Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

2012-05-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1-247-907/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-05-23
Bylos Nr.
1-247-907/2012
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-01563-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Asta Čebatoriūtė
Kaltinamasis
A. L.
Nukentėjusysis
M. S.
Advokatai
Vidmantas Skaburskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-247-907/12Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01563-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.6; 1.1.8.6.2; 1.2.14.3.1.; 2.3.6.4.5. (S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 23 d.Šiauliai

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Ievai Mišeikienei, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui, kaltinamajam A. L., gynėjui advokatui Vidmantui Skaburskui, nukentėjusiajam M. S., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 6 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, jo atžvilgiu 2012-04-23 Šiaulių rajono apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. 1 d. priimtas nuosprendis, kuris apskųstas Šiaulių apygardos teismui, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. 2010-10-08 apie 19.30 val. Šiauliuose, prie kavinės „Žemaitis“, esančios Darbininkų g. 27, Šiauliuose, veikdamas kartu su J. P. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, 2011-11-21 Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d., 2012-02-01 nuosprendis įsiteisėjo), liepdamas nukentėjusiajam M. S. atiduoti savo mobilaus ryšio telefoną pačiam, arba patys atims, tai yra grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą – M. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ už 359 Lt.

Kaltinamasis A. L. teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, kad 2010 m. spalio mėnesį prie „Žemaičio“ parduotuvės kartu su J. P. ir dar vienu vaikinu susitiko M. S. ir paklausė jo, kodėl neatėjo, kai pirmą kartą (2010-10-02) jis (A. L.) atėmė iš M. S. mobilaus ryšio telefoną LG KP 500. M. S. atsakė, kad pamiršo. Tada A. L. pasakė, kad M. S. atiduotų jam turimą mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, o A. L. atiduos M. S. mobilaus ryšio telefoną LG KP 500. O J. P. A. L. pasakė, kad M. S. jam skolingas, todėl ir paima šio mobilaus ryšio telefoną. M. S. iš tikrųjų nebuvo skolingas A. L.. M. S. pats išsitraukė SIM kortelę iš mobilaus ryšio telefono ir atidavė jį A. L., o A. L. jam pasakė, kad susitiks kitą dieną šalia parduotuvės „Zebra“, prie centrinio miesto turgaus. A. L. ir J. P. stovėjo šalia M. S., o kiti 3 žmonės stovėjo 3-4 metrų atstumu. A. L. nesakė, kad primuš M. S., jei jis neatiduos mobilaus ryšio telefono. A. L. kitą dieną būtų atidavęs M. S. mobilaus ryšio telefoną ir nebūtų M. S. mušęs. Gal M. S. atrodė šioje situacijoje, kad jam grasina, jis pasimetė, nes prie „Žemaičio“ parduotuvės daug žmonių buvo. Prie „Žemaičio“ parduotuvės jie būdavo dažnai, visi mokyklos mokiniai rinkdavosi. Minėtą mobilaus ryšio telefoną po savaitės nešė į lombardą, kur užstatė J. P. vardu už trisdešimt litų. Už gautus pinigus nusipirko alaus. Šiuo metu iš M. S. paimto mobilaus ryšio telefono su savim neturi, grąžino jį M. S. po savaitės ar dviejų, kai M. S. atvažiavo pas jį su mama. Tuomet paprašė M. S. ir jo mamos, kad nekviestų policijos. A. L. pažadėjo grąžinti telefoną, ir pats nuvažiavo į lombardą, kuriame dirba A. L. pažįstamas ir kuriame buvo užstatytas mobilaus ryšio telefonas. Mobilaus ryšio telefonas nukentėjusiajam grąžintas, jo atsiprašė, su nukentėjusiuoju susitaikė.

