- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2K-171/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Armanas Abramavičius, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- A. K., V. M., V. J., A. B., ir V
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Romas Aikevičius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams devyniems mėnesiams. Nukentėjusiajai A. V. solidariai iš nuteistųjų A. K., V. M., V. J., A. B. priteista 50 000 Lt neturtinei ir 10 107,27 Lt turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir V. M., V. J., A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 14 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Aikevičiaus apeliacinis skundas.
Šia nutartimi taip pat atmesti nuteistųjų V. J. ir A. B. apeliaciniai skundai, tačiau dėl šios nutarties dalies kasacine tvarka nesiskundžiama.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. M., A. K., V. J. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio mėn. laikotarpiu nuo 29 d. 22 val. iki 30 d. 1.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, buto, esančio Alytuje, (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), asmeninio konflikto su M. V. metu, tyčia, bendrais veiksmais nužudė M. V.: A. K. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius sušaldytu mėsos faršo gabalu M. V. į veidą, dėl to šis nugriuvo ant nugaros; tada A. K. M. V. sudavė rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą; A. B. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į galvą ir ne mažiau trijų smūgių rankomis į dešinę ranką ir pilvą; V. M., užlipęs ant minkštos dalies kampo, sudavė kojomis iš viršaus ant kairiojo šono gulinčiam M. V. ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą; V. J. du kartus įsibėgėjo nuo kambario durų ir krisdamas ant M. V., gulinčio ant kampo, alkūne sudavė ne mažiau kaip du smūgius į pakaušio sritį. Taip bendrais veiksmais nuteistieji nukentėjusiajam M. V. padarė lokalią kraujosruvą dešinėje smilkininėje skiltyje smegenų žievėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininės ir dalies momeninės skilčių projekcijoje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimanti dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininę, momeninę, kaktinę, dalį pakaušinės skilties, pereinanti į pamatines dešinio galvos smegenų pusrutulio skiltis, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose dešinės speninės ataugos projekcijoje, pereinančią į dešinio smilkinio sritį, poodines kraujosruvas už dešinės ausies, dešinės speninės ataugos projekcijoje, dešinio ausies kaušelio srityje, odos nubrozdinimus dešinio smilkinio ir dešinės pusės apatinio žandikaulio kampo srityje, kaktos dešinėje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, muštines žaizdeles viršutinės lūpos gleivinėje, dešinio dilbio viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dešinio dilbio apatiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, pereinančias ant II-III-IV krumplių. Nuo patirtų sužalojimų dėl galvos sumušimo, pasireiškusio lokalia kraujosruva smegenų žievėje dešinėje smilkininėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininės, iš dalies dešinės momeninės skilčių projekcijoje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momeninės, kaktinės, dalies pakaušinės skilčių projekcijoje, pereinančią į dešinio pusrutulio pamatines skiltis, M. V. įvykio vietoje mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas R. Aikevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs apeliaciniuose skunduose iškeltų versijų ir argumentų, juos įvertino kaip deklaratyvius, priėmė nutartį, neatitinkančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir taip padarė BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus pažeidimus. Kasatoriaus nuomone, teismai, priimdami sprendimus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimu „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“.
Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad dėl galvos sumušimo, pasireiškusio lokalia kraujosruva smegenų žievėje dešinėje smilkininėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinės smilkininės, iš dalies dešinės momeninės skilčių projekcijoje, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės, momenines, kaktinės, dalies pakaušinės skilčių projekcijoje, pereinančių į dešinio pusrutulio pamatines skiltis, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, šiuo konkrečiu atveju sukėlęs nukentėjusiojo mirtį. Visi kiti sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, jog didžiausia tikimybė, kad užpuolikas sužalojimų padarymo metu buvo dešinėje nukentėjusiojo pusėje. Ekspertas L. Urbanavičius teisme paaiškino, kad M. V. į galvos dešinę pusę buvo suduota ne mažiau kaip 4–5 smūgiai. Kraujas po kietuoju ir minkštuoju galvos smegenų dangalais galėjo išsilieti nuo bet kurio iš šių smūgių. Visi kiti smūgiai į galvą mirčiai įtakos neturėjo. Kasatoriaus teigimu, iš skunde aptartų įrodymų matyti, kad A. K. nukentėjusiajam M. V. į veidą sudavė vieną smūgį jam esant sėdimoje padėtyje, o tai nuteistasis galėjo atlikti tik būdamas prieš nukentėjusįjį, todėl jo suduotas smūgis nebuvo vienas iš tų 4–5, kurie sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, ir nukentėjusiojo mirčiai įtakos turėti negalėjo.
Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad iš surinktų ir teisme patikrintų įrodymų matyti, jog nuteistasis A. K., nors ir nukentėjęs nuo M. V. smurtinių veiksmų, neturėjo tikslo jį sužaloti, juo labiau nužudyti. Tokią išvadą kasatorius daro iš nuteistojo elgesio, po to, kai M. V. jį sumušė. A. K. pasakė A. B., kad eina namo, ir abu išėjo. Tai patvirtina ir kiti kaltinamieji. Į butą nuteistasis sugrįžo tik V. M. kvietimu. A. K. savo rankoje turėjo šaldyto mėsos faršo gabalą, kuriuo, V. M. paragintas prikibti prie M. V., trenkė šiam į veidą. Kasatoriaus nuomone, tai buvo padaryta negalvojant apie jokį kerštą, juo labiau norą sužaloti M. V.. A. K. nežinojo ir negalėjo numatyti, kaip šiuo atveju elgsis kiti bute buvę asmenys, nes dėl M. V. sumušimo nesitarė, juo labiau negalėjo numatyti, kad visa tai baigsis M. V. mirtimi. Tai, kad A. K. nesiekė ir nenorėjo M. V. mirties, įrodo aplinkybė, jog, sudavęs M. V. vieną smūgį, nuteistasis išėjo iš to kambario ir nuėjo į balkoną. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šių apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nenagrinėjo, o padarė kategorišką išvadą, jog visi nuteistieji, taip pat ir A. K., suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir numatė, kad savo veiksmais gali nužudyti M. V.. Gynėjo teigimu, nebuvo atkreiptas dėmesys ir į V. M. nurodytas priežastis, kodėl jis pyko ant M. V. (nukentėjusysis į jo butą atėjo nekviestas, sukėlė triukšmą, sumušė jo sugyventinės L. K. pusbrolį ir pradėjo ją smaugti) ir tą pyktį išliejo spardydamas jam į galvą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, išanalizavus visus nuteistųjų parodymus, matyti, jog jie, išskyrus A. K. parodymus, yra skirtingi, nuolat keičiami. Ypač sunku suprasti V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes jie neatitinka kitų kaltinamųjų parodymų bei prieštarauja jo paties nurodytoms aplinkybėms. V. M. nurodė, kad grįžęs iš lauko į butą A. K. iš karto smogė M. V. šaldytu mėsos faršo gabalu į veidą, tokių smūgių buvo apie 10. Tačiau V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, kad spardė M. V. į galvą. Teisme jis taip pat pripažino, kad M. V. į galvą sudavė apie 10 smūgių ir kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis mirė. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos L. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad smurtą prieš M. V. naudojo visi nuteistieji. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja savo parodymus A. K. atžvilgiu pakeitė ir nurodė, kad kai nuteistieji pradėjo M. V. mušti, ji išėjo į kitą kambarį, o netrukus paskui ją atėjo A. K.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nė vienas teismas neatkreipė dėmesio į liudytojos L. K. paaiškinimą, jog ji ikiteisminiame tyrime dėl A. K. veiksmų davė parodymus pagal jos sugyventinio V. M. prašymą.
