Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. D. ir Ž. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė S. D. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių 25 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Ž. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. ir Ž. Š. nuteisti už tai, kad pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2006 m. balandžio 10 d., apie 14 val., turėdami tikslą pagrobti automobilį, veikdami kartu, (duomenys neskelbtini) namo kieme, S. D. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, Ž. Š. panaudodamas su savimi turėtą metalinį įrankį, skirtą išrauti automobilio spynelės volelį iš spynos atrakto korpuso, įsuko medvaržtį į automobilio „Audi A 8“, su Rusijos Federacijos numerio ženklais (duomenys neskelbtini), kairės pusės priekinių durų spynelę bei tokiu būdu bandė atrakinti automobilio durelių spynelę ir įsibrauti į šio automobilio saloną, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes atvykę policijos pareigūnai juos sulaikė. Tokiu būdu T. D. ir Ž. Š. pasikėsino pagrobti N. L. priklausantį automobilį „Audi A 8“ su Rusijos Federacijos numerio ženklais (duomenys neskelbtini), 85 000 Lt vertės, t. y. tokiais veiksmais S. D. ir Ž. Š. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d.

Skunde atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojo R. Š. parodymai (t. 1, b. l. 60-61) yra analogiški liudytojo R. C. parodymams (t. 1, b. l. 66-67). Teigia, jog neaišku, ar šie liudytojai dalyvavo apklausoje, ar tik pasirašė apklausos protokoluose. Be to, liudytojo V. M. parodymai (t. 1, b. l. 71-72) yra analogiški liudytojo E. T. parodymams (t. 1, b. l. 73-74). Atsižvelgiant į tai, apeliantas daro išvadą, kad nurodyti liudytojai apklausose tikrai nedalyvavo, o tik pasirašė liudytojų apklausos protokoluose. Pažymi, kad jie patvirtino, kad surašant asmens kratos protokolą buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų, o tai rodo, jog pareigūnai klastojo byloje renkamus duomenis.

Teigia, jog byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog tyrėjas V. B. suklastojo įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolus. Apelianto manymu, šis faktas kelia pagrįstas abejones dėl bylos medžiagos patikimumo ir mano, jog daugiau nei pusė bylos yra sufabrikuota. Tai patvirtina ir specialisto V. P. įvykio vietoje padarytos nuotraukos, kurių modifikavimo laikas nuo 14 val. 51 min. iki 15 val. 31 min., o įvykio vietos plano schema buvo sudarinėjama nuo 16 val. 05 min. iki 17 val. 15 min. Pabrėžia, kad plano schemos duomenys neatitinka nuotraukose užfiksuotų automobilių stovėjimo vietų, o tai rodo, kad įvykio vietos protokolas buvo suklastotas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistųjų S. D. ir Ž. Š. gynėjai prašė patenkinti jų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė abu nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantų S. D. ir Ž. Š. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. S. D. ir Ž. Š. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 3 d., nes objektyviais bylos duomenimis nustatyta, jog jie pasikėsino pagrobti didelės vertės N. L. turtą.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matosi, kad ginčija: S. D. – paskirtą bausmę ir mano, kad ji yra per griežta, o Ž. Š. prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti.

didelė dalis Ž. Š. apeliacinio skundo argumentų yra dėl nuosprendžio pagrįstumo, išdėstant motyvus, vertinimus ir išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Apelianto Ž. Š. tvirtinimas, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, abejonėmis bei nenuosekliais liudytojų parodymais, yra nepagrįstas.

