Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,

gynėjams advokatams Aurimui Mieželaičiui, Vyteniui Dziegoraičiui, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Daivos Kazlauskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, S. S. pagal 24 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, G. G. pagal BK 24 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.

Civilinio ieškovo ,,E“ ieškinys dėl 117 612 Eur priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Civilinio ieškovo UAB ,,N“ bankroto administratoriaus ieškinys dėl 27 855 Eur priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškiniai: R. T., S. R., V. M., I. B., J. K., L. M., I. A., A. N., I. B., I. A., V. B., L. B., R. Š., V. G., A. S., A. V., J. J., N. A., I. L., A. A., R. G., G. Š., D. Š., G. V., T. V., N. M., S. L., Z. D., L. L., H. S., I. B., R. A., G. A., D. Z., A. B., I. M., R. P., B. M., R. K., I. M., V. D., A. P., E. Č., G. S., E. T., G. K., K. R., V. J., S. K., M. K., A. R., K. R., V. S., R. G., S. K., R. A., J. M., B. D., E. N., D. M., R. M., V. M., E. M., V. S., I. V., Ž. M., E. G., A. Č., A. K., R. M. – N., L. P., V. G., L. M., G. G., S. M., A. J., A. G., L. M., G. K., E. M., S. S., I. Š., E. M., V. A. K., E. Š., O. L., A. M., I. M., M. J., N. K., L. M., A. J., I. G., G. S., A. K., J. P. (Š.), R. V., Ž. Č., I. G., G. B., D. K., V. J., S. G., A. D., P. T. J., J. K., Ž. Š., E. Š., D. A., T. R., A. C., Z. Z., V. L., R. A., R. V., D. P.,V. J., R. B., R. Š., E. G. ir R. B., palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. G., S. S. ir G. G. buvo kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės UAB ,,N“ turtą, t. y. I. G. nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 16 d., eidama UAB ,,N“ direktorės pareigas, veikdama kartu su G. G. ir S. S., kuri bendrovės direktorės pareigas ėjo nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d., pasisavino S. S. ir I. G. žinioje buvusį šios bendrovės turtą, t. y. XXX banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas, iš viso 96 100 Lt. Iš UAB ,,N“ banko sąskaitos Nr. LTXXXXX, esančios AB SEB banke, paėmė ir pasisavino:

- 2010 m. kovo 12 d. banko A. skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 3375072 – 17 300 Lt;

- 2010 m. kovo 19 d. banko M. M. skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 3375073 – 2 000 Lt;

- 2010 m. kovo 21 d. banko A. skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 3375074 – 10 700 Lt;

- 2010 m. kovo 26 d. banko ,,E“ finansinių paslaugų centre, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 3375075 – 40 100 Lt;

- 2010 m. balandžio 1 d. banko M. M. skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 576284150 – 25 000 Lt;

- 2010 m. balandžio 3 d. banko A. skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal grynųjų pinigų išmokėjimo čekį Nr. 5775309 – 1 000 Lt.

1.1. Be to, kaip bendrovės direktorės būdamos atsakingos už UAB ,,N“ apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, I. G., eidama direktorės pareigas nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 16 d., veikdama kartu su S. S., ėjusia direktorės pareigas nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d., ir G. G., neteisėtam 96 100 Lt įgijimui nuslėpti organizavo apgaulingą UAB ,,N“ apskaitos tvarkymą, t. y. I. G. ir S. S. nurodymu, bendrą nusikalstamos veiklos planą vykdantis G. G. 2010 m. balandžio mėnesį, ne vėliau kaip 2010 m. balandžio 27 d., nenustatytoje vietoje, panaudodamas kompiuterinę programą ,,Acronis True Image Home 2010 Build 7046“, skirtą kompiuterinių laikmenų sunaikinimui, sunaikino kompiuterio „MAST“ standžiajame diske ,,MAXTOR STM380811AS S/N: 6PS2F56B“ elektroninėje apskaitos programoje ,,Rivilė – Gama“ esančius nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d. bendrovės buhalterinės apskaitos registrus, taip nuslepiant piniginių lėšų pasisavinimą.

