Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „BMT Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-4312-603/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „BMT Baltic“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Detarna“ dėl skolos priteisimo bei ieškovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Detarna“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „BMT Baltic“ ir restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Molesta“ dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5559-619/2013, kuri priimta vadovaujantis atsakovo 2012 m. ir 2013 m. pirmojo pusmečio finansinių ataskaitų duomenimis. Teismas neanalizavo 2013 m. finansinės ataskaitos duomenų, nevertino situacijos pasikeitimo per vienerius metus.Skundžiama nutartis nepagrįsta, nes ieškinio reikalavimų užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareikštas reikalavimas dėl labai didelės sumos, o iš atsakovo pateiktų 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovas gali būti nepajėgus įvykdyti teismo sprendimo. 2013 m. balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita patvirtina, kad atsakovo turtinė padėtis yra tokia, kad egzistuoja reali grėsmė apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, t.y. 1 484 492,29 Lt ieškinio suma atsakovui yra didelė. Be to, atsakovas neturi nekilnojamojo turto, kurį realizavus būtų galima patenkinti ieškovo reikalavimus. 2013 m. atsakovo įsipareigojimai (2 414 788 Lt) sudarė beveik 80 proc. viso turto (3 061 195 Lt). Didžiąją dalį atsakovo turto sudaro trumpalaikis turtas, kuris yra kintamas, o jo realizavimo galimybės neaiškios, dalis gautinų sumų tikėtinai yra abejotinos ir nėra jokių garantijų, kad atsakovas jas gaus, be to, trumpalaikio turto kaip atsargos, žaliavos, nebaigtos vykdyti sutartys ir kt. ilgesnė išliekamoji vertė priklauso nuo veiklos sėkmės. Antstolis, vykdydamas 2014 m. balandžio 17 d. nutartį, areštavo atsakovo sąskaitas, kuriose pinigų likutis sudarė 20 438,51 Lt. Tai patvirtina, kad atsakovas turi finansinių problemų, o jo veiklos sėkmė ir tęstinumas priklauso išimtinai nuo tiekėjų atsiskaitymų. Aplinkybė, kad teismas neiškėlė atsakovui bankroto bylos, negali būti vertinama kaip aplinkybė pagrindžianti gerą ir stabilią įmonės padėtį. Tai tik patvirtina, kad įmonė tuo metu nebuvo nemoki, tačiau teigti, kad ji neturėjo ir neturi finansinių sunkumų nėra jokio pagrindo. Atsakovas, siekdamas paneigti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nepateikė patikimų įrodymų apie vykdomą veiklą, turimus įsipareigojimus, pinigines lėšas sąskaitose ir kt., t. y. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo turtinę padėtį būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos padidina apeliantui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Todėl teismas neturėjo pagrindo priimti skundžiamos nutarties. Neturėtų būti vertinami atsakovo pateikti argumentai dėl ieškinio pagrįstumo, nes taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti.

Ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliantas neturi reikalavimo teisės į 1 432 907,62 Lt ir paskaičiuotas palūkanas, nes 2012 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti CK 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalims bei viešajam interesui, t.y. prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Be to, prievolė atsiskaityti pagal apelianto pateiktas PVM sąskaitas – faktūras šiuo metu apskritai negali būti vykdoma, o dalyje – pasibaigusi. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad dalis ieškinio reikalavimo (427 667,73 Lt) jau buvo atmesta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje Nr. B2-4905-603/2013. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas visiškai nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Iki šiol prieš atsakovą apelianto ir RUAB „Molesta“ inicijuojamos bylos patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nepateikė jokių papildomų duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad reikalavimo suma atsakovui yra didelė. Apeliantas neteisingai interpretuoja atsakovo pateiktus 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenis. Atsakovo finansinė padėtis yra visiškai stabili, todėl nėra jokių prielaidų tam, kad apeliantui net palankaus sprendimo atveju atsakovas nebūtų pajėgus tinkamai ir laiku įvykdyti teismo įpareigojimą. Be to, atsakovo finansinė padėtis 2013 m., lyginant ją su 2012 m., juo labiau su 2011 m., yra iš esmės nepablogėjusi ir net gerėjanti. Tai, kad atsakovas veikia versle, kuriame didžiąją dalį jo turto sudaro trumpalaikis turtas, negali savaime reikšti, kad jis veikia nuostolingai ir yra nepajėgus vykdyti savo įsipareigojimų. Atsakovas neturi jokių