Nukentėjusysis M. S. parodė, kad nusikaltimo padarymo dieną buvo su A. K. ir A. K., ėjo į „Žemaičio” parduotuvę ir susitiko A. L., J. P. ir dar vieną vaikiną, kurio jis nepažįsta. Visi vaikinai stovėjo 1-2 metrų atstumu nuo M. S.. A. L. priėjo ir paklausė, kodėl M. S. neatėjo pasiimti mobilaus ryšio telefono LG KP 500. M. S. atsakė, kad neišgirdo tiksliai kur, todėl ir neatėjo. A. L. prašė 20 litų, M. S. jų neturėjo. Tuomet A. L. liepė atiduoti mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ ir pasakė, „atiduok telefoną, arba patys išsitrauksim“. M. S. suprato, kad gali būti panaudotas smurtas, A. L. buvo ne vienas, todėl ir atidavė jam mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“. A. L. pasakė, kad kitą dieną 9.00 val. M. S. ateitų prie turgaus esančios „Zebros” parduotuvės, ir kad atiduos M. S. mobilaus ryšio telefoną LG KP 500. Smurtas šiuo atveju nebuvo panaudotas, jis buvo panaudotas tik pirmąjį kartą (2010-10-02), kai buvo iš M. S. atimtas mobilaus ryšio telefonas LG KP 500. M. S. kitą dieną buvo nuėjęs prie „Zebra” parduotuvės, bet ten niekas neatėjo. Į policiją kreipėsi ir M. S. mama sužinojo apie įvykį tą pačią dieną, kai buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130“. Pas kaltinamąjį A. L. M. S. mama važiavo viena. Atgavo prarastą mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ iš lombardo, žalos nepatyrė, civilinio ieškinio nereiškia, jo kaltinamasis atsiprašė, jie susitaikė.

Liudytoja R. A. parodė, kad 2010 metais spalio 8 dieną jos sūnus M. S. pavakariais išėjo pas močiutę, pakeliui turėjo pasiimti mobilaus ryšio telefoną LG KP 500. Po kiek laiko paskambino sūnaus draugas ir pranešė, kad iš M. S. vėl atėmė telefoną, o SIM kortelę paliko, taip pat kad M. S. dabar policijoje. Ji nuvažiavo pasiimti sūnų iš policijos. Sūnus papasakojo, kad A. L. atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ ir pasiūlė jam kitą dieną ateiti prie turgaus. Tai sužinojusi, ji nuvažiavo pas A. L. į namus, kur jis prisipažino, kad atėmė minėtą mobilaus ryšio telefoną. Tuomet kartu su kaltinamojo mama nuvažiavo į lombardą, kuriame buvo užstatytas minėtas mobilaus ryšio telefonas. Lombarde nenorėjo atiduoti mobilaus ryšio telefono „Nokia 5130“, nes jis buvo užstatytas ne kaltinamojo vardu. Pagrasinus, kad bus iškviesta policija, telefoną grąžino.

Kartu su A. L. nusikalstamą veiką padaręs asmuo J. P. parodė, kad 2010 metais spalio 8 dieną dviese su A. L., iš anksto nesusitarę pagrobti M. S. mobilaus ryšio telefono, įeinant į parduotuvę prie „Žemaičio“ ant slenksčio susitiko nukentėjusįjį su jo draugais K. M. S. pats atidavė A. L. mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, nes jis buvo skolingas A. L. 200 Lt. Nukentėjusysis sakė, kad jam grasino A. L. ir J. P., bet jam niekas negrasino, visi kalbėjo normaliai. K. nieko girdėti negalėjo, nes stovėjo penkiolikos metrų atstumu. Jie (A. L. ir J. P.) kvietė ateiti M. S. kitą dieną prie „Zebra” parduotuvės, tačiau jis neatėjo. Mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, neprisimena kada, nunešė į lombardą ir užstatė J. P. vardu, nes tik jis turėjo pasą. Jei M. S. būtų sumokėjęs skolą, tai iš skolos būtų užmokėtas užstatas lombardui ir M. S. būtų atgavęs mobilaus ryšio telefoną.