Pirmiausia apeliantas kritikuoja ir nesutinka su liudytojo R. C. parodymais. Ž. Š. neteisingai interpretuoja policijos darbuotojo R. C. surašytą tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 65) nurodydamas, kad jame minima, jog R. C. matė tarp automobilių stovėjusį pilietį, tačiau tokios aplinkybės šiame tarnybiniame pranešime nenurodyta: jame rašoma, kad atvykęs į įvykio vietą pamatė, jog nuo automobilio su rusiškais numeriais greitai pasitraukė pilietis ir atsisėdo į šalia stovinčio antro sidabrinės spalvos automobilio AUDI 100 – priekinę keleivio sėdynę. Tas pačias aplinkybes liudytojas R. C. patvirtino akistatoje su Ž. Š. (1 t., b. l. 68-70). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. C. parodė, kad momento, kaip Ž. Š. buvo išlipęs iš automobilio, nematė (t. 1, b. l. 187-189), o jam antrankius uždėjo per atidarytą langą. Apeliantas Ž. Š. mano, kad šios aplinkybės nepatvirtina foto nuotraukos, esančios byloje (iš jų matyti, kad automobilio langai yra uždaryti), todėl liudytojo parodymus laiko melagingais. Kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu, nes liudytojo R. C. parodymai akistatos metu ir pirmosios instancijos teisme esminėse detalėse sutapo ir tik tos aplinkybės, jog Ž. Š. matė, kaip šis atsitraukė nuo automobilio su rusiškais numeriais ir įsėdo į kitą automobilį AUDI 100, teisiamajame posėdyje nepatvirtino; aiškino, jog Ž. Š. buvo per pusę išlindęs per automobilio langą, matė jo grįžtamąjį judesį atgal į automobilį ir paaiškino, kaip jis uždėjo antrankius Ž. Š. (t. 1, b. l. 187-189). Tai, kad R. C. teisme nepatvirtino matęs Ž. Š. nueinantį nuo automobilio AUDI A8, negalima laikyti, jog liudytojo parodymai yra melagingi, nenuoseklūs ar suinteresuoti. Iš R. C. parodymų proceso metu matyti, kad liudytojas visą laiką tvirtino, jog jis sulaikė Ž. Š. uždėjęs jam antrankius ir kad šis asmuo sėdėjo priekinėje sėdynėje keleivio vietoje, o kitas policijos darbuotojas R. Š. , kuris patruliavo kartu su juo, uždėjo antrankius S. D., sėdėjusiam už vairo. Liudytojo R. C. parodymus kolegija laiko patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų teisingumą patvirtino ne tik policijos darbuotojas R. Š. , bet ir liudytoja S. Š., kuri visą įvykį stebėjo nuo pat pradžios ir kuri iškvietė policijos darbuotojus paskambinusi numeriu 112.

Apelianto Ž. Š. skundo argumentas, jog R. C. negalėjo jam uždėti antrankių per automobilio langą, nes iš foto nuotraukų matyti, jog automobilio langai buvo uždaryti (t. 1, b.l. 18-19), nepasitvirtino.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nesivadovavo 2006-04-10 įvykio vietos ir automobilių apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 12 -31), nes šis procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normų reikalavimus, nurodyta, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti. Taip pat nesivadovauta ir fotolentelėmis, esančiomis prie šio protokolo (t. 1, b. l. 18 -31), tačiau aplinkybę, jog Ž. Š. išties buvo išlindęs per atidarytą automobilio AUDI 100 langą, patvirtino ne tik liudytojai R. Š. ir R. C. , kurie nurodė, kad Ž. Š. antrankius R. C. uždėjo per atidarytą langą, pirmi iš policijos darbuotojų atvykę į įvykio vietą, bet ir liudytoja S. Š. , kuri iš buto pamačiusi, jog kėsinamasi pagrobti automobilį, iškvietė policiją. S. Š. , stebėjusi, kaip nuteistieji kėsinasi pagrobti automobilį, paaiškino, jog Ž. Š. , sėdėjęs šalia vairuotojo, išlindo per automobilio AUDI 100 langą ir kažką gręžė automobilio AUDI A8 durelėse. Tada ji antrą kartą paskambino policijai prašydama, kad greičiau atvažiuotų (t. 1, b. l. 51-52; t. 3, b. l. 9-11).

Nors Ž. Š. ir abejoja liudytojos S. Š. parodymais, teigdamas, kad ji negalėjo atpažinti nuteistųjų, tačiau žemesnės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jos parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nes byloje nėra duomenų, kad ji būtų suinteresuota bylos baigtimi. Tai pašalinis asmuo, kurios iniciatyva buvo iškviesti policijos pareigūnai ir taip sutrukdyta padaryti nusikaltimą iki galo bei išvengta sunkesnių padarinių.