2. Taip pat I. G. ir S. S. buvo kaltinamos tuo, kad veikdamos bendrininkų grupe, apgaulingai tvarkė UAB ,,N“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. I. G. nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 10 d., dirbdama UAB ,,N“ direktore, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdama bendrininkų grupe su S. S., kuri nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d. ėjo UAB ,,N“ direktorės pareigas ir pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnį tuo metu buvo atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, ir su G. G., turėdamos tikslą nuslėpti neteisėtą nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2010 m. balandžio 3 d. įvykdytą piniginių lėšų, t. y. 96 100 Lt, pasisavinimą iš UAB ,,N“ banko sąskaitos Nr. LTXXXX, esančios AB SEB banke, organizavo apgaulingą bendrovės apskaitos tvarkymą, sunaikinant elektroninėje apskaitos programoje ,,Rivilė – Gama“ saugomus UAB ,,N“ apskaitos dokumentų duomenis: I. G. ir S. S. nurodymu, bendrą nusikalstamos veiklos planą vykdantis G. G. 2010 m. balandžio mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 27 d., nenustatytoje vietoje, panaudodamas kompiuterinę programą ,,Acronis True Image Home 2010 Build 7046“, skirtą kompiuterinių laikmenų sunaikinimui, sunaikino kompiuterio ,,MAST“ standžiajame diske ,,MAXTOR STM380811AS S/N: 6PS2F56B“ elektroninėje apskaitos programoje ,,Rivilė – Gama“ esančius nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d. bendrovės buhalterinės apskaitos registrus. Šiais veiksmais I. G. ir S. S., pažeisdamos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, kur nurodyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykai registruojami apskaitos registruose, 16 straipsnio 4 dalį, kur nurodyta, kad apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai, 21 straipsnio 1 dalį, kur nurodyta, kad už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytą tvarką atsako ūkio subjekto vadovas, 21 straipsnio 2 dalį, kur nurodyta, kad už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, organizavo apgaulingą UAB ,,N“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to negalima iš dalies nustatyti nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. liepos 16 d. šios bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

3.2. S. S. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, paskiriant dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, paskiriant dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir S. S. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminą, t. y. šešiasdešimt dienų, ir S. S. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, S. S. paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąją per dvejus metus atlyginti bendrovei padarytą turtinę žalą ir be priežiūros institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos.

3.3. G. G. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, paskiriant dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. G. paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per dvejus metus atlyginti bendrovei padarytą turtinę žalą ir be priežiūros institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos.

3.5. I. G. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2010 m. balandžio 28 d. kratos metu paimtus daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. kompiuterinį sisteminį bloką „ACER TRAVEL MATE“ ir nešiojimą kompiuterį „MAST“, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti kaip nusikaltimo įrankius.

6.1. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma

6.2. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad Vilniaus apygardos teismas kruopščiai išnagrinėjęs, įvertinęs ir sugretinęs visus faktinius duomenis, nenustatė I. G., S. S. ir G. G. veiksmuose jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių ir juos išteisino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylos duomenis, įvertinusi pirmosios instancijos teismo šioje išteisinamojo nuosprendžio dalyje nurodytus motyvus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas vertindamas įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad buvo vertinamas kiekvienas įrodymas atskirai, taip pat jų visuma bei tokio vertinimo pagrindu buvo daromos atitinkamos išvados dėl I. G., S. S. ir G. G. kaltės. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra surinkta pakankamai I. G. ir S. S. kaltę dėl joms inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, o G. G. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, patvirtinančių įrodymų.

Dėl I. G., S. S. ir G. G. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį

7. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Daiva Kazlauskaitė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai ir neteisėtai išteisino I. G., S. S. ir G. G. pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad prokurorei nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

7.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl prokurorės prašymas priimti apkaltinamąjį nuosprendį šioje skundžiamojoje nuosprendžio dalyje netenkinamas. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

7.2. Remiantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės surašytu ir nagrinėjamojoje byloje pateiktu kaltinamuoju aktu matyti, kad I. G., S. S. ir G. G. buvo kaltinami pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį dėl to, jog veikdami bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės UAB ,,N“ turtą, buvusį S. S. ir I. G. žinioje. Jų nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jie iš UAB ,,N“ banko sąskaitos Nr. LTXXXXX, esančios AB S. banke, paėmė UAB „N“ grynuosius pinigus – 96 100 Lt (27 855 Eur).

