“ butelis. Apžiūros protokolas patvirtintas jį surašiusio VSAT pareigūno O. P., apžiūros metu dalyvavusių tos pačios tarnybos pareigūnų R. P., A. S. ir Pakrančių apsaugos rinktinės OVS specialisto R. J. parašais (t. 1, b. l. 3-6). Iš prie protokolo pridėto plano-schemos matosi apžiūrėtų automobilių padėtis įvykio vietoje (t. 1, b. l. 7). Iš peržiūrėto vaizdo įrašo matosi, kaip apžiūrėtame automobilyje surandamas plastikinis ,,Iki“ maišas. Iš kitų apžiūrų protokolų matosi, kad 2008 m. rugpjūčio 23 d. VSAT tyrėjas V. L., dalyvaujant pareigūnui O. P., VSAT prie LR VRM ikiteisminio tyrimo valdybos (Vilnius, Savanorių pr. 2) patalpose apžiūrėjo įvykio vietos apžiūros metu paimtą polietileninį ,,Iki“ prekybos tinklo maišą, jame rastas tuščias plastikinis gėrimo ,,Nestea“ butelis, 22 obuoliai, taip pat šio maišo viduje rastas kitas, juodos spalvos polietileninis maišas, o šiame maiše – dar vienas permatomas polietileninis maišas, užsuktas tuo pačiu maišu. Šiame maiše rasti baltos-gelsvos spalvos milteliai. Apžiūros metu pasvėrus šį permatomą maišą su jame esančiais milteliais, nustatyta, kad apytikslis svoris yra 4300 g (t. 1, b. l. 8-13). Tą pačią dieną ir toje pačioje ikiteisminio tyrimo įstaigoje tyrėjas V. L., dalyvaujant įtariamajam A. Š., apžiūrėjo automobilį ,,BMW 530“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Be kitų protokole išvardintų daiktų, šio automobilio bagažinėje rastas nešiojamas kompiuteris, krepšys su drabužiais, kiti drabužiai ir maišas su patalyne (t. 1, b. l. 34-35). Tas pats automobilis 2008 m. rugpjūčio 26 d. buvo dar kartą apžiūrėtas panaudojant kinologijos tarnybos šunį, iš prie protokolo pridėtų fotonuotraukų matosi šiame automobilyje surasti daiktai (t. 1, b. l. 50-54). 2008 m. rugpjūčio 26 d. buvo apžiūrėtas automobilis ,,Mercedes Benz-110“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Apžiūros metu automobilio bagažinėje rastas automobilio ratas, pilnas oro, rato diskas deformuotas, prie rato rasta gulinti celofaninė pirštinė. Automobilio salone be kitų daiktų rasti 39 dydžio sportiniai bateliai, jų viduje esančios kojinės, patalynė. Dėtuvėje rastas transporto PZU Lietuva draudimo liudijimas, Hansa pažymėjimas ir pagalbos kelyje draudimo kortelė, draudimo įmokos kvitas (t. 1, b. l. 37-48). Iš VĮ ,,Regitra“ duomenų bazės gautos informacijos matosi, kad automobilio ,,Mercedes Benz 110“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas yra UAB ,,Voitika“. Automobilio ,,BMW 530“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra A. Š. motina G. Z. (t. 1, b. l. 33, 49). Iš specialisto išvados matosi, kad tyrimui pateiktame juodos spalvos plastikiniame maiše esančiame bespalviame plastikiniame maiše rasti drėgni baltos spalvos milteliai. Juos išdžiovimus iki pastovios masės, sausų miltelių masė yra 3797,68 g. Šių sausų baltos spalvos miltelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurios masė yra 792,251 g (t. 1, b. l. 20-21). Kitoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateikto kilimo, paimto iš automobilio ,,Mercedes Benz-110“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) salono, paviršių narkotinių ar psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 25-26). Iš bylos matosi, kad nustačius A. Š. ir D. B. naudotus mobilaus ryšio telefonus ir jų abonentinius numerius, iš telekomunikacijų bendrovių buvo išreikalautos šių telefonų išeinančių ir įeinančių skambučių išklotinės (t. 1, b. l. 83-123). Iš šių išklotinių bei jų analitinės pažymos matosi, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 22 d. A. Š. D. B. skambino telefonu 14 kartų, o D. B. skambino A. Š. 9 kartus. Sulaikymo, t. y. 2008 m. rugpjūčio 22 d., D. B. A. Š. skambino vieną kartą 18⁰⁴ val., o A. Š. D. B. 6 kartus, tarp jų ir 18²⁵ val. bei 18⁴⁵ val. (t. 1, b. l. 124-125). Iš prie bylos pridėto tarnybinio pranešimo matosi, kad A. Š. apklausų metu nurodomo asmens vardu ,,Alvydas“ nustatyti nepavyko (t. 2, b. l. 9).

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Š. kaltu irgi neprisipažino, nurodė, kad pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, tačiau išdėstė ir kai kurias naujas bei konkretesnes įvykių aplinkybes. Jis parodė, kad vienas automobiliu ,,BMW 530“ iš Danijos į Lietuvą grįžo 2008 m. rugpjūčio 18 ar 19 d. D. B. iš Danijos grįžo po dviejų dienų, maždaug 2008 m. rugpjūčio 20 d. Grįžęs D. B. pasakė, kad jam reikia 3-4 darbininkų, kurie būtinai turėtų savo transportą. Jis (A. Š.) pažadėjo tokių darbininkų paieškoti. Per vieną pažįstamą susirado du vaikinus iš Šilutės, prisimena, kad vieno iš jų vardas buvo Mindaugas. Su tais vaikinais 2008 m. rugpjūčio 19 ar 20 d. jis susitiko Šilutės pl., prie prekybos centro ,,Neringa“. Vaikinai sutiko vykti dirbti į užsienį, bet jiems reikėjo susiremontuoti savo automobilį ,,Ford Mondeo“, jie sakė, kad tam prireiks 3 dienų, dar žadėjo sulaukti ir trečio savo pažįstamo. Tie vaikinai trise ruošėsi važiuoti dirbti į Daniją kitą savaitę. Su šiais vaikinais jis tarėsi dėl jų vykimo savu transportu todėl, kad to reikalavo D. B., sakęs, kad Danijoje į statybos objektus darbininkų niekas nevežioja, todėl jie turi turėti savo transportą. Vienam iš tų vaikinų (Mindaugui) jis skambino telefonu ir 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 9³⁰ val. A. Š. dar parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo ir prisipažino kaltu todėl, kad būtų paleistas į laisvę. Jis parodė, kad jam būtinai reikėjo būti laisvėje, nes iš banko buvo gavęs kreditą ir turėjo finansinių įsipareigojimų (t. 4, b.l. 25-26). Patikrinus šiuos nuteistojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas gavo Parex banko pažymą apie tai, kad pagal 2007 m. liepos 12 d. kreditavimo sutartį A. Š. tikrai buvo išduotas 324616,31 eurų (daugiau negu milijono litų) kreditas. Pažymoje taip pat nurodyta, kad 2009 m. sausio 21 d. bankas šią kredito sutartį nutraukė ir kreipėsi į teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto turto. 2009 m. spalio 7 d. vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti antstoliui (t. 4, b. l. 139). Kad A. Š. turėjo finansinių įsipareigojimų, matosi ir iš jo gynėjos pateiktų civilinės bylos dokumentų (t. 4, b. l. 142, 143-144).

