Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-09 · Administracinė byla Nr. A-556-888-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-09
Bylos Nr.
A-556-888-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. A556 - 888/2010Procesinio sprendimo kategorija 24; 15.2.1.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,vertėjaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui J. R. (J. R.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Vilniaus valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 1-2), kurį patikslino (T 1, b. l. 120-123), prašė panaikinti atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau - ir Vilniaus tarnyba) 2008 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.8)-S-217-08 (toliau - ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta teikti jam antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti Vilniaus tarnybą per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą - teikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, valstybei apmokant 100 procentų bylinėjimosi bei vykdymo proceso išlaidų; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, pareiškėjo naudai 4 031 522,72 Lt turtinei žalai atlyginti už prarastas 12 mėnesių verslininko darbo pajamas ir 2 712 Lt (912 Lt už bilietus kelionėms iš Vilniaus į Kauną ir atgal, 1 800 Lt bylinėjimosi išlaidų už 12 mėnesių – kopijavimo, interneto, mobilaus bei paprasto telefono ryšio paslaugoms); priteisti 25 000 Lt neturtinės žalos už prarastą sveikatą per 12 mėnesių; priteisti 5 procentų metinių palūkanų nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus tarnyba priėmė 2008 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.8)-S-217, kuriuo nusprendė atsisakyti teikti J. R. antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008-01-28 prašymą reg. Nr. (1.8)-ATP-179, tačiau apie priimtą sprendimą pareiškėjui nepranešė per įstatymų nustatytą dviejų mėnesių terminą. Pareiškėjas iš naujo kreipėsi į Vilniaus tarnybą su 2008-02-07 prašymu Nr. (1.8)-ATP-255, tačiau vėl negavo atsakymo, todėl parašė 2008-02-27 skundą Teisingumo ministerijai ir Seimo kontrolierių įstaigai, ir tik po to gavo Vilniaus tarnybos 2008 m. kovo 6 d. raštą Nr. (1.8)-SD-238-08 su Sprendimu. Pareiškėjas parašė Vilniaus tarnybai 2008-03-17 prašymą Nr. (1.8)-ATP-479 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, norėdamas apskųsti Vilniaus tarnybos Sprendimą. Vilniaus tarnyba perdavė šį prašymą nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau - ir Kauno tarnyba) dėl kilusio interesų konflikto. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui turi būti suteikta pagal jo gyvenamąją vietą. Kauno tarnyba priėmė 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-752, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai, kuri 2008 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2008-/28-(25-27)-18 pripažino apskųstą sprendimą neteisėtu bei nepagrįstu ir įpareigojo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Seimo kontrolierius savo pažymose nustatė neteisėtus veiksmus, biurokratizmo faktus, įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus. Kauno tarnyba 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1627 paskyrė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo prašymų nagrinėjimas buvo vilkinamas. Vilniaus tarnybos sprendimas yra naikintinas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 ir 3 punktais, jis yra neteisėtas savo turiniu, prieštarauja Konstitucijos 28 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsniui, 33 straipsnio 2 daliai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsniams bei Protokolo Nr. 1 1 straipsniui. Vilniaus tarnyba, vilkindama sprendimo priėmimą ir antrinės pagalbos teikimą pareiškėjui, savivaliaudama, piktnaudžiaudama ir diskriminuodama pareiškėją, padarė jam 4 031 522,72 Lt ir 2 712 Lt turtinę žalą ir 25 000 Lt neturtinę žalą. Pareiškėjo teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kreipiantis į administracinį teismą, nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio buvo suvaržytos dėl jo kalbos (jis yra rusakalbis) ir socialinės padėties. Pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos taip gerai, kad galėtų savarankiškai ginti savo teises teisme, todėl antrinės teisinės pagalbos jam nesuteikimas užkirto kelią kreiptis teisminės gynybos. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos neteisėtai nusavinant jo šeimos turtą. Vilniaus ir Kauno tarnybos šešiems mėnesiams atėmė iš pareiškėjo galimybę apskųsti Sprendimą. Seimo kontrolierių institucija savo pažymose daug kartų nustatė, kad Vilniaus tarnyba nesilaiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, ji buvo įpareigota imtis priemonių ištaisyti padėčiai, tačiau to nepadarė. Vilniaus tarnybos neteisėti veiksmai sudarė prielaidas pareiškėjui netekti pajamų. Dėl Vilniaus tarnybos veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinės žalos, nes, laiku negaudamas teisinės pagalbos, išgyveno nuolatinį stresą, turėjo neigiamų dvasinių išgyvenimų, pablogėjo jo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus tarnyba atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 1-10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus tarnyboje 2008 m. sausio 28 d. buvo gautas J. R. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Išnagrinėjusi jį, Vilniaus tarnyba 2008 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą. Šis sprendimas buvo jam išsiųstas paštu tą pačią dieną. Apie tai, kad pareiškėjas jo negavo, Vilniaus tarnyba buvo pirmą kartą informuota 2008 m. kovo 3 d., gavusi J. R. skundą reg. Nr. (1.8.)-GD-233-08, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis 2008-02-07 kreipėsi į Vilniaus tarnybą su prašymu pateikti atsakymą į jo 2008-01-28 prašymą, neatitinka tikrovės. Jeigu pareiškėjas negavo atsakymo į savo prašymą, būdamas rūpestingas, jis turėjo laiku kreiptis į Vilniaus tarnybą dėl jo pateikimo, tačiau tokį prašymą jis pateikė tik po mėnesio. Pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo yra nepagrįstas, nes Sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, išsamiai išnagrinėjus pareiškėjo 2008-01-28 prašyme nurodytas aplinkybes. Siekdama išvengti interesų konflikto, priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjo 2008-03-17 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimo apskundimo, Vilniaus tarnyba, vadovaudamasi Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu, Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka, su 2008-03-18 lydraščiu Nr. (1.8.)