7.3. Pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Be to, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Turto pasisavinimo atveju tiesioginė tyčia reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį pasiimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veikla negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-7-84/2012; Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

7.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. S. nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo UAB ,,N“ direktorė, o I. G. šios bendrovės direktorės pareigas ėjo nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. liepos 16 d. Iš UAB ,,N“ banko sąskaitos Nr. LTXXXX, esančios AB S. banke, buvo paimti grynieji pinigai, t. y. 2010 m. kovo 12 d. – 17 300 Lt (paėmė S. S.), 2010 m. kovo 19 d. – 2 000 Lt, 2010 m. kovo 21 d. – 10 700 Lt (paėmė S. S.), 2010 m. kovo 26 d. – 40 100 Lt (paėmė S. S.), 2010 m. balandžio 1 d. – 25 000 Lt, 2010 m. balandžio 3 d. – 1 000 Lt (paėmė J. P.) (4 t., b. l. 44, 47, 51, 54, 56, 57; 22 t., b. l. 7–27 b. l.).

7.4.1. I. G. parodymų metu paaiškino, kad šiuo laikotarpiu buvo išvykusi į Egiptą, o pinigus iš banko sąskaitos grynaisiais paėmė S. S., nes ji tuo metu buvo bendrovės direktorė. Taip pat pažymėjo ir tai, kad nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2010 m. balandžio 3 d., iš banko sąskaitos paimtus grynuosius pinigus panaudojo UAB „N“ poreikiams tenkinti, t. y. sumokėjo S. H. M. Z. už įmonės „E“ suteiktas turizmo paslaugas Egipte ir padengė turistų, grįžusių iš Egipto, pervežimo iš Rygos į Vilnių išlaidas. I. G. teigimu, 2010 m. kovo 12 d. iš banko paimtus grynuosius pinigus, t. y. 17 300 Lt bei dalį savo pinigų ji iškeitė JAV dolerių valiuta, gavo 10 000 USD, kuriuos tiesiogiai Egipte perdavė S. H. M. Z. Tačiau S. H. M. Z. reikalavo sumokėti dar 2 000 USD, todėl ji (I. G.) nurodė S. S. 2010 m. kovo 19 d. iš banko paimti 2 000 Lt. Paaiškino ir tai, kad S. S. netinkamai suprato jos (I. G.) prašymą, todėl paėmė nepakankamą pinigų sumą. Todėl I. G. reikalaujamą sumą S. H. M. Z. (1 985 USD) sumokėjo iš savų lėšų, o vėliau šiuos pinigus atsiėmė iš įmonės. Šią aplinkybę, t. y. kad I. G. įmonei skolino pinigus, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir S. S. (32 t., b. l. 191). I. G. taip pat nurodė, kad 10 700 Lt, kurie buvo išgryninti 2010 m. kovo 21 d., tą pačią dieną per „W“ buvo pervesti S. H. M. Z., t. y. padaryti penki pervedimai po 700 USD (iš viso 3 500 USD), o už kiekvieną pervedimą sumokėti mokesčiai – po 121 Lt. Išteisintoji patvirtino ir 2010 m. kovo 26 d. bei 2010 m. balandžio 1 d. atliktas operacijas, t. y. apie 40 100 Lt ir 25 000 Lt išgryninimą, tačiau teigė, kad šios sumos, t. y. 22 000 USD, taip pat buvo pervestos S. H. M. Z. Pažymėjo, kad iš viso už „W“ pervedimus buvo sumokėta 3 064,95 Lt mokesčių. Tuo tarpu, apie J. P. 2010 m. balandžio 3 d. iš banko paimtus 1 000 Lt, paaiškino, kad šių pinigų reikėjo sumokėti už turistų, grįžusių iš Egipto, pervežimą iš Rygos į Vilnių (23 t., b. l. 38–39, 56–58, 74–75; 32 t., b. l. 180–183, 184–198, 190–192 b. l.).