Liudytojas A. K. parodė, kad 2010 metais spalio 8 dieną jis kartu su savo sutuoktine A. K. ir M. S. susitiko su A. L. ir J. P. prie „Žemaičio“ parduotuvės. A. L. pasikvietė M. S. asmeniškai pasikalbėti. Tuo metu jie su sutuoktine stovėjo 5 metrų, o gal 20 metrų atstumu nuo M. S. ir viską girdėjo, t.y., girdėjo, kaip A. L. reikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną, nes kitaip sudaužys M. S.. Todėl M. S. atidavė A. L. mobilaus ryšio telefoną. Po to jis paskambino iš savo mobilaus ryšio telefono M. S. mamai ir pranešė, kad iš M. S. atėmė mobilaus ryšio telefoną ir kad jie yra policijoje.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo A. L. prisipažinimo, A. L. kaltė įrodyta nukentėjusiojo M. S., liudytojų R. A. ir A. K. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais įrodymais:

- 2010-10-08 įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad užfiksuota įvykio vieta - Darbininkų g. 27, Šiauliuose (I tomas, b.l. 9-11);

- 2010-10-08 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, iš kurio matyti, kad M. S. atpažino A. L. (I tomas, b.l. 15-17).

- 2010-10-09 daiktų dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad M. S. pateikė sutartį su „Tele 2“, pagal kurią jis įsigijo telefoną „Nokia 5130“, IMEI Nr. 359355038832551 (I tomas, b.l. 18-20);

- 2010-10-09 daiktų dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad UAB „Adverto“ pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, IMEI Nr. 359355038832551, ir sutartį Nr. 9259, kurioje nurodyta, jog šis telefonas buvo priimtas 2010-10-08 iš J. P. (I tomas, b.l. 21-22).

- 2010-10-19 daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad užfiksuota mobilaus ryšio telefono „Nokia 5130“, IMEI Nr. 359355038832551, apžiūra. Sulyginus telefono IMEI su pateiktu M. S. telefono ryšio paslaugų teikimo sutartyje nurodytu IMEI nustatyta, jog jie sutampa (I tomas, b.l. 23-25);

- 2010-12-22 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, iš kurio matyti, kad M. S. atpažino J. P., kaip antrąjį asmenį, kuris drauge su A. L. reikalavo atiduoti telefoną „Nokia“, jis taip pat sakė „atiduok telefoną arba ištrauksim patys“ (I tomas, b.l. 32-35);

- 2011-03-03 asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, iš kurio matyti, kad liudytojas A. K. atpažino A. L., kaip asmenį buvusį prie parduotuvės „Žemaitis“ įvykio metu (I tomas. b.l. 44-48);

- 2011-01-24 akistatos protokolu, iš kurio matyti, kad akistatos tarp nukentėjusiojo M. S. ir įtariamojo J. P. metu niekas parodymų nepakeitė (I tomas, b.l. 65-68);

- 2011-03-02 akistatos protokolu, iš kurio matyti, kad akistatos tarp nukentėjusiojo M. S. ir įtariamojo A. L. metu niekas parodymų nepakeitė (I tomas, b.l. 80-82).

Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad 2010-10-08 A. L., veikdamas kartu su J. P., neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė M. S. perduoti turtą, t.y., mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, kurio vertė 359 Lt, o būtent grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, t.y., liepdamas nukentėjusiajam M. S. atiduoti savo mobilaus ryšio telefoną pačiam, arba patys atims. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis kaltu prisipažino visiškai, tačiau neigė naudojęs fizinį smurtą ar grasinęs M. S., teigė kad M. S. pats atidavė mobilaus ryšio telefoną. J. P. taip pat neigė, kad M. S. grasino A. L., nurodė, kad kalbėta buvo normaliai. Tuo tarpu M. S. bei A. K. parodė, kad A. L. liepė M. S. atiduoti mobilaus ryšio telefoną arba jie (A. L. ir J. P.) patys jį pasiims. Pažymėtina, kad grasinimas panaudoti smurtą yra būtinas įrodinėti plėšimo požymis, dėl šio požymio buvimo nesutaria nukentėjusysis ir kaltinamasis, todėl būtina įvertinti visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Paminėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. nebuvo tikras, ar grasino M. S. panaudosiąs fizinį smurtą, nes tuo metu, kai susitiko su M. S. pyko ant M. S., nes šis 2010-10-02 pagrobiant M. S. mobilaus ryšio telefoną LG KP 500 jį buvo išvadinęs necenzūriniais žodžiais (I t., b.l. 73-74), taigi darytina išvada, kad A. L. pakeitė savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, A. L. teigė, kad liudytojas A. K. negalėjo girdėti, kas buvo sakoma M. S.. A. K. nurodė, kad jis su savo sutuoktine A. K. stovėjo prie gatvės apie 5-20 metrų atstumu nuo M. S. ir jį apsupusių vaikinų, o iš J. P. parodymų aišku, kad kalbėta buvo normaliu balso tonu. Vertinant šias aplinkybes atsižvelgtina į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas tamsiu paros metu apie 19.30 val., t.y., tokiu metu, kai yra sumažėjęs transporto srautas, taigi sumažėjęs ir triukšmo lygis, todėl tikėtina, kad A. K. galėjo girdėti M. S. sakomus žodžius. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad A. L. grasino M. S. pats pasiimsiąs mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, jei jo neatiduos, t.y., grasino panaudoti fizinį smurtą. Taip pat paminėtina tai, kad grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreikštas žodžiais ar veiksmais. Taip pat grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelia nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimų baudžiamosiose bylose“). Nustatant, ar buvo susidariusi (sukurta) bauginant ar kelianti nerimą situacija, būtina įvertinti šias aplinkybes: nusikaltimas buvo padarytas 19.30 val., t.y., tamsiu paros metu. Nors su M. S. buvo jo draugai Aurimas ir A. K., tačiau jų buvo paprašyta paėjėti toliau, nes A. L. su J. P. ir dar vienu vaikinu nori asmeniškai pasikalbėti su M. S., todėl tarp Aušros ir A. K. ir M. S. susidarė 5-20 metrų atstumas, o tuo tarpu tarp M. S. ir kaltinamojo bei kitų vaikinų buvo 1-2 metrų atstumas, taipogi paminėtina, kad tiek iš M. S., tiek ir iš A. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad pakvietus pasikalbėti M. S., A. L., J. P. ir kitas vaikinas jį apsupo ratu, tokiu būdu buvo sudaryta bauginanti situacija, o būtent nukentėjusysis buvo atskirtas nuo asmenų, kurie staigaus fizinio smurto atveju negalėtų M. S. apginti nuo pirmųjų smūgių. Įvertinus visas minėtas aplinkybes darytina išvada, kad A. L. grasino M. S. panaudoti pastarojo atžvilgiu fizinį smurtą, jei M. S. neatiduos mobilaus ryšio telefono „Nokia 5130“.

Analizuojant, ar grasinimas fiziniu smurtu buvo realus, reikėtų įvertinti tai, kaip minėtus žodžius bei situaciją suvokė nukentėjusysis bei įvertinti kitas aplinkybes. M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu teigė, kad tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis A. L. žodžius „atiduok telefoną, arba patys išsitrauksim“, suprato kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą. Taipogi paminėtina tai, kad iš nukentėjusiojo bei kaltinamojo parodymų matyti, kad 2010-10-02 A. L. taip pat panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu ir pagrobė jam nuosavybės teise priklausantį turtą, mobiliojo ryšio telefoną LG KP 500. Taigi praėjo 6 dienos po to, kai panaudojus fizinį smurtą ir, tokiu būdu palaužus nukentėjusįjį, buvo pagrobtas nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonas LG KP 500. Tuo tarpu 2010-10-08 ir vėl tas pats asmuo, t.y., A. L., reikalauja iš M. S. atiduoti mobilaus ryšio telefoną. Be to, reikalaujama atiduoti mobilaus ryšio telefoną labiau bauginančiomis sąlygomis – M. S. atskyrus nuo draugų ir trims vaikinams apsupus jį ratu. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad grasinimas panaudoti fizinį smurtą pasakant žodžius „atiduok telefoną, arba patys išsitrauksime“ buvo realus.

