Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – Institucija) 2014-02-18 nutarimu Nr. AD-10, už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. 13:00 val. savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos (Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 ir 3 d.), vykdydamas savo tariamą teisę, ginčijamą kitų asmenų užtvėręs žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. duomenys neskelbtini)) esantį kelio servitutą (tarnaujantis daiktas), t. y. pastatęs užtvarą su užraktu, kelias nepravažiuojamas, tokiais savo veiksmais V. D. pažeidė kitų privačių žemės sklypų savininkų ir naudotojų, turinčių teisę naudotis kelio servitutu teisę netrukdomai naudotis šiuo keliu, pripažintas kaltu padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje ir nubaustas 150 litų bauda.

Šį nutarimą V. D. apskundė Kauno apylinkės teismui.

Skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas neteisingai aiškino kelio servituto turinį ir viešpataujančio daikto prasmę. Pagal LR CK 4.112 str. 2 d. jei nėra nustatyta servituto turinio, laikoma, kad servituto turinys yra mažiausias. Apelianto nuomone, tiek administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, tiek Administracinė komisija nenustatė pažeidimo įvykio sudėties – kokiais priešingais nustatytam konkrečiam teisės aktui veiksmais jis pažeidė įstatymų nustatytą tvarką ir kokių asmenų teisės buvo pažeistos. Skunde nurodoma ir tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, jog dėl pastatyto rakinamo kelio užtvaro K. seniūnijos seniūnas negalėjo patekti į bendro naudojimo kelio atkarpą, kurią priskirta prižiūrėti seniūnijai. Tačiau 2014-05-06 Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad kelias duomenys neskelbtini) nėra įtrauktas į Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos apskaitą.

V. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 188 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas, tai yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo vieno iki dviejų šimtų litų.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad V. D. neneigia pastatęs rakinamą kelio užtvarą nuosavybės teise valdomame sklype, kuriam nustatytas kelio servitutas. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad L. V. niekada dėl minėto kelio užtvaro jokių pretenzijų nereiškė, o A. B. visas pretenzijas atsiėmė. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad V. D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso nuostatas reglamentuojančias kelio servitutą.

Nors nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą A. B. atsisakė savo pretenzijų, tačiau iš byloje esančių duomenų, matyti, kad būtent jis kreipėsi dėl to, kad negali patekti į jo tetai, A. Š. priklausantį žemės sklypą, kuriuo naudojasi pagal jam išduotą įgaliojimą, o tai, kad jis pretenzijų neturi, nėra aplinkybe šalinančia administracinę atsakomybę. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad byloje yra V. D. priklausančio žemės sklypo gretimų sklypų savininkų sutikimas, kad ant kelio pradžios, tarp sklypų 4920/6:117 ir 4920/6:118 būtų pastatytas kelio užtvaras, suteikiat teisę pravažiuoti servitutiniu keliu tik įstatymo tvarka nustatytiems žemės sklypų naudotojams, tačiau iš šio sutikimo matyti, kad jame nėra pasirašiusios A. Š. bei L. V., kurios turi teisę naudotis servitutiniu keliu. Iš to seka, kad V. D. prieš įrengdamas rakinamą kelio užtvarą neturėjo visų gretimų sklypų savininkų sutikimo ir tai patvirtina, kad V. D. vykdydamas savo teisę besąlygiškai valdyti bei naudotis žemės sklypu, esančiu duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini)), užtvėrė per šį žemės sklypą einantį kelią rakinamu kelio užtvaru, t. y. apribojo kitų suinteresuotų asmenų teises. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atlikdamas nurodytus veiksmus apeliantas nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, kadangi Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą privalo nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Nagrinėjamu atveju jokie kiti įstatymai nesuteikė V. D. teisės savavališkai apriboti asmenų judėjimo laisvę servitutiniu keliu. Tuo remiantis, darytina išvada, kad apelianto V. D. veiksmai buvo teisėtai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 188 straipsnio nuostatas. Aptartų aplinkybių nepaneigia ir prie apeliacinio skundo pridėtas raštas, kad kelias duomenys neskelbtini), kertantis V. D. ir A. B. nuosavybės teise priklausančius sklypus, esančius duomenys neskelbtini), nėra įtrauktas į Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos apskaitą, nes V. D. ant servitutinio kelio pastatė rakinamą užtvarą neturėdamas visų gretimų sklypų savininkų sutikimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. D. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pareiškėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų iš esmės nekartoja.

Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad teismas įvertino tai, kad A. B. atsiėmė savo pretenzijas dėl kelio užtvaro bei tai, kad V. D. turėjo dalies gretimų sklypų savininkų sutikimus įrengti kelio užtvarą ir sprendė, kad V. D. turi būti paskirta švelnesnė nuobauda, todėl Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014-02-18 nutarimą pakeitė ir V. D. paskyrė įspėjimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta išsamiai ištyrus bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.