Išteisintasis D. B. pirmosios instancijos teisme kaltu irgi neprisipažino. Jis parodė, kad apie psichotropines medžiagas nieko nežino, o tų medžiagų padėjimą į jo naudojamą automobilį laiko provokacija. Su A. Š. ir Danijos piliečiu P. M. yra pažįstamas seniai, nes užsienyje kartu su jais atlikinėjo už nusikaltimą, susijusį su narkotikais, paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau po to, taip pat ir kaltinime nurodytu laikotarpiu jis su A. Š. apie jokius narkotikus nekalbėjo ir gauti narkotinių medžiagų neprašė. Prieš tai jis bendradarbiavo su jau nurodytu P. M., jis Danijoje ieškojo statybos objektų, o jis (D. B.) Lietuvoje ieškodavo darbininkų. Tačiau P. M. laiku su juo neatsiskaitydavo, su juo jis asmeniškai susipyko ir nutraukė ryšius. Po jo su P. M. bendradarbiauti pradėjo A. Š.. P. M. jam liko skolingas apie 30 000 eurų. Be to, dar 2006 m. P. M. davė jam 1000 kronų kupiūrą, nudažytą raudonais dažais, ir pasiūlė ją ,,išplauti“. Jis suprato, kad tie pinigai pavogti iš banko, tą kupiūrą suplėšė ir išmetė. Nutraukęs ryšius su P. M. jis toliau vertėsi statybos verslu Danijoje su kitais partneriais. Danijoje statybos verslą jis pradėjo kartu su savo drauge J. G.. 2008 m. liepos pabaigoje su J. G. buvo Danijoje, gavo pasiūlymų statyti angarą ir prisiminė apie A. Š., kuriam pasiūlė šį darbą. Davė jam brėžinius ir A. Š. sutiko imtis statybos darbų, tam teikėjo surinkti darbininkų grupę. Darbininkus surado jis pats ir darbai jau buvo pradėti. 2008 m. rugpjūčio 16 d. A. Š. išvažiavo į Lietuvą pasiimti savo draugės D. K.. Jis pats su J. G. į Lietuvą parvažiavo 2008 m. rugpjūčio 21 d., vakare paskambino A. Š. ir susitiko restorane. Pasakė A. Š., kad darbui Danijoje reikia 2 darbininkų, šis pažadėjo juos surasti. 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte vėl susitiko su A. Š. ,,Čili“ picerijoje, A. Š. pasakė, kad surado tris darbininkus, bet jie turi problemų dėl transporto ir kad reikia pinigų jų automobilio remontui. Jis atsakė, kad pinigų neturi, bet pasiūlė imti jo ir J. G. įmonės ,,Voitika“ mikroautobusą ,,Mercedes Benz Vito“. Iki tol jis pats šiuo automobiliu važinėjo į Daniją, bet tuo metu to daryti nesiruošė, nes sirgo jo motina, be to, jam reikėjo Lietuvoje registruotis policijoje. Jų pokalbis truko apie 10 min., jis A. Š. pažadėjo automobilį apdrausti, tai tą pačią dieną ir padarė, dar pasakė, kad reikia suremontuoti atsarginį ratą, nes buvo muštas diskas. Dieną jis apdraudė automobilį, o vakare paskambino A. Š. ir pasakė, kad šis gali atvažiuoti, visi su merginomis eis pavalgyti. Apie 19 val. A. Š. jam paskambino, pasakė ,,išeikit“, nes jie privažiuoja. Jis apie tai pasakė J. G. ir pirmas išėjo į lauką. Ten priėjo prie jų įmonės automobilio ,,Mercedes Benz Vito“, atidarė dureles ir pamatė privažiavusį A. Š., kuris ranka pamojo, kad jis atidarytų bagažinę. Jis pagalvojo, kad A. Š. nori paimti atsarginį ratą, todėl atidarė bagažinę, paėmė ratą ir pradėjo eiti į A. Š. pusę. Tačiau šis vėl pamojo ranka, todėl jis atsarginį ratą vėl padėjo atgal į bagažinę. Priėjęs prie automobilio ,,Mercedes Benz Vito“, A. Š. į bagažinę padėjo maišelį. Esant atidarytai bagažinei jie stovėjo viduryje kelio, todėl jis pats bagažinę uždarė. Jis dar paklausė A. Š., kaip reikalai, šis klausė, ar jis duos darbininkams pinigų kelionei. Tuo metu priėjo pareigūnai ir jį su A. Š. sulaikė. Juos paguldė ant žemės, o po to nuvežė į Vilnių. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad A. Š. maišelį su psichotropine medžiaga į jo automobilį galėjo padėti todėl, kad tai padaryti jam liepė jau nurodytas korėjietis P. M. taip siekdamas pašalinti jį iš statybų verslo. Jau buvo minėjęs istoriją ir apie P. M. jam duotą ,,išplovimui“ vogtą pinigų kupiūrą, taip pat apie tai, kad P. M. buvo jam skolingas. Tačiau dabar jam jau atrodo, kad iš verslo jį pašalinti sugalvojo pats A. Š., nes užsienyje susirado naują darbdavį. 7000 eurų, kuriuos A. Š. nurodo jam tariamai skolinęs, jis neturėjo ir nebūtų galėjęs tiek pinigų sumokėti. Visų pokalbių metu su A. Š. jie kalbėdavosi tik apie darbą Danijoje. Kai A. Š. į automobilio ,,Mercedes Benz Vito“ bagažinę įdėjo maišelį, jis spėjo pamatyti tik tame maišelyje įdėtą plastikinį butelį ir obuolius (t. 3, b. l. 76-80). Iš bylos matosi, kad D. B. kaltu neprisipažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau kai kurias įvykių aplinkybes anksčiau jis irgi buvo nurodęs kitaip. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugpjūčio 23 d. jis parodė, kad su A. Š. dėl darbų Danijoje intensyviai pradėjo bendrauti prieš 2-3 savaites iki kaltinime nurodomų įvykių. Apie tai, kad jau surado Lietuvoje tris dažytojus ir kad tie darbininkai neturi transporto, A. Š. jam pasakė dar 2008 m. rugpjūčio 21 d. Kitą rytą jis su A. Š. aptarinėjo darbininkų vykimo į Daniją klausimus ir jis suprato, kad darbininkų kelionei reikės jo firmos autobusiuko. Dėl to tą pačią dieną ,,Mercedes Benz Vito“ jis apdraudė. Kai tos dienos vakare susitiko su A. Š. (duomenys neskelbtini), jis iš bagažinės išėmė atsarginį ratą, manė, kad A. Š. jį pasiims, nes ratas buvo tuščias. Priėjęs A. Š. švystelėjo į automobilį pro atviras jo duris ,,Iki“ maišą, kuriame matėsi obuoliai ir plastikinis butelis. Jam nespėjus A. Š. nieko paklausti, juos abu sulaikė pareigūnai (t. 2, b. l. 88-89). 2008 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, D. B. irgi parodė, kad A. Š. darbininkų nugabenimui į užsienį buvo pasiūlęs savo mikroautobusą. Tačiau kitaip nurodė jų susitikimo prieš pat sulaikymą aplinkybes. D. B. net neužsiminė, kad tą vakarą su A. Š. ir jų abiejų draugėmis ketino kartu vakarieniauti. Jis parodė, kad A. Š. jam paskambino, jie susitarė susitikti, jis buvo namuose ir tiesiog išėjo į kiemą. Jis norėjo perduoti A. Š. autobusiuko raktus ir pakeisti vieną padangą, nes ji buvo nuleista. Norėdamas paimti padangą, jis atidarė mikroautobuso bagažinę, bet A. Š. mostu parodė to nedaryti. Tuo metu buvo sulaikytas (t. 2, b. l. 55). Apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugsėjo 3 d. D. B. jau parodė, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 18³⁰ val., jam paskambinęs A. Š. paklausė ,,nu ką?“, o jis jam pasiūlė atvažiuoti, pasakė, kad visi su merginom kur nors nueisim ir aptarsim. Susitikęs su A. Š. jis turėjo su juo aptarti, ar darbininkai kelionei į Daniją ims jo automobilį ,,Mercedes Benz Vito“, ar ne. A. Š. jam matant skambino darbininkams ir jis sužinojo, kad tie darbininkai vykimui į Daniją arba neturi automobilio, arba jį reikia remontuoti. Tada jis pasakė A. Š., kad duos savo mikroautobusą. Jis matė, kaip tą vakarą A. Š. į ,,Mercedes Benz Vito“ įdėjo plastikinį maišą, tačiau A. Š. automobilio ,,BMW“ bagažinė irgi buvo atidaryta, todėl jis galvojo, kad A. Š. iš savo automobilio dar atsineš ir kitus savo arba darbininkų daiktus. D. B. dar parodė, kad automobilyje ,,Mercedes Benz Vito“ tą vakarą buvę daiktai: patalynė, laikrodis, šlepetės ir kt. yra jo. Ten buvo ir J. G. sportiniai bateliai ir kojinės (t. 2, b. l. 90). Apklaustas įtariamuoju 2008 m. spalio 1 d. D. B. parodė, kad sulaikymo dieną prieš jį buvo įvykdyta A. Š. ir korėjiečio, Danijos piliečio P. M. provokacija, nes P. M. Danijoje jį išstūmė iš statybų verslo, o savo partneriu pasirinko A. Š.. P. M. nebuvo jam grąžinęs skolos, o A. Š. jis buvo sakęs, kad turi P. M. kompromituojančios medžiagos (t. 2, b. l. 92-93). Paskutinį kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. lapkričio 13 d. D. B. vėl neprisipažino kaltu, parodė, kad įgyti psichotropines medžiagas A. Š. nekurstė, A. Š. jį apkalba, o tikrąsias įvykių aplinkybes jis jau nurodė ankstesnių apklausų metu (t. 2, b. l. 96). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. kaltu irgi neprisipažino. Perskaičius jo ankstesnius jau išdėstytus parodymus, išteisintasis nurodė, kad jo pozicija dėl pareikštų įtarimų nesikeitė nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios. Kad mikroautobusu „Mercedes Benz Vito“ A. Š. surasti darbininkai ketino važiuoti į Daniją, iš paties A. Š. jis sužinojo 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte. Būtent dėl to jis tą dieną šį automobilį apdraudė. Žinojo, kad į Daniją važiuos trys asmenys, kuriuos A. Š. surado kažkokiame kaime, kas tie asmenys ir kokie jų vardai, A. Š. nesakė. Sužinojęs, kad darbininkai negali vykti į Daniją savo transportu, jis pasakė, kad gali imti jo automobilį. Jis nežino, ar A. Š. į Daniją būtų vykęs kartu su darbininkais, ar savo automobiliu, bet mikroautobusu turėjo vykti darbininkai. 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte jis pasakė A. Š. ir apie „muštą“ automobilio atsarginį ratą. Kai vakare susitiko su A. Š., manė, kad šis tą ratą nori pasiimti, bet A. Š. tik priėjo prie automobilio, įdėjo maišelį ir jie abu iš karto buvo sulaikyti. Į klausimą, kodėl A. Š. įdėjus į bagažinę maišelį, D. B. pats tą bagažinę uždarė, išteisintasis paaiškino, kad bagažinė trukdė pėsčiųjų eismui. Parodžius prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtą planą-schemą, D. B. nurodė, kad šis planas nubraižytas netiksliai. „Mercedes Benz Vito“ bagažinė atsidaro iš apačios į viršų, automobilis stovėjo prieš įvažiavimą į kiemą, užstojo šaligatvį, o atidaryta bagažinė trukdė praeiti pėstiesiems, todėl jis tą bagažinę ir uždarė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. nurodė ir kitokias priežastis, dėl kurių, jo nuomone, A. Š. jį melagingai apkalbėjo. Jis parodė, jog ankstesnė jo versija apie P. M. prašymą, kad A. Š. jį „pakištų“ dėl jų verslo santykių, buvo tik jo tuometinė nuomonė. Tačiau šiuo metu jam atrodo, kad būtent A. Š. sugalvojo pasinaudoti jo automobiliu ir surastais darbininkais. Jam atrodo, kad A. Š. planavo tarp daiktų į jo automobilį sudėti ir narkotines medžiagas, o po to su darbininkų pagalba tas narkotines medžiagas ketino gabenti į Daniją (t. 4, b. l. 131-134).

Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka buvo išnagrinėti ir papildomi įrodymai. Teisėjų kolegijos nutartimi, siekiant nustatyti, ar automobiliu „Mercedes-Benz Vito“ kaltinime nurodytu laikotarpiu tikrai į Daniją turėjo būti vežami darbininkai, prokuroras buvo įpareigotas atlikti papildomus tyrimo veiksmus, nustatyti ir apklausti asmenis, su kuriais A. Š. galėjo tartis dėl darbo Danijoje ir vykimo į Daniją aplinkybių (t. 4, b. l. 57-59). Atlikus šioje nutartyje nurodytus papildomus tyrimo veiksmus, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti papildomi bylos duomenys (t. 4, b. l. 60-103). Papildomos nuteistojo A. Š. apklausos ir telefoninių pokalbių išklotinių analizės metu buvo nustatyta, kad 2008 m. vasarą A. Š. tikrai siūlė darbą užsienyje dviems asmenims: M. L. ir T. G.. Liudytojas M. L. parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu atpažino A. Š. kaip panašų į asmenį, kuris su juo buvo susitikęs Klaipėdoje, Šilutės pl. ir siūlė darbą užsienyje (t. 4, b. l. 81-82). VĮ Regitros duomenys patvirtino, kad M. L. yra automobilio „Ford Mondeo“ savininkas (t. 4, b. l. 83). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju M. L. parodė, kad atpažįsta teismo salėje esantį A. Š. su kuriuo jis buvo susitikęs du kartus ir kuris jam siūlė darbą užsienyje. D. B. jis nepažįsta. 2008 m. vasarą jis dirbo statybose Klaipėdoje, stovėjo prie statybos objekto, tuo metu prie jo sustojo automobilis ir nepažįstamas vyras jo paklausė, ar jis nenori važiuoti dirbti į užsienį. Tam vyrui jis davė savo vizitinę kortelę ir pasakė, kad reikia pagalvoti. Tuo metu jo telefono Nr. buvo (duomenys neskelbtini). Praėjus kažkiek laiko jam paskambino vyriškis, kuris tuomet neprisistatė ir pasiūlė pasikalbėti Klaipėdoje. Į susitikimo vietą Šilutės pl., netoli parduotuvės „IKI“ jis nuvažiavo savo automobiliu „Ford Mondeo“ kartu su savo giminaičiu T. G.. Sutiktas ten vyriškis, kaip dabar jam aišku – A. Š., pasakė, kad užsienyje (kur tiksliai neprisimena, bet galėjo būti ir Danija) reikia statyti angarą, aiškino, kad reikės dirbti su nivelyru. Atsakius, kad jis to nemoka, A. Š. liepė surasti žmogų, galintį dirbti su šiuo įrankiu. Šis susitikimas galėjo įvykti 2008 m. vasarą, o gal ir rudenį. Antrą kartą su A. Š. buvo susitikęs, atrodo, toje pačioje vietoje, šio susitikimo metu A. Š. jam rodė ir angaro brėžinius. Vėl pasakė, kad reikia dar žmogaus, galinčio dirbti su nivelyru. Kadangi tokio žmogaus jis nerado, paskambino A. Š., apie tai pasakė, o šis atsakė, kad jau rado kitus žmones. Taip jis dirbti į užsienį ir neišvažiavo. M. L. taip pat parodė, kad A. Š. žadėjo duoti 1000 Lt tam, kad jis susiremontuotų savo automobilį. Jie tarėsi, kad į darbą užsienyje jie važiuos savo automobiliu. A. Š. sakė, kad galima važiuoti ir jų mašina, bet jis su T. G. buvo nusprendę kitaip, t. y. važiuoti jo (M. L.) automobiliu. Apie tai, kad reikės važiuoti kažkokiu mikroautobusu, automobiliu „Mercedes“, A. Š. jam nesakė. To paties teismo posėdžio metu liudytojas M. L. dar parodė, kad po jau nurodytų susitikimų su A. Š. praėjus apie mėnesiui laiko, jam vėl paskambino telefonu, pasiūlė vykti į užsienį dirbti dažytoju, bet jis nuo šio pasiūlymo atsisakė. Teisme liudytoju apklaustas T. G. parodė, kad abiejų kaltinamųjų iš išvaizdos dabar neatpažįsta, nežino, ar buvo juos matęs anksčiau. 2008 m. vasarą su giminaičiu M. L. jie dirbo statybose. Prisimena, kad M. L. jam paskambino ir pasakė, kad kažkas siūlo darbą užsienyje. Jis su M. L. dėl to pasiūlymo važiavo į Klaipėdą. Tai buvo vienintelis kartas, jie važiavo M. L. automobiliu „Ford Mondeo“. Šilutės pl., šalia kažkokios parduotuvės jie susitiko su vyriškiu, kuris M. L. rodė projektą, šnekėjosi apie kainas. Neatmeta galimybės, kad tas vyriškis galėjo būti A. Š.. Jis jiems siūlė darbą, atrodo, Danijoje, sakė, kad jiems reikia statyti angarą. Jeigu būtų sutikę su pasiūlymu, į užsienį būtų važiavę maždaug po savaitės. Važiuoti jo automobiliu tas vyriškis jiems nesiūlė, neprisimena, kad būtų paminėtas koks nors mikroautobusas. Jie būtų važiavę M. L. „Ford Mondeo“, tik prieš tai jį reikėjo suremontuoti, kad važiuos būtent savo automobiliu, jie patys sakė tam darbą siūliusiam vyriškiui. Po šio susitikimo jis tarėsi su žmona, ji jam važiuoti dirbti į užsienį neleido ir jis niekur neišvažiavo. M. L. pasakė, kad irgi nevažiuos. Tie siūlymai ir susitikimai dėl darbo, liudytojo nuomone, galėjo būti 2008 m. vasaros pabaigoje arba jau rudenį. Dar kartą papildomai apklaustas nuteistasis A. Š. parodė, kad liudytojais apklaustų M. L. ir T. G. jau neprisimena ir jis negali tvirtinti, kad tai tikrai tie asmenys, kuriems jis siūlė darbą. Šių liudytojų nurodyti pokalbiai dėl darbo tikrai buvo, bet jo nuomone, tai vyko dar 2008 m. liepos pabaigoje, o 2008 m. rugpjūčio pradžioje jis išvažiavo į Daniją, darbininkai iš paskos jam važiavo savo automobiliu. Bet jis neatmeta galimybės, kad su apklaustais liudytojais buvo susitikęs ir 2008 m. rugpjūčio 19 ar 20 d., tiksliai prisimena, kad skambino vienam darbininkui 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 10 val., siūlė dažytojo darbą ir sakė, kad į užsienį teks važiuoti tik savo automobiliu, nes to iš jo reikalavo D. B.. Iš byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių matosi, kad iš telefono, kuriuo naudojosi A. Š. (Nr. (duomenys neskelbtini)), į telefoną, kuriuo naudojosi liudytojas M. L. (Nr. (duomenys neskelbtini)) du kartus buvo skambinta 2008 m. rugpjūčio 3 d., taip pat vieną kartą 2008 m. rugpjūčio 22 d., 10³⁹ val. (t. 1, b. l. 89, 95, t. 4, b. l. 71).