Kaltinime nurodyta, kad A. K. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius sušaldytu mėsos faršo gabalu M. V. į veidą, po to, M. V. nugriuvus ant nugaros, dar sudavė rankomis ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą. Kasatoriaus teigimu, šis kaltinimas pagrįstas tik vieno nuteistojo V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors jo parodymai kiekvieną kartą keitėsi. Apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. M. nuteistojo A. K. , kaip ir kitų nuteistųjų atžvilgiu visiškai pakeitė parodymus, paaiškindamas, jog jis buvo verčiamas duoti tokius parodymus, o A. K. apkalbėjo. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme teigė, jog tik įėjęs į kambarį šaldytos mėsos gabalu M. V. sudavė vieną smūgį į veidą ir daugiau jo nemušė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, net neanalizavęs ir nelyginęs nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, su pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, savo nutartyje nurodė, kad A. K. , V. J. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu ne kartą patvirtino, jog visi mušė M. V. į galvą.
Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu, ir padarė jo žodžių neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai nusprendė, jog visi nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir nukentėjusiajam sudavė ne vieną smūgį į galvos sritį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti A. K. parodymai, kad jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veidą, šis krito, nuteistasis suėmė jį už rankų ir laikė apie 5–10 sekundžių, po to paleido. Pasak kasatoriaus, iš šių parodymų darytina išvada, kad A. K. nukentėjusįjį M. V. suėmė už rankų tam, kad šis atsistojęs vėl nepradėtų muštis, o ne tam, kad atimtų nukentėjusiajam galimybę priešintis kitų smurtui, kuris dar net nebuvo prasidėjęs, todėl neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. K. nukentėjusįjį M. V. už rankų laikė labai trumpą laiką – kiti nuteistieji to net nepastebėjo ir tuo nepasinaudojo, kaip stengiamasi įteigti ir sureikšminti teismų sprendimuose (neva tai sutrukdė nukentėjusiajam gintis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Aikevičiaus kasacinį skundą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo šį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad iš skundo turinio ir argumentų matyti, jog kasatorius iš esmės ginčija Kauno apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumą, įrodymų pakankamumą ir jų vertinimą. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, o kasacinės instancijos teismas patikrina baudžiamojo įstatymo taikymą remdamasis tų teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Todėl, pasak prokurorės, kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atskirų bylos įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, nenagrinėtini.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarką (BPK 320 straipsnio 3 dalis); nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Prokurorės teigimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. K. išteisinti, teigdamas, kad nuteistojo kaltė neįrodyta, ginčijo bylos įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Motyvuodamas nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių gynėjo apeliacinio skundo argumentų: kokios aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad A. K. kartu su kitais nuteistaisiais konkliudentiniais veiksmais susitarė ir padarė nusikaltimą, pasisakė dėl bendrininkavimo, kaltės turinio, subjektyviųjų nusikaltimo požymių, taip pat dėl nuteistųjų V. M., V. J., A. B., A. K. ir liudytojos L. K. parodymų bei kitų įrodymų vertinimo. Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Prokurorės teigimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad teismas pagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, o jo kaltę pagrindė tinkamai ištirtų ir įvertintų bylos įrodymų visetu. Nors kasatorius nurodo, kad A. K. pripažįsta sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam ir neturėjęs tikslo M. V. sužaloti ar nužudyti, teismo nustatytos bylos aplinkybės rodo, jog visi nuteistieji veikė bendrai ir suderintai. Atsiliepime pažymima, kad teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne vien iš subjektyvių paties kaltininko paaiškinimų, bet ir iš kitų, objektyvių, bylos duomenų: atliktų veiksmų, jų pobūdžio ir intensyvumo, būdo, pastangų ir kt. Iš paties A. K. parodymų matyti, kad jis, pirmas suduodamas smūgį nukentėjusiajam, įvykdė V. M. prašymą „prisikabinti“ prie M. V. , norėjo jam atkeršyti, o po jo smūgio prisijungė kiti ir toliau mušė nukentėjusįjį. Be to, A. K. patvirtino, kad jis po pirmo suduoto smūgio laikė nukentėjusįjį M. V. už rankų; tokiu būdu, pasak prokurorės, jam buvo atimta galimybė priešintis. Visi nuteistieji, taip pat ir A. K. , matė vieni kitų smurtinius veiksmus, suprato, kad smurtas intensyvus ir pavojingas, tačiau tų veiksmų nesustabdė, į liudytojos L. K. prašymą liautis nereagavo, t. y. smurtui pritarė. Atsiliepime nurodoma, kad teismų praktikoje laikoma, jog nužudymas padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Taip pat teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Esant susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Net jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas padarytas sužalojimas, bet nustatoma, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir tie asmenys, kurie tiesiogiai dalyvavo gyvybės atėmimo procese. Prokurorė nurodo, kad nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, – pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu.
Atsiliepime teigiama, kad byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau nereikalaujama pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Prokurorė pažymi, kad tai, jog teismas motyvuotai priėmė kitokį sprendimą, negu prašė kasatorius, negali būti laikoma baudžiamojo proceso normų pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Aikevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 332 straipsnio 5 dalies, BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Prašymą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kasatorius grindžia teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliaciniuose skunduose iškeltų versijų ir argumentų, priėmė nutartį, neatitinkančią BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius skunde dar kartą analizuoja byloje surinktus įrodymus (pagrindinį dėmesį sutelkdamas į nuteistojo A. K. parodymus) ir teigia, kad juos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino netinkamai, todėl padarė jų neatitinkančias išvadas. Kasatorius tvirtina, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepaneigia nuoseklių A. K. parodymų, jog: tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusįjį M. V. jis neturėjo; su kitais smurtą prieš M. V. naudojusiais asmenimis sužaloti M. V. ar net jį nužudyti nesitarė; M. V. sudavė tik vieną smūgį šaldytu mėsos faršo gabalu į veidą; tas smūgis M. V. mirčiai įtakos neturėjo, nes teismo medicinos ekspertas L. Urbanavičius teisme paaiškino, kad kraujas po kietuoju ir minkštuoju galvos smegenų dangalais galėjo išsilieti (nuo to nukentėjusysis mirė) nuo bet kurio iš 4-5 smūgių į galvos dešinę pusę, kiti smūgiai į galvą mirčiai įtakos neturėjo. Anot kasatoriaus, analogiški motyvai buvo išdėstyti ir nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neišnagrinėjo.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo suformuluotas prašymas A. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad A. K. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Šį prašymą apeliantas grindė teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas išvadas skundžiamame nuosprendyje padarė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, būtent suteikdamas prioritetą kaltinamųjų ir liudytojų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Anot apelianto, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, apeliaciniame skunde buvo išdėstyta A. K. pateikta įvykių versija, kuri jau aprašyta šios kasacinės instancijos teismo nutarties ankstesnėje pastraipoje. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad joje apeliacinės instancijos teismas dar kartą aptarė byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą jų vertinimą ir to vertinimo pagrindu padarytas išvadas ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos ištyrė išsamiai, įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai jas teisiškai įvertino, kvalifikuodamas visų nuteistųjų nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Taip apeliacinės instancijos teismas nutartyje atsakė į nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus, įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimą nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ir pats apeliantas proceso metu netiesiogiai pripažino, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos pirmojoje instancijoje nebuvo pažeistos, nes iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio pradžioje jis pareiškė, jog įrodymų tyrimas apeliacinėje instancijoje nereikalingas, nes pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė išsamiai. Buvo prašoma įrodymus tik dar kartą įvertinti. Šioje nutarties pastraipoje aptartos aplinkybės patvirtina, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo padaryta, todėl kasatoriaus prašymas skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka yra nepagrįstas.
Kasacinio skundo argumentai, kurie yra grindžiami byloje surinktų įrodymų vertinimu (to vertinimo pagrindu daromos išvados apie bylos aplinkybes), paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu: ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo padaryta. Byloje nustatyta, kad V. M. , A. K., V. J. ir A. B. asmeninio konflikto su M. V. metu tyčia bendrais veiksmais jį nužudė. Dėl to kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant A. K. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus kasacinį skundą atmesti.