Liudytoja S. Š. paaiškino, jog įvykį stebėjo nuo pat pradžių stovėdama prie savo buto lango, matomumas buvo geras ir vaizdo jai niekas neužstojo. Liudytoja patvirtino, kad ji ant lapo užsirašė net automobilių valstybinius numerius, todėl apklausiama ikiteisminiame tyrime juos ir įvardijo. Kadangi liudytoja stebėjo nuteistuosius nuo pat pradžios iki to momento, kada atvyko policijos pareigūnai ir juos sulaikė, t. y. sėdintiems automobilyje uždėjo antrankius, todėl kolegijai nekyla abejonė, kad Ž. Š. ir S. D. yra tie patys asmenys, pasikėsinę pagrobti automobilį AUDI A8.

Esant tokiems bylos duomenims, atmetamas Ž. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nenustatė, kas iš tikrųjų kėsinosi pagrobti automobilį AUDI A8.

Nors šis apeliantas ir tvirtina, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog aukščiau paminėtu būdu išlindus pro automobilio langą nebuvo įmanoma kažką gręžti automobilio AUDI A8 durelėse, tačiau S. Š. teisiamojo posėdžio metu parodžius foto nuotraukas, liudytoja pareiškė, jog abu automobiliai stovėjo ne taip kaip parodyta nuotraukoje – jie buvo greta vienas kito. Tą aplinkybę, kad automobiliai stovėjo arčiau vienas kito, nei parodyta nuotraukoje, patvirtino apklaustas teisme liudytojas R. Š. (t. 3, b. l. 11). Nenustatyta, kas uždarė automobilio AUDI 100 langą ir kas patraukė šį automobilį iš tos vietos, kurioje jis stovėjo nusikaltimo padarymo metu. Liudytojų parodymais nustatyta, kad atstumas tarp automobilių buvo apie 40-50 cm.

Ž. Š. skundo teiginys, jog liudytojų R. C. ir R. Š. parodymai nepatvirtina, kad per automobilio AUDI 100 langą buvo išlindęs būtent jis, atmetamas, nes objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad būtent Ž. Š. buvo išlindęs per langą ir kažką gręžė automobilio, kurį kėsinosi pagrobti, durelėse.

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. C. kategoriškai patvirtino, kad įvažiuojant į kiemą matė, kaip Ž. Š. buvo per pusę išlindęs iš automobilio, o po to matė jo grįžtamąjį judesį atgal į automobilį – durelių atidaryti nereikėjo, antrankius Ž. Š. uždėjo per atidarytą langą (t. 2, b.l. 187-188). R. Š. šios aplinkybės nepatvirtino, paaiškinęs, jog abu AUDI automobilius matė tik iš galo. Tą aplinkybę, kad Ž. Š. buvo išlindęs per automobilio langą, patvirtino liudytoja S. Š. viso proceso metu ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme (t. 1, b. l. 51-52; t. 3, b. l. 9-11). Nors įvykio vietos ir automobilių apžiūros protokolu nesivadovaujama, tačiau iš foto nuotraukų, esančių byloje, matyti, jog į automobilio AUDI A8 vairuotojo durelių spynelę išties buvo įsuktas varžtas be galvutės. Tai patvirtino ir automobilio savininkė N. L.

Apeliantas Ž. Š. abejoja, ar liudytojai R. Š. ir R. C. išvis buvo apklausti ikiteisminiame tyrime, nes jų parodymai yra analogiški. Abu liudytojai teisiamajame posėdyje patvirtino, kad juos tyrėjas V. B. išties apklausė, jie vienu tarnybiniu automobiliu atvyko į įvykio vietą, todėl patvirtino tas pačias faktines bylos aplinkybes nurodydami, kuris iš jų sulaikė Ž. Š. , o kuris S. D. Tyrėjas V. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog šiuos liudytojus išties apklausė.

Be to, Ž. Š. teigia, jog liudytojo V. M. parodymai ikiteisminiame tyrime sutampa su liudytojo E. T. parodymais. Abejoti, ar jie išties buvo apklausti ikiteisminiame tyrime, nėra jokio pagrindo, nes teisiamajame posėdyje E. T. su V. M. patvirtino, jog jie kartu atvyko į įvykio vietą, kurioje rado jau sulaikytus ir surakintus antrankiais S. D. ir Ž. Š. Įvykio vietoje nuteistuosius apžiūrėjo vizualiai, o asmens kratą atliko policijos komisariate (t. 3, b. l. 14-18).