-SD-320-08 persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Kauno tarnybai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 30 d. sprendimu (T 2, b. l. 91-94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu), VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalimi (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu), VGTPĮ 1, 3 straipsniais, padarė išvadą, kad Vilniaus tarnyba pagrįstai 2008 m. sausio 31 d. sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes skundas dėl nusikalstamų veikų gali būti pareikštas žodžiu pateikus informaciją ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, nesinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba. Tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimo panaikinimo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog apie 2008 sausio 31 d. priimtą sprendimą iš karto po jo priėmimo buvo pranešta pareiškėjui, tačiau tai nesuteikia pagrindo manyti, kad skundžiamas sprendimas dėl to yra neteisėtas. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, konstatavo, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos. Pareiškėjas Vilniaus tarnybos neteisėtus veiksmus grindžia Seimo kontrolieriaus 2008-07-16 pažyma Nr. 4D-2007/2-1513/4D-2008/2-258, tačiau pažymoje nurodyta, kad įžvelgti Vilniaus tarnybos veiksmuose vilkinimą nėra pagrindo ir kad Vilniaus tarnybos veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo skundus, nėra pagrindo pripažinti biurokratizmu. Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos Kauno tarnybos veiksmais, tačiau teismas atmetė šiuos pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes Kauno tarnyba nėra atsakovas šioje byloje. Kadangi nenustatyta Vilniaus tarnybos neteisėtų veiksmų, teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjo skundo motyvų. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, ir Vilniaus tarnybos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad, nesant vienos iš trijų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (atsakovo Vilniaus tarnybos neteisėtų veiksmų), pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 100-102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2009 m. sausio 9 d. patikslintą skundą patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi teismo metu pareiškėjo kalba dėl įrodymų ir faktų iš bylos medžiagos dėl esamų pažeidimų nebuvo išversta. Be to, teismo posėdžio protokolas nėra išverstas į rusų kalbą. Kadangi pareiškėjas teismo metu kalbėjo rusiškai, o vertėjas pareiškėjo kalbos neišversdavo, todėl galimai neteisingai surašytas teismo posėdžio protokolas. Tuo metu, kada pareiškėjas atėjo į teismą atsiimti teismo posėdžio protokolą, teisme buvo surašytas teismo sprendimas, o protokolo nebuvo. Protokolas buvo surašytas vėliau. Teismas darydamas išvadas, kad Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1865-121/08 bei kitais pareiškėjo pateiktais ir byloje esančiais dokumentais - įrodymais. Teismas nepasisakė, ar teisėtai Vilniaus tarnyba vadovaujasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2, kuris nėra administracinis norminis aktas. Teismas nepasisakė dėl Vilniaus tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų persiunčiant pareiškėjo prašymus nagrinėti Kauno tarnybai ne pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, kurių pakako Vilniaus tarnybos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas pažeidžia jo teisėtus lūkesčius į veiksmingą teisinės gynybos priemonę ir į teisingą teismo procesą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Vilniaus tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 105-112) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad bylos ginčo dalykas buvo Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. (1.8.)-S-217-08. Priimdama skundžiamą sprendimą Vilniaus tarnyba netaikė ir nesivadovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolo Nr. 2 (toliau – ir Protokolas) nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kodėl, pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (1.8.)-S-217-08 teisėtumą ir pagrįstumą, privalėjo vadovautis visiškai su šiuo sprendimu nesusijusia LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1865-121/08 ir pasisakyti dėl Protokolo taikymo. Tiek minėta nutartis, tiek ir Protokolas, Vilniaus tarnybos nuomone, yra visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Protokolo nuostatomis buvo vadovautasi persiunčiant J. R. 2008-03-17 prašymą reg. Nr. (1.8.)-ATP-479-08 suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus tarnybos 2008-01-31 sprendimo Nr. (1.8.)-S-217-08 apskundimo Kauno tarnybai, tačiau tai nereiškia, kad pats Vilniaus tarnybos nusišalinimas nuo tokio pareiškėjo prašymo nagrinėjimo buvo neteisėtas. Nurodo, kad iš teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, jog jame visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės bei išsamiai įvertinti visi byloje pateikti įrodymai. Vilniaus tarnyba pažymi, kad J. R. piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis faktai buvo nustatyti ne todėl, jog pareiškėjas gali savarankiškai parengti skundą Vilniaus miesto prokuratūrai, o dėl to, kad J. R., prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant skundą Vilniaus miesto prokuratūrai dėl Vilniaus miesto savivaldybės Teisinės pagalbos skyriaus vedėjos D. S. padarytų nusikalstamų veikų, Vilniaus tarnybai nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog minėtos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos. Vilniaus tarnyba 2008 m. sausio 31 d. priimdama sprendimą įstatymą aiškino ir taikė ne pažodžiui, o atsižvelgdama į šio įstatymo tikslus ir paskirtį bei pagrindinius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principus. Vilniaus tarnybos nuomone, skundo, pareiškimo arba pranešimo apie nusikalstamos veikos padarymą parengimas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nepatenka į antrinės teisinės pagalbos sąvoką. Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (1.8.)-S-217-08 J. R. buvo aiškiai ir išsamiai informuotas apie ikiteisminio tyrimo dėl minėtų nusikalstamų veikų pradėjimo tvarką. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino Vilniaus tarnybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą bei atsižvelgiant į tai teisingai pritaikė teisės aktų, reglamentuojančių valstybės valdžios institucijų civilinės atsakomybės klausimus, nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byla apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėtina nedalyvaujant pareiškėjo atstovui (advokatui), nes antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas šioje byloje yra pasibaigęs, o duomenų apie pratęsimą nėra (T 1, b.l. 20, T 2, b.l. 58).

