- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-68-357/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Liuda Tupienė
- Ieškovas
- M. A.
- Atsakovas
- J. M., M. M.
- Advokatai
- Arūnas Koskus, Danguolė Bajorinienė
- Kategorijos
- 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,
apeliaciniame teismo posėdyje žodinio bylos nagrinėjimo tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovams J. M. ir M. M. dėl pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. A. ieškiniu kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) Radviliškio rajono notarų biuro 2000-12-20 sudarytą dovanojimo sutartį dėl gyvenamojo namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), tarp jos ir atsakovo J. M. pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, 2) Radviliškio rajono notarų biure 2000-12-20 sudarytą gyvenamojo namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), tarp jos ir atsakovo M. pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento, 3) taikyti restituciją ir šalis grąžinti į pirminę padėtį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia 2000-12-20 sudarytą gyvenamojo namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), tarp ieškovės M. A. , a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo J. M. , a. k. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį nuo jos sudarymo momento (2000-12-20 Radviliškio rajono notarų biuro notarės D. Verpetinskienės notarinis veiksmas - registro Nr. 0872). Šiai ieškinio daliai taikė restituciją ir šalis grąžino į pirminę padėtį. Likusią ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad įsiteisėjus teismo sprendimo atmestai ieškinio daliai, 2008-04-29 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias priemones: uždėtą areštą M. M. , a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), vardu registre įregistruotam nekilnojamam turtui – ¼ daliai namo, esančiam (duomenys neskelbtini), leidžiant areštuota dalimi naudotis, uždraudžiant turtą padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, panaikinti (ieškinys su ieškove M. A. , a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)). Įvykdžius teismo sprendimo dalį patenkintai ieškinio daliai 2008-04-29 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: uždėtą areštą atsakovo J. M. , a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), vardu viešajame registre įregistruotam nekilnojamam turtui –1/4 namo daliai, esančiai (duomenys neskelbtini), leidžiant areštuota dalimi naudotis, uždraudžiant turtą padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, panaikinti (ieškinys su ieškove M. A. , a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)). Iš atsakovo J. M. priteisė ieškovei M. A. 750 Lt žyminio mokesčio ir 417 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 1167 Lt.
Sprendime teismas nurodė, kad 1974-5-22 sutartimi J. M. dovanojo M. A. ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). 2000-12-20 sutartimi M. A. ½ dalį jai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių pardavė M. M. . Sandorio sudarymo metu M. A. gavo 5000 Lt. 2000-12-20 sutarties nuorašas rodo, kad M. A. ½ dalį gyvenamojo namo ir dalį priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) dovanojo J. M. . Iš visumos įrodymų teismas darė išvadą kad tarp ieškovės M. A. ir atsakovų sudarant 2000-12-20 sutartis buvo galvojama ir tariamasi atlikti faktinį ginčo gyvenamojo namo ir jam priklausančių statinių dalies, priklausančių ieškovei M. A. pirkimą – pardavimą. Ieškovė M. A. teismui nurodė ginčo statinių pardavimo – pirkimo kainą, nurodė aplinkybes, kuriomis esant atsirado pagrindas tokioms sutartims sudaryti. Pažymėjo, kad ieškovė M. A. ir atsakovas J. M. yra brolis ir sesuo, todėl detalizuotais ieškovės parodymais nesuabejojo, nes atsakovai Jonas ir M. M. dėl klausimo - ar buvo tartasi faktiškai atlikti ginčo gyvenamojo namo visų dalių pirkimą – pardavimą tiesioginio atsakymo vengė, atsakovai nesistengė įrodinėti ginčo aplinkybių, todėl dalyje ieškinį tenkino. Atsakovas M. M. teismui parodė, kad jis iš ieškovės pirko dalį gyvenamojo namo, pinigus sumokėjo. Atsakovė M. A. sutartyje nurodė, kad pinigus gavo. Ieškovė M. A. nagrinėjant bylą teisme neįrodė ir nenuneigė fakto, kad ji pagal 2000-12-20 sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo M. M. , pinigų negavo teismo posėdyje ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, kad ji sutartyje nurodytų pinigų negavo, todėl toje dalyje ieškovės ieškinį atmetė ir laikė, kad perkamo daikto kaina 5000 Lt ieškovei buvo sumokėta. J. M. parodymus dėl dovanojimo sutarties sudarymo atmetė, nes ieškovė M. A. detalizuotai nurodė sumas, kiek ir kuris iš atsakovų buvo sutarę jai sumokėti. Nurodė, kad ji sumokėjo už notarinius veiksmus, šie parodymai sutampa ir su rašytiniais įrodymais, kad ji mokėjo pinigus (indėlio nuėmimas). Iš visumos įrodymų darė išvadą, kad atsakovas J. M. nesumokėjo sutartos kainos, kurią buvo numatęs sumokėti per metus, o po to dar šį terminą buvo pratęsęs keliems metams. Todėl ieškinį toje dalyje tenkino(LR CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1. 2 d., LR CK 1.87 str. 1 d., 6.314 str. 6 d. ir 6.345 str.1 d.). Atsakovų argumentą, kad naujojo LR CK normos šalims negali būti taikomos atmetė, nes pagal seną LR CK 57 str. sandoris sudarytas apgaulės įtakoje negaliojo, todėl šalys privalo grąžinti visą tai ką yra gavusios pagal sandorį, o pagal LR CK 260 str. pirkėjas privalėjo sumokėti pirkto daikto kainą ir jeigu jis tos pareigos neįvykdė, tai pardavėjas turėjo teisę atsisakyti sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-27 sprendimą dalyje dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo grąžinant šalis į pradinę padėtį bei bylinėjimosi išlaidų ir J. M. priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Šalies argumentai
1.Teismas neteisingai taikė CK 51 str. reglamentuojamą tariamojo sandorio negaliojimą, nors ieškinyje buvo prašoma pripažinti negaliojančiu sandorį CK 52 straipsnio pagrindu. Teismas neteisingai taikė ir išaiškino CK 260 str. nuostatas, nes šis straipsnis nustato pirkėjo teisę atsisakyti sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius, arba pareikalauti sumokėti kainą, tačiau jis neturi jokio ryšio su sandoriu pripažinimu negaliojančiu. Ieškovė nereikalavo nei atsakovų, nei teismo priteisti kainą ir neatsisakė sutarties. Neteisėtas yra teismo sprendimas dalyje dėl restitucijos taikymo, grąžinant šalis į pradinę padėtį. CK 1.87 str. numato pakankamai aiškiai apibrėžtas apsimestinio sandorio negaliojimo taisykles. Nurodo, kad teismas nesivadovavo CPK nuostatomis ieškovės paaiškinimą priešpastatydamas rašytiniams įrodymams, neteisingai vertino liudytojos I. K. duotus parodymus teisme.
2. Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu būdu teismas nustatė pirkimo kainą, nes notariškai patvirtintoje dovanojimo sutartyje nėra nustatyta jokia kaina, o tai savaime reiškia, kad pirkimo – pardavimo sutartis nesudaryta (CK 6.397 str. 1 dalis). Kadangi nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis pagal CK 6.393 sr. 1 d. imperatyvias nuostatas turi būti sudaroma notarine forma, todėl formos reikalavimų nesilaikymas pagal CK 6.393 str. 2 d. sutartį daro negaliojančia. Pirkimo – pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, todėl šiuo atveju nepakanka vienos šalies (M. A. ) žodinės valios išraiškos, ar įsivaizdavimo, kad ji susitaria su J. M. sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį, praėjus aštuoneriems metams po dovanojimo sutarties sudarymo notarine forma.
3.Teismas surašė sprendimą, kuriame yra tik aprašomoji dalis, o motyvuojamosios dalies praktiškai nėra. Teismas tik aprašė šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, bet nenurodė, kokias aplinkybes teismas nustatė, nei kokiais įrodymais teismas rėmėsi ar nesirėmė nustatydama aplinkybes, nenurodė argumentų dėl kurių atmetė įrodymus. Teismas tik nurodė įstatymus kuriais vadovavosi, tačiau neteisingai juos taikė ir aiškino. Teismas kažkodėl pritaikė CK 57 str., reglamentuojantį sandorio, sudaryto apgaulės įtakoje pripažinimą negaliojančiu, tačiau niekas neprašė šiuo pagrindu pripažinti jo negaliojančiu ir niekas neįrodinėjo, kad kažkieno buvo apgautas. Tuo teismas pažeidė CPK 270 str. 4 d imperatyvius reikalavimus teismo sprendimui. Dėl šio pažeidimo buvo priimtas neteisingas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. A. prašo apelianto J. M. skundą atmesti ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008m.spalio 27d.sprendimą dalyje dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo palikti nepakeistus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo, naujų ar netirtų įrodymų kurie pakeistų nustatytas faktines aplinkybes apeliantas nepateikė.
Bylos dokumentais nustatyta, kad 1974-05-22 dovanojimo sutartimi J. M. dovanojo M. A. ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). 2000 m. gruodžio 20 d. ginčo sutartyje nurodoma, kad M. A. Dovanoja J. M. ½ dalį iš jai priklausančios ½ dalies pastatų - gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), turinčio 219.89 kv.m. bendro ploto, ½ dalį iš ½ dalies kitų statinių, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartyje nurodoma, kad ši dalis pastatų šalių įkainuojama 17538Lt pagal dokumentus vertinama – 28728Lt (b.l.6-8).
Byloje yra (b.l.71- 133) pateikti archyviniai dokumentai – sprendimas dėl teisinės registracijos, pažymos apie namo rekonstrukciją, kvitai, leidimai, statybos dokumentai iš kurių matyti, kad statinių rekonstrukciją atliko abu bendrasavininkai J. M. ir M. A. . Dokumentai įrodo, kad ieškovei M. A. 1983 03 24 išduotas Radviliškio rajono architekto leidimas vykdyti individualią statybą adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-13). 1988-06-21 Radviliškio raj. VK sprendimu skirta bendrasavininkams J. M. ir M. A. žemės sklypas ( b.l.53).
Kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl 2000 m. gruodžio 20 d. ginčijamos dovanojimo sutarties turinio, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta pastatų pirkimo – pardavimo sutartis. Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Būtent, aptarti rašytiniai statybos ir namo rekonstrukcijos dokumentai patvirtina, kad ieškovė M. A. 1974 m. dovanotą ½ dalį pastatų pagerino savo lėšomis, padidino turto vertę ir neturėjo pagrindo savo turtą neatlygintinai perduoti broliui J. M. . Nagrinėjant šalių ginčą, būtina nustatyti tikrąją sandorio šalių valią ir tikruosius ketinimus. Dovanojimo sandorio sudarymo motyvai yra nesuprantami ir atsakovas nepaaiškino bei nenurodė faktinių aplinkybių, sąlygojusių neatlygintinį turto