Palyginus R. Š. ir R. C. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (t. 1, b. l. 60-62; 66-67) matyti, kad liudytojais apklaustų šių asmenų parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, tik su nedideliais pakeitimais, sutampa. Minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad liudytojų R. Š. ir R. C. parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė apklausos metu, o perrašius vieno liudytojo parodymus į kito liudytojo apklausos protokolą. Ta pati išvada darytina ir apie liudytojų – policijos darbuotojų V. M. ir E. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 71-72; 73-74). Apklausos metu asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 str., 183 str. 2 d., 3 d. normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl aukščiau paminėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo. Kolegija, nagrinėdama byloje surinktų įrodymų visumą ir spręsdama klausimą, ar įrodymai byloje surinkti teisėtai, į juos neatsižvelgia ir vadovaujasi liudytojų R. Š. , R. C. , V. M. , E. T. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje.

Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o Ž. Š. bei S. D. kaltumą pagrindė R. Š. , R. C. , V. M. ir E. T. parodymais teisiamajame posėdyje, todėl teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė. Šių liudytojų parodymais remtasi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

V. M. ir E. T. nurodė, kad talpinant Ž. Š. į kamerą pas jį buvo surastas geltono metalo žiedas, kuris buvo paimtas ir vėliau įrašytas į jo asmens kratos protokolą (t. 1, b. l. 105), tačiau kaip jau buvo paminėta anksčiau, šiuo procesiniu dokumentu nebuvo remtasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį nežiūrint į tai, kad asmens kratos metu pas Ž. Š. buvo surastas ir paimtas metalinis varžtas, panašus į tą, kuris buvo įsuktas į automobilio AUDI A8 dureles. Teismas nepripažino jo įrodymu ir nesivadovavo priimant nuosprendį dėl ankščiau aptartų priežasčių. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pareigūnas klastojo byloje renkamus duomenis, tačiau konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pasielgė nesivadovaudamas 2006-04-10 įvykio vietos ir automobilių apžiūros protokolu bei 2006-04-10 Ž. Š. asmens kratos protokolu, nes šie procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Reikia sutikti su apelianto Ž. Š. skundo teiginiu, jog tyrėjas V. B. netinkamai atliko savo pareigas surašydamas paminėtus dokumentus ir atlikdamas įvardintus procesinius veiksmus, tačiau negalima pripažinti pagrįstą apelianto skundo motyvą, jog daugiau nei pusė bylos medžiagos yra suklastota. Nuosprendyje aptarta, kodėl nebuvo vadovautasi baudžiamojoje byloje pateiktomis fotonuotraukomis, patalpintomis priede prie 2006-04-10 įvykio vietos apžiūros protokolo. Teismas, išnagrinėjęs bylą priėmė nutartį ir apie policijos darbuotojų padarytus įstatymo pažeidimus informavo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. nuostatomis, teisingai pritaikė įstatymą ir nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Kadangi duomenys, užfiksuoti įvykio vietos ir automobilių apžiūros protokole, Ž. Š. asmens kratos protokole bei priede prie įvykio vietos apžiūros protokolo (fotolentelėse) buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, todėl teismas juos nepripažino įrodymais ir nesivadovavo pagrįsdamas S. D. bei Ž. Š. kaltę.

Tačiau ir atmetus šiuos rašytinius įrodymus, byloje surinkta pakankamai kitų įrodymų, kuriais buvo vadovautasi apkaltinamajame nuosprendyje. Aplinkybės pasikėsinus užvaldyti svetimą turtą yra išsamiai išanalizuotos pirmosios instancijos teisme, jas įrodo nukentėjusiosios N. L. , liudytojų R. C. , R. Š. , V. M. , E. T. parodymai, duoti teisme, kurių teisingumą patvirtina liudytojos S. Š. parodymai. Ji konkrečiai įvardino kiekvieno nuteistojo veiksmus įvykio vietoje nuo pat nusikaltimo padarymo pradžios iki to momento, kol atvyko jos pačios iškviesti policijos pareigūnai. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. raštų iš Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato, žurnalo kopijos (t. 3, b. l. 45, 49, 50-51) matyti, kad 14 val. 12 min. buvo gautas S. Š. telefoninis pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) namo kieme bandoma pagrobti automobilį AUDI, o patruliai į įvykio vietą atvyko 14 val. 16 min.