7.4.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos I. G. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, t. y. išteisintosios S. S., liudytojų S. H. M. Z., J. P. parodymai, specialisto išvada ir byloje esantys dokumentai. R. S. S. parodymais matyti, kad visi kaltinime nurodytu laikotarpiu iš banko paimti pinigai buvo panaudoti turizmo paslaugų išlaidoms padengti. S. S. parodymai apie 2010 m. kovo 12 d., 2010 m. kovo 21 d., 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. balandžio 3 d. išgrynintų pinigų panaudojimo būdus taip pat atitinka I. G. parodymus (24 t., b. l. 107–109, 113–117, 142–143; 31 t., b. l. 7– 9, 10–16; 32 t., b. l. 7–11). Tai, kad 2010 m. balandžio 3 d. iš įmonės banko sąskaitos paėmė 1 000 Lt, kurie buvo panaudoti turistų pergabenimui iš L., patvirtino ir liudytoja J. P., kuri ir atliko šią operaciją (20 t., b. l. 13–14; 30 t., b. l. 99–101). Pagal liudytojo S. H. M. Z. parodymus matyti, kad UAB „N“ už pagal bendradarbiavimo sutartį suteiktas paslaugas atsiskaitydavo ne tik banko pavedimais, bet ir grynais pinigais bei atliekant pinigų perlaidas per „W“. Taip pat liudytojas patvirtino ir tai, kad 2010 m. kovo 13 d. ir 2010 m. kovo 20 d. I. G. jam perdavė grynuosius pinigus, t. y. 10 000 USD ir 1 985 USD (14 t., b. l. 72–77, 94–96; 32 t., b. l. 162–167). Iš byloje esančių pakvitavimų dėl grynųjų pinigų perdavimo ir pinigų siuntimo per „W“ matyti, kad S. H. M. Z. per „W“ buvo pervesta: 2010 m. kovo 21 d. – 3 500 USD, 2010 m. balandžio 1 d. – 22 000 USD (19 t., b. l. 4–5, 8–9; 24 t., b. l. 92–101). Pažymėtina, kad dalį šių dokumentų ikiteisminio tyrimo metu pateikė ir Egipto valstybės įmonės „E“ įgaliotas atstovas, todėl abejoti jų tikrumu, akivaizdžiai, nėra jokio pagrindo (17 t., b. l. 70–72). Specialisto išvadoje taip pat patvirtinta, kad pinigai į Egiptą buvo pervedami, pasinaudojant „W“ paslauga (22 t., b. l. 7–27).

7.4.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. S. parodymai dėl 2010 m. kovo 19 d. išgrynintų 2 000 Lt, panaudojimo buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad šie pinigai buvo skirti turistams, kurie sumokėjo už vizas, nors tai buvo įskaičiuota į kelionės kainą, grąžinti (24 t., b. l. 113–117). Pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šie pinigai buvo pervesti S. H. M. Z. (31 t., b. l. 8), tačiau patvirtino ir aplinkybę dėl šių pinigų grąžinimo turistams (31 t., b. l. 13). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių nurodytų aplinkybių nenuoseklumas nesudaro pagrindo visus S. S. parodymus vertinti kaip nepatikimus, nes išteisintoji galėjo sąžiningai suklysti, nurodydama šią aplinkybę. Be to, pinigai buvo išgryninti penkis kartus, bendrovėje buvo atliekama daug pavedimų ir kitų operacijų. Todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi tais S. S. parodymais, kurie atitinka ir kitą bylos medžiagą, t. y. kuri patvirtina, kad ši suma buvo skirta I. G. išlaidoms padengti, nes ji, būdama Egipte, iš savo asmeninių lėšų tiesiogiai S. H. M. Z. perdavė 1 985 USD.

7.4.4. Pažymėtina, kad tiek I. G., tiek S. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 2010 m. kovo 26 d. iš banko paimtus 40 100 Lt, I. G. pati perdavė S. H. M. Z. Egipto oro uoste (23 t., b. l. 38–39, 74–75; 24 t., b. l. 107–109). Tačiau pirmosios instancijos teisme I. G. paaiškino, kad ši suma H. M. Z. buvo pervesta 2010 m. balandžio 1 d. per „W“. Šiuos I. G. paaiškinimus atitinka ir byloje esantys pinigų siuntimo dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, t. y. kad I. G. ir S. S. nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes dėl pinigų perdavimo, akivaizdžiai, nesudaro pagrindo jų parodymus atmesti kaip nepagrįstus, nes abi patvirtino, jog 2010 m. kovo 26 d. iš bendrovės banko sąskaitos paimti 40 100 Lt buvo panaudoti būtent bendrovės reikmėms. Be to, išteisintųjų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, yra vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl akivaizdu, kad įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas, leido pirmosios instancijos teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikrų faktų buvimą.

