Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

14. Remiantis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

14.1. (duomenys neskelbtini) prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Prašymas) pareiškėjas skubos tvarka kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimo, kuriame nurodė šias ginčo situacijai reikšmingas aplinkybes: tikslą – dalyvio ir vadovo darbas įmonėje (duomenys neskelbtini), kurioje vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą LR; gimimo valstybę – (duomenys neskelbtini); pilietybę – (duomenys neskelbtini); valstybę, iš kurios atvyksta – (duomenys neskelbtini); norimą LR deklaruoti gyvenamąją vietovę – (duomenys neskelbtini); užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše esančią užsienio valstybę, kurioje iki atvykimo į LR lankėsi ir (ar) gyveno – ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); leidimo laikinai gyventi neturėjimo aplinkybę.

14.2. Prašymas Departamento Klaipėdos skyriaus priimtas (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas1), kuris Departamento (duomenys neskelbtini) Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Sprendimas2) pripažintas netekusiu galios. Sprendime2 nurodytos aplinkybės: jo priėmimo teisinis pagrindas – VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas; pareiškėjo individualią situaciją charakterizuojantys faktai – asmens tapatybės duomenys bei turimos (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) pilietybės, Prašymo padavimo pagrindas bei jo priėmimo data bei aplinkybė, jog pareiškėjas atvyko į LR su (duomenys neskelbtini) piliečio pasu. O taip pat Sprendimo2 priėmimo motyvai: RPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl laikinai sustabdyto (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie neturi galiojančios LR vizų tarnybos užsienyje ar LR išduotos Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi LR, arba kitos ES valstybės narės išduoto leidimo gyventi, prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo ir Sprendimą2 nulėmusios individualios pareiškėjo situacijos aplinkybės, jog paso duomenimis jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir Departamentui nepateikė RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, dėl ko prašymo išduoti leidimai laikinai gyventi LR pateikti negalėjo.

14.3. Iš pasų kopijų matyti, jog pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), bei Prašymo pateikimo metu turėjo dvigubą (keleriopą) pilietybę – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) .

14.4. Iš Departamento su atsiliepimu į skundą pateiktų MIGRIS sistemos duomenų matyti, jog pareiškėjo vardu išduotų ir galiojančių leidimų laikinai gyventi bei nacionalinių vizų Prašymo pateikimo bei Sprendimo 1, Sprendimo2 priėmimo metu išduota nebuvo.

14.5. 2023 m. gruodžio 29 d. LR juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašu nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 2 d. yra vienasmenis LR veiklą vykdančios UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

14.6. 2021 m. rugpjūčio 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu nustatyta, jog pareiškėjas LR turi nekilnojamojo turto.

14.7. UAB (duomenys neskelbtini) 2024 m. kovo 5 d. sąskaitų išrašai, žiniaraščių sąskaitai bei žiniaraščių už suteiktas patalpų nuomos paslaugas, aiškinamojo rašto, 2024 m. kovo 14 d. VĮ Registrų centro duomenų apie juridinio asmens dalyvius, VSDFV apdraustųjų asmenų sąrašo matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) veiklą LR vykdo nuo 2012 m. sausio 1 d., moka mokesčius Lietuvos valstybei.

14.8. Iš 2024 m. kovo 8 d. Departamento atsakymo elektroniniu laišku į 2024 m. kovo 7 d. paklausimą dėl dvigubos pilietybės matyti, jog Departamentas pateikė paaiškinimą, jog užsienietis, turintis kelias pilietybes, prašymą dėl laikino leidimo gyventi LR gali pildyti pagal tą pilietybę, kurią jis pats pageidauja.

15. Byloje ginčas kilo dėl Departamento priimto Sprendimo2, kuriuo, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Sprendimą1 – priimti pareiškėjo M. P. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Bylos situacijoje nustatyta, jog viešojo administravimo subjektas – Departamentas – Sprendimu2 pripažino netekusiu galios savo žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto – Departamento Klaipėdos skyriaus – priimtą Sprendimą1 dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo, VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, laikydamas žemesnio viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą1 neteisėtu pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį.

