- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-09
- Bylos Nr.
- eI3-1376-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03067-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „(duomenys neskelbtini)“, „Atlantic Invest“
- Advokatai
- Jonas Sakalauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolitos Rasiukevičienės,
sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Jonui Sakalauskui, atsakovo atstovei Rasai Šimkūnaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, ir KPD) 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 „Dėl administracinių aktų panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. pradėjo rengti projektavimo darbus, t. y. keisti statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį į viešbutį. Tuo pagrindu, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 28 d. gavo atsakovo išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Tačiau atsakovas skundžiamu Įsakymu, jo dalimi, minėtus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus pripažino netekusiais galios. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigia, kad atsakovas pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, t. y. pritaikė teisės aktų nuostatą, kuri neegzistavo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu ir įsigaliojo tik 2017 m. liepos 29 d. Jo manymu, priimto Įsakymo, dalies, teisėtumas turi būti vertinamas pagal 2016 m. lapkričio 28 d. specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Teigia, kad ginčijama Įsakymo dalis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 ir 8 straipsnių nuostatas. Ginčijama Įsakymo dalis yra priimta remiantis laikinosios komisijos, sudarytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. RG-29 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo“ (toliau – ir Laikinoji komisija) išvada, kurioje nėra pateikta teisinių ir faktinių pagrindų, taip pat Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvada buvo priimta pažeidžiant privalomąją kvalifikaciją, t. y. tik du iš trijų komisijos narių buvo atestuoti specialistai. Skundžiamas Įsakymas taip pat yra priimtas nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar kitų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusių reikalavimų pažeidimo. Pareiškėjas dar nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Laikinoji komisija neinformavo pareiškėjo apie priimtą komisijos išvadą bei ketinimą priimti neigiamą įsakymą dėl pareiškėjo ir nesuteikė jam teisės papildomai duoti paaiškinimų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamo Įsakymo dalį, viršijo jam suteiktą kompetenciją. Jo manymu, viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimamų sprendimų klaidas ir priimtą administracinį aktą gali pakeisti tik esant įstatymų nustatytam pagrindui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos nenumato jokių normų, susijusių su atsakovo įgalinimais priimti poįstatyminį teisės aktą, taip pat teisės aktų nuostatos nustato atvejus, kada išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažįstami netekusiais galios. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas daro išvadą, jog atsakovas priėmė skundžiamą Įsakymo dalį, neturėdamas tam kompetencijos ir teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, jog su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad Laikinoji komisija, priėmusi 2017 m. birželio 30 d. išvadą, pripažino, jog ginčo pastatas laikytinas objektu, turinčiu vertingųjų savybių požymių. Atsakovas pažymėjo, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. Į-230 buvo patvirtintas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos papildymo aprašas, pagal kurį vertingųjų savybių požymių turintys objektai turi būti apsvarstyti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje (toliau – ir Taryba). Atsakovas teigia, kad jis pagrįstai Įsakymo 1.2 punktu pripažino netekusiais galios anksčiau pareiškėjui išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog priimtas Įsakymo 1.2 punktas yra neteisėtas, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo nėra.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame atsiliepime palaikė pareiškėjo skundo argumentus ir prašė skundą dėl ginčijamo Įsakymo dalies panaikinimo patenkinti.
4. Proceso dalyviai, pagal teismo 2019-11-20 pasiūlymą, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės laikosi savo pirminių pozicijų.
5. Teismo posėdžio metu pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas skundą pilnai palaikė, prašė jį tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
6. Byloje kilo ginčas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. Į-159 „Dėl administracinių aktų panaikinimo“ 1.2 punkto, kuriuo pripažinti netekusiais galios KPD Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 25 d. patvirtinti specialieji paveldosaugos reikalavimai Nr. EV-971 ((duomenys neskelbtini)), teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui A. M. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo paskirtis – kita, komercinės paskirties objektų teritorijos. Šiame sklype yra pastatas – instituto pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas).