7.5. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, kad per grynųjų pinigų iš UAB „N“ banko sąskaitos paėmimo laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2010 m. balandžio 3 d., Egipto bendrovei „E“ buvo pervesta (įskaitant pinigų perlaidų mokesčius) ir perduota didesnė nei 96 100 Lt suma. Nors prokurorė apeliaciniame skunde pinigų pervedimo ir perdavimo Egipto bendrovei „E“ fakto neginčija, tačiau nesutinka, kad atsiskaitymams su šia bendrove buvo panaudoti būtent kaltinime nurodyti pinigai. Prokurorei abejonių kelia tai, kad I. G. fiktyviai užpildė mokėjimo nurodymų blankus ir iš karto su aukščiau paminėta Egipto bendrove neatsiskaitė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nepatvirtina išteisintųjų kaltės dėl BK 24 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo.

7.5.1. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis tarp Egipto bendrovės „E“ ir UAB „N“ kilo ginčas dėl bendradarbiavimo sutarties vykdymo. I. G. ir S. S. teigia, kad nuo 2010 m. kovo mėnesio S. H. M. Z. pradėjo reikalauti atlyginti patirtas išlaidas už papildomai suteiktas turizmo paslaugas, kurios nebuvo nurodytos bendradarbiavimo sutartyje. Aplinkybė, kad UAB „N“ kilo nesklandumų su partneriais iš Egipto dėl atsiskaitymo, buvo žinoma ir liudytojams A. Z., A. M., G. Č. (20 t., b. l. 9–10, 26–27, 28–29; 30 t., b. l. 96–99, 118–120, 208–211). Nors S. H. M. Z. neigė nepagrįstai reikalavęs iš I. G. sumokėti pinigus ar grasinęs nesuteikti turizmo paslaugų, tačiau nurodė, kad papildomų išlaidų patyrė ir jas padengė būtent I. G. (14 t., b. l. 72–77, 94–96; 32 t., b. l. 162–167). Duodama parodymus I. G. pateikė versiją, kad ji suklastojo dokumentus dėl to, jog siekė apsaugoti bendrovę ir išvengti S. H. M. Z. nepagrįstų reikalavimų atlyginti papildomas išlaidas, tačiau šios sumos buvo pervestos vėliau (23 t., b. l. 56–58).

Motyvuojamoji dalis

7.5.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamojo parodymai, nepaisant jų specifiškumo (turi interesų baudžiamojoje byloje, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Tačiau norint tokius parodymus patvirtinti arba paneigti būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai patvirtina arba paneigia išteisintojo (nuteistojo) nurodytas aplinkybes. Tokių įrodymų prokurorė apeliaciniame skunde nenurodo, jų nėra ir nagrinėjamos bylos medžiagoje, todėl vien tai, kad I. G. suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, nesudaro pagrindo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį. Be to, aplinkybė, ar S. H. M. Z. reikalavimai atsiskaityti buvo pagrįsti, ar ne, nėra esminė, sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą dėl bendrovės turto pasisavinimo.

7.6. Apeliacinio teismo vertinimu, prokurorės skunde nurodytos aplinkybės, kad pinigai buvo pervedami atliekant brangiai kainuojančias pinigų perlaidas per „W“ ir tai, atliko kiti asmenys, taip pat nepagrindžia išteisintųjų tyčios pasisavinti UAB ,,N“ didelės vertės turto.