Teismas, įvertinęs kaltinamojo A. L. visišką prisipažinimą, jo duotus parodymus, nukentėjusiojo M. S. parodymus, liudytojo A. K. ir kartu su A. L. nusikalstamą veiką padariusio asmens J. P. parodymus bei byloje surinktą medžiagą, pripažįsta, jog 2010-10-08 A. L., veikdamas kartu su J. P., neturėdamas teisėto pagrindo, t.y., neturėdamas jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą, atvirai savo naudai grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, o būtent liepdamas nukentėjusiajam M. S. atiduoti savo mobilaus ryšio telefoną pačiam, arba patys atims, pagrobė svetimą turtą, t.y., privertė M. S. perduoti A. L. jam (M. S.) nuosavybės teise priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, kurio vertė 359 Lt. Mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, kurio vertė 359 Lt, A. L. užvaldė neatlygintinai, t.y., 2010-10-08 nukentėjusiajam M. S. visiškai neatlygino mobilaus ryšio telefono vertės. Minėtais veiksmais A. L. užvaldė svetimą M. S. nuosavybės teise priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ - o būtent 2010-10-08 kartu su J. P. nunešė minėtą mobilaus ryšio telefoną į UAB „Adverto“ lombardą, kur J. P. minėtą mobilaus ryšio telefoną užstatė (I t., b.l. 21-22; tai paneigia A. L. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, kad mobilaus ryšio telefonas buvo užstatytas po savaitės), ir jie abu gautus pinigus išleido savo reikmėms. Todėl teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, atmeta kaltinamojo A. L. bei kartu su A. L. nusikalstamą veiką padariusio asmens J. P. parodymus, esą A. L. negrasinęs M. S. bei esą mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130” užstatytas lombarde praėjus savaitei po minėto mobilaus ryšio telefono pagrobimo, vertina kaip kaltinamojo gynybinę versiją ir atmeta kaip prieštaraujančius byloje ištirtų įrodymų visumai. Atlikdamas minėtus neteisėtus veiksmus, A. L. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, t.y. jog grasindamas panaudoti fizinį smurtą neteisėtai ir neatlygintinai siekia užvaldyti jam nepriklausantį turtą, numatė, kad dėl to turto savininkui bus padaryta materialinė žala ir to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia (LR BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas, įvertinęs kaltinamojo objektyviai atliktus veiksmus, tyčios rūšį, pripažįsta, jog A. L. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, kaip baigtas nekvalifikuotas plėšimas.

Kaltinamasis A. L. 2010-10-08 padarė LR BK 180 str. 1 d. numatytą veiką veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. P., dėl kurio nusikalstamos veikos 2011-11-21 yra priimtas įsiteisėjęs Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis (II t., b.l. 103-110), todėl kvalifikuojant padarytą nusikalstamą veiką būtina nustatyti bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšį. Pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikalstamą veiką, t.y. tiesiogiai įvykdęs bendros veikos sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų nusikalstamų padarinių. Tos pačios nusikalstamos veikos sudėtį gali realizuoti vienas asmuo, tačiau dažnai keli vykdytojai dalimis įvykdo bendrai numatytą ir sutartą nusikalstamą veiką. Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą.

Iš kaltinamojo A. L. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiojo M. S., liudytojo A. K., kartu su A. L. nusikalstamą veiką padariusio asmens J. P. parodymų bei kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad 2010-10-08 A. L. buvo kartu su J. P. ir dar vienu vaikinu prie „Žemaičio“ parduotuvės, kur A. L. susitikęs M. S. pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, nes kitaip jie patys jį pasiims. Gavus minėtą mobilaus ryšio telefoną A. L. ir J. P. nunešė jį į lombardą, kur užstatė J. P. vardu. Dėl to teismas pripažįsta, jog A. L. ir J. P., grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą- M. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną, veikdami kartu bei pritardami vienas kito veiksmams, suvokė savo veiksmų bendrumą, todėl abu atliko vykdytojų vaidmenis ir veikė bendrininkų grupe.