pradelstų įsipareigojimų. Taip pat neturi jokių įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, kitiems valstybės, savivaldybių biudžetams, valstybės pinigų fondams. Nei hipotekos registre, nei turto arešto aktų registre šiuo metu nėra jokių įrašų apie kokį nors atsakovo įkeistą ar areštuotą turtą, išskyrus turto areštą pagal 2014 m. balandžio 17 d. nutartį, kuri skundžiama nutartimi buvo panaikinta. Taigi, nėra pagrindo abejoti atsakovo vykdomos veiklos finansiniais pajėgumais. Teismas pagrįstai įvertino, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis negali būti trikdoma atsakovo įprasta ūkinė-komercinė veikla. Ieškovas kiekvieną mėnesį operuoja santykinai didelėmis pinigų sumomis. Iš pateiktos pažymos matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. per mėnesį atlikdavo pavedimų savo kreditoriams iki 1,3 mln. litų. Todėl šių pinigų srautų sutrikdymas gali destabilizuoti, o galimai ir negrįžtamai sutrikdyti atsakovo ūkinę – komercinę veiklą. Apeliantas yra iš esmės neveikianti, t.y. nevykdanti jokios ūkinės – komercinės veiklos, įmonė, be to, neturi jokio turto. Todėl atsakovo palankaus sprendimo atveju ne tik nebūtų pajėgi užtikrinti atsakovo patirtus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir apskritai niekuo šioje byloje nerizikuoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai 1) prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškinio tikėtino pagrįstumo (prima facie) klausimas iš esmės visais atvejais šalių vertinamas skirtingai. Teismas šioje bylos stadijoje paprastai neturi galimybės patikimiau įvertinti bylos perspektyvą, juo labiau neturėdamas net atsiliepimo dėl ieškinio esmės argumentų. Dėl to paneigti ieškinio pagrįstumo tikimybę gali tik tokios aplinkybės, kurios manyti apie ieškinio nepagrįstumą teikia pakankamai akivaizdų pagrindą. Todėl, sprendžiant taikyti ar ne laikinąsias apsaugos priemones, itin reikšmingas yra antrosios sąlygos - teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų - įvertinimas.

Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo atsakovo atžvilgiu nagrinėjo tuo aspektu, ar yra pagrindas išvadai, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir sprendė, kad byloje nėra duomenų apie būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia priešingai - kad egzistuoja reali grėsmė apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą inter alia apelianto prašyme bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sutinka su pirmosios instancijos teismo pirmosios instancijos teismo argumentais ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pakankamo pagrindo.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši, kaip ir kiekviena, prezumpcija nėra absoliuti. Todėl vertintinas reikalavimo sumos dydis ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgtina į atsakovo finansines galimybes, nes laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia būtent reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų/neveikimo, turtinės padėties ir pan. galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pareiškė atsakovui materialinį reikalavimą dėl 1 484 492,29 Lt skolos priteisimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ieškovas (apeliantas) pateikė teismui pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimo (437 600 Lt) atsisakymo. Todėl spręstina, ar likusi - 1 046 892,29 Lt - suma laikytina didele atsakovo atžvilgiu, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia, kad teismo sprendimo įvykdymas (ne)pasunkėtų arba (ne)pasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo atsakovo 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, o rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5559-619/2013, kuri priimta vadovaujantis atsakovo 2012 m. ir 2013 m. pirmojo pusmečio finansinių ataskaitų duomenimis. Sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atsakovo turtinę padėtį vadovaudamasis paskutiniais esamais finansiniais dokumentais, t. y. už 2013 metus. Tačiau lyginant finansines atskaitomybes, sudarytas už 2012 ir 2013 metus, matyti, kad 2012 metais atsakovas turėjo turto 2 568 781 Lt sumai, o 2013 metais – 3 061 194 Lt sumai (ilgalaikis turtas 2012 metais sudarė 505 061 Lt, o 2013 metais 502 861 Lt; trumpalaikis turtas 2012 metais – 2 065 920 Lt, o 2013 metais – 2 556 133 Lt). Taigi, atsakovo turtas 2013 metais padidėjo beveik 500 000 Lt suma. Lyginant atsakovo mokėtinas sumas ir įsipareigojimus matyti, kad 2012 metais jie sudarė 2 138 101 Lt, o 2013 metais – 2 414 788 Lt. Taigi, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai išaugo beveik 300 000 Lt suma. Pažymėtina tai, kad balanse nurodyta per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai negali