Už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, o baudžiamasis procesas, t. y. ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylų nagrinėjimas vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, todėl apeliacinio skundo argumentai apie sandorių dėl psichotropinių medžiagų neatitikimą Civilinio kodekso normoms šioje baudžiamojoje byloje yra visiškai nepagrįsti. Nepaisant A. Š. ir jo gynėjo skunde esančių prieštaringų argumentų, iš šio skundo turinio vis dėlto matosi, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, teismo išvada dėl A. Š. kaltės, apeliantai nurodo, kad A. Š. nežinojo, jog perduotame D. B. maišelyje buvo psichotropinės medžiagos, todėl prašo nuosprendį panaikinti ir priimti A. Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Šioje dalyje kolegija apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti, juos paneigia ir A. Š. kaltę patvirtina jau aptarti įrodymai.

Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad A. Š. nežinojo nurodyto polietileninio maišelio turinio ir kad jis tik geranoriškai įvykdė „Alvydo“ prašymą perduoti tą maišelį D. B., nežinodamas apie maišelyje buvusias psichotropines medžiagas, kolegija taip pat atmeta.

Iš bylos matosi, kad kaltinamajame akte tarp duomenų, kuriais buvo grindžiami kaltinimai A. Š. ir D. B., buvo BPK 158 str. tvarka padarytas įtariamojo A. Š. ir VSAT pareigūno R. T. pokalbio garso įrašas. Šio įrašyto pokalbio turinys išdėstytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės metu daryto garso įrašo protokole (t. 1, b. l. 197-200). Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad gaunant šiuos duomenis nebuvo laikomasi BPK 158 str. ir teismo nutartyje nustatytų reikalavimų, todėl protokolas, kuriame užfiksuotas nurodyto pokalbio turinys, negali būti pripažintas įrodymu. Tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokia teismo išvada nepagrįsta, BPK 158 str. nustatyta tvarka gauti duomenys turėjo būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais abiejų kaltinamųjų kaltę. Be to, nuosprendyje teismas netgi nenurodė, kuo BPK 158 str. ir 2008 m. rugsėjo 10 d. teismo nutarties reikalavimų pažeidimas konkrečiai pasireiškė. Nors nuosprendyje sprendimas nepripažinti BPK 158 str. tvarka gautų duomenų įrodymais iš tikrųjų nebuvo išsamiai paaiškintas, toks teismo sprendimas, kolegijos nuomone, yra pagrįstas. Iš bylos matosi, kad gavęs prokuroro prašymą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008 m. rugsėjo 10 d. priėmė nutartį leisti VSAT pareigūnui R. T., neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti veiksmus suimto įtariamojo A. Š. atžvilgiu: užmegzti su A. Š. ryšius ir kontaktų metu slapta leista daryti garso ir vaizdo įrašus, A. Š. laikymo vietose panaudoti (įrengti, eksploatuoti, išmontuoti) technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant jo pokalbius, kitokį susižinojimą; taikyti A. Š. atžvilgiu operatyvinį metodą siekiant tokiu būdu išaiškinti visus asmenis, kurie dalyvavo nusikalstamoje veikloje neteisėtai disponuojant labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, šių medžiagų sandėliavimo, gaminimo, laikymo vietas, gabenimo schemą, t. y. gauti duomenų apie labai sunkaus nusikaltimo (BK 260 str. 3 d.) padarymą. Išvardintų veiksmų fiksavimui buvo leista daryti vaizdo ir garso įrašus panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašymo technines priemones. Byloje nustatyta, kad VSAT pareigūnas R. T. iš tikrųjų užmezgė ryšį su įtariamuoju A. Š., tačiau tai padarė jau po to, kai A. Š. buvo paleistas iš suėmimo. Teisme apklaustas liudytoju R. T. parodė, jog A. Š. žinojo, kad jis pareigūnas ir pokalbio metu netgi parodė jam savo tarnybinį pažymėjimą, kodėl taip padarė, negalėjo paaiškinti. Taip pat parodė, kad bandė tik su A. Š. pasikalbėti, nes tokia yra susiklosčiusi praktika. Kad pokalbis yra įrašinėjamas, A. Š. nesakė. Iš pokalbio su A. Š. jis suprato, kad šis įtariamasis vykdė D. B. nurodymus. Nuteistasis A. Š. teisme irgi parodė, kad jam teko bendrauti su „operatyvininku“, vieną kartą su juo bendravo prie įėjimo į VSAT, o kitą kartą jo (A. Š.) automobilyje. Pareigūnas rodė jam savo tarnybinį pažymėjimą, prašė jam papasakoti kuo daugiau apie bylos aplinkybes. Jis suprato, kad kalba su pareigūnu, tik nežinojo, kad jų pokalbiai slapta įrašinėjami. Jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi pareigūnui A. T., buvo leista, neatskleidžiant savo tapatybės, užmegzti kontaktą su įtariamuoju A. Š., o BPK 158 str. tvarka atliekamų veiksmų siekiamas rezultatas buvo duomenų apie BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo aplinkybes gavimas. Buvo siekiama išsiaiškinti nusikaltime dalyvavusius asmenis, psichotropinių medžiagų gaminimo, sandėliavimo, laikymo vietas ir kt. Tačiau iš bylos matosi, kad nei vienas iš šių siekiamų rezultatų nebuvo pasiektas. Asmuo, iš kurio A. Š. įgijo psichotropines medžiagas, tų medžiagų pagaminimo, laikymo ir kitos aplinkybės nebuvo nustatytos. Iš jau nurodyto A. T. įrašyto jo pokalbio su A. Š. turinio matosi, kad nurodytų aplinkybių to pokalbio metu faktiškai ir nebuvo mėginama aiškintis, nes su A. Š. buvo kalbama tik apie jo paties ir apie kito įtariamojo D. B., kuris ikiteisminiam tyrimui ne tik buvo žinomas, bet tuo metu jau buvo suimtas, vaidmenis nusikaltimo padaryme. Be to, nustatyta, kad A. T., turėjęs atlikti su A. Š. veiksmus neatskleisdamas savo tapatybės, pats prisistatė A. Š. VSAT pareigūnu ir netgi parodė jam savo tarnybinį pažymėjimą. Aptartos aplinkybės rodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytas siekiamas rezultatas nebuvo pasiektas, o veiksmų su A. Š. metu atskleisdamas savo tapatybę pareigūnas iš esmės neatliko jokių BPK 158 str. numatytų veiksmų. Iš pareigūno įrašyto pokalbio turinio matosi, kad A. Š. pareigūnui pasakojo apie D. B. įkalbinėjimus, kad jis surastų psichotropinėmis medžiagomis prekiaujantį asmenį, o po to prašė jo asmeniui vardu Alvydas paduoti pinigus ir paimti iš jo paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Tačiau panašias aplinkybes A. Š. jau buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose. Kolegijos nuomone, VSAT pareigūnas R. T. šiuo atveju atliko ne BPK 158 str. ir teisėjo nutartyje numatytus veiksmus, o atskleidęs įtariamajam savo tapatybę, faktiškai atliko jo apklausą, tačiau jos neužfiksavo apklausos protokole, o slapta padarė pokalbio garso įrašą. Toks tyrimo veiksmas buvo atliktas grubiai pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat pažeidžiant įtariamojo teisę į gynybą, todėl tokių neteisėtu būdu gautų duomenų (garso įrašo ir jau nurodyto pareigūno R. T. surašyto 2008 m. rugsėjo 22 d. protokolo) teismas visiškai pagrįstai nepripažino įrodymais.

Tačiau nuteistojo A. Š. kaltę, neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų patvirtina kiti įrodymai, pirmiausia jo paties parodymai. A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad A. Š. parodymų nekeitė, o tik įvairiais būdais bandė padėti nustatyti byloje tiesą, nepagrįsti ir visiškai neatitinkantys bylos aplinkybių. Visi A. Š. parodymai, kuriuos jis davė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Pirmųjų, iš karto po sulaikymo vykusių apklausų metu A. Š. kaltę neigė ir aiškino, kad buvo sulaikytas be jokios priežasties, nes jokio polietileninio maišo ar kitokių daiktų jis D. B. neperdavė. Tolesnių įtariamojo apklausų metu A. Š. prisipažino kaltu pilnai. Parodė, kad D. B. jį įkalbinėjo surasti narkotinių priemonių pardavėją ir įgyti pas jį šių medžiagų. D. B. aiškino, kad jam šios medžiagos reikalingos. Įkalbėtas D. B., 2008 m. rugpjūčio 22 d. pas iš matymo pažįstamą vyriškį vardu Alvydas jis už 7000 eurų nupirko 4 kg amfetamino miltelių, kurie buvo sudėti į prekybos tinklo polietileninį maišelį, įsidėjo jį į savo automobilio bagažinę, o tos pačios dienos vakare, nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) prie D. B. namų, susitikęs su D. B., įdėjo tą maišelį su psichotropinėmis medžiagomis į D. B. automobilio ,,Mercedes Benz Vito“ bagažinę. Iš esmės tokius pačius parodymus nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. A. Š. davė keleto apklausų metu iki pačios ikiteisminio tyrimo pabaigos ir bylos perdavimo teismui. Be to, apie tas pačias aplinkybes jis parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo tesiėjo (t. 1, b. l. 187-191). Teisme A. Š. aprodymus pakeitė. Parodė, kad jokio Alvydo jis nepažinojo. 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte Klaipėdoje D. B. paprašė jo paskolinti pinigų, bet prašė tuos pinigus (7000 eurų) duoti ne jam pačiam, o asmeniui vardu Alvydas. Sutikęs paskolinti pinigų, tą pačią dieną jis iš namų pasiėmė šaldiklyje saugotus 7000 eurų, nuvyko į D. B. nurodytą vietą, ten prie jo priėjo vyriškis, kreipėsi į jį vardu ir jis jam padavė tuos pinigus. Tas vyriškis, paėmęs 7000 eurų, padavė jam polietileninį maišelį ir paprašė jį perduoti Dariui. Tos dienos vakare, susiskambinęs su D. B., nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir ten tą patį maišelį perdėjo į D. B. atidarytą automobilio ,,Mercedes Benz Vito“ bagažinę. Teisme A. Š. parodė, kad jo perduotas D. B. maišelis buvo užrištas, jis matė jame tik plastikinį butelį ir apie jame buvusias psichotropines medžiagas nežinojo. Vis dėlto ir teisme jis, kaip ir ankstesnių apklausų metu, patvirtino, kad iki šio įvykio, tą pačią vasarą D. B. buvo kalbėjęs su juo apie narkotines medžiagas, klausė, ar jis jų gali gauti ir aiškino, kad tas medžiagas yra galimybė parduoti. Apie tai su D. B. jie yra kalbėję ir Danijoje, ir Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje A. Š. parodymus įvertino kaip nevienodus, nenuoseklius ir prieštaraujančius vieni kitiems, tačiau patikėjo ta A. Š. parodymų dalimi, kurioje nuteistasis įvykių aplinkybes nurodė vienodai ir kurioje tuos parodymus patvirtino kiti išnagrinėti įrodymai. Kolegijos nuomone, A. Š. dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino gabenimo į (duomenys neskelbtini) ir jos perdavimo D. B. teismas kaltu pripažino pagrįstai. Įrodymais gali būti pripažįstami kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo aprodymai, kuriuos jie davė teisiamajame posėdyje, taip pat parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme ir yra perskaityti teisiamajame posėdyje BPK 276 str. 1 d. nustatyta tvarka. Tuo tarpu parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Šioje byloje A. Š. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, ir perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, skiriasi, tačiau ir vieni, ir kiti parodymai galėjo būti pripažinti įrodymais. Teismas pagrįstai atmetė teisiamojo posėdžio metu pakeistus A. Š. parodymus, o patikėjo ir pripažino įrodymu jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir jais pagrįstai rėmėsi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertinant A. Š. parodymus, duotus tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kai kurios jo nurodomos aplinkybės yra neįtikinančios. Neįtikinantys jo parodymai teisme, kad D. B. paprašius paskolinti pinigų, jis tą pačią dieną didelę pinigų sumą (7000 eurų), pasiėmė iš namuose esančio šaldiklio ir tuos pinigus perdavė iš viso nepažįstamam, o tik prie jo priėjusiam ir jį vardu pavadinusiam vyriškiui. Šioje dalyje tikrai labiau įtikinantys A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kad už nurodytą pinigų sumą iš asmens vardu Alvydas jis nupirko 4 kg metamfetamino miltelių. Abejonių kelia ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų dalis apie tai, kad A. Š. jo nurodytą asmenį vardu Alvydas pažinojo tik iš matymo, nes įgyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų sumokant už jas didelę sumą pinigų nebuvo įmanoma tik atsitiktinio susitikimo metu. Tačiau jau aptartais kitais įrodymais byloje neginčijamai įrodyta, kad A. Š. į (duomenys neskelbtini) atgabentame ir į D. B. naudojamo automobilio bagažinę perdėtame maiše tikrai buvo labai didelis metamfetamino kiekis, todėl abejoti A. Š. parodymais apie to maišo įgijimą iš nenustatyto asmens nėra pagrindo. Abejonių kelia tik jo nurodomos konkrečios tų medžiagų įgijimo aplinkybės. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Š. apie ,,Iki“ maišelyje buvusias psichotropines medžiagas nežinojo ir išdėstomos tokią nuteistojo versiją tariamai patvirtinančios aplinkybės. Nurodoma, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. nurodytą maišelį A. Š. net keletą valandų laikė ir vežiojo savo automobilio bagažinėje, buvo palikęs automobilį be priežiūros, kai ruošdamasis kelionei į Daniją buvo nuėjęs pamiegoti. Taip jis nebūtų elgęsis, jeigu būtų žinojęs, kad maišelyje yra psichotropinės medžiagos. Kas yra maišelyje, jis galėjo nesuprasti ir dėl to, kad jame buvo kitų daiktų. Be to, nuteistasis turėjo sąskaitas bankuose, buvo materialiai apsirūpinęs, todėl jam prekiauti narkotikais ar kitaip iš to pelnytis nebuvo reikalo. Dar nurodo apie tai, kad A. Š. automobilio niekas nesekė, ir apie tai, kad ankstesnis A. Š. teistumas už panašią nusikalstamą veiką negali būti jo kaltės įrodymas. Kolegijos nuomone, šios nuteistojo ir gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, o ypač jų visuma, ne tik nepatvirtina, bet kaip tik paneigia A. Š. versijas ir jo pakeistus teisme parodymus. Iš bylos matosi, kad A. Š. automobilis įvykio dieną tikrai sekamas nebuvo, nes tikrindami operatyvinę informaciją pareigūnai atvyko į (duomenys neskelbtini) ir stebėjo pirmiausia automobilį, kuriuo naudojosi D. B.. Kaip tik tuo, kad A. Š. ir pats nesitikėjo būti sulaikytas, yra paaiškinamas ir jo elgesys maišelį su metamfetaminu laikant ar gabenant savo automobiliu kelias ar keletą valandų laiko. Tačiau tai, kad A. Š. niekieno netrukdomas net keletą valandų laiko galėjo disponuoti maišeliu savo nuožiūra, kaip tik patvirtina, kad jis negalėjo nežinoti to maišelio turinio. Nuteistasis nurodo, kad matė maišelyje tuščią plastikinį butelį, buvo nustatyta, kad jame buvo dar ir keletas obuolių. Tačiau vien tik maišelyje buvę drėgni milteliai svėrė daugiau negu 4 kg, todėl visiškai neįtikėtina, kad A. Š., turėdamas tam visas galimybes, nepasidomėjo to maišelio turiniu. Ir jau visiškai neįtikėtina nuteistojo versija, kad jis nepatikrino maišelio turinio ir nežinojo, kas jame yra, gavęs tą maišelį iš, kaip jis nurodo, visiškai nepažįstamo asmens, kuriam tik ką padavė (kaip jis nurodo, prašomas D. B.) net 7000 eurų asmeninių pinigų. Jau buvo pažymėta, kad apie ankstesnius pokalbius su D. B. apie narkotines medžiagas ir apie tai, kad D. B. įkalbinėjo jį gauti tų medžiagų, A. Š. parodė ir teisiamajame posėdyje. Todėl sumokėjęs nenustatytam vyriškiui 7000 eurų ir paėmęs iš jo D. B. prašomą perduoti maišelį, jis turėjo suprasti apie maišelio turinį dar ir dėl šios priežasties. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad A. Š. buvo materialiai apsirūpinęs, tačiau iš apeliacinio teismo gautos ir jau aptartos pažymos matosi, kad A. Š. dar 2007 m. liepos 12 d. Parex bankas išdavė 324616,31 eurų kreditą. Nors šioje byloje A. Š. buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 22 d., o po to iš suėmimo paleistas, jam būnant laisvėje bankas 2009 m. sausio 21 d. vienašališkai kreditavimo sutartį nutraukė ir kreipėsi į teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto turto. Ši aplinkybė ne tik nepatvirtina nuteistojo ir gynėjo argumentų apie pakankamą A. Š. materialinį apsirūpinimą, bet ir juos paneigia. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad dėl įsipareigojimų bankui A. Š. galėjo turėti finansinių problemų. Kolegija taip pat įvertina ir nuteistojo A. Š. aiškinimus apie tai, kodėl jis keitė parodymus. Iš bylos matosi, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir pilnai prisipažinęs kaltu, A. Š. nurodė, kad pirminių apklausų metu kaltu neprisipažino išsigandęs gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o šiuo metu labai gailisi ir nori geranoriškai padėti tyrimui. Pirmosios instancijos teisme pakeitęs parodymus, jau neprisipažinęs kaltu ir išdėstęs iš viso naują įvykių versiją, nuteistasis teismui paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo prisipažinęs kaltu tam, kad būtų paleistas iš suėmimo. Operatyviniai darbuotojai jam sakė, kad iki teismo jis bus paleistas tik tuo atveju, jeigu prisipažins ir duos parodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Š. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nes jam buvo žadama jį paleisti į laisvę. Nuteistasis papildomai nurodė, kad jam būti paleistam į laisvę buvo labai svarbu, nes jis turėjo finansinių įsipareigojimų bankams, atsiskaityti su žmonėmis, be to, turėjo ir įvairių kitų asmeninių problemų. Išdėstytas parodymų pakeitimo priežastis kolegija laiko neįtikinančiomis. Galima sutikti, kad pirmųjų apklausų metu neprisipažindamas kaltu ir neigdamas net patį maišelio padėjimą į D. B. automobilį, A. Š. tikrai tai darė bijodamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Tačiau po to, kai keletą kartų pilnai prisipažino kaltu padaręs labai sunkų nusikaltimą, nuteistojo aiškinimai, kad jis save apkalbėjo tik siekdamas iki teismo būti paleistas į laisvę, neįtikinantys visiškai. Žinodamas, kokio nusikaltimo padarymu yra įtariamas, be to, anksčiau jau atlikęs laisvės atėmimo bausmę už panašią nusikalstamą veiką, A. Š. žinojo apie jam gresiančią labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl net ir turėdamas finansinių įsipareigojimų ar kitokių, kaip jis nurodo, asmeninių problemų, dėl jų nuteistasis prisipažinti kaltu dėl nusikaltimo kurio nepadarė, tikrai negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs, nurodęs, kad dėl padaryto nusikaltimo gailisi ir nori padėti tyrimui, A. Š. siekė palengvinti savo padėtį ir, natūralu, kad dėl to tikėjosi švelnesnės bausmės. Kaltinamajame akte jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis netgi buvo nurodytas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu vėlesnio parodymų pakeitimo teisme priežastys dėl jau aptartų aplinkybių buvo neįtikinančios, jas teismas pagrįstai atmetė ir tai įvertino tik nuteistojo bandymu bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl šiame nuosprendyje jau aptartų aplinkybių kolegija taip pat atmeta A. Š. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje ir remiasi perskaitytais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Būtent šiuos A. Š. parodymus patvirtina kiti jau aptarti įrodymai, o jais nustatytas bylos aplinkybes patvirtina dar ir įrodymų patikrinimui BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka perskaityti A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Taigi išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina ne tik tai, kad A. Š. gabeno ir perdėjo į D. B. automobilį prekybos tinklo ,,Iki“ polietileninį maišelį, bet ir žinojo apie tame maišelyje buvusį labai didelį psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekį.

D. B. dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir jo kaltę neteisėtai įgyjant labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų patvirtina visuma tų pačių jau išdėstytų ir aptartų įrodymų. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad išteisindamas D. B. teismas rėmėsi faktiškai tik šį kaltinamąjį teisinančiais, bet ir neįvertino jį apkaltinančių įrodymų, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus neįvertino išnagrinėtų įrodymų visumos, todėl nuosprendyje padaryta išvada, kad D. B. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas, neatitinka bylos aplinkybių. Prokurorės apeliacinis skundas toje dalyje, kurioje prašoma D. B. pripažinti kaltu pagal BK 260 str. 3 d., yra pagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su didžiąja dalimi šiame apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl įrodymų vertinimo.

Nuosprendyje nurodoma, jog nors D. B. buvo kaltinamas tuo, kad sukurstė A. Š. padaryti labai sunkų nusikaltimą – 2008 m. rugpjūčio 18 d. įkalbėjo jį surasti psichotropinėmis medžiagomis prekiaujantį asmenį ir nuperkant įgyti jo naudai labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tačiau kaltinimas D. B. buvo pareikštas tik pagal BK 260 str. 3 d., be nuorodos į BK 24 str. 5 d. Teismas padarė išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. B. atliko kokius nors veiksmus kaip kurstytojas ar nusikalstamos veikos vykdytojas. Kaltinimas D. B. grindžiamas tik vienintelio kaltinamojo A. Š. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kurie kelia abejones ir kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Galima sutikti su tuo, kad nuteistojo A. Š. parodymai tikrai prieštaringi ir nenuoseklūs toje dalyje, kurioje šis nuteistasis aiškina apie jo sukurstymą gauti psichotropinių medžiagų, D. B. įkalbinėjimus padaryti šią nusikalstamą veiką ir apie ikiteisminio tyrimo metu netgi nurodytą konkrečią datą, t. y. 2008 m. rugpjūčio 18 d., kai A. Š. tariamai galutinai pažadėjo D. B. įgyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Tačiau D. B. buvo kaltinamas ne tik tuo, kad labai sunkų nusikaltimą sukurstė padaryti A. Š., bet ir tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. pats neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų iš A. Š.. Šioje kaltinimo dalyje D. B. nusikalstama veika aprašyta kaip nusikaltimo vykdytojo, todėl ji atitinka BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo požymius ir šią veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 str. 5 d. nereikia. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagrįstai suabejojęs A. Š. parodymų patikimumu dėl D. B. veiksmų kurstant padaryti nusikaltimą, teismas išsamiau neišdėstė, kodėl buvo atmesti įrodymai, patvirtinantys tai, kad D. B. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų neteisėtai įgijo. Tuo tarpu teismo išvada, kad ir ši kaltinimo D. B. dalis grindžiama tik vienintelio kaltinamojo A. Š. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, neatitinka bylos aplinkybių.