Nepagrįstai teigiama, kad teismas šališkai vertino bylos duomenis. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne tik Ž. Š. kaltinančius įrodymus, bet ir jį teisinančius. Teismas išsamiai išnagrinėjo Ž. Š. iškeltą versiją, jog nusikaltimą padarė vienas S. D. , o Ž. Š. nusikaltimo vietoje atsidūrė atsitiktinai. Nuosprendyje pateikti motyvai, kodėl nebuvo patikėta Ž. Š. . Liudytoja S. Š. , duodama parodymus viso proceso metu, tikrai nebuvo šališka: ji tiksliai nurodė kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus ir paaiškino, jog S. D. iš pradžių stovėjo prie (duomenys neskelbtini) namo ir stebėjo aplinką, o Ž. Š. stovėjo prie automobilio AUDI A8 durelių ir kažką krapštė. Po to iš įvykio vietos išėjo ir atvažiavo su dviem automobiliais – AUDI 100 ir Nisan Primera, kuris nuvažiavo toliau. Prie automobilio AUDI 100 vairo sėdėjo vyriškis, kuris iš pradžių stebėjo aplinką, o keleivio vietoje sėdėjo vyriškis, kuris krapštėsi prie automobilio AUDI A8 durelių. Kai automobilis AUDI 100 sustojo greta automobilio AUDI A8, asmuo sėdėjęs keleivio vietoje, atidarė langą ir išlindęs per jį kažką gręžė automobilio AUDI A8 durelėse (t. 3, b.l. 9-11). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo liudytoja S. Š., nes byloje nėra duomenų, kad ji buvo suinteresuota apkalbėti nuteistuosius. Teismas pagal Ž. Š. paaiškinimus išreikalavo duomenis iš atitinkamų institucijų, kuriose įvykio dieną lankėsi nuteistasis ir nustatė, kad nusikaltimo vietoje jis atsidūrė ne atsitiktinai, o turėdamas tikslą kartu su S. D. pagrobti automobilį. Kolegija pilnai pritaria teismo argumentams, kuriais remiantis buvo atmesta Ž. Š. versija.

Aukščiau išvardintų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismo buvo ištirta ir įvertinta kaip visetas, todėl teismas įvertindamas įrodymus BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė.

Nors S. D. skunde teigia, kad jam yra paskirta per griežta bausmė, tačiau kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad teismas, skirdamas S. D. ir Ž. Š. bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, Ž. Š. atžvilgiu įvertinta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, o S. D. atsižvelgta, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Abiems nuteistiesiems sunkinančia atsakomybę aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalto grupe. Be to, atsižvelgta ir į nuteistųjų vaidmenį – Ž. Š. buvo aktyvesnis darant nusikaltimą, o S. D. vaidmuo pripažintas antraeiliu, abu yra recidyvistai, nes nusikalto abu penktą kartą, o S. D. dar ir lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas šias aplinkybes bei tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, paskyrė tokias laisvės atėmimo bausmes: S. D. mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o Ž. Š. artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Kolegijos manymu, apeliantams paskirtos bausmės yra teisingos ir ne per griežtos, nėra jokio teisinio pagrindo šias bausmes dar labiau švelninti.

S. D. skunde nurodytos aplinkybės – jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, jau buvo nuosprendyje pripažinta jo atsakomybę lengvinančia ir dar kartą į ją atsižvelgti kolegija negali. Tačiau nesutikdama su tokiu jo teigimu, kad davė išsamius ir nuoširdžius parodymus, padėjusius per trumpiausią laiką nustatyti byloje tiesą. Priešingai, nei teigia S. D. , kolegija konstatuoja, kad jo parodymus negalima pripažinti nei išsamiais, nei nuosekliais, nes jis, nuslėpdamas bendrininko Ž. Š. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, nepripažino esminių bylos aplinkybių ir nuslėpė tiesą. Be to, byloje nėra duomenų, kad jo sergančios motinos nėra kam prižiūrėti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų S. D. ir Ž. Š. apeliacinius skundus atmesti.