būti tapatinami su pradelstais įsipareigojimais. Kaip nurodo atsakovas, jis atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo dienai pradelstų įsipareigojimų kreditoriams inter alia valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, kitiems valstybės, savivaldybių biudžetams neturėjo. To iš esmės neneigia ir apeliantas. Be to, lyginant pelno (nuostolių) ataskaitas matyti, kad tiek 2012 metais, tiek 2013 metais atsakovas dirbo pelningai, t. y. 2012 metais grynasis pelnas sudarė 21 060 Lt, o 2013 metais išaugo iki 215 726 Lt. Taigi, atsakovas yra pelningai veikianti įmonė, kurios finansinė padėtis per 2012 ir 2013 metus iš esmės nėra pasikeitusi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad atsakovo finansinė padėtis yra stabili, o per 2013 metus net pagerėjusi. Taigi, pirmosios instancijos teismo pagal 2012 metų ir 2013 metų pirmo pusmečio atsakovo finansinius duomenis padarytas išvadas patvirtina ir atsakovo finansiniai rodikliai už 2013 metus. Nors apeliantas ir abejoja trumpalaikio turto realizavimo galimybe bei teigia, kad gautinos sumos yra abejotinos, o trumpalaikio turto kaip atsargos, žaliavos, nebaigtos vykdyti sutartys ir kt. ilgesnė išliekamoji vertė priklauso nuo veiklos sėkmės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybe per se nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas nepajėgus vykdyti savo įsipareigojimų. Juolab, kad atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2012 metais sudarė 2 138 101 Lt, o šiuo metu, atsakovo teigimu, nėra pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui vykdant ūkinę – komercinę veiklą ir gavus pajamų, su kreditoriais yra atsiskaitoma. Taip pat iš pateiktos pažymos matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. per mėnesį atlikdavo pavedimų kreditoriams inter alia VMI ir Sodrai iki 1,3 mln. Lt. Sutiktina su atsakovu, kad tokių pavedimų jis nebūtų buvęs pajėgus įvykdyti, jeigu jo debitoriai nebūtų pervedę lėšų į atsakovo sąskaitą, todėl šiuo momentu tai sudaro pagrindą esmingai neabejoti turimų debitorinių reikalavimų (gautinų sumų) likvidumu.

Tiek iš LITEKO, tiek iš atsakovo nurodytų duomenų matyti, kad atsakovo finansinė padėtis, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo atžvilgiu klausimą, buvo vertinama ne vienoje prieš jį inicijuotoje civilinėje byloje. Atsakovo gera finansinė padėtis yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4905-603/2013, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi palikta nepakeista; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1007-618/2014, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi palikta nepakeista; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3744-565/2013, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi palikta nepakeista. Taigi, teismai nenustatė pagrindų taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tiek pirmąja, tiek apeliacine instancija prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu buvo atmesti kaip neturintys pagrindo. Be to, apeliantas nepateikė teismui duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis nuo to laiko, kai ji buvo teismų įvertina, kaip nors esmingai pasikeitė, kas nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą daryti priešingas išvadas. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė, kad būtų reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Pažymėtina ir tai, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones turi parinkti vadovaudamasis ekonomiškumo principu ir neriboti kitos šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau nei tai būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių ūkinės - komercinės veiklos, t. y. įmonės ūkinė - komercinė veikla negali esmingai nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų, juo labiau laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo principo, nesant pakankamai patikimų duomenų apie būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors atsakovas laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdamas išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį, tačiau asmens, kuriam pareikštas turtinis reikalavimas, nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Byloje nepateikta objektyvių duomenų ar bent įtikinamų argumentų, leidžiančių spręsti, kad atsakovas kokiu nors būdu jam priklausantį turtą, lėšas slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį, siekdamas vengti galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tai patvirtina ir aukščiau aptarta iš esmės stabili atsakovo finansinė padėtis bei tai, kad per 2013 metus atsakovo turtas beveik 500 000 Lt suma yra padidėjęs. Todėl, nenustačius aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.