Pareiškėjas 2008 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teisinės pagalbos turinys buvo prašymas parengti dokumentus ir parašyti skundą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai, atstovauti visose instancijose (T 1, b.l. 6).

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2008 m. sausio 31 d. sprendimu, vadovaudamasi VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 2, 4 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi, prašymą atmetė (T 1, b.l. 3-5).

Priimtas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas bei pagrįstas.

Tikrinama administracinė byla faktiškai identiška administracinei bylai Nr. A556-827/2010. Pastarojoje byloje 2010 m. birželio 7 d. priimtoje nutartyje spręsta, ar prašymas dėl skundo surašymo prokuratūrai patenka į antrinės teisinės pagalbos sąvoką. Šioje administracinėje byloje taip pat kyla minėtas klausimas.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vadinasi, atsakant į kylantį klausimą (ar skundo surašymas prokuratūrai patenka į antrinės teisinės pagalbos sąvoką) turi būti paisoma nuostatų suformuluotų 2010 m. birželio 7 d. nutartyje. O ką tik paminėtame baigiamajame teisės akte buvo pažymėta, kad „teisėjų kolegija vienareikšmiškai bei vieningai sprendžia, kad dokumentas (skundas), kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką vartojamą VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Tvirtintina, jog buvo prašoma surašyti dokumentą, kuriuo siekta pranešti apie galimus teisės pažeidimus atitinkamose viešojo administravimo srityse, o tai nėra susiję su konkrečiu jau pradėtu teisminiu procesu arba inicijuojamu atitinkamu teisminiu procesu.