7.6.1. R. S. S. parodymais, nustatyta, kad „W“ paslaugomis naudojosi dėl to, jog S. H. M. Z. reikalavo pervesti pinigus skubiai, o pavedimai per banką užtrukdavo apie dešimt dienų (31 t., b. l. 7–9, 10–16). Iš pinigų perlaidas patvirtinančių dokumentų matyti, kad pinigai per „W“ buvo siunčiami I. G., J. P., S. S., G. G., R. G. ir A. K. vardu (24 t., b. l. 92–101). Be to, pinigai buvo pervesti ne tik S. H. M. Z., bet ir kitiems asmenims (24 t., b. l. 92–101). Specialisto išvadoje konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti, ar per „W“ į Egiptą 2010 m. kovo 21 d. ir 2010 m. balandžio 1 d. persiųsti pinigai buvo privatūs atsiskaitymai tarp pinigų siuntėjų ir gavėjų, ar buvo apskaityti bendrovės „E“ apskaitoje (22 t., b. l. 7–27). Apeliacinio proceso metu šias aplinkybes patvirtino specialistas Vidmantas Kliauba (33 t., b. l. 105). Tačiau byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad I. G. ir S. H. M. Z. siejo kiti, ne su UAB „N“ susiję santykiai, ar kad atsiskaitymai vyko ne tarp bendrovių. I. G. patvirtino, kad pinigus siuntė tiems gavėjams, kuriuos nurodė pats S. H. M. Z. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė, t. y. jog pinigų siuntėjai ir gavėjai galėjo būti su bendrovėmis nesusiję asmenys, nesudaro pagrindo teigti, jog S. H. M. Z. buvo persiųsti ne UAB „N“ priklausantys pinigai. Tiek I. G., tiek S. S. paaiškino, kad pervesti pinigus per „W“ gali tik privatūs asmenys, be to, buvo nustatytas leidžiamas persiųsti sumos limitas per dieną (24 t., b. l. 107–109; 32 t., b. l. 180–183, 184–198, 190–192 b. l.).

7.7. Apeliaciniame skunde prokurorė pažymi, kad iš S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog I. G. UAB „N“ turtą naudojo asmeninėms reikmėms.

7.8. Aplinkybė, kad nėra dokumentų, patvirtinančių pinigų paėmimo iš banko ir jų perdavimo I. G., taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą apie neteisėtą UAB „N“ turto pasisavinimą. S. S. nurodė, kad ji buvo formali bendrovės direktorė, nes vykdė I. G. nurodymus, o buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė, kuriai pateikdavo tik pinigų konvertavimo kvitus, nes jokių papildomų dokumentų buhalterė nereikalavo (24 t., b. l. 142–143). Be to, išteisintoji nurodė, kad ji ketino vėliau išrašyti kasos išlaidų orderius pagal pinigų konvertavimo kvitus, tačiau dėl susidariusių stresinių situacijų bendrovėje ji pamiršo tai padaryti, o buhalterė tuo metu sirgo (31 t., b. l. 7–9, 10–16). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas įmonės turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu. Todėl nagrinėjamu atveju išteisintųjų pateikta versija, kad UAB „N“ turtas buvo panaudotas bendrovės naudai, t. y. siekiant sumažinti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, nepaneigta. Todėl nėra pagrindo išteisintuosius pripažinti kaltais pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį.

7.9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kaltinimą G. G. veiksmai, padarant BK 24 straipsnio 1 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, pasireiškė tuo, jog vykdydamas I. G. ir S. S. nurodymą, siekdamas nuslėpti piniginių lėšų pasisavinimą, panaudojo kompiuterinę programą, skirtą kompiuterinių laikmenų sunaikinimui, ir sunaikino kompiuterio elektroninėje apskaitos programoje ,,Rivilė – Gama“ esančius nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. kovo 31 d. bendrovės buhalterinės apskaitos registrus. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių G. G. kaltę. Pažymėtina, kad G. G. parodymų metu neigė, kad I. G. ir S. S. nurodymu, sunaikino bendrovės buhalterinės apskaitos registrus, siekiant tokiu būdu pasisavinti UAB „N“ turtą (23 t., b. l. 74–75; 24 t., b. l. 142–143.; 26 t., b. l. 3–5, 10–11; 32 t., b. l. 7–11, 125–127, 184–189). Priešingai, išteisintieji parodymų metu nuosekliai tvirtino, kad pastebėjus programos „Rivilė“ gedimus, buvo imtasi veiksmų juos pašalinti. Todėl nenustačius, kad išteisintieji šiuos pinigus pasisavino, nėra pagrindo daryti išvados, jog jie turėjo tikslą nuslėpti šiuos neteisėtus veiksmus.

7.10. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; Nr. 2K-363/2013; Nr. 2K-476/2013; Nr. 2K-529/2013 ir kt.).

7.11. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nenustatytas svetimo turto pasisavinimo faktas, nesurinkta I. G., S. S. ir G. G. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos išteisino pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju BK 24 straipsnio 1 dalies inkriminavimas būtų perteklinis.