Kad D. B. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, pirmiausia patvirtina jau išdėstyti ir aptarti liudytojų R. P., O. P. ir A. S., mačiusių kaip A. Š. įdėjo į D. B. naudojamo automobilio bagažinę polietileninį maišą, parodymai. Be to, tai patvirtina ne tik nuteistojo A. Š., bet ir paties išteisintojo D. B. parodymai apie polietileninio maišo perdėjimo iš automobilio ,,BMW 530“ bagažinės į automobilio ,,Mercedes Benz Vito“ bagažinę aplinkybes. D. B. kaltę patvirtina ir jau aptarti įvykio vietos iš daiktų apžiūrų protokolai, o taip pat specialisto išvada, patvirtinanti, kad į D. B. naudojamo automobilio bagažinę, kurią uždarė pats D. B., ir jis pats šią aplinkybę pripažįsta, buvo rastas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos metamfetamino. Visų šių aplinkybių neneigia ir pats išteisintasis D. B., kuris, neigdamas savo kaltę, nurodo tik apie tai, kad nežinojo apie į automobilio bagažinę perdėto maišelio turinį ir nežinojo, kad tame maišelyje yra psichotropinės medžiagos. Nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios D. B. tikrai aiškino apie tai, kad jokių pokalbių apie narkotines ir psichotropines medžiagas su A. Š. nebuvo, neteisėtai įgyti ar kitaip disponuoti šiomis medžiagomis su A. Š. jis nesitarė, o apie tai, kad A. Š. perdėtame į automobilio bagažinę maišelyje yra psichotropinės medžiagos, jis nežinojo. Iš esmės vienodi ir D. B. parodymai apie tai, ką jis manė apie A. Š. perdėtą į automobilio „Mercedes Benz Vito“ bagažinę maišelį. Išteisintasis vienodai parodė apie tai, kad buvo pasiūlęs A. Š. įmonės „Voitika“ priklausantį mikroautobusą „Mercedes Benz Vito“ tam, kad pats A. Š. arba jo surasti Lietuvoje darbininkai galėtų šiuo automobiliu nuvažiuoti į Daniją. Tačiau šioje dalyje pakankamai nuoseklūs ir vienodi yra ne tik D. B., bet ir nuteistojo A. Š. parodymai. A. Š. visų apklausų metu aiškiai parodė, kad jokio D. B. siūlymo vykti į Daniją jo mikroautobusu nebuvo, apie tai jie nesitarė, pats vykti į Daniją kartu su savo drauge D. K. ketino jo motinai priklausančiu automobiliu „BMW 530“, o darbininkai, su kuriais jis tarėsi dėl vykimo dirbti į Daniją, ten turėjo vykti tik savo transportu. Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamojo D. B. nurodomas aplinkybes patvirtina jo draugės liudytojos J. G. parodymai, o taip pat bylos duomenys apie tai, kad D. B. sutvarkė automobilio pagalbos kelyje draudimo dokumentus. Tačiau nuteistojo A. Š. parodymus apie tai, kad automobiliu „Mercedes Benz Vito“ nei jis pats, nei jokie darbininkai pasinaudoti neketino, irgi patvirtina liudytojų, be to, ne vieno, o dviejų – D. K. ir G. Z. parodymai. Kad A. Š. kartu su D. K. ketino vykti į Daniją automobiliu „BMW 530“, taip pat patvirtina ir kiti įrodymai, t. y. ne tik automobilio „BMW 530“, bet ir automobilio „Mercedes Benz Vito“apžiūrų protokolai. Kolegijos nuomone, šiuo atveju D. B. apkaltinantys įrodymai nusveria jį teisinančius įrodymus ir patvirtina D. B. kaltę. Nors D. B. parodymai apie esmines įvykių aplinkybes iš tikrųjų vienodi, kai kurių prieštaravimų yra ir jo parodymuose. Prokurorės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. B. iš pradžių buvo parodęs, kad tą vakarą prie jo namų atvažiavus A. Š., jis išėjo į kiemą, norėdamas perduoti A. Š. automobilio raktus ir pakeisti padangą, kuri buvo nuleista. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu jis jau parodė, kad kieme norėjo perduoti A. Š. atsarginį ratą, kuris buvo tuščias ir kuriam reikėjo remonto. Teisme jis jau parodė apie tai, kad „Mercedes Benz Vito“ atsarginis ratas buvo muštas, todėl jis jį išėmė iš bagažinės, manydamas, kad A. Š. tą ratą pasiims remontuoti. Nuosprendyje teismas nurodė, kad skiriasi nuteistojo A. Š. ir jo draugės liudytojos D. K. parodymai apie važiavimo į (duomenys neskelbtini) 2008 m. rugpjūčio 22 d. vakare tikslus, teismas netgi padarė išvadą, kad D. K. nežinojo nei A. Š. susitikimo su D. B. tą vakarą tikslo, nei tikrojo planuojamos kelionės į Daniją laiko. Tačiau iš bylos matosi, kad paties išteisintojo D. B. ir liudytojos J. G. parodymai apie šias aplinkybes taip pat ir nenuoseklūs, ir gana prieštaringi. Išteisintasis D. B. teisme parodė, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. A. Š. skambino jam telefonu 6 kartus, jie kalbėjosi apie tai, kur Danijoje dirbs ir gyvens darbininkai. Tačiau D. B. pats pripažįsta, kad jokių darbininkų, kuriuos tariamai buvo suradęs A. Š., jis nematė ir apie tai tariamai sužinojo tik iš A. Š. pasakojimų. D. B. teisme nieko neparodė ir apie konkretų laiką, kada jo naudojamu automobiliu „Mercedes Benz Vito“ A. Š. ar jo surasti darbininkai turėjo išvažiuoti į Daniją. Nors jis parodė, kad „spaudė“ A. Š. vykti į Daniją kuo greičiau, konkretaus to išvykimo ir automobilio „Mercedes Benz Vito“ panaudojimo laiko išteisintasis nenurodė. Pažymėtina, kad nors ikiteisminio tyrimo metu D. B. buvo nurodęs, jog kieme ketino atiduoti A. Š. automobilio raktelius, tų raktelių jis A. Š. taip ir neperdavė. Teisme D. B. dar parodė, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. vakare planavo kartu su drauge J. G., A. Š. ir jo drauge D. K. pavakarieniauti. Liudytoja J. G. teisme parodė, jog D. B. jai buvo sakęs, kad A. Š. skolinsis jų mikroautobusą, važiuos į Daniją ir veš tuo automobiliu dažytojus. Apie tai D. B. jai galėjo pasakyti maždaug 2008 m. rugpjūčio 21-22 dienomis, o vežti mikroautobusu į Daniją darbininkus A. Š., jos nuomone, turėjo artimiausiomis dienomis. Tačiau atsakydama į nuteistojo A. Š. klausimus, J. G. teisme patvirtino, kad anksčiau A. Š. į Daniją vykdavo savo automobiliu „BMW 530“, o jo surasti darbininkai į Daniją atvyko savo automobiliais. J. G. teisme taip pat parodė, jog žinojo, kad D. K. ruošėsi važiuoti į Daniją kartu su A. Š.. Ji parodė, kad tą vakarą (2008-08-22) ji, D. B., A. Š. ir D. K. turėjo eiti kartu pavalgyti, tačiau pripažino, kad į kiemą kartu su D. B. neišėjo, užtruko namuose, ėjo į tualetą, o kai išėjo į kiemą, pamatė D. B. bei A. Š. jau sulaikytus ir gulinčius ant žemės. Tai, kad J. G. į kiemą išėjo ne kartu su D. B., o vėliau, be to, skirtingai negu A. Š. draugė D. K. arba jo motina G. Z., įvykio vietoje net nemėgino aiškintis, už ką sulaikytas jos draugas D. B., o tik viską stebėjo stovėdama nuošalyje, tam tikra prasme verčia abejoti J. G. parodymais, kad ji kartu su D. B. tą vakarą ketino vykti kažkur vakarieniauti. Tuo tarpu nuteistojo A. Š., liudytojų D. K., G. Z. parodymai apie A. Š. ketinimą vykti į Daniją būtent automobiliu „BMW 530“, kolegijos nuomone, nuoseklesni, aiškesni ir labiau įtikinantys. Nuteistasis A. Š. teisme parodė, kad trečiadienį (2008-08-20) buvo susitikęs su dviem vaikinais iš Šilutės ir susitaręs, kad jie į Daniją patys atvyks savo automobiliu „Ford Mondeo“. Jis pats su D. K. automobiliu „BMW 530“ į Daniją ruošėsi važiuoti 2008 m. rugpjūčio 22 d. vakare ar naktį (2008-08-22 – 23), pervažiuoti Lenkiją, o to keltu persikelti į Daniją. Į automobilį jau buvo padėjęs savo kompiuterį, rankinę su daiktais, prieš išvykstant dar ketino pasiimti ir daugiau daiktų. Tą vakarą dar ketino su D. B. ir J. G. pavakarieniauti, sakė D. K., kad prieš išvažiuodami į Daniją dar grįš į namus. Liudytoja D. K. teisme parodė, kad į Daniją kartu su A. Š. planavo važiuoti tik dviese ir būtent automobiliu „BMW 530“. Jokių kalbų, kad reikės vežti kažkokius darbininkus, nebuvo. Ketino važiuoti tą vakarą (2008-08-22) ir ji į automobilio „BMW 530“ saloną jau buvo susidėjusi savo asmeninius daiktus. A. Š. rankinę su savo daiktais irgi buvo įdėjęs į automobilį. Prieš išvažiuojant ji turėjo pasiimti ir daugiau daiktų. Teisme D. K. parodė, kad apie planus tą vakarą su D. B. bei J. G. kartu vakarieniauti A. Š. jai nesakė. Tą vakarą A. Š. paskambino D. B. ir A. Š. jai pasakė, kad važiuoja su juo (D. B.) atsisveikinti. Nuteistojo A. Š. motina liudytoja G. Z. teisme parodė, kad jos sūnus A. Š. apie ketinimus vykti į Daniją kokiu nors kitu automobiliu, o ne su „BMW 530“, nesakė. Tam, kad važiuotų šiuo automobiliu, jis dar jį ir remontavo. Nurodytas automobilis buvo registruotas jos vardu, kai sūnų sulaikė, ji automobilį „BMW 530“ atsiėmė policijoje, jame rado sudėtą patalynę, rūbus, maisto produktus ir kitokius daiktus. Iš to, ką parodė nurodyti asmenys, matosi, kad D. B. ir J. G. parodymai apie tariamą A. Š. arba jo surastų darbininkų planuojamą kelionę į Daniją automobiliu „Mercedes Benz Vito“ nekonkretūs, iš jų neaiški nei tokios kelionės data, nei kitos aplinkybės. Tuo tarpu A. Š., D. K. ir G. Z. parodymai aiškiai patvirtina, kad A. Š. su D. K. planavo vykti į Daniją būtent automobiliu „BMW 530“ ir ruošėsi tai padaryti 2008 m. rugpjūčio 22 d. vakare ar ateinančią naktį. Byloje nėra duomenų, kad apie D. B. ir A. Š. nusikalstamą veiką būtų ką nors žinojusios jų draugės J. G. ir D. K., o liudytoja D. K. vienintelė parodė, kad apie ketinimą tą vakarą kartu vakarieniauti ji nieko nežinojo. Ji parodė, kad A. Š. telefonu paskambino D. B. ir iš karto po to, A. Š. pasakius, kad važiuoja atsisveikinti su D. B., jie nuvyko į (duomenys neskelbtini) Įvertinus šiuos D. K. parodymus ir tą aplinkybę, kad J. G. kartu su D. B. į kiemą neišėjo, galima daryti išvadą, kad tikroji D. B. ir A. Š. susitikimo priežastis buvo ne planuotas jų nuvykimas kartu pavakarieniauti, o to susitikimo tikslas buvo A. Š. automobiliu nugabentų psichotropinių medžiagų perdavimas D. B.. Bylos duomenys patvirtina, kad D. B. automobilį „Mercedes Benz Vito“ tikrai apdraudė 2008 m. rugpjūčio 21-22 d., tačiau daryti išvadą, kad ši aplinkybė patvirtina D. B. parodymus apie ketinimą skolinti šį automobilį A. Š. ar jo surastiems darbininkams, kolegijos nuomone, to nepakanka. Nurodytas automobilis priklausė UAB „Voitika“, tai buvo darbinis automobilis ir juo naudodavosi, taip pat ir vykstant į užsienį, pats D. B.. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į UAB „Voitika“ prezidentės liudytojos J. G. parodymus apie tai, kodėl nurodytas automobilis buvo apdraustas. Teisme J. G. parodė, kad šis automobilis turėjo visus reikiamus dokumentus važiuoti į užsienį, nes šiuo automobiliu į Daniją važiuodavo pats D. B.. Dieną ar dvi prieš įvykį automobilis buvo apdraustas, „nes gal baigėsi draudimas“ . Taigi šie J. G. parodymai ir pats automobilio „Mercedes Benz Vito“ apdraudimo faktas nepatvirtina, kad tą automobilį D. B. tikrai ketino kam nors skolinti. Tuo tarpu įvairių daiktų suradimas apžiūrint šį automobilį ir „BMW 530“, kuriuo naudojasi A. Š., leidžia padaryti visai priešingas išvadas. Apžiūrint automobilį „Mercedes Benz Vito“, jo salone, be kitų daiktų, buvo rasti ir moteriški bateliai su kojinėmis, taip pat rasta patalynė. Liudytoja J. G. teisme parodė, kad šie automobilyje rasti daiktai ir patalynė yra jos, todėl ši aplinkybė D. B. aiškinimus apie nurodyto automobilio skolinimą kitiems asmenims paneigia. Tuo tarpu automobilio „BMW 530“ apžiūros metu jo bagažinėje rastas kompiuteris, maišai su rūbais, patalyne ir maisto produktais. Tai patvirtina A. Š. ir D. K. parodymus, kad jie vykti į Daniją ketino būtent šiuo automobiliu „BMW 530“.