Pareiškėjas 2016 metais pradėjo Pastato projektavimo darbus, t. y. statinio paskirties keitimo į viešbutį rekonstrukciją ir atsakovui pateikė projektinius pasiūlymus, kuriems 2016 m. spalio 24 d. pritarė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius. Pareiškėjas, atsižvelgęs į gautą pritarimą dėl projektinių pasiūlymų, kreipėsi į KPD Vilniaus skyrių dėl prašymo išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą). Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymą teikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ, ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 23 straipsnio 8 dalies nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius, įvertinęs pareiškėjo prašymą, 2016 m. lapkričio 28 d. išdavė specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. EV-971.
8. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 3 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kurio 1.2 punktu pripažino netekusiu galios pareiškėjui 2016 m. lapkričio 28 d. išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą) Nr. EV-971.
Atsakovas skundžiamą Įsakymą priėmė vadovaudamasis Kultūros paveldo departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-01 įsakymu Nr. ĮV-116 (2017-06-07 įsakymo Nr. ĮV-732 redakcija), 17.4 punktu, Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 (toliau - Tvarkos aprašas), 16-17, 22 ir 28 punktais bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 28 punktu, taip pat atsižvelgdamas į Laikinosios komisijos 2017 m. birželio 30 d. išvadą Nr. RG-29 (toliau – ir Išvada).
9. Laikinoji komisija minėtoje išvadoje be kita ko nustatė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pripažintas kaip vertingųjų savybių požymių turintis objektas; tokiu jis buvo pripažintas pagal Tarybos 2013-09-24 aktą Nr. KPD-RM-2014 (toliau - Aktas), kuriuo Kultūros vertybių registre patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės.
Laikinosios komisijos išvadose taip pat nurodyta, kad komisija, susipažinusi su specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, išduotais 2016 m. lapkričio 28 d. Nr. EV-971 pastato (duomenys neskelbtini), rekonstravimui, remdamasi tiek galiojančia Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo, patvirtinto Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2011-07-11 įsakymo Nr. Į-230 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo patvirtinimo“ (toliau - Paveldo vertinimo aprašas), 21.4 punkto redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. sausio 18 d., tiek specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu (2016 m. lapkričio 28 d.) galiojusia Paveldo vertinimo aprašo 33.1.1 punkto redakcija, nustatė, kad objektas minėtu adresu, prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, turėjo būti apsvarstytas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje ir nuspręsta dėl teisinės apsaugos šiam objektui suteikimo (nesuteikimo), tačiau nebuvo / nėra teisės akto normos, kuo vadovaujantis tai turėjo / turi būti padaryta; pasiūlyta Kultūros paveldo departamento direktoriui stabdyti tolimesnius projektavimo darbus (duomenys neskelbtini), iki tol, kol nebus gauta Tarybos išvada dėl teisinės apsaugos šiems objektams suteikimo (nesuteikimo).
10. Kultūros paveldo departamento 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (11.13)2-1876 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pareiškėjui buvo pranešta apie specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimą netekusiais galios, nurodyta, kad Laikinoji komisija nustatė, jog pastatas (duomenys neskelbtini), yra kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), vertingoji savybė. Pagal KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. rugsėjo 24 aktą Nr. KPD-RM-2014, kuriuo Kultūros vertybių registre patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės, pastatas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaip vertingųjų savybių požymių turintis objektas.
Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus šis objektas turėjo būti apsvarstytas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje, kuri priima sprendimą dėl teisinės apsaugos tokiam objektui suteikimo (nesuteikimo).
11. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis.
NKPAĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra pavienis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių.
NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai; remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Kultūros paveldo departamentas ir savivaldybių institucijos. <...> (4 dalis). Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia KPD ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Jos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo; KPD vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (5 d.).
12. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo Pastatas (statinys, esantis adresu (duomenys neskelbtini)) yra Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus senamiestis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė; šis Pastatas Tarybos 2013-09-24 aktu Nr. KPD-RM-2014 yra pripažintas vertingųjų savybių požymių turinčiu objektu bei formuojančiu Vilniaus senamiesčio (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymo išklotines.
13. NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba apibrėžiama kaip nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą tvarką. Kultūros paveldo tvarkyba (apimanti ir projektavimo darbus) turi būti atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus; pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus; pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus. Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis. Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai atlikti darbus išduodami kultūros ministro patvirtinta tvarka (23 straipsnio 1-2 dalys, 9 dalis).
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad laikinasis apsaugos reglamentas (specialieji paveldosaugos reikalavimai) – dokumentas, kuriuo pagal Statybos įstatymą nustatomi konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės, jos teritorijos, konkretaus kultūros paveldo statinio arba nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje ar apsaugos zonoje esančio statinio specialieji paveldosaugos reikalavimai.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamojo kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikti paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Priešinga išvada suponuotų, kad kultūros vertybe pripažintoje vietovėje esančių statinių tvarkomieji statybos darbai galėtų būti atliekami netikrinant, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius kultūros paveldo vietovės autentiškumo išsaugojimą (2015-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018-05-11 sprendime, administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, pažymėjo, kad kol konkretus daiktas įtrauktas į apskaitą tik kaip turintis vertingųjų savybių požymių, o konkrečių jo savybių vertingumas teisės aktų nustatyta tvarka dar nėra nustatytas, nėra žinoma, ar, atlikus vertinimą, jam bus taikoma kultūros paveldo objektui būdinga apsauga – dėl jos reikalingumo sprendžia Tarybos (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis).
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į teisinį reguliavimą ir susiklosčiusią teismų praktiką, darytina išvada, kad planuojant vykdyti statybos darbus vertingųjų savybių požymių turinčiame objekte, nagrinėjamu atveju pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), specialieji paveldosaugos reikalavimai statybos projektui rengti galėjo būti išduoti (taip pat pats statybos projektas galėjo būti pradėtas rengti) tik po to, kai bus priimtas Tarybos sprendimas dėl apsaugos objektui taikymo / netaikymo, kai bus nustatytos vertingosios savybės, kurias būtina išsaugoti ir pan.
Kadangi nagrinėjamu atveju specialieji paveldosaugos reikalavimai (laikinasis apsaugos reglamentas) buvo išduoti nesant atitinkamo Tarybos sprendimo, tad yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus buvo pažeisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančio įstatymo reikalavimai.
16. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 28 dalyje įtvirtinta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso metu iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtai priimtus administracinius sprendimus administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas.
Tvarkos aprašo (redakcijos, galiojančios nuo 2017-07-29) 16 punkte nustatyta, kad išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai pripažįstami netekusiais galios Departamento teritorinio skyriaus vedėjo arba Departamento direktoriaus motyvuotu administraciniu sprendimu šiais atvejais: 1) atsiradus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių turi būti pripažįstami netekusiais galios išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai; 2) nustačius, kad išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Aprašo ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams ir todėl turi būti turi būti pripažįstami netekusiais galios.
17. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui specialieji paveldosaugos reikalavimai 2016-11-28 buvo išduoti pažeidžiant tuo metu ir šiuo metu galiojančias Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas. Tad atsakovas 2017-08-03 priimdamas ginčijamą Įsakymą, jo dalį, pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusia Tvarkos aprašo nuostata. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad priimant ginčijamą Įsakymą, jo dalį, buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas.
Taip pat nėra pagrindo konstatuoti lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo pažeidimo, susijusio su Paveldo vertinimo aprašu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, minėta, kad Tarybos sprendimo būtinumas, prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, išplaukia iš Įstatymo nuostatų ir teismų praktikos.
18. Taigi, KPD direktorius, nustatęs, kad iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo buvo neteisėtai priimtas administracinis sprendimas, t. y. pareiškėjui buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai nesant Tarybos sprendimo dėl apsaugos Pastatui taikymo / netaikymo, nesant nustatytų vertingųjų savybių, kurias būtina išsaugoti ir pan., turėjo teisę administracine tvarka panaikinti šį sprendimą, t. y. pripažinti netekusiais galios KPD Vilniaus skyriaus 2016-11-28 išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Skundžiamo Įsakymo dalis yra teisėta ir pagrįsta.