Skirdamas A. L. bausmę, teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, bendrininkavimo formą ir bendrininko rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. A. L., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nusikalstamą veiką – vieną apysunkį nusikaltimą, veika baigta. A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką veikdamas kartu su kitu vykdytoju bendrininkų grupėje (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.). Kaltinamasis A. L. anksčiau neteistas (II t., b.l. 31-32), jo atžvilgiu 2012-04-23 Šiaulių rajono apylinkės teismo yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau, kol nuosprendis nėra įsiteisėjęs, nes jis apskųstas apeliacine tvarka, tol kaltinamasis laikomas neteistu, baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (II t., b.l. 46-47), nedirbantis (II t., b.l. 61), neregistruotas darbo biržoje (II t., b.l. 62), VšĮ Šiaulių ligoninės Psichiatrijos ligoninės pacientų registre neįrašytas (II t., b.l. 50), VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro įskaitoje neįrašytas (II t., b.l. 52), VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centre lankėsi 2007-05-22, išvada psichiškai sveikas (II t., b.l. 51), Šiaulių apskrities VPK Šiaulių r. PK VTS PP charakterizuojamas neigiamai, kaip asmuo linkęs daryti nusikaltimus, teisės pažeidimus, agresyvaus elgesio asmuo, iki pilnametystės buvo įrašytas į nepilnamečių asmenų rizikos apskaitą, šiuo metu į policijos profilaktines įskaitas neįrašytas (II t., b.l. 55).

Skirdamas A. L. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad yra gautas kaltinamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas ir prašoma taikyti LR BK 38 straipsnį, t.y., atleisti A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius. Paminėtina tai, kad LR BK 38 straipsnis taikomas, kai kaltinamasis yra padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra visos šios sąlygos:

kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką irjis savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, irsusitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, iryra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d., t.y., apysunkį tyčinį nusikaltimą, mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130“ yra grąžintas nukentėjusiajam M. S., kita žala nukentėjusiajam nepadaryta ir jis ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškia, gautas kaltinamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokolas, tačiau paminėtina, kad nėra duomenų, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes Šiaulių apskrities VPK Šiaulių r. PK VTS PP jis charakterizuojamas neigiamai, kaip agresyvaus elgesio asmuo linkęs daryti nusikaltimus, teisės pažeidimus (II t., b.l. 55), jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis- 2012-04-23 Šiaulių rajono apylinkės teismas jį pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 1 d. ir nuteisė. Pažymėtina, kad nusikaltimas šioje byloje padarytas prieš tą patį asmenį- nukentėjusįjį M. S., padarytas tas pats nusikaltimas, numatytas LR BK 180 str. 1 d., per labai trumpą laiką- praėjus tik šešioms dienoms vėl buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas, antrą kartą padarytas nusikaltimas jau pavojingesnis- jis padarytas bendrininkų grupėje, t.y., kaltinamasis A. L. kaltinamas skirtingu laiku padaręs 2 tapačius apysunkius tyčinius nusikaltimus, numatytus LR BK 180 str. 1 d., to paties nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu. Be to, Šiaulių miesto apylinkės teisme yra gauta dar viena baudžiamoji byla Nr. 1-621-77/2012, kurioje A. L. yra kaltinamas pagal LR BK 138 str. 1 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei kitą asmenį charakterizuojančią medžiagą nėra pagrindo manyti, jog A. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų, reikalingų norint taikyti susitaikymo institutą, dėl ko prašymas atleisti A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius atmestinas.

Gynėjas kaltinamajam A. L. taip pat prašė taikyti LR BK 62 straipsnį, t.y., skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 62 straipsnyje numatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis išskirtiniais atvejais. Šis BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei konstatuoja, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta. LR BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d., t.y., apysunkį tyčinį nusikaltimą, mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130“ yra grąžintas nukentėjusiajam M. S., kita žala nukentėjusiajam nepadaryta ir jis ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškia, tačiau kaltinamasis pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 1 d., ikiteisminio tyrimo institucijos apie minėtą veiką sužinojo ir pradėjo ikiteisminį tyrimą nukentėjusiojo M. S. pranešimo pagrindu (I t., b.l. 6-8), pats savo noru neprisipažino, o tik ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu surinkus neginčijamų jo kaltės įrodymų, be to, žinodamas apie jo atžvilgiu iškeltą bylą, A. L. pasislėpė- išvyko į užsienį, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl buvo paskelbta jo paieška. Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Byloje nustatyta ne tik A. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vien tai, kad nustatyta viena A. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be jos dar esant ir atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, ir nesant jokioms kitoms išskirtinėms sąlygoms ir aplinkybėms, nesuteikia pagrindo kaltinamajam taikyti LR BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę.

Įvertinęs visas šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui, padariusiam apysunkį nusikaltimą, kai LR BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tik dvi bausmių rūšys: areštas arba laisvės atėmimas, bei į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam, nes 2012-04-23 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendis neįsiteisėjęs ir A. L. laikomas neteistu, už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. L. LR BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį- areštą, mažesnio dydžio nei už nusikaltimus numatytas šios bausmės rūšies dydžio vidurkis (LR BK 49 str. 3 d.), nes tai bausmės rūšis, kuri laikoma nesusijusi su laisvės atėmimu.

Vadovaujantis LR BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2011-11-25 17.30 val. iki 2011-12-09 (II t., b.l. 1, 8-9,17-18) išbūtas laikas pakeistinas 15 parų areštu ir įskaitytinas į paskirtos bausmės laiką.

Kaltinamajam A. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir 5000 Lt užstatas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktinos nepakeistos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, užstatas grąžintinas užstato davėjui- I. L..

Nukentėjusiajam M. S. grąžintas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130”, kita žala jam nepadaryta, todėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje jis nereiškė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. pasislėpė užsienio valstybėje nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, todėl jo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis. Pagal Europos arešto orderį A. L. 2011-11-14 buvo sulaikytas Prancūzijos Respublikoje (I t., b.l. 180), todėl susidarė 5900,76 Lt ekstradicijos išlaidų (II t., b.l. 20). Kaltinamojo gynėjas advokatas V. Skaburskas prašo minėtų išlaidų nepripažinti proceso išlaidomis, nes A. L. pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas grįžtant namo, jis neturėjo tikslo vengti ir slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, be to, pagal galiojančią teismų praktiką ekstradicijos išlaidos nepriteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad A. L. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo jau žinodamas apie jam iškeltą baudžiamąją bylą- žinodamas apie jam pareikštą įtarimą dėl LR BK 180 str. 1 d. numatytos veikos padarymo (2010-01-21, I t., b.l. 57-60), žinodamas apie 2010-10-11 paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (I t., b.l. 87) bei 2011-01-21 paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (I t., b.l. 61-62), tuo jas pažeisdamas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, kad jis gera valia ruošėsi grįžti į Lietuvą, o yra duomenys, kad buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį, be to, ekstradicijos išlaidas patvirtina byloje esančių finansinių dokumentų kopijos (II t., b.l. 22-25), darytina išvada, kad 5900,76 Lt ekstradicijos išlaidos yra pagrįstos ir jos susidarė dėl kaltinamojo kaltės, todėl jos pripažintinos proceso išlaidomis (2011-05-03 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2011) ir priteistinos iš kaltinamojo Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (LR BPK 103 str. 1 d. 6 p., 105 str. 1 d.).

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: mobilaus ryšio telefonas „Nokia 5130“, IMEI Nr. 359355038832551, 2010-11-15 nutarimu grąžintas savininkui M. S. (I t., b.l. 28-29), paliktinas neribotai jo nuosavybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 2 d., teismas

nusprendžia:

A. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 50 (penkiasdešimt) parų areštą.

Bausmę paskirti atlikti areštinėje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. L. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2011-11-25 17.30 val. iki 2011-12-09 išbūtą laiką pakeisti 15 parų areštu ir įskaityti į paskirtos bausmės laiką.

A. L. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir 5000 (penkių tūkstančių) Lt užstatą iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistas.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti I. L. jos 2011-12-08 į LR Generalinės prokuratūros sąskaitą LT19 7044 0600 0049 7366, esančią AB SEB banke, sumokėtą 5000 (penkių tūkstančių) Lt užstatą.

Priteisti iš A. L. 5900,76 (penkių tūkstančių devynių šimtų litų, 76 ct) Lt proceso išlaidas Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti,- mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“, IMEI Nr. 359355038832551, palikti neribotai savininko M. S. nuosavybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Čebatoriūtė