17. RPĮ (galiojantis nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. gegužės 2 d.) įstatymas skirtas LR nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat LR tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams (LR nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti įgyvendinat LR tarptautinius įsipareigojimus, ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką, prisidedant prie taikos, stabilumo ir teisės viršenybės palaikymo pasaulyje, tarptautinės bendruomenės kovos su tarptautiniu terorizmu, žmogaus teisių pažeidimais, teritoriniais, etniniais ir religiniais konfliktais kitose valstybėse (LR Tarptautinių sankcijų įstatymo 1 dalies 1 punktas)) pasiekti, nustatant LR taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prie Ukrainą. Be kitų šiame įstatyme numatytų ribojamųjų priemonių, RPĮ buvo laikinai sustabdytas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo procesas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, dėl kurių LR Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja LR Vyriausybės įgaliota institucija, ir LR, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie turi galiojančią LR vizų tarnybos užsienyje ar LR išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi LR, arba kitos ES valstybės narės išduotą leidimą gyventi (RPĮ 3 straipsnio 3 dalis).

18. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Pagal LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).

19. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos LR Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė LR nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę LR ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir Sprendimo1, Sprendimo2 priėmimo metu vykdė bei vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ LR Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti ES ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

20. Taigi iš aptarto matyti, jog Lietuvos valstybė RPĮ iš esmės įvertino Rusijos Federacijos bei Baltarusijos Respublikos keliamas grėsmes Lietuvai dėl vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą įstatymo lygmeniu bei įteisino prevencines priemones – apribojimų ir įpareigojimų visumą – jau ne tik leidimo laikinai gyventi LR iš esmės nagrinėjimo metu (UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis), tačiau ir užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR padavimo stadijoje – laikinai sustabdydama šių valstybių piliečių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi LR padavimo galimybes. Teisė atvykti į LR ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymų reikalavimus (LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019 ir kt.). Be to, pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). LR tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, jog LR įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniais ir juridiniai asmenys. Todėl konstatuotina, jog bet kuriam užsieniečiui pareiškus Prašymą, Departamentas, jo padalinių atsakingi darbuotojai, spręsdami tokio prašymo priėmimo klausimą, privalo patikrinti ir įsitikinti, jog šis prašymas neatitinka RPĮ reglamentuotų sąlygų, kurioms esant taikomos ribojamosioms priemonėms (tarptautinės sankcijos), t. y. jog tokio prašymo dėl leidimo lakinai gyventi LR priėmimas nėra sustabdytas, o šias sąlygas nustačius – atsisakyti priimti užsieniečio, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi LR.

21. Bylos situacijoje pareiškėjas pripažįsta esantis (duomenys neskelbtini) piliečiu, tačiau Sprendimą2 ginčija turimos dvigubos (daugybinės) pilietybės aspektu. Nurodė bei rašytiniais įrodymais pagrindė esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) pilietis (taigi nei viena pareiškėjo pilietybė nėra ES valstybės narės pilietybė). Taip pat byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas į LR atvyko teisėtai, pateikęs savo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir atvykimo į LR metu neturėjo nacionalinės ar Šengeno vizos bei leidimo gyventi LR ar kitoje ES valstybėje, t. y. RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų.

23. Tačiau su tokia pareiškėjo pozicija teismas neturi pagrindo sutikti, įvertinus tai, jog nei UTPĮ, nei LR tarptautinių sankcijų įstatymas, nei RPĮ, nei Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo nuostatos nenumato išlygų, kurios suteiktų teisę ar numatytų pareigą Departamentui, kaip valstybės įgaliotai institucijai (nagrinėjančiai užsieniečių prašymus bei priimančiai sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi LR) atliekant užsieniečių prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi LR nurodytų bei pateiktų duomenų patikrinimą bei sprendžiant dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo nagrinėti tik dalį užsieniečio prašymui dėl leidimo laikinai gyventi LR išdavimui reikšmingų duomenų.

24. Priešingai tiek UTPĮ, tiek Migracijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos nuostatai, patvirtinti LR vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (ginčo situacijai aktuali redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d., toliau – Nuostatai), numato Departamento pareigą spręsti užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi LR, atlikti pateiktų duomenų patikrinimus bei vykdyti užsieniečių buvimo ir gyvenimo LR kontrolę. Taigi spręsdamas pareiškėjo Prašymo priėmimo klausimą Departamento Klaipėdos skyrius ne tik galėjo, tačiau ir privalėjo išsamiai patikrinti ir vertinti Prašymo turinyje pateiktos informacijos teisingumą bei kartu su prašymu pareiškėjo pateiktus visus duomenis (dokumentus), juos įvertinant ne tik UTPĮ, tačiau RPĮ įstatymo apimtyje.