19. Pareiškėjas teigia, kad ginčijama Įsakymo dalis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas.
Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Įvertinus atsakovo skundžiamą Įsakymą, jo dalį, Išvadą, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, taip pat atsakovo 2017-08-10 pareiškėjui adresuotą raštą Nr. (11.13)2-1876, jame nurodomus argumentus dėl Įsakymo priėmimo faktinių priežasčių, darytina išvada, kad ginčijamas Įsakymas, jo dalis (kartu su Išvada ir minėtu raštu), iš esmės atitinka Tvarkos aprašo 17 punkte nurodytus tokio pobūdžio sprendimams keliamus reikalavimus, tame tarpe būtinumą nurodyti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pripažinimo netekusiais galios priežastis. Aiškiai nurodyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), vertingoji savybė; pagal Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 aktą, kuriuo Kultūros vertybių registre patikslintos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės, Pastatas pripažintas kaip vertingųjų savybių požymių turintis objektas; atsižvelgiant į tai, nurodyta, jog prieš išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus šis objektas turėjo būti apsvarstytas Taryboje, kuri turi priimti sprendimą dėl teisinės apsaugos tokiam objektui suteikimo (nesuteikimo) ir pan.
Kadangi skundžiamas Įsakymas, jo dalis, iš esmės atitinka specialiuosius, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius, teisės aktų reikalavimus, tad yra pagrindas konstatuoti, kad jis atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.
20. Pareiškėjas dar teigia, kad skundžiamas Įsakymas, jo dalis, yra priimtas nenustačius jo neteisėtų veiksmų ar kitų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu galiojusių reikalavimų pažeidimo.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo veiksmų teisėtumas / neteisėtumas skundžiamo Įsakymo priėmimui neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos, nes Įsakymas buvo priimtas dėl to, jog specialieji paveldosaugos reikalavimai buvo išduoti pažeidžiant imperatyvias NKPAĮ nuostatas. Tad priimant skundžiamą Įsakymą, jo dalį, nebuvo jokio pagrindo vertinti, ar pareiškėjo veiksmai išduodant specialiuosius paveldosaugos reikalavimus buvo teisėti ar ne; ši aplinkybė teisiškai nereikšminga.
21. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamo Įsakymo dalį, viršijo jam suteiktą kompetenciją; jo manymu, viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimamų sprendimų klaidas ir priimtą administracinį aktą gali pakeisti tik esant įstatymų nustatytam pagrindui.
Tačiau teisėjų kolegija tokius pareiškėjo argumentus atmeta kaip akivaizdžiai nepagrįstus. Minėta, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 28 dalyje yra įtvirtinta, jog statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso metu iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtai priimtus administracinius sprendimus administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai <...>. Atsakovo ši teisė detaliau reglamentuota Tvarkos apraše.
Taigi, atsakovas neteisėtai išduotus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus turėjo teisę pripažinti negaliojančiais.
22. Be to, pareiškėjas dar teigia, kad esant analogiškai situacijai, be vertinimo Tarybos aktų parengimo konkretiems kultūros paveldo statiniams, Vilniaus miesto savivaldybės administracija kitiems subjektams išdavė statybą leidžiančius dokumentus. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą Įsakymą, jo dalį. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas, lyginant su kitais subjektais, esančiais tokioje pačioje situacijoje. Pareiškėjui buvo išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai be atitinkamo Tarybos sprendimo, t. y. neteisėtai; šiam faktui paaiškėjus, - minėti specialieji paveldosaugos reikalavimai buvo pripažinti negaliojančiais. Tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia galimybės bei neužkerta kelio ateityje vertinti ir kitų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo teisėtumo ir pan. Tad esamoje situacijoje nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas būtų kaip nors diskriminuojamas.
23. Kiti pareiškėjo nurodomi argumentai teisiškai yra nereikšmingi, tad teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
24. Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamo Įsakymo dalis yra teisėta ir pagrįsta, tad jos naikinti nėra jokio pagrindo; Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. skundą dėl įsakymo dalies panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.