Dėl I. G. ir S. S. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį

8. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo I. G. ir S. S. pripažinti kaltomis pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog I. G. ir S. S., veikdamos bendrininkų grupe, apgaulingai tvarkė UAB ,,N“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

8.1. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Minėtame BK straipsnyje nustatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje nustatyti padariniai. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014; Nr. 2K-422-303/2015; Nr. 2K-508-976/2015 ir kt.). Be to, apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veika laikoma padaryta tyčia, kai asmuo, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2012; Nr. 2K-564/2014 ir kt.).

8.2. Remiantis nagrinėjamojoje byloje pateiktu kaltinamuoju aktu matyti, kad I. G. ir S. S. buvo kaltinamos pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl to, jog sunaikinus buhalterinės apskaitos registrus, nebuvo galima iš dalies nustatyti nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. liepos 16 d. UAB „N“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

8.3. Remiantis I. G., S. S. parodymais nustatyta, kad 2010 m. vasario mėnesį, dėl virusinės programos sugedo UAB „N“ kompiuteris, kuriame buvo buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“. Dėl to, I. G. kreipėsi į specialistą, kuris byloje nenustatytas, o po to ir į UAB „Rivilė“ atstovą (23 t., b. l. 38–39, 74–75; 24 t., b. l. 113–117, 125–129, 135–137, 142–143; 26 t., b. l. 3–5, 10–11.; 31 t., b. l. 10–16; 32 t., b. l. 7–11, 125–127, 180–183, 184–189 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2010 m. vasario 26 d. UAB „N“ kreipėsi į UAB „R“ dėl iškilusių problemų su programa „Rivilė – Gama“ ir nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 5 d. UAB „N“ buvo suteiktos aptarnavimo paslaugos (20 t., b. l. 39–43). Šias paslaugas suteikęs J. R. apklausų metu nurodė, kad apžiūrėjęs UAB „N“ kompiuterį nustatė, jog iš kompiuterio buvo dingusi programos „Rivilė“ duomenų bazė (20 t., b. l. 36–37; 30 t., 211–212).

8.3.1. Nors pagal kaltinime nurodytas faktines aplinkybes bendrovės buhalteriniai apskaitos registrai buvo sunaikinti dėl programos ,,Acronis True Image Home 2010 Build 7046“ panaudojimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė byloje neįrodyta. Pažymėtina, kad liudytojas J. R. negalėjo nurodyti programos „Rivilė“ duomenų bazės dingimo priežasčių. G. G. ir I. G. manymu, šie duomenys galėjo dingti dėl kompiuterio gedimo, o S. S. nuomone, galimai šie duomenys dingo kompiuterio taisymo metu. Remiantis specialisto išvada matyti, kad yra pateikta tik prielaida, t. y. jog kompiuterio „MAST“ standžiojo disko ,,MAXTOR STM380811AS S/N: 6PS2F56B“ duomenys galėjo būti sunaikinti, užrašant ant viršaus tuščią informaciją, tačiau tiksliai nenustatyta, kokia duomenų sunaikinimo programa galėjo būti panaudota. Be to, specialistas atsižvelgęs į programos „Acronis True Image“ specifiką nepalikti jokių požymių apie duomenų sunaikinimui panaudotą programą ir panaudojimo laiką, neatmetė galimybės, kad aptariamo standžiojo disko duomenys galėjo būti sunaikinti panaudojus būtent „Acronis True Image“ programą. Tačiau tuo pačiu konstatavo, kad kompiuteryje „MAST“ nenustatyta jokių programos ,,Acronis True Image“ ar kitos programinės duomenų sunaikinimo įrangos įdiegimo požymių (21 t., b. l. 7–15). Apeliacinio proceso metu šias anksčiau nurodytas aplinkybes patvirtino specialistas Vytautas Vaitiekūnas (33 t., b. l. 103–104). Nors specialistas Vytautas Vaitiekūnas parodė ir tai, kad mažai tikėtina, jog minėtus duomenis sunaikino virusas, t. y. dėl kompiuterio gedimo, tačiau vien tik tai, nepatvirtina prokurorės skundo argumento, jog tokiu būdu buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje.