Išteisintojo D. B. versiją, kad jis ketino paskolinti A. Š. automobilį „Mercedes Benz Vito“ tam, kad šis vežtų į Daniją Lietuvoje surastus darbininkus, paneigia ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka surinkti bei išnagrinėti papildomi įrodymai. Buvo nustatyti liudytojai M. L. ir T. G., su kuriais A. Š. 2008 m. vasarą tikrai tarėsi dėl jų vykimo dirbti į Daniją. Šių liudytojų parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Liudytojas M. L. parodė, kad 2008 m. vasarą buvo susitikęs su A. Š. du kartus, A. Š. siūlė darbą statybose Danijoje, rodė jam objektų brėžinius. M. L. parodė, kad nepaisant šių pokalbių, nei jis, nei jo giminaitis T. G. į Daniją nusprendė nevažiuoti. Dar maždaug po mėnesio jam telefonu paskambinęs vyriškis vėl pasiūlė važiuoti į Daniją dirbti dažytoju, bet jis atsisakė ir tuo jų pokalbis baigėsi. M. L. parodė, kad A. Š. jiems su T. G. sakė, kad į Daniją jie galės vykti ir savo, ir jo (A. Š.) automobiliu, bet jie su T. G. buvo nutarę, kad važiuos būtent jam (M. L.) priklausančiu automobiliu „Ford Mondeo“. Apie vykimą į Daniją kokiu nors konkrečiu automobiliu, mikroautobusu ar „Mercedes Benz Vito“ markės automobiliu A. Š. jiems nesakė. Dar konkrečiau apie šias aplinkybes parodė liudytojas T. G.. Jis parodė, kad asmuo, siūlęs jam ir M. L. vykti dirbti į Daniją (tas asmuo galėjo būti ir A. Š.) jokio automobilio, taip pat ir mikroautobuso „Mercedes Benz Vito“ jiems nesiūlė. Jeigu būtų nusprendę vykti dirbti į Daniją, tai ten būtų važiavę tik M. L. automobiliu „Ford Mondeo“, kurį tam tikslui dar planavo susiremontuoti. Liudytojai M. L. ir T. G. negalėjo nurodyti tikslaus susitikimų su A. Š. laiko, abu parodė, kad tai galėjo būti ir 2008 m. vasarą, ir tų pačių metų rudenį. Tuo tarpu nuteistasis A. Š. teisme parodė, kad jau neprisimena, ar M. L. ir T. G. buvo tie patys asmenys, kuriuos jis kalbino vykti dirbti į Daniją. A. Š. neatmetė galimybės, kad galėjo susitikti du šiais liudytojais ir 2008 m. rugpjūčio 19 ar 20 d., tačiau, jo nuomone, tai galėjo būti greičiausiai dar liepos pabaigoje, o po to į Daniją išvyko visai kiti darbininkai. Tačiau A. Š. parodė, jog tikrai prisimena, kad M. L. skambino telefonu 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte. Šiame nuosprendyje jau aptartos telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad į telefoną, kuriuo naudojosi M. L., A. Š. buvo skambinęs tris kartus: du kartus 2008 m. rugpjūčio 3 d. ir vieną kartą 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte (10.39 val.). Iš to galima padaryti išvadą, kad su M. L. ir T. G. A. Š. dėl vykimo dirbti į Daniją tarėsi dar 2008 m. rugpjūčio pradžioje, M. L. ir T. G. vykti atsisakius, A. Š. išvyko į Daniją pats, o paskui jį išvyko ir kiti darbininkai. Tačiau liudytojų M. L. ir T. G. parodymai vis tiek patvirtina, kad jie į Daniją būtų vykę tik savo transportu, o tai patvirtina A. Š. parodymus apie tai, kad visi darbininkai į Daniją privalėjo vykti tik savo transportu ir kad toks buvo būtent D. B. nurodymas. Negalima atmesti galimybės, kad A. Š. dėl vykimo į Daniją galėjo tartis dar ir su kitais nenustatytais asmenimis. Tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte A. Š. skambino telefonu M. L., siūlė vykti jam į Daniją dirbti dažytoju, tačiau M. L. nuo šio pasiūlymo atsisakė ir tuo jų pokalbis pasibaigė. Duomenys apie šį telefoninį pokalbį ir liudytojo M. L. parodymai visiškai paneigia D. B. versiją, kad jis susitiko su A. Š. 2008 m. rugpjūčio 22 d. ryte kavinėje ir tuo metu sužinojo, kad A. Š. surastiems darbininkams bus reikalingas automobilis. Visuma nustatytų ir jau aptartų bylos aplinkybių, kolegijos nuomone, paneigia D. B. versijas ir apie tai, kad automobiliu „Mercedes Benz Vito“ į Daniją ruošėsi važiuoti pats A. Š., ir apie tai, kad tuo automobiliu į nurodytą užsienio valstybę galėjo važiuoti patys arba būti vežami kokie nors A. Š. surasti darbininkai.

Priimdamas D. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, teismas, kolegijos nuomone, neatsižvelgė ir į dar keletą šios bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad A. Š. ir D. B. buvo seniai pažįstami, abu buvo teisti už su narkotinėmis medžiagomis susijusius nusikaltimus ir netgi kartu atlikinėjo užsienio valstybėje jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Galima sutikti su A. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu apie tai, kad ankstesnis A. Š. teistumas nėra jo kaltės įrodymas šioje byloje. Vis dėlto į šią aplinkybę yra pagrindas atsižvelgti vertinant nuteistojo A. Š. parodymus apie tai, kad D. B. su juo ir Danijoje, ir Lietuvoje kalbėdavo apie narkotines medžiagas, domėjosi, ar A. Š. gali gauti tų medžiagų ir sakė, kad yra galimybė tas medžiagas realizuoti. Nors A. Š. savo parodymus kelis kartus keitė ir dalis jo parodymų iš tikrųjų yra mažai įtikinantys, pažymėtina, kad apie jau nurodytas aplinkybes A. Š. parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs. Netgi teisme pakeitęs parodymus ir jau neprisipažinęs kaltu, A. Š. dar kartą parodė, kad kalbėdavo su D. B. apie narkotines medžiagas, apie galimybę jas parduoti, D. B. klausė jo, ar jis gali tų medžiagų kur nors gauti, nes yra galimybė tas medžiagas parduoti. Išteisintasis D. B., nors ir neprisipažinęs kaltu ir maišelio padėjimą į jo naudojamo automobilio bagažinę vadindamas provokacija, teisme taip ir nesugebėjo įtikinančiai paaiškinti, kas ir dėl kokių priežasčių galėjo būti suinteresuotas jo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn. Iš pradžių jis aiškino, kad tai galėjo būti buvusio verslo partnerio P. M. bandymas išstumti jį iš statybų verslo Danijoje. Tačiau tai buvo paneigta A. Š. parodymais apie tai, kad su P. M. jis irgi jau buvo nutraukęs verslo ryšius, be to, ir pati versija, kad A. Š. dėl kitų asmenų interesų galėjo rizikuoti pats padėdamas maišelį su psichotropinėmis medžiagomis į automobilio bagažinę tik norėdamas pakenkti D. B., visiškai neįtikinanti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. jau nurodė, kad, jo nuomone, jo automobiliu „Mercedes Benz Vito“ psichotropines medžiagas galėjo ruoštis gabenti į užsienį pats A. Š. arba tai galėjo padaryti A. Š. surasti darbininkai. Tačiau ši D. B. versija taip pat buvo paneigta nustačius, kad nei A. Š., nei jokie darbininkai UAB „Voitika“ priklausančiu automobiliu važiuoti į užsienį nesiruošė. Sprendžiant klausimą dėl D. B. kaltės, kolegijos nuomone, būtina dar kartą įvertinti ir pačias maišelio su psichotropinėmis medžiagomis perdėjimo iš vieno automobilio bagažinės į kito automobilio bagažinę. Pačių D. B. ir A. Š., liudytojais apklaustų VSAT pareigūnų parodymais buvo nustatyta, kad A. Š. atvažiavus į kaltinime nurodytą vietą (duomenys neskelbtini), D. B. atidarė automobilio „Mercedes Benz Vito“ bagažinę, išėmė iš jo atsarginį ratą, paėjo į A. Š. pusę, grįžo atgal ir atsarginį ratą vėl įdėjo į bagažinę. Tuo metu A. Š. iš automobilio „BMW 530“ bagažinės paėmė „Iki“ polietileninį maišelį, priėjo prie automobilio „Mercedes Benz Vito“, įdėjo maišelį į jo bagažinę, o pats D. B. tą bagažinę uždarė. Po to D. B. su A. Š. kažką trumpai pakalbėjo ir abu toje vietoje buvo sulaikyti. Išteisintasis D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad bagažinę uždarė todėl, kad, kai ji buvo atidaryta, jie su A. Š. stovėjo vidury kelio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis jau parodė, kad bagažinę uždarė todėl, kad ji trukdė šaligatviu praeiti pėstiesiems. Tačiau dar kartą apžiūrėjus prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtą planą-schemą, taip pat peržiūrėjus šios apžiūros vaizdo įrašą, buvo įsitikinta, kad automobilio „Mercedes Benz Vito“ bagažinės atidarymas negalėjo nei sukliudyti eismui gatvėmis, nei sutrukdyti pėstiesiems praeiti šalia esančiu šaligatviu. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad A. Š. įdėjus į bagažinę maišelį, pats D. B. tą bagažinę uždarė, leidžia padaryti išvadą, kad nurodyto maišelio su psichotropinėmis medžiagomis perdavimas buvo tikroji D. B. susitikimo su A. Š. priežastis, o gauti iš A. Š. būtent tą maišelį buvo D. B. tikslas. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma apie tai, jog nuteistasis A. Š. nė vienos apklausos metu neparodė, kad važiuodamas susitikti su D. B., turėjo perduoti jam nupirktas psichotropines medžiagas. Nors A. Š. parodymus kelis kartus keitė, tokia teismo išvada, kolegijos nuomone, taip pat yra nepagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs kaltu, A. Š. keleto apklausų metu parodė, kad įdėjo maišelį su metamfetaminu į D. B. automobilio bagažinę, nes D. B. reikėjo narkotikų. Taip pat parodė, kad jo sumokėtus 7000 eurų už tą metamfetaminą D. B. turėjo jam grąžinti tą pačią arba kitą dieną, arba artimiausiu metu. Tuo tarpu teisme A. Š. parodė, kad nors apie maišelio turinį nežinojo pats, tačiau tą maišelį D. B. prašė perduoti asmuo, kuriam, D. B. prašymu, jis paskolino savo 7000 eurų. To asmens (Alvydo) prašymu jis maišelį ir padėjo į D. B. automobilio bagažinę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Š. taip pat parodė, kad kai įdėjo maišelį į D. B. automobilio bagažinę, jie pradėjo kalbėtis apie pinigus. Jis klausė D. B., kada šis grąžins jo nurodytam asmeniui paskolintus 7000 eurų, D. B. jam sakė, kad tai padarys tą patį ar kitą vakarą, o tuo metu pribėgę vyrai abu juos sulaikė. Šioje dalyje svarbūs yra ir maišelio perdavimą stebėjusių VSAT pareigūnų parodymai. Liudytojai R. P., O. P. ir A. S. parodė, kad į (duomenys neskelbtini). atvažiavęs A. Š. su ten jo laukusiu D. B. bendravo rankų gestais. A. Š. pamojus ranka, D. B. atidarė savo naudojamo automobilio bagažinę. Liudytojas O. P. parodė, kad viskas vyko labai greitai, perduodant maišelį įtariamieji nesikalbėjo, bendravo tik gestais ir, jo nuomone, dėl psichotropinių medžiagų perdavimo buvo sutarta iš anksto. Išnagrinėjusi šią bylą ir įvertinusi išnagrinėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro tokią pačią išvadą. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad D. B. žinojo apie A. Š. atgabentame maišelyje esantį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėjo tikslą tas medžiagas iš A. Š. gauti, atidaręs automobilio „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę, leidęs A. Š. į bagažinę maišelį įdėti ir pats uždaręs automobilio bagažinę, tokiu būdu neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (792,251 g) psichotropinės medžiagos metamfetamino.

Prokurorės ir nuteistojo A. Š. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies todėl, kad pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 260 str. 3 d., teismas, kolegijos nuomone, nepagrįstai nuteisė A. Š. už dalį šiame baudžiamajame įstatyme numatytų alternatyvių veikų. Tuo tarpu D. B., nors jo atžvilgiu ir yra priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis, dalis kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių taip pat nepasitvirtino ir nebuvo įrodytos.

Nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad BK 260 str. 3 d. dispozicija numato atsakomybę už neteisėtą didelio (iš tikrųjų – labai didelio) kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą. Apeliantai nurodo, kad visų šių veikų A. Š. nepadarė, todėl jo veikoje nėra objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Toks apeliaciniame skunde dėstomas baudžiamojo įstatymo aiškinimas yra neteisingas. Iš tikrųjų pagal BK 260 str. 3 d. atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tai reiškia, kad pagal BK 260 str. 3 d. nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 str. 3 d. dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 str. 3 d. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. 3 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo A. Š. parodymus teismas įvertino kaip nevienodus, nenuoseklius ir prieštaraujančius vieni kitiems. Tačiau teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti tais A. Š. parodymais, kuriuose jis nurodo apie psichotropinių medžiagų įgijimo iš Alvydo, jų gabenimo ir įdėjimo į automobilio „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę aplinkybes. Teismo nuomone, apie šias aplinkybes A. Š. davė vienodus parodymus, be to, tuos jo parodymus patvirtino kiti įrodymai. Su tokia teismo išvada sutikti nėra pagrindo. Nuteistasis A. Š. parodymus kelis kartus keitė ir tie jo parodymai jau buvo išdėstyti. A. Š. davė prieštaringus parodymus ne tik apie tai, kaip buvo D. B. kurstomas padaryti nusikaltimą, apie tai, kada susitarė su juo, kada neteisėtai įgijo D. B. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, tačiau nevienodai nurodė ir tų medžiagų įgijimo aplinkybes. Iš pradžių parodęs, kad įgijo metamfetaminą pas jo paties iš matymo pažįstamą asmenį vardu Alvydas, teisme pakeitęs parodymus jau parodė, kad jokio Alvydo nepažinojo, o tik paskolino savo pinigus D. B. nurodytam asmeniui, kuris gatvėje priėjo prie jo, pavadino jį vardu, paėmė iš jo pinigus ir paprašė perduoti D. B. maišelį. Kai kurie A. Š. parodymai, pvz., apie pinigų skolinimą iš viso nepažįstamam asmeniui arba didelės pinigų sumos (7000 eurų) sumokėjimą tik iš matymo pažįstamas asmeniui, šiame nuosprendyje jau buvo įvertinti kaip neįtikinantys. Iš bylos matosi, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas asmuo vardu Alvydas liko nenustatytas, tuo tarpu tik paties A. Š. parodymų apie tai, kur, kada, iš kokių asmenų jis iš tikrųjų įgijo psichotropines medžiagas, kur tas medžiagas laikė ir gabeno iki to momento, kai jas atgabeno į (duomenys neskelbtini) ir perdavė D. B., daugiau nepatvirtina jokie kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Įvertinant tai, kad A. Š. parodymus keitė ir bandydamas palengvinti savo padėtį, ir mėgindamas iš viso išvengti atsakomybės, remtis vien tik jo parodymais apie šios bylos aplinkybes ir vien tik šiais parodymais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Kiti įrodymai (VSAT pareigūnų parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūrų protokolai ir kt.) patvirtina tik tą A. Š. parodymų dalį, kurioje jis parodo apie tai, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 19 val., jis automobiliu „BMW 530“ atgabeno polietileninį maišelį su psichotropinėmis medžiagomis prie (duomenys neskelbtini) namo, o ten tą maišelį nuteistasis padėjo į D. B. naudojamo automobilio „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pripažindamas A. Š. kaltu teismas jau pašalino šiam nuteistajam pareikšto kaltinimo dalį dėl to, kad nusikalstamą veiką A. Š. padarė sukurstytas D. B.. Tuo tarpu dėl jau aptartų kitų aplinkybių nuosprendžio dalis, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 260 str. 3 d., taip pat keičiama. Naikinama nuosprendžio dalis dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 3 d. už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino įgijimą turint tikslą ją platinti, neteisėtą šios psichotropinės medžiagos gabenimą automobiliu „BMW 530“ ir laikymą šio automobilio bagažinėje 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 19 val., nes neįrodyta, kad A. Š. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Tuo tarpu kita apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria A. Š. nuteistas pagal 260 str. 3 d. už tai, kad tą pačią dieną, apie 19 val., neteisėtai atgabeno automobiliu „BMW 530“ labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino iki (duomenys neskelbtini) namo, o ten tą psichotropinę medžiagą neteisėtai padėjo į D. B. naudojamo automobilio „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę, t. y. neteisėtai kitaip platino labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, yra pagrįsta ir paliekama galioti.

D. B. buvo kaltinamas pagal BK 260 str. 3 d. ne tik tuo, kad neteisėtai įgijo iš A. Š. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, bet ir tuo, kad sukurstė BK 260 str. 3 d. numatytą nusikaltimą padaryti A. Š.. BK 24 str. 5 d. nurodyta, kad kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. parodymai apie D. B. kurstymą padaryti BK 260 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas pagrįstai jau atkreipė dėmesį į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad D. B. tariamai įkalbėjo A. Š. neteisėtai įgyti psichotropines medžiagas būtent 2008 m. rugpjūčio 18 d. ir kad tai įvyko Lietuvoje. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad tuo metu nei A. Š., nei D. B. nebuvo Lietuvoje. Nors ir parodęs, kad D. B. su juo kalbėdavo apie narkotines medžiagas, apie jų gavimą bei galimybę realizuoti, A. Š. savo parodymuose vis dėlto aiškiai neparodė, kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis D. B. būtų palenkęs jį padaryti nurodytą nusikaltimą. Šioje dalyje būtina atsižvelgti ir į tai, kad keisdamas parodymus A. Š. akivaizdžiai bandė sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, o taip pat ir į telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių matosi, kad telefonu daug dažniau skambindavo ne D. B. A. Š., o atvirkščiai, A. Š. D. B.. Dėl visų šių aplinkybių kolegija pripažįsta neįrodytu ir šalina D. B. pareikšto kaltinimo dalį dėl to, kad jis sukurstė padaryti BK 260 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką A. Š.. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija pripažįsta D. B. kaltu pagal BK 260 str. 3 d. dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo iš A. Š..

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad A. Š. nusikalstama veika buvo išaiškinta kontroliuojant teisėsaugos institucijos (VSAT) pareigūnų, o jo nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 260 str. 3 d. kaip baigtas nusikaltimas todėl, kad pareigūnai nekontroliavo psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada irgi nepagrįsta. BK 22 str. 1, 2 d. nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Be to, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. Teisminėje praktikoje veika vertinama kaip pasikėsinimas daryti nusikalstamą veiką ir tais atvejais, kai padaryta veika, numatyta BK straipsnio dispozicijoje, tačiau ji buvo daroma kontroliuojant teisėsaugos institucijoms. Tačiau pagal tą pačią teisminę praktiką tokiomis veikomis pripažįstamos tokios veikos, kurios padarytos veikiant pagal nustatyta tvarka patvirtintą nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002), nusikalstama veika, padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, nes šia veika nepadaroma esminė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, kadangi kaltininkas, nors ir atlieka viską, ką, jo nuomone, turi atlikti, nusikalstamos veikos nebaigia dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra. BK 260 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. ši nusikalstama veika laikoma baigta padarius bent vieną nurodyto baudžiamojo įstatymo dispozicijoje aprašytų veikų. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vietos pakeitimas vežant jas automobiliu laikomas neteisėtu šių medžiagų gabenimu, tuo tarpu šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims ne jas parduodant, o dovanojant, išmainant į kitus daiktus ir kt., laikomas neteisėtu kitokiu šių medžiagų platinimu. Neteisėtu nurodytų medžiagų įgijimu laikomi veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropines ar narkotines medžiagas. Šioje byloje įrodyta, kad nuteistasis A. Š. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų neteisėtai gabeno automobiliu iki (duomenys neskelbtini) namo, o ten perdėjo šias medžiagas į D. B. naudojamo automobilio bagažinę, t. y. tokiu būdu tas medžiagas kitaip platino. Tuo tarpu D. B., atidaręs savo naudojamo automobilio bagažinę, matydamas, kad tas medžiagas A. Š. perdėjo į jo naudojamo automobilio bagažinę ir po to pats tą bagažinę uždaręs, atlikęs šiuos veiksmus gavo psichotropines medžiagas ir tokiu būdu jas neteisėtai įgijo. Šias veikas A. Š. ir D. B. padarė veikdami tiesiogine tyčia, bent bendrais bruožais neabejotinai suprasdami, kad medžiagos, su kuriomis buvo susiję jų veiksmai, yra psichotropinės, taip pat suvokdami, koks yra tų psichotropinių medžiagų kiekis. Jų abiejų padarytos nusikalstamos veikos buvo baigtos dar iki abiejų įtariamųjų sulaikymo. Iš bylos matosi, kad šios nusikalstamos veikos buvo padarytos ne veikiant pagal NVIM, o įtariamieji sulaikyti VSAT pareigūnams tik tikrinant turėtą operatyvinę informaciją, A. Š. ir D. B. buvo sulaikyti tik įtarus, kad neteisėtai buvo perduotas maišelis su psichotropinėmis medžiagomis. Tai reiškia, kad A. Š. ir D. B. padarytos nusikalstamos veikos buvo baigtos ir jos nebuvo padarytos kontroliuojant teisėsaugos institucijoms. Todėl A. Š. nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 260 str. 3 d., o D. B. kolegija irgi pripažįsta kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3 d.

Nors nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas apie tai nieko nenurodė paduotame apeliaciniame skunde, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pats nuteistasis ir jo gynėja nurodė apie, jų nuomone, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytus BPK pažeidimus. Dalis jų išdėstytų argumentų dėl kai kurių bylos duomenų gavimo teisėtumo ir dėl tų duomenų pripažinimo įrodymais šiame nuosprendyje jau buvo aptarti, išnagrinėti ir atmesti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistasis A. Š. nurodė dar ir apie tai, kad jam nebuvo įteiktas nuosprendžio vertimas į rusų kalbą, todėl jis nesuprato, už ką yra nuteistas ir negalėjo pats parašyti apeliacinio skundo, pasirašė tik skundą, kurį surašė jo gynėjas. Nuteistojo gynėja nurodė, kad tokiu būdu buvo pažeistos A. Š. teisės, numatytos BPK 44 str. 7 d. Baigiamųjų kalbų metu A. Š. gynėja dar nurodė ir apie tai, kad šioje byloje neteisėtai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes pažeidžiant BPK 165 str. reikalavimus šį tyrimą pradėjo ir atliko ne tos ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai. Šiuos nuteistojo A. Š. ir jo gynėjos argumentus kolegija taip pat atmeta.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 str. nurodyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Ši teisė įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatymuose. BPK 8 str. 2, 3 d. nurodyta, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jis moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio Kodekso nustatyta tvarka. Bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. BPK 44 str. 7 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pagal nurodytų Konstitucijos ir BPK straipsnių reikalavimus paskirti vertėją lietuvių kalbos nemokantiems įtariamajam ar kaltinamajam yra būtina, nes priešingu atveju būtų pažeista šių asmenų teisė į gynybą. Tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas vertėjas skiriamas procesinius veiksmus atliekant su asmenimis, visai nemokančiais lietuvių kalbos ar ją mokančiais ne taip gerai, kad jie galėtų suvokti lietuvių kalba atliekamų procesinių veiksmų prasmę. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant procesinius veiksmus su įtariamuoju A. Š., vertėjas nebuvo paskirtas. Tačiau daryti išvadą apie tai, kad A. Š. nemoka lietuvių kalbos arba ją moka nepakankamai gerai ir kad vertėjo nepaskyrimas ikiteisminio tyrimo metu pažeidė šio įtariamojo teises, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. net keletą kartų buvo apklaustas įtariamuoju, su juo atlikti ir kiti tyrimo veiksmai. Visuose A. Š. įtariamojo apklausų protokoluose nurodyta apie tai, jog įtariamasis pareiškė, kad jis moka lietuvių kalbą. Tai patvirtina ir tų protokolų pabaigose paties A. Š. ranka lietuvių kalba padaryti įrašai, patvirtinantys, kad protokolai yra surašyti teisingai. Pažymėtina ir tai, kad vertėjas nedalyvavo ir ikiteisminio tyrimo metu teismo posėdyje sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo A. Š. klausimą, ir apklausiant A. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš šio teismo posėdžio protokolo matosi, kad A. Š. ne tik nepareiškė prašymo paskirti vertėją, tačiau teismo posėdžio metu į dėl to užduotą teisėjo klausimą netgi pats atsisakė, kad „lietuviškai supranta, todėl parodymus duos lietuvių kalba, vertėjas man nereikalingas“ (t. 1, b. l. 187). Pažymėtina dar ir tai, kad visų įtariamojo A. Š. apklausų metu ir atliekant kitus tyrimo veiksmus dalyvavo A. Š. gynėjai, kurie realizavo savo teises ir atliko pareigas, numatytas BPK 48 str., o tuo pačiu ir užtikrino ir savo ginamojo A. Š. procesines teises, taip pat ir galimybę pasinaudoti teisėmis, numatytomis BPK 8 ir 44 straipsniuose. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo teisiamajame posėdyje dalyvaujant vertėjui. Kodėl teismas paskyrė vertėją, nėra visiškai aišku, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant šią bylą liudytojais buvo apklausta ir daugiau ne lietuvių tautybės asmenų. Bet kuriuo atveju iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad nei pats A. Š., nei jo gynėjas patys paskirti vertėją prašymų nebuvo pareiškę. Pažymėtina ir tai, kad ši byla apeliacine tvarka buvo pradėta ir baigta nagrinėti dalyvaujant vertėjui irgi tik dėl tos priežasties, kad vertėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Iš bylos matosi, kad ji buvo paskirta nagrinėti apeliacine tvarka neįteikus A. Š. nuosprendžio vertimo į rusų arba kurią nors kitą kalbą. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismui paskelbus nuosprendį, A. Š. pareiškė, kad nuosprendį suprato ir išversti šį nuosprendį į rusų kalbą jam nereikia (t. 3, b. l. 120). Apie tai, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, teisė gauti nuosprendžio vertimą ir kad tai sutrukdė jam pačiam parašyti apeliacinį skundą, A. Š. pirmą kartą pareiškė tik baigiant bylą nagrinėti apeliacine tvarka, baigiamųjų kalbų metu. Teisėjų kolegija nutarė dėl to atnaujinti įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas buvo įpareigotas padaryti nuosprendžio vertimą į rusų kalbą ir šis vertimas buvo įteiktas A. Š.. Po to šiam nuteistajam buvo pasiūlyta dar kartą duoti parodymus šioje byloje, tačiau A. Š. pareiškė, kad jokių papildomų aplinkybių jis nurodyti negali (t. 4, b. l. 213). Iš bylos matosi, kad A. Š. yra pilnametis, gimęs ir augęs Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietis, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Klaipėdos m. Nuteistasis Lietuvoje įgijo vidurinį išsilavinimą, dirbo UAB „Olanas“ direktoriumi. Jau vien tik šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia neabejoti tuo, kad A. Š. gerai moka lietuvių kalbą, gali suprasti atliekamų procesinių veiksmų prasmę ir suprasti priimtą teismo nuosprendį. Apelianto teiginį, kad negavęs nuosprendžio vertimo, jis nesupranta, už ką yra nuteistas, paneigia jau nurodytas įrašas teisiamojo posėdžio protokole apie tai, kad paskelbtą nuosprendį nuteistasis suprato ir to nuosprendžio jam išversti į rusų kalbą nereikia. Kad A. Š. gerai moka lietuvių kalbą, matosi ne tik iš jo paties padarytų įrašų apklausų protokoluose, bet ir iš kitų bylos dokumentų. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. pats lietuvių kalba parašė raštą apie tai, kad gavo iš jo paimtus daiktus (t. 1, b. l. 129), taip pat pats lietuvių kalba parašė prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui (t. 4, b. l. 18). Iš šių bylos dokumentų matosi, kad A. Š. pakankamai gerai moka ir lietuvių kalbos gramatiką, o šių dokumentų surašymas lietuvių kalba paties nuteistojo iniciatyva dar kartą patvirtina geras jo lietuvių kalbos žinias. Dėl išdėstytų aplinkybių A. Š. pareiškimą dėl jo teisių pažeidimo negavus nuosprendžio vertimo kolegija vertina tik šio nuteistojo bandymu išvengti šioje byloje baudžiamosios atsakomybės, taip pat yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu A. Š. dar ir bando paneigti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis pilnai prisipažino kaltu dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Š. pareiškus, kad jam turėjo būti įteiktas nuosprendžio vertimas į rusų kalbą, šis jo prašymas buvo patenkintas. Tačiau visos kitos aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad A. Š. lietuvių kalbą mokėjo ir moka gerai, o vertėjo nepaskyrimas atliekant byloje ikiteisminį tyrimą bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neišvertimas į rusų kalbą nesuvaržė A. Š. teisių, taip pat ir jo teisės į gynybą. BPK 8 str. 2, 3 d. ir 44 str. 7 d. reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Nuteistojo A. Š. gynėjos argumentai dėl BPK XIII skyriaus ikiteisminio tyrimo bendrųjų nuostatų pažeidimų šioje byloje taip pat atmetami. BPK 164 str. 1 d. ir 165 str. 1 d. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Ikiteisminio tyrimo įstaiga yra policija. Ikiteisminio tyrimo įstaigomis taip pat yra Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos BPK 165 str. 1 d. išvardintos tarnybos ar institucijos, kai tiriamos nusikalstamos veikos, išaiškėjusios šioms institucijoms atliekant tiesiogines funkcijas, numatytas jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. BPK 166 str. 1 d. 1, 2 p. nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 str. 1, 2 d. nurodyta apie tai, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuojau pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras sprendžia, kas turi atlikti tyrimą. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus, pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri praneša prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą arba pavesti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai. BPK 174 str. 1-3 d. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta kuo greičiau ir išsamiau, tyrimas gali būti pavestas kitos vietovės prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai. Kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti nusikalstamos veikos tyrimą paveda aukštesnysis prokuroras. Iš esmės tos pačios išvardintos nurodytų straipsnių nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-109 pakeistose Rekomendacijose dėl nusikalstamų veikų tyrimo paskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Šių rekomendacijų 10 p. nurodyta, kad prokuroras gali pavesti tirti bet kurią nusikalstamą veiką ar atlikti atskirus tyrimo veiksmus bet kuriai tyrimo įstaigai, tačiau, atsižvelgiant į institucijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas funkcijas, rekomenduojama pavesti tirti šias ir su jomis susijusias nusikalstamas veikas: Valstybės sienos apsaugos tarnybai – BK 291 ir 292 straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas. Tačiau tų pačių rekomendacijų 13 p. nurodyta, kad prokuroras gali pavesti ikiteisminio tyrimo įstaigai tirti ir kitas nusikalstamas veikas, kurių požymius nustato tos institucijos pareigūnas, atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, nustatytas veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nors tokių nusikalstamų veikų tyrimas ir nėra šių įstaigų funkcija. Rekomendacijų 14 p. nurodyta, kad sprendžiant, kuriai ikiteisminio tyrimo įstaigai pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, būtina atsižvelgti į tai, kas atliko operatyvinį tyrimą, kur yra ikiteisminio tyrimo įstaigos struktūrinio padalinio buveinė ar tyrėjo darbo vieta, įvertinti tyrėjų patirtį tiriant tokios kategorijos bylas ir kitas aplinkybes, lemiančias tolesnio tyrimo veiksmingumą.

Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 26 str. 2 d. yra nurodyta, kad Valstybės sienos apsaugą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau -VSAT). Iš šios bylos matosi, kad VSAT pareigūnai O. P., R. P. ir A. S. Klaipėdoje sulaikė A. Š. ir D. B. gavę operatyvinės informacijos apie automobilyje „Mercedes Benz Vito“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) galimai laikomas narkotines ar psichotropines medžiagas. Apklaustas liudytoju VSAT pareigūnas R. P. parodė ir apie tai, kad VSAT buvo gauta operatyvinė informacija dar ir apie galimą narkotinių medžiagų išgabenimą per valstybės sieną. Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. rugpjūčio 22 d., VSAT ikiteisminio tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 260 str. 3 d. ir apie tai tarnybiniu pranešimu pranešė Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorui. Šis prokuroras 2008 m. rugpjūčio 26 d. pavedimu ikiteisminį tyrimą šioje byloje pavedė atlikti tai pačiai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešusiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, t. y. VSAT ikiteisminio tyrimo valdybai. Iš to, kas buvo išdėstyta, matosi, kad VSAT pareigūnai gavo operatyvinės informacijos apie galimą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimą per valstybės sieną. Kadangi Valstybės sienos apsaugą atlieka VSAT, tai reiškia, kad šios tarnybos pareigūnai, sulaikę D. B. ir A. Š. bei suradę vieno iš jų naudojamame automobilyje psichotropines medžiagas, iš karto pradėjo tirti nusikalstamą veiką, išaiškėjusią šiai tarnybai atliekant tiesiogines funkcijas, numatytas jų veiklą reglamentuojančiame įstatyme. VSAT pati nustatė nusikalstamos veikos požymius, o šios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tyrėjas tuoj pat pradėjo ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai pranešė prokurorui. Prokuroras atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje pavedė tai pačiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri pranešė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Tai reiškia, kad ikiteisminį tyrimą šioje byloje pagrįstai pradėjo ne policija, o kita BPK 165 str. 1 d. numatyta ikiteisminio tyrimo įstaiga (VSAT). Prokuroras pagrįstai pavedė šiai ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ir kitus tyrimo veiksmus. BPK XIII skyriaus iš jau išvardintų BPK straipsnių, o taip pat generalinio prokuroro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimo paskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms reikalavimai nebuvo pažeisti. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, kolegija irgi nenustatė.

Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti prašymai griežtinti nuteistajam A. Š. paskirtą bausmę, taip pat paskirti skunde nurodomo dydžio bausmę D. B. irgi tenkinami iš dalies. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jokių nuteistojo A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nuosprendyje nurodoma, kad skiriant bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Nurodoma, kad A. Š. padarė labai sunkų ir pavojingą nusikaltimą, be to, nusikalto neišnykus teistumui už anksčiau padarytą analogišką nusikaltimą. Iš bylos matosi, kad A. Š. Švedijos Karlstad apylinkės teismo 2002 m. liepos 24 d. buvo nuteistas laisvės atėmimu 4 metams. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. liepos 19 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 365 str., nurodytą bausmę suderinus su LR BK 199 str. 2 d., A. Š. buvo paskirta tokio paties dydžio 4 metų laisvės atėmimo bausmė, ją nustatant atlikti pataisos namuose. Iš bylos matosi, kad A. Š. šią bausmę jau yra atlikęs, tačiau jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Įvertinus visas šias aplinkybes, o ypač A. Š. neišnykusį teistumą už panašią nusikalstamą veiką, iš dalies galima sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad teismo paskirta A. Š. pagal BK 260 str. 3 d. artima sankcijos žemutinei ribai 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per švelni. Nuosprendyje teismas neišdėstė ir tokio dydžio bausmės skyrimo motyvų. Tačiau kolegija prokurorės prašymą griežtinti A. Š. paskirtą bausmę atmeta dėl kelių priežasčių. BK 260 str. 3 d. sankcija numato tik vienos rūšies ir labai griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Netgi sankcijos žemutinę ribą atitinkanti bausmė irgi labai griežta. Pagal galiojančią teismų praktiką, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neteisinga bausme (BPK 328 str. 2 p.) pripažįstama tik tokia bausmė, kuri savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Kolegijos nuomone, A. Š. paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per švelnia nėra pakankamo pagrindo. Be to, kolegija atsižvelgia į tai, kad nuosprendis dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 3 d. keičiamas ir dalis šio nuosprendžio dėl jau aptartų priežasčių naikinama. Paliekama galioti tik nuosprendžio dalis dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 3 d. už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimo ir jų kitokio platinimo. Sumažėjus nusikalstamos veikos, dėl kurios A. Š. pripažįstamas kaltu, apimčiai, kolegija jam paskirtos bausmės negriežtina, o palieka galioti skundžiamu nuosprendžiu jau paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Iš dalies tenkinant abu apeliacinius skundus, nuosprendžio dalis dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 260 str. 3 d. keičiama dar ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.). Iš nuosprendžio matosi, kad paskyręs A. Š. 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teismas nenurodė pataisos įstaigos rūšies, be to, į paskirtą A. Š. bausmę įskaitė ne visą suėmime išbūtą laiką. Keičiant nuosprendį šiose dalyse A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė nustatoma atlikti pataisos namuose, o į jam paskirtą bausmę papildomai įskaitoma viena jo laikino sulaikymo diena 2008 m. rugpjūčio 22 d. Iš bylos matosi, kad nors A. Š. laikino sulaikymo protokolas surašytas 2008 m. rugpjūčio 23 d., tame pačiame protokole nurodoma, kad A. Š. sulaikytas 2008 m. rugpjūčio 22 d. (t. 1, b. l. 126). Tą pačią dieną buvo sulaikytas ir D. B. (t. 2, b. l. 49).

Skiriant bausmę pagal BK 260 str. 3 d. D. B. kolegija irgi vadovaujasi BK 41 str. nuostatomis dėl bausmės paskirties bei BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. D. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. D. B. padaryta nusikalstama veika irgi priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kaip ir A. Š., D. B. padarytas nusikaltimas buvo baigtas, o jis buvo šio nusikaltimo vykdytojas. Iš bylos matosi, kad Švedijos Malmo apylinkės teismo 2003 m. birželio 24 d. nuosprendžiu D. B. pagal įstatymus dėl bausmės už narkotikus ir kontrabandą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 6 metams. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 365 str., nurodyta bausmė buvo suderinta su LR BK 199 str. 2 d. ir D. B. paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Iš pataisos namų administracijos charakteristikos ir psichologinės tarnybos specialistės išvados matosi, kad atlikdamas bausmę D. B. buvo charakterizuojamas gerai. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartimi jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs 3 metų 11 mėnesių ir 27 d. jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Tai, kad D. B., nepasibaigus šiam terminui vėl padarė naują labai sunkų nusikaltimą, rodo, kad nuteistasis iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, kad jis turi jau susiformavusias nuostatas daryti nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Ši aplinkybė rodo ir padidintą D. B. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Kita vertus, skiriant bausmę D. B., kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pasitvirtino tik dalis D. B. pareikštų kaltinimų ir jis pagal BK 260 str. 3 d. pripažįstamas kaltu tik dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes D. B., kuris naują nusikaltimą padarė ne tik būdamas recidyvistu, bet būdamas lygtinai paleistas neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, kolegija skiria griežtesnę negu A. Š., tačiau švelnesnę laisvės atėmimo bausmę negu prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie pagal BK 260 str. 3 d. paskirtos bausmės pridedama dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 328 str. 3 p., 4 p., 329 str. 2 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. pagal BK 260 str. 3 d. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 3 d., ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėti dalį, t. y. 1 metus, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Švedijos Malmo apylinkės teismo 2003 m. birželio 24 d. nuosprendžiu ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartimi suderintos su BK 199 str. 2 d., ir galutinę subendrintą bausmę D. B. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo suėmimo vykdant šį nuosprendį momento. Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti D. B. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2009 m. birželio 1 d.

Nuosprendžio dalį, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. už neteisėtą labai didelio kiekio 792,251 g psichotropinės medžiagos metamfetamino įgijimą turint tikslą ją platinti, neteisėtą šios psichotropinės medžiagos gabenimą automobiliu „BMW 530“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir laikymą šio automobilio bagažinėje 2008 m. rugpjūčio 22 d., iki 19 val., - panaikinti.

Nuteistajam A. Š. pagal BK 260 str. 3 d. paskirtos 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės nekeisti, šią bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Į nuteistajam A. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę papildomai įskaityti vieną jo laikino sulaikymo dieną 2008 m. rugpjūčio 22 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.