25. Nors pareiškėjas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog Prašymo priėmimo klausimas turėjo būti vertinamas tik pagal pareiškėjo pasirinktą (duomenys neskelbtini) pilietybę iš jo turimų pilietybių daugeto, tačiau taip pat į bylą nepateikė nei vieno objektyvaus duomens, kuris leistų objektyviai įsitikinti šių pareiškėjo ir jo atstovės teiginių teisingumu. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu tokių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta: nei tarptautiniai teisės aktai, nei UTPĮ, nei Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo normos nesuteikia tokios teisės užsieniečiui. Todėl šie pareiškėjo argumentai yra laikytini jo subjektyviais samprotavimais, siekiant sau palankaus teismo sprendimo priėmimo, kurie atmetami kaip nepagrįsti.

26. Paminėtina, jog pareiškėjas šiuos argumentus taip pat grindė į bylą pateiktu susirašinėjimu su Departamentu (sprendimo 14.8. papunktis), kuriuo Departamentas pateikė paaiškinimą, jog užsienietis, turintis kelias pilietybes, prašymą dėl laikino leidimo gyventi LR gali pildyti pagal tą pilietybę, kurią jis pats pageidauja. Tačiau teismas šį Departamento išaiškinimą iš esmės laiko nereikšmingu ginčo situacijai, įvertinant tai, jog juo Departamentas tik išaiškino prašymo dėl leidimo laikinai gyventi LR formos pildymo reikalavimus, iš esmės suteikdamas laisvę užsieniečiui pačiam savarankiškai nuspręsti kokius duomenis apie pilietybę prašymo dėl leidimo laikinai gyventi LR formoje pateikti, o ne aiškino Departamento atliekamų veiksmų, sprendžiant dėl dvigubą pilietybę turinčio užsieniečio pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo, apimtį ir prašymo išsprendimui taikomus teisės aktų reikalavimus.

27. RPĮ 3 straipsnio 3 dalis šia norma taikomas ribojamąsias priemones labai aiškiai priskiria tam tikros trečiosios šalies piliečių grupei – (duomenys neskelbtini) piliečiams ir šiame įstatyme nėra įteisinta išlygų (išimčių), jog RPĮ nuostatos būtų netaikomos (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurie taip pat yra ir kitų valstybių piliečiai. Tuo tarpu pareiškėjas pripažįsta esantis (duomenys neskelbtini) piliečiu. Būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu, nepriklausomai nuo to kokių kitų valstybių pilietybes pareiškėjas turi, jis savo laisva valia pasirinko turėti ir išlaiko besitęsiantį teisinį ryšį su (duomenys neskelbtini), yra susijęs su šios valstybės nacionaliniu identitetu, politine santvarka. Tuo labiau, jog kaip matyti iš pareiškėjo tapatybės dokumentų ir Prašyme pateiktų duomenų apie gyvenamąsias vietas kitose valstybėse, pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), baigęs aukštąją mokyklą bei ten gyvenęs. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tas faktas, jog pareiškėjas turi daugiau nei vieną pilietybę, nepaneigia jo turimo ypatingo teisinio ryšio su (duomenys neskelbtini) (šios valstybės pilietybės turėjimo fakto), kurią Lietuva įstatymo lygiu perspektyviai vertina kaip galimai keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ir to pasekoje šios šalies piliečiams laikinai taiko ribojamąsias priemones – laikinai sustabdydama (duomenys neskelbtini) pilietybę turinčių asmenų prašymų dėl leidimo laikinai gyventi LR priėmimą.

28. Minėta, vykdydamas savo funkcijas Departamentas privalo įgyvendinti LR įstatymus, taigi ir RPĮ. Pareiškėjo, kaip turinčio daugiau nei vieną pilietybę užsieniečio, subjektyvus noras save identifikuoti kaip vienos tam tikros valstybės pilietį ar privatūs ekonominiai (Lietuvoje turimos įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimas), šeimyniniai (noras apsigyventi Lietuvoje bei čia turimas nekilojamasis turtas) interesai savaime nėra labiau reikšmingi, nei valstybės institucijų siekis užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą, todėl negali paneigti Departamento pareigos laikytis ir vykdyti LR įstatymus. Todėl teismas daro išvadą, jog Departamentas spręsdamas pareiškėjo Prašymo priėmimo klausimą privalėjo jį vertinti ne tik UTPĮ, tačiau ir specialaus įstatymo – RPĮ – normų, kurios yra tiesiogiai susijusios su užsieniečių prašymų dėl leidimų laikinai gyventi LR priėmimo nagrinėti procesu, apimtyje. Aptarto pasekoje teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėjui nepaneigus turimo teisinio ryšio su (duomenys neskelbtini), t. y. esant (duomenys neskelbtini) piliečiu, Departamentas privalėjo taikyti RPĮ nuostatas ir pareiškėjui nepateikus RPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų dokumentų (kurių pareiškėjas neturėjo), negalėjo priimti pareiškėjo Prašymo nagrinėti.