8.3.2. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

8.3.3. Šioje byloje objektyviai nenustatyta, kas sunaikino aptariamus buhalterinės apskaitos duomenis. Prokurorės nuomone, aplinkybę, kad šiuos veiksmus atliko G. G., patvirtina liudytojo P. K. parodymai, iš kurių matyti, jog G. G. prašymu jis atsiuntė jam kompiuterio kietojo disko duomenų sunaikinimo programą (20 t., b. l. 176, 195–196; 30 t., b. l. 101). Tačiau pažymėtina, kad prokurorė neatsižvelgė į P. K. nurodytą aplinkybę apie tai, kad tokį prašymą G. G. jam pateikė tik 2010 m. balandžio 5 d., o programos „Rivilė“ duomenų bazės dingimas buvo nustatytas anksčiau, t. y. iki 2010 m. kovo mėnesio pradžios. Be to, G. G. viso proceso metu nuosekliai neigė aptariamų buhalterinės apskaitos duomenų sunaikinimą (ištrynimą) ir tvirtino, kad šios programos jam reikėjo, nes norėjo ištrinti duomenis iš savo asmeninio kompiuterio, kurį planavo parduoti (26 t., b. l. 3–5, 10–11; 32 t., b. l. 125–127). Byloje taip pat nėra duomenų, kad I. G. ir S. S. davė nurodymus G. G. atlikti kaltinime nurodytus veiksmus (24 t., b. l. 125–129, 135–137, 142–143; 32 t., b. l. 191).

8.3.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad I. G. ir S. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštame kaltinime nurodytas nusikaltimo padarymo laikas dirbtinai išplėstas iki 2010 m. balandžio 27 d., tokiu būdu siekiant jį priderinti prie liudytojo P. K. parodymų. Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pagal S. S. parodymus I. G. atsisakė kreiptis į atstovą, kuris nuolat prižiūrėjo bendrovės kompiuterius. Tačiau vien tai nepatvirtina kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių. Be to, pagal S. S. parodymus matyti, kad I. G. į nuolatinę kompiuterių priežiūrą atlikusią įmonę nesikreipė, nes siekė sutaupyti, o ne sunaikinti bendrovės buhalterinius duomenis. Apeliacinio skundo argumentas, kad vidutinio protingumo ir apdairumo asmuo nepatikėtų bendrovės kompiuterio su svarbiais duomenimis taisyti nepažįstamam asmeniui, yra tik teorinis samprotavimas, kuris akivaizdžiai, nepagrindžia I. G. ir S. S. kaltės.

8.4. Vienas iš argumentų, kuriuo prokurorė grindžia kaltinimą I. G. ir S. S. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra liudytojos J. P. ikiteisminio tyrimo parodymai, kurių metu tvirtino, jog G. G. taisė kompiuterį, nes buvo sugedusi programa (20 t., b. l. 13–14). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad G. G. ir pats neneigė liudytojos nurodytos aplinkybės, t. y. jog iš pradžių pats bandė pataisyti kompiuterį, tačiau nepavykus to padaryti, kreipėsi į specialistą. G. G. parodė ir tai, kad aukščiau paminėtos programos jis nepanaudojo, o nagrinėjamojoje byloje taip pat nėra duomenų, paneigiančių šį išteisintojo teiginį. Todėl atsižvelgiant į tai, kad G. G. programą ,,Acronis True Image“ gavo tik 2010 m. balandžio 5 d. bei tai, jog anksčiau ėmėsi veiksmų sutaisyti kompiuterį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad buhalterinės apskaitos duomenys buvo sunaikinti sąmoningai ir tyčiniais veiksmais. Tuo tarpu, J. P. parodymai apie tai, kad kompiuteryje dingo tik buhalterinės apskaitos programos duomenys, yra vertinami tik kaip subjektyvaus pobūdžio, nes liudytoja nėra specialistė.

8.5. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių I. G. ir S. S. kaltę dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo. Todėl pirmosios instancijos teismas I. G. ir S. S. pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, pagrįstai išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8.5.1. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatos išteisintosioms inkriminuotos buvo nepagrįstai, nes toks veikos kvalifikavimas yra perteklinis.

8.6. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad išteisintieji nepadarė jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, atmeta prokurorės prašymą tenkinti UAB „B“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens civilinį ieškinį ir iš S. S., I. G., G. G. solidariai priteisti 27 832,48 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat konfiskuoti kompiuterinį sisteminį bloką „ACER TRAVEL MATE“ ir nešiojimą kompiuterį „MAST“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Daivos Kazlauskaitės apeliacinį skundą atmesti.