Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. (S. Č.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Č. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 20 d., apie 1.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui dėl tariamos A. U. piniginės vagystės, keletą kartų trenkė O. R. galvą į automobilio bagažinės dangtį ir sudavė vieną smūgį kumščiu į kairįjį skruostą, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, J. J. sudavė apie keturis smūgius į veidą , po to dar du kartus kumščiu smogė į gyvybiškai svarbias vietas – kairįjį smilkinį ir kaklo kairiąją pusę. Nuo galvos ir kaklo sumušimo, pasireiškusio masyviomis poodinėmis kraujosruvomis kairiajame smilkinyje ir kaklo kairėje pusėje, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, galvos smegenų sumušimo, J. J. mirė.

Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjęs bylą apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis, o ne įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas nemotyvuotai atmetė jo teiginius, jog jis J. J. sudavė tik vieną smūgį ir tai padarė tik po to, kai šis smogė jam į šoną. Suduodamas smūgį J. J., jis gynėsi nuo galimo tolesnio smurto. Būtinosios ginties situacijos netyrė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei bylą nagrinėjęs teismas. Prašymas atlikti specialų tyrimą ant jo kūno esantiems sužalojimams nustatyti, buvo atmestas. Nebuvo atlikta netgi jo kūno apžiūra. Kasatorius mano, kad baudžiamasis procesas vyko tendencingai, nesiekiant nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių, būtinosios ginties požymių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, ar jos ribų peržengimo, leidžiančio vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis švelninti bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį – nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Kasatoriaus teiginiai, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino įrodymus bei nuosprendį pagrindė prielaidomis, yra nepagrįsti ir atmestini.

S. Č. kaltė nuosprendyje pagrįsta nukentėjusiojo O. R., liudytojų D. R., A. M., A. K., I. M. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, teismo medicinos specialisto išvadomis ir kitais teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kurių vertinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Teismas ėmėsi visų galimų priemonių teismo posėdyje apklausti liudytoją A. U., tačiau, nepavykus nustatyti jo buvimo vietos ir atvesdinti į posėdį, nagrinėjant bylą jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti. Teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota kiek ir kokie sužalojimai buvo padaryti J. J., liudytojai patvirtino, kad smurtą prieš jį naudojo tik S. Č. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti perskaitomi, todėl teismas, perskaitydamas A. U. parodymus ir panaudodamas juos vertinant ištirtų įrodymų visumą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kasatoriaus argumentai, kad A. U. parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms atmestini, nes tai, į kurią vietą nukentėjusiajam J. J. buvo suduotas antrasis smūgis, jokios esminės reikšmės neturi. Be to, suduotų smūgių eiliškumas specialistų ir nebuvo nustatytas, nes visi sužalojimai buvo padaryti faktiškai vienu metu.

Dėl Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal nustatytas bylos aplinkybes S. Č. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Viena iš būtinosios ginties sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdus – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. Č. nebuvo nukentėjusiųjų užpultas, joks pavojingas kėsinimasis nebuvo pradėtas ir pagal įvykio situaciją nebuvo jokio pagrindo manyti, kad jis prasidės, todėl kasatoriaus nuorodos, kad teismas turėjo svarstyti BK 28 straipsnio taikymo galimybę yra visiškai nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad J. J. mirė nuo sužalojimų, padarytų dviem trauminiais poveikiais į galvą ir kaklą, būdingais smūgių sudavimui. Taip pat nustatyta, kad smūgius į kairįjį smilkinį ir kaklo kairiąją pusę jam tyčia kumščiu sudavė S. Č. Tyčia suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbias kūno vietas sukėlė padarinius – J. J. mirtį, todėl S. Č. veika teisingai pripažinta nužudymu ir kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Naudodamas fizinį smurtą, tyčia suduodamas ne tik mirtį sąlygojusius smūgius, S. Č. J. J. padarė ir kitus kūno sužalojimus, neturėjusius įtakos jo mirčiai. Nuo suduoto smūgio J. J. buvo parkritęs, tačiau nustatyti sužalojimai, būdingi padaromiems griūnant ir atsitrenkiant į kietus paviršius, įtakos jo mirčiai taip pat neturėjo. Šios aplinkybės rodo, kad teismas, nustatydamas kaltės formą – tyčią klaidos nepadarė, todėl kasatoriaus prašymas kvalifikuoti jo veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą, negali būti tenkinamas.

Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, nusikalstamos veikos padarymas būnant apsvaigus nuo alkoholio, nesvarstytini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka įrodymai netiriami ir nevertinami, t. y. nuosprendžių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, netikrinamas. S. Č. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė nežymiai viršija įstatyme numatytos bausmės vidurkį, todėl, atsižvelgiant į kitas teismo nustatytas bausmės skyrimui turėjusias reikšmę aplinkybes, pažymėtina, jog netgi ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas pripažinti, kad S. Č. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, arba jo apsvaigimas neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tai nebūtų pagrindas konstatuoti, kad jam paskirta neteisinga, aiškiai per griežta bausmė.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. Č. kasacinį skundą atmesti.