29. Minėta, teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. Aptarta rodo, jog ne Prašymu į LR įgaliotą valstybės instituciją besikreipiantis užsienietis, o būtent valstybės įgaliota institucija turi teisę nuspręsti, kurie pareiškėjo individualią situaciją charakterizuojantys duomenys valstybei yra esminiai (reikšmingi, lemiantys) sprendžiant Prašymo priėmimo klausimą. Tame tarpe ir, vertinant užsienietį charakterizuojančius duomenis galimų rizikų Lietuvos saugumui aspektu, nuspręsti kuris dvigubą pilietybę turinčio užsieniečio teisinis ryšys su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės, Lietuvai yra reikšmingas. Šiuo teismas atkreipia dėmesį, jog analogiško aiškinimo dvigubos pilietybės aspektu yra laikomasi ir tarptautinėje teisėje. Kaip pvz., 2010 m. balandžio 23 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 351/2010, kuriuo įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 862/2007 „Dėl Bendrijos migracijos statistikos ir tarptautinės apsaugos statistikos nuostatos dėl gimimo šalies grupių, ankstesnės nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių, būsimos nuolatinės gyvenamosios vietos šalies grupių ir pilietybių grupių kategorijų apibrėžčių“, numatančiame, jog kai asmuo turi dviejų ar daugiau ES valstybėmis narėmis nesančių šalių pilietybes, valstybės narės nusprendžia, kuri iš jų bus asmens pilietybės šalis (1.1. papunktis). Aptarta paneigia pareiškėjo, jo atstovės pateiktus argumentus, jog pareiškėjo Prašymo priėmimo klausimą Departamentas turėjo vertinti būtent pareiškėjo Prašyme nurodytos (duomenys neskelbtini) pilietybės apimtyje.

30. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjui buvo taikytas bevizis režimas ir jam buvo leista atvykti į LR be vizos pats savaime nereiškia, kad pareiškėjas atvykimo į LR metu Lietuvos valstybinių institucijų buvo vertintas pagal ES ir (duomenys neskelbtini) susitarimą, tik kaip (duomenys neskelbtini) pilietis ir todėl jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog bus priimtas nagrinėti ir jo Prašymas, kadangi LR neturi pareigos užsieniečiui leisti laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo labiau, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Be to, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas bei jo atstovė, pareiškėjo atvykimo į LR ir leidimo laikinai gyventi LR teisiniai santykiai yra skirtingi bei jiems teisės aktų keliami reikalavimai taip pat skiriasi. Todėl net jeigu įstatymo nustatyta užsieniečiui ir leidžiama laikini atvykti į LR, tai visiškai nereiškia, jog šio asmens individuali situacija tenkins Lietuvos teisės aktų keliamas leidimo laikinai gyventi LR išdavimo sąlygas.

33. Minėta (sprendimo 14.2 papunktis), ištyrus Sprendimo2 turinį nustatyta, jog: jame yra aiškiai įvardintas Sprendimo2 priėmimą nulėmęs teisinis pagrindas – VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris atitinka pareiškėjo individualią ginčo situaciją ir jos sąlygotą UPTĮ reglamentuotą privalomąjį sprendinį (nustačius, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pareiškėjo Prašymas negalėjo būti priimtas, nes RPĮ 3 straipsnio 3 dalimi tokių prašymų priėmimas įstatymu laikinai sustabdytas, todėl Departamentas pripažino netekusiu galios savo padalinio neteisėtai priimtą sprendimą priimti Prašymą); Sprendime2 yra fiksuoti jį pagrindžiantys objektyvūs duomenys ir faktai, analizuojamos ginčo situacijai aktualios RPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios Rusijos Federacijos piliečiams Lietuvoje taikomas ribojančias priemones ir jų taikymo sąlygas, motyvuota pareiškėjo, turinčio (duomenys neskelbtini) pilietybę, individuali situacija; fiksuoti pareiškėjo turimų trijų – (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – pilietybių duomenys. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog Sprendimą2 atsakovas priėmė įvertinęs ir išanalizavęs pareiškėjo individualią situaciją bei ją pagrindžiančius duomenis, taigi įvertinus objektyvius duomenis, kurie laikytini oficialiais ir patikimais.

34. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendime2 Departamento yra šiek tiek netiksliai fiksuota aplinkybė, kad „kadangi užsienietis aukščiau minėtų dokumentų nepateikė, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti negalėjo“, kadangi Sprendimo2 priėmimą iš esmės nulėmė būtent Departamento Klaipėdos skyriaus veiksmai – neteisėtai priimant pareiškėjo Prašymą nagrinėti, todėl turėjo būti konstatuoti ne pareiškėjo, tačiau būtent Departamento Klaipėdos skyriaus, kaip žemesnio administracinio subjekto, kurio Sprendimas1 pripažįstamas negaliojančiu, veiksmų neteisėtumas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šis Sprendimo2 netikslumas nekeičia ir nepaneigia ginčijamo Sprendimo2 esmės, todėl vertintinas kaip netikslumas, kuris nelaikytinas akivaizdžiu Sprendimo2 trūkumu ir nesudaro pagrindo jį naikinti.

35. Dėl pareiškėjo ginčijamų Departamento kompetencijos ribų priimant ginčijamą Sprendimą2 teismas pažymi, jog Užsieniečių buvimo ir gyvenimo LR sąlygas nustato UTPĮ. UTPĮ reglamentuotiems teisiniams santykiams kitų LR įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja UTPĮ, išskyrus UTPĮ 1 straipsnio 5, 6, 7 dalyse nurodytas išimtis (UPTĮ 1 straipsnio 1, 4 dalys). Užsieniečiai LR yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras ir turi tas teises ir pareigas, kurias numato LR Konstitucija, tarptautinės sutartys, LR įstatymus ir ES teisės aktai (UTPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsieniečių buvimą ir gyvenimą LR kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaujant su LR valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis). Nuostatai numato, jog siekdamas jam nustatyto veiklos tikslo – užtikrinti ir organizuoti ES laisvo asmenų judėjimo principo, vizų, imigracijos, prieglobsčio, taip pat kitus užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą, LR pilietybės klausimų sprendimą, asmens tapatybę ir LR pilietybę patvirtinančių dokumentų, tarnybinio paso išdavimą – Departamentas atlieka Nuostatų 10 punkte numatytas funkcijas, tame tarpe ir: atlieka patikrinimus, susijusius su Departamento veiklos tikslu; kontroliuoja užsieniečių buvimą ir gyvenimą LR; nagrinėja asmenų prašymus, pranešimus, skundus, priima sprendimus dėl juose keliamų klausimų (Nuostatų 9 punktas, 10.4, 10.5, 10.29 papunkčiai). Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi VAĮ reikalavimai. VAĮ 16 straipsnio 1 dalis delegavo teisę viešojo administravimo subjektams, taigi ir Departamentui, pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą ar teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

36. Atsižvelgus į aukščiau aptartą Departamento kompetencijos ribas apibrėžiantį teisinį reglamentavimą bei tai, jog viešojo administravimo subjektas – Departamentas – Sprendimu2 pripažino netekusiu galios savo žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto – Departamento Klaipėdos skyriaus – priimtą Sprendimą1 dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi LR priėmimo, VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taigi laikydamas žemesnio viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą1 neteisėtu pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas2 yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsakovo kompetencijos ribose, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime2 nurodyti trumpi, tačiau aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai. Todėl pareiškėjo ir jo atstovės teiginiams dėl Sprendimo2 šabloniškumo bei formalumo nepasitvirtinus, jie atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

37. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo2 neteisėtumas. Departamento atliktas aplinkybių vertinimas yra išsamus. Byloje neginčijamai įrodžius, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir jo individualiu atveju Prašymas pagal RPĮ 3 straipsnio 3 dalį negalėjo būti Departamento Klaipėdos skyriaus priimtas nagrinėti, atsakovas pagrįstai VAĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino negaliojančiu Sprendimą1. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo skundžiamo Sprendimo2 naikinti, atitinkamai skundo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas. Taip pat, paminėtina, jog pareiškėjui, gavus Šengeno ar nacionalinę vizą, nėra užkirstas kelias kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi LR išdavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

38. Pareiškėjas prašė, patenkinus skundą, atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius šias bylos procese patvirtintas bylinėjimosi išlaidas: 23,00 Eur žyminis mokestis bei 1549,80 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

39. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

40. Nagrinėjamu atveju sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.