Būtina pažymėti, kad VGTPĮ paskirtis – inter alia valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Asmuo, turėtų norėti asmeniškai teisme ginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, tačiau stokodamas teisinių ir kitų žinių siekia pagalbos. Ir tik tokiu atveju, atitinkant kitus keliamus reikalavimus, konkretaus asmens atžvilgiu pradeda veikti antrinės teisinės pagalbos mechanizmas. Kauno tarnyba apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, jog skundo surašymas prokuratūrai dėl tam tikros nusikalstamos veikos nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo sąvoką“.

Ši apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip aiškinti teisinės pagalbos turinio plotmėje dėl prašymo surašyti skundą prokuratūrai (šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai), todėl sutiktina su priimtu sprendimu dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą J. R. pagal 2008 m. sausio 28 d. jo prašymą.

Galimas procedūrinis pažeidimas dėl netinkamo Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimo įteikimo pareiškėjui nepaneigia šio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo bei nesuponuoja aptariamo dokumento naikinimo. Net padarius prielaidą apie nesavalaikį sprendimo įteikimą, neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui neiškilo. Jam nebuvo užkirstas kelias pasinaudoti teismine gynyba dėl 2008 m. sausio 31 d. sprendimo panaikinimo bei savarankiško kreipimosi į prokuratūrą, kuriuo, sprendžiant pagal bylos duomenis, nebuvo pasinaudota.

Pareiškėjas pateiktame teismui skunde taip pat prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Tokio pobūdžio reikalavimus pareiškėjas turėjo teisę teikti administraciniam teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos, kurios organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.), (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–614/2007). Tam tikrais atvejais (pvz. nurodytais CK 6.271 bei CK 6.272 straipsniuose) civilinė atsakomybė atsiranda ir be kaltės. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. sausio 31 d. sprendimo, tačiau šiame Vyriausiojo administracinio teismo baigiamajame teisės akte buvo aiškiai nurodyta, jog 2008 m. sausio 31 d. sprendimas visiškai pagrįstas bei teisėtas. Tai reiškia, jog nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos, t.y. neteisėtumo (neveikimo), kas paneigia teisę į turtinės žalos atlyginimą.

Neturtinės žalos atlyginimui taip pat būtinos aukščiau minėtos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos. Vilniaus tarnybos neteisėtų veiksmų nebuvimas, nebuvimas ir neveikimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), eliminuoja teismo pareigą aptarti, ar yra kitos neturtinės atsakomybės atsiradimo sąlygos bei suponuoja vienareikšmišką išvadą, jog neturtinės žalos atlyginimas irgi nebuvo įmanomas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindu pareiškėjas įvardija ir procesinės teisės normų pažeidimus: teismo posėdžio protokolo neišvertimas į rusų kalbą, dėl ko galimai neteisingai surašytas pastarasis dokumentas, pareiškėjo teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų rusų kalba neišvertimas kitiems proceso dalyviams į lietuvių kalbą.

ABTĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba, o pagal to paties straipsnio 4 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Taigi teismas neturėjo pareigos teismo posėdžio protokolo išversti į kitą (šiuo atveju rusų) kalbą. Kita vertus, pareiškėjas ir neprašė teismo posėdžio protokolo išversti į rusų kalbą. Be to, net nesikreipė dėl susipažinimo su teismo posėdžio protokolu per ABTĮ nustatytą laiko tarpą bei dėl jo nepateikė rašytinių pastabų (ABTĮ 83 str. 5 d.; T 2, 84-89).

Jei dalyvaujantys byloje asmenys inter alia ir posėdžių sekretorė supranta kito dalyvaujančio byloje asmens ne lietuvių kalba teikiamus paaiškinimus, vadovaujantis protingumo kriterijais, vis tiek daryti vertimą į lietuvių kalbą nėra tikslinga. Byloje taip pat nėra kitos šalies apeliacinio skundo dėl šio aspekto. Visa tai paneigia apeliaciją dėl procesinės teisės normų pažeidimų.

Vilniaus tarnyba netaikė ir nesivadovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolo Nr. 2 nuostatomis (T 1, b.l. 3-5), LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-1865-121/08 nesusijusi su nagrinėjamu disputu, todėl ir šie apeliacinio skundo argumentai pripažinti niekuo neparemtais.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, teisingai interpretavo ginčo visuomeniniams santykiams taikytinas teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. R. (J. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius