Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 130 straipsnį laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant T. V. be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. balandžio 10 d.

Iš nuteistojo T. V. nukentėjusiajai A. N. priteista 55 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 24 d., apie 15 val. 30 min., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įėjęs į kambarį, pamatė stovintį su nusmauktomis kelnėmis ir apnuogintu lytiniu organu R. R. bei ant sofos gulinčią savo sugyventinę J. U., kurios krūtinė buvo apnuoginta ir pasmauktos žemyn jos kelnės. Pagalvojęs, kad, jam nebūnant kambaryje, R. R. turėjo lytinių santykių su jo sugyventine, pareikalavo, jog pastarasis išeitų iš buto. Kai T. V. stūmė R. R. iš kambario, pastarasis tris kartus jam sudavė kumščiu į veidą. T. V., būdamas labai susijaudinęs, paėmė ant stalo gulėjusį peilį ir sudavė juo smūgį R. R. į kairį žastą, padarydamas jam paviršinę durtinę – pjautinę žaizdą, bei sudavė smūgį peiliu R. R. į krūtinės kairę pusę, padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą su kiauryminiu širdies sužalojimu, kuris komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą, dėl kurio R. R. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais T. V. nužudė R. R. staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio jį ir jo artimą asmenį – sugyventinę J. U. – nukentėjusiojo poelgio.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti T. V. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 130 str. į BK 129 str. 1 d. ir paskirti jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau - BPK) įtvirtintą principą, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, ir kad bet koks įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, netyrė ir nevertino T. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (b. l. 72, 75, t. 2); nors ištyrė, tačiau nevertino 2009 m. kovo 25 d. T. V. parodymų patikrinimo vietoje (b. l. 86, t. 2) ir apsiribojo abstrakčia išvada, jog šių parodymu metu T. V. parodė ir paaiškino R. R. nužudymo aplinkybes. Prokuroras teigia, kad iš minėtos išvados lieka neaiški teismo pozicija dėl T. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių.

Be to, prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinai rėmėsi T. V. palankiais J. U. ir Ž. M. V. parodymais, tačiau visiškai netyrė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu jų duotų parodymų (b. l. 3, 11, 18, t. 2).

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad liudytojas R. D. parodė, kad įvykio dieną T. V. bute jis ant stalo matė peilį, kuriuo jis pats pjaustė lašinius. Tačiau byloje nenustatyta, kad tai tas pats peilis, kuriuo buvo nužudytas R. R..

Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl vertindamas įrodymus, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Prokuroro teigimu, šioje byloje įrodymai vertinti pagal vidinį įsitikinimą, kurie neturi objektyvaus pagrindimo, nes įrodymai nebuvo analizuojami ir lyginami tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir T. V. veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 130 straipsnį. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktus, nes nepagrįstai atmetė teisingam bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus.

Prokuroras taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, norėdamas tinkamai išspręsti klausimą dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį, turėjo gauti specialisto išvadą apie T. V. psichinę būklę nusikalstamos veikos padarymo metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes buvo konstatuoti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti pilnai jame išdėstytais motyvais, nuteistasis T. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nuosprendį ir išskirtinai remdamasis teismo posėdyje duotais T. V. parodymais, pažeidė BPK įtvirtintą principą – įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau toks įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokuroras sutinka su teismo išvada, kad T. V. tyčia nužudė R. R., tačiau keliamos abejonės dėl teismo nustatyto nužudymo motyvo – nesutinkama su išvada, kad tai buvo privilegijuotas nužudymas ir veika kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad perkvalifikuodamas T. V. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnį, teismas nepakankamai atsižvelgė į BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymų vertinimo klaidos akcentuotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje, nurodant į nepakankamą ir neišsamų skirtingų nuteistojo, liudytojų J. U., Ž. M. V. parodymų dėl konflikto kilimo priežasties ir peilio panaudojimo momento nustatymą, o taip pat į kitus neaptartus bylos duomenis apie T. V. veiksmus iki nužudymo ir po jo, kiek ilgai jis buvo nevalingos būsenos, suvartoto alkoholio kiekį ir jo įtaką emocinei būsenai susiformuoti.

Apeliacinės instancijos teisme prokuroro skunde nurodytiems nuosprendžio trūkumams pašalinti, buvo atliktas įrodymų tyrimas – papildomai dėl įvykio aplinkybių apklausti nuteistasis T. V., nukentėjusioji A. N., liudytojai J. U., R. D., J. K., atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė.

Siekiant patikrinti kiek T. V. parodymai, kuriuos jis davė apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad smūgio peiliu sudavimo R. R. faktą lėmė pastarojo priekabiavimas prie jo draugės J. U., atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes, kuriomis remiantis teismas nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 130 straipsnį, būtina nuteistojo parodymus sugretinti ne tik tarpusavyje, bet ir su aukščiau minėtų liudytojų J. U., Ž. M. V., J. K., R. D. parodymais, o taip pat įvykio vietos apžiūros metu gautais bei kitais byloje surinktais duomenimis.

Iš karto po įvykio – 2009-03-25 - savo ranka rašytame „nuoširdžiame prisipažinime“ T. V. glaustai nurodė įvykio aplinkybes, t.y., kad kovo 24 dieną girtavo savo motinos namuose kartu su J. U. ir R. R., su pastaruoju įvyko konfliktas, kurio priežasties neatsimena, vėliau atsinešė iš virtuvės peilį ir juo dūrė R. R. į kairįjį šoną ( 2 t., 67 b.l. ). Analogiškas įvykio aplinkybes T. V. nurodė tą pačią dieną apklaustas įtariamuoju ir 2009-03-26 pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtindamas, kad neatsimena konflikto su R. R. priežasties, tačiau pridūrė, jog konflikto metu R. R. jam sudavė kumščiu į veidą, dėl ko jam liepė išeiti iš buto, o pastarajam nepaklusus, atsinešė iš virtuvės peilį ir dūrė juo R. R. į šoną ( 2 t., 72-73, 75-76 b.l. ).

Apklaustas liudytoju 2009-12-03 T. V. savo parodymus tikslino ir paaiškino, kad 2009-03-24 (duomenys neskelbtini) susitiko savo pažįstamus R. D. ir J. K. ir kartu su jais bei J. U. kavinėje vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau visi grįžo į Ž. M. V. butą, kur gėrė atsineštą alų, o Ž. K. ir R. D. išėjus, jis su J. U. atsigulė miegoti. Netrukus į svečius atėjo R. R., su kuriuo jis truputį išgėrė degtinės. R. R. sėdint kambaryje, o J. U. miegant, jis nuėjo į tualetą, kur užtruko apie 20 minučių, tuo metu jis išgirdo triukšmą ir savo motinos balsą. Kai grįžo į kambarį, jis pastebėjo, kad R. R. buvo nusimovęs kelnes, o J. U. liemenėlė pakelta į viršų ir ji yra pusiau apsinuoginusi. Jis suprato, kad R. R. priekabiavo, o gal net bandė lytiškai santykiauti su J. U., todėl būdamas susijaudinęs jis liepė R. R. tuojau išeiti, tačiau pastarasis sudavė jam kumščiu keletą smūgių į veidą. Tada jis paėmė ant stalo gulėjusį virtuvinį peilį ir sudavė juo R. R. vieną smūgį į šoną ( 2 t., 79-81 b.l. ). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje T. V. nurodė analogiškas konflikto su R. R. ir jo nužudymo aplinkybes ( 3 t., 64-67 b.l. ).

Siekiant patikrinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl nepakankamo įrodymų tyrimo ir neišsamaus jų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai buvo apklaustas nuteistasis T. V.. Atsakydamas į teisėjų kolegijos klausimus T. V. pilnai patvirtino parodymus, kuriuos davė pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis parodė, kad jo smurtinius veiksmus prieš R. R. sąlygojo kambaryje pamatytas vaizdas, iš kurio jis sprendė, jog R. R. išrengė ir todėl galėjo turėti lytinius santykius su J. U., taip pat nukentėjusiojo atsisakymas išeiti iš buto ir į veidą suduoti keli smūgiai ranka. Netikslumus parodymuose pirmųjų apklausų metu sąlygojo sveikatos būklė ir susijaudinimas, nes su R. R. anksčiau nėra konfliktavęs, draugavo. Kaip vieną pagrindinių priežasčių, dėl ko ankstesnių apklausų metu nenurodė konflikto kilimo priežasties, T. V. įvardijo tai, kad nenorėjo viešinti savo pakankamai artimų santykių su J. U., nes pastaroji yra gerokai už jį vyresnė ( 3 t., 201-204 b.l. ).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. U. buvo vienintelė įvykio liudytoja, todėl jos parodymais, kaip tiesioginiu įrodymu, buvo remiamasi kvalifikuojant T. V. nusikalstamą veiką. 2009-03-25 J. U. buvo apklausta įtariamąja ir ji parodė, kad nuo kovo 23 iki 24 dienos girtavo Ž. V. bute su T. V. ir jo draugu R. R.. Jai būnant kambaryje, tarp T. V. ir R. R. prasidėjo žodinis konfliktas, kurio priežasties ji nesuprato, jo metu T. V. paėmė ant stalo gulėjusį peilį ir dūrė R. R. į kairiąją krūtinės ląstos pusę. Kai pamatė, kad R. R. bėga kraujas ir jis yra sunkiai sužeistas, T. V. iš karto paskambino į greitają medicininę pagalbą ( 2 t., 11-14 b.l. ). Analogiškas įvykio aplinkybes J. U. parodė liudytojo apklausos metu ( 2 t., 18-19 b.l. ), tačiau papildomai apklausta 2009 m. birželio 18 d., ji savo ankstesnius parodymus iš dalies pakeitė. Liudytoja J. U. parodė, kad po to, kai pas T. V. į svečius atėjo R. R., ji užsnūdo T. lovoje ir pabudo pajutusi, kad kažkas glosto jos krūtinę. Ji pamatė, kad ją glamonėja R. R., be to, jis buvo nusimovęs savo kelnes. Tuo metu į kambarį sugrįžo T. V., kuris pamatęs apsinuoginusį ir prie jos lendantį R. R., supyko ir liepė jam išeiti iš namų ( 2 t., 23-24 b.l. ). Iš esmės analogiškus parodymus dėl konflikto, kilusio tarp T. V. ir R. R., priežasties, J. U. davė ir apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, tik papildomai parodė, kad konflikto metu R. R. keletą kartų trenkė kumščiu T. V. veidą, po ko pastarasis paėmė ant stalo gulėjusį virtuvinį peilį ir dūrė juo R. į kairįjį šoną ( 3 t., 69-72 b.l. ).

Siekiant pašalinti netikslumus tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme J. U. duotų parodymų, pastaroji buvo pakartotinai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apklausos metu J. U. nuosekliai patvirtino tuos pačius parodymus, kuriuos ji buvo davusi pirmosios instancijos teisme, t.y. kad konfliktas tarp T. V. ir R. R. įvyko dėl to, kad pastarasis ją nurengė ir glostė ir tai pamatė iš kito kambario tuo metu atėjęs T. V.. Liudytoja J. U. paaiškino ir priežastis, dėl kurių ji pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu nutylėjo konflikto priežastį, nurodydama, kad T. V. su R. R. tik dėl kažko susiginčijo. Jos teigimu, pirmosiose dviejose apklausose po įvykio, ji nesakė dėl ko įvyko konfliktas, kadangi nenorėjo viešinti savo ir T. V. santykių, kurie turėjo intymų pobūdį, o T. V. už ją yra žymiai jaunesnis. Tik vėliau, kai ją išsikvietė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir pasakė, kad T. V. telefone rado jos nuotraukas, ji nusprendė papasakoti apie santykius su T. V. ir tikrąją konflikto tarp R. R. ir T. V. priežastį ( 3 t., 71-72 b.l. ). Be to, J. U. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji buvo įsitikinusi, jog tas intymaus pobūdžio nuotraukas T. V. galėjo ištrinti, todėl apie tarpusavio santykius ji ir neparodė.

Tokie J. U. paaiškinimai nėra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais ir neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tas pačias aplinkybes dėl tarpusavio santykių su J. U. bei konflikto su R. R. priežasties ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose parodė ir nuteistasis T. V.. Kaip jau buvo pasisakyta šioje nutartyje, pirmuosiuose parodymuose T. V. neįvardijo tikrosios konflikto su R. R. priežasties ir tik 2009-12-03 apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną jis išsamiai parodė, kad R. R. priekabiavo prie jo draugės J. U., dėl ko jis smarkiai supyko, o R. R. atsisakius išeiti iš buto ir pavartojus fizinį smurtą jo atžvilgiu, jis ant stalo gulėjusiu virtuviniu peiliu sudavė smūgį nukentėjusiajam į šoną.

Iš byloje esančių dokumentų apie asmenų duomenis matyti, kad J. U. gimusi (duomenys neskelbtini), o T. V. – (duomenys neskelbtini), taigi, pastarasis yra net (duomenys neskelbtini) jaunesnis už J. U. (b. l. 56,151, t. 2). Tą aplinkybę, kad šie asmenys artimai bendravo, be jų pačių parodymų patvirtina liudytojos Ž. M. V. parodymai, taip pat ir nuteistojo mobiliajame telefone rastos fotonuotraukos. Iš 2009-04-20 tyrėjos atliktos T. V. mobiliojo ryšio telefono, jame buvusios SIM kortelės ir atminties kortelės, paimtų 2009-03-24 įvykio vietos apžiūros metu, apžiūros protokolo, be kita ko matyti, kad įdėjus SIM kortelę į T. V. mobiliojo ryšio telefoną, įvedus PIN kodą, atidarius skyrelį „Galerija“ ir po to poskyrį „Nuotraukos“, rastos išsaugotos 4 nuotraukos, iš kurių vienoje nufotografuotas tušinukas, o kitose – (duomenys neskelbtini) (b. l. 114-124, t. 1). J. U. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad paminėtose nuotraukose nufotografuota ji, kai tyrėja jai šias nuotraukas parodė, ji papasakojo visą tiesą apie savo santykius su T. V., o anksčiau to nenorėjo daryti dėl didelio amžiaus skirtumo tarp jų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie tas nuotraukas J. U. pirmą kartą apklausta 2009-06-18 (b. l. 23-24, t. 2) ir nuo tada davė tokius parodymus apie konflikto tarp R. R. ir T. V. priežastį kaip ir teismuose.

Byloje surinktais ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos ištirtais įrodymais nepaneigti ir nuteistojo T. V. parodymai apie jo ir J. U. tarpusavio santykių pobūdį, bei dėl to kilusį konfliktą tarp jo ir R. R.. Nustatyta, kad T. V. mobiliojo ryšio telefono, joje buvusios SIM kortelės ir atminties kortelės, kurioje buvo rastos intymaus pobūdžio J. U. nuotraukos, apžiūra atlikta 2009 m. balandžio 20 dieną ( 1 t., 114-121 b.l. ), t.y. jau po pirmųjų J. U. ir T. V. apklausų, kurių metu jie nutylėjo apie savo santykius ir tikrąją konflikto priežastį. Kai paaiškėjo tiesa apie T. V. ir J. U. tarpusavio santykių pobūdį, visiškai suprantama ir paaiškinama, dėl ko 2009-06-16 J. U., o 2009-12-03 T. V. patikslino savo parodymus apie R. R. veiksmus J. U. atžvilgiu ir dėl to kilusį didelį T. V. susijaudinimą ir iš karto sekusius neteisėtus veiksmus. Tai, kad T. V. negalėjo atlikti smurtinių veiksmų savo pažįstamo atžvilgiu galimai dėl menkaverčio konflikto, parodo nuteistojo psichologinės savybės, kurios buvo įvertintos kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu. Atlikę T. V. psichologinį tyrimą, ekspertai konstatavo, kad T. V. yra nepasitikintis savimi, linkęs kaupti neigiamus išgyvenimus, tačiau vengiantis konfliktines situacijas spręsti, naudodamas agresiją, asmuo ( 3 t.,237- 238 b.l. ).

Teismų praktikoje BK 130 straipsnis inkriminuojamas ir tais atvejais, kai neteisėtas ar itin įžeidžiantis poelgis nukreiptas ne į patį kaltininką, o į kitą jam artimą asmenį, kuo gali būti šeimos nariai, artimi giminaičiai, kaimynai, draugai ar kiti asmenys, su kuriais glaudūs ryšiai ir jų pobūdis leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo poelgis dėl to ir sukėlė labai didelį kaltininko susijaudinimą. Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir yra nustatyta.

Nuteistasis T. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą patvirtino, kad su R. R. anksčiau nekonfliktavo, sutardavo normaliai. Liudytoja V. S., kuri buvo R. R. sugyventinė patvirtino, kad pastarasis gerai sutardavo su T. V., pas jį dažnai užeidavo. Remiantis šiais parodymais galima daryti išvadą, kad konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo su smurto pavartojimu kilimą įtakojo svarbios priežastys, šiuo atveju - neteisėtas ir itin įžeidžiamas R. R. poelgis J. U. atžvilgiu. Nuteistasis T. V. ir J. U. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą vienodai patvirtino, kad R. R. gerai žinojo apie jų tarpusavio artimus santykius, o įvertinus dažnus R. R. vizitus pas T. V., netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, R. R. veiksmai, pasireiškę intymaus pobūdžio santykių su J. U. siekimu tame pačiame bute esant jos draugui T. V., turi būti vertinami kaip itin įžeidžiantys nuteistąjį ir jį žeminantys, bei esmingai prieštaraujantys moralės bei dorovės principams.

Teisėjų kolegija, atlikusi išsamią T. V. ir J. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose duotų parodymų analizę, nustatė, kad vėliau po įvykio duoti parodymai yra išsamesni. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo įvykio aplinkybes ir tai motyvavo prieštaravimais skirtingu laiku užfiksuotuose T. V. ir J. U. parodymuose, tačiau kolegijos vertinimu, esminių prieštaravimų jų parodymuose nenustatyta. 2009-03-25 apklaustas įtariamuoju, o kitą dieną – pas ikiteisminio tyrimo teisėją, T. V. tiksliau neparodė apie konflikto su R. R. priežastį, apsiribodamas konstatavimu, kad konflikto priežasties neatsimena, tačiau dėl kažko susiginčijo, susimušė ir atsinešęs peilį dūrė juo R. R. į šoną. J. U. 2009-03-25 parodė, kad iš vienas kitam pasakytų žodžių negali prisiminti dėl ko kilo konfliktas, tačiau atsimena, kad besiginčydamas T. V. paėmė ant stalo gulėjusį peilį ir sudavė juo smūgį R. R.. Sugretinus šiuos parodymus su tais, kurie buvo duoti vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jie skiriasi tik tuo, kad T. V. ir J. U. nurodė tikrąją konflikto su R. R. priežastį. Kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo atmesti T. V. paaiškinimus, kad po įvykio jis buvo išsigandęs ir pasimetęs, todėl kai kurias aplinkybes galėjo nurodyti netiksliai ir neišsamiai. Tokia išvada daroma įvertinus 2009-12-03 ikiteisminio tyrimo metu T. V. duotus parodymus, kurie yra išsamesni nei pirminiai, 2009-03-25 ir 26 dienomis užfiksuoti parodymai. T. V. ir J. U. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pakankamai išsamiai ir tiksliai parodė ką veikė iki įvykio 2009 m. kovo 23 ir 24 dienomis, jų parodymai pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka liudytojų R. D. ir J. K., su kuriais nuteistasis ir liudytoja J. U. buvo susitikę kovo 24 dieną, parodymus.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neištyrė ir neįvertino liudytojos Ž. M. V. 2009-03-24 dieną duotų parodymų, kad atėjęs į jos kambarį T. V. pasakė, jog skambino telefonu ir kvietė greitąją medicininę pagalbą, kadangi R. R. pasidarė bloga. Šių parodymų teismas nevertino, palygindamas su Ž. M. V. teisme duotais parodymais, kurie pagal faktines įvykio aplinkybes skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje Ž. M. V. parodė, kad įvykio metu kambaryje buvo T. V., J. U. ir R. R. ir jie čia vartojo alkoholinius gėrimus, ji pati tuo metu buvo kitame kambaryje, išgirdo triukšmą, todėl atėjo pasižiūrėti. Kambaryje pamatė pusnuogius J. U. ir R. R., bei T. V., kuris garsiai reiškė pasipiktinimą, susimušė su R. R. ir sudavė smūgį pastarajam peiliu į krūtinę ( 3 t., 11-12 b.l. ).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Ž. M. V. davė iš dalies skirtingus parodymus, t.y., kad tuo metu, kai įvyko konfliktas tarp T. V. ir R. R., ji buvo kitame kambaryje ir pas ją atėjęs T. V. skambino ir kvietė atvykti greitąją medicininę pagalbą ( 2 t., 3-4 b.l. ). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, Ž. M. V. negalėjo konkrečiai paaiškinti ar iš viso matė ir žino dėl ko T. V. su R. R. konfliktavo. Liudytoja nesugebėjo nei patvirtinti nei paneigti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, nes apklausos metu atsakydama į teisėjų kolegijos klausimus, ji nurodė girdėjusi kambaryje triukšmą, matė išrengtą J. U. ir kaip „T. trenkė R. R. į veidą“, tačiau netrukus vėl paneigė šiuos savo parodymus, parodydama, kad konflikto nematė, nes buvo virtuvėje ( 3 t., 123 b.l. ). Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, į teismo posėdį Ž. M. V. neatvyko dėl ligos, prie bylos pridėti dokumentai patvirtina, kad ji serga epilepsija ( 3 t., 195 b.l. ).

Teisėjų kolegija negali remtis Ž. M. V. parodymais, nes jie iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms. Akivaizdu, kad liudytoja Ž. M. V. dėl savo sveikatos būklės negalėjo paaiškinti kokie asmenys buvo atvykę pas T. V. į svečius įvykio dieną, kada atėjo R. R., ar jis atliko kokius tai veiksmus J. U. atžvilgiu, dėl ko galėjo kilti konfliktas su T. V. ir kuo pasireiškė T. V. veiksmai R. T. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, nepakankamai motyvavo ar buvo sąlygos, kurioms esant T. V. padarytas nužudymas kvalifikuotas kaip padarytas labai susijaudinus dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio jį ir jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio.

Lietuvos Aukščiausiojo T. S. 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte išaiškinta ir tai, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio lieka neaišku, ar T. V. konflikto su nukentėjusiuoju metu, peilį, kuris buvo panaudotas nužudant R. R., atsinešė iš virtuvės, ar paėmė tame pačiame kambaryje nuo stalo ir kur po nužudymo jį padėjo. Į šių aplinkybių nepakankamą ištyrimą atkreiptas dėmesys ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartyje.

J. U. jau pirmosios apklausos metu parodė, kad peilį, kuriuo įdūrė R. R., T. V. stvėrė nuo stalo (b. l. 3, t. 2). Apie tai, kad peilis būtų atsineštas iš kito kambario, o ne paimtas tame pačiame kambaryje, ši liudytoja neparodė ir kitų apklausų, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tokia aplinkybė užfiksuota tik pirmuosiuose T. V. parodymuose ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Vėliau, jau ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismuose T. V. teigė, kad peilį paėmė kambaryje nuo stalo. Apeliacinės instancijos teisme T. V. parodė, kad „ant stalo gulėjo peilis, aš jam bakstelėjau peiliu“, o kai įdūrė R. R., nunešė peilį į virtuvės spintelę ir jį ten padėjo. Savo pirminius parodymus apie peilio buvimo vietą T. V. paaiškino stresu dėl įvykio ir tvirtino, kad vėliau geriau prisiminė. Toks aiškinimas gali būti suprantamas ir kaip teisingas ir kaip neteisingas, tačiau atsižvelgiant į nuoseklius tuo klausimu J. U. parodymus, aplinkybė, kad peilis buvo paimtas nuo stalo kambaryje, kuriame ir buvo sužalotas R. R., yra nustatyta. Įvykio vietos apžiūros metu, buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) virtuvėje, antroje nuo įėjimo spintelėje, viršutiniame stalčiuje buvo rastas peilis baltos spalvos geležte ir juodos spalvos rankena. Ant peilio geležtės pastebėtos raudonos spalvos dėmės, kurios panašios į kraują ( 1 t., 12-28 b.l. ). Kriminalistinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad ant peilio geležtės rastas kraujo genotipas sutampa su R. R. genotipu, todėl neabejotinai nužudymo metui buvo panaudotas būtent tas peilis, kuris buvo rastas virtuvėje. Palyginus T. V. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytą kambarį, kuriame jis nužudė R. R., su įvykio vietos apžiūros metu padarytomis fotonuotraukomis, nustatyta, kad tai yra kambarys Nr. 3 ( 1 t., 24-25 b.l., 2 t., 86-97 b.l. ). Kaip matyti iš kambario Nr. 3 fotonuotraukos, jame yra stalas, ant kurio netvarkingai išdėlioti įvairūs daiktai ir maisto produktai, ant sofos matosi raudonos spalvos dėmės. Įvykio vietos apžiūros metu surinkti duomenys atitinka T. V. ir J. U. parodymus, kad nukentėjusysis konflikto metu buvo prie to paties stalo ant kurio gulėjo peilis ir šiuo peiliu T. V. nužudė R. R.. Tai, kad T. V. po nužudymo nunešė peilį atgal į virtuvę ir padėjo į spintelės stalčių paaiškinama patirtu dideliu stresu dėl to, kas įvyko. Šiai išvadai neprieštarauja teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės išvada, jog pagal individualius R. R. suvokimo ypatumus, iš karto po įvykio išryškėjo postafektinės būsenos požymiai su trumpalaikio pasimetimo ir nuovargio pasireiškimu ( 3 t., 236-239 b.l. ).

Išvadą dėl peilio buvimo vietos patvirtina ir liudytojų R. D. ir J. K. parodymai. Kaip minėta, šie liudytojai tame kambaryje lankėsi tą pačią dieną, nedaug laiko prieš įvykį, kadangi jie sutiko pas T. V. einantį R. R.. Abu šie liudytojai patvirtino, kad kai jie buvo T. V. kambaryje, ant stalo buvo maistui pjaustyti naudojamas peilis (b. l. 73-75, t. 3). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nėra identifikuota, jog kambaryje buvęs peilis yra tas pats, kuriuo ir padarytas sužalojimas R. R.. Ši aplinkybė nurodyta teisingai, tačiau ji nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kadangi nelogiška, jog esant ant stalo peiliui, kuris tinka kūnui žaloti (apie tai galima spręsti iš to, kad juo buvo pjaustomas maistas) kaltininkas eitų į kitą patalpą atsinešti kitą peilį, o nenaudojo to, kuris yra arčiau ir kurį gali apsigynimui paimti ir panaudoti kitas asmuo.

Taigi, faktinės aplinkybės patvirtina, kad T. V. neatliko veiksmų (peilio atsinešimo iš buto virtuvės), dėl kurių didelio susijaudinimo būsena būtų praėjusi, o veikė staiga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi prielaidas, kad T. V. įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs būtent dėl neteisėto, įžeidžiančio ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, nuteistojo emocinei būsenai įvertinti paskyrė kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Išvadose konstatuota, kad T. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų, t.y. jis buvo fiziologinio afekto būsenoje lengvo girtumo fone, kuri turėjo įtakos jo sąmonei ir veiklai, gebėjimui įvertinti susidariusią situaciją bei atitinkamai reguliuoti savo veiksmus. Ekspertizės išvados yra motyvuotos, jose atkreipiamas dėmesys į įvykio metu susidariusią situaciją ir kaip nuteistasis ją vertino, atsižvelgiant į nustatytas individualias T. V. psichologines savybes, kaip emocinis nebrandumas, nestabilus savęs vertinimas, pasitikėjimo savimi stoka bei nesugebėjimas priimti sprendimus frustruojančiose situacijose. Ekspertų nuomone, konfliktinė situacija, kilusi dėl nepadoraus R. R. elgesio T. V. atžvilgiu, pastarajam subjektyviai atrodė kaip netikėta situacija, kurioje nėra išeities. R. R. elgesį T. V. suprato kaip realiai grėsmingą ir žeminantį ir jis nerado adekvačių sprendimo būdų šioje subjektyviai sudėtingoje situacijoje.

Byloje nustatyta, kad įvykio dieną nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus. Šią aplinkybę T. V. pripažino ir parodė, kad įvykio dieną buvo susitikęs su R. D., J. K., kartu su jais ir J. U. vartojo alkoholinius gėrimus kavinėje, po to visi kartu gėrė alų pas jį namuose, o išėjus draugams į namus ir vėliau atėjus R. R., kartu su juo ir J. U. „išgėrė po kelias taureles degtinės“. ( 3 t., 203 b.l. ). Analogiškus parodymus dėl alkoholio vartojimo fakto patvirtino J. U., R. D. ir J. K.. 2009 m. kovo 24 d. 19 val. 42 min. buvo patikrintas T. V. blaivumas alkotesteriu ir nustatytas lengvo laipsnio - 1.26 promilių neblaivumas ( 2 t., 150 b.l. ). Į policiją apie įvykį buvo pranešta 15 val. 30 min., tačiau nesant byloje objektyvių duomenų, nėra galimybės nustatyti koks buvo T. V. neblaivumo laipsnis konflikto su R. R. metu. Nuteistojo ir liudytojų parodymai apie suvartotą iki įvykio alkoholio rūšį bei kiekį yra tik abstraktaus pobūdžio, remiantis jais negalima spręsti ar T. V. buvo lengviau ar sunkiau neblaivus, be to, nepaneigta galimybė, kad jis galėjo vartoti alkoholį ir po nusikalstamos veikos padarymo. Suvartoto alkoholio kiekis ir asmens neblaivumas turi reikšmės sprendžiant klausimą kiek tai įtakojo nuteistojo emocinę būseną įvykio metu. Ekspertai teismo posėdyje davė išsamius paaiškinimus dėl neblaivumo įtakos fiziologinio afekto būsenai susiformuoti, dėl ko galima daryti išvadas, kad tyrimo metu buvo vertinami ne tik objektyvūs duomenys apie neblaivumo laipsnį, tačiau ir tiriamojo sugebėjimas prisiminti įvykio faktines aplinkybes, jo psichologinės savybės bei emocinė būsena konkrečioje situacijoje. Ekspertizės akte nurodyta, kad lengvo girtumo būsena šiuo atveju sąlygojo T. V. subjektyvius suvokimo pakitimus ir tai palengvino fiziologinio afekto kilimą. Kaip matyti iš ekspertizės akto turinio, lengvo girtumo požymiai pirminiame konfliktinės situacijos etape sąlygojo sumažėjusias T. V. galimybes ieškoti adekvataus konfliktinės situacijos sprendimo, socialinio spontaniškumo sumažėjimą, tačiau neeliminavo fiziologinio susidarymo tolesniame konflikto etape, kai nuo stalo buvo paimtas peilis ir juo suduotas nukentėjusiojo mirtį sukėlęs smūgis.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. V. veiką tinkamai kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Bylos duomenys ir apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo jo veiką kvalifikuoti kaip paprastą tyčinį nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Nusikaltimo padarymo metu Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnis numatė laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas nusikaltimas yra apysunkis, yra dvi T. V. atsakomybę lengvinančios ir tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pastarasis ankščiau nėra teistas, šiuo metu jis rūpinasi ir prižiūri neįgalią motiną, nukentėjusiajai A. N. atlygino visą turtinę bei didesnę dalį (30 000 litų) neturtinės žalos (b. l. 112, t. 3), paskirta sankcijos vidurkiui beveik lygi laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, todėl nekeistina. Jos vykdymo atidėjimas atitinka Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, todėl ir ši teisės norma pritaikyta teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Linas Žukauskas Albinas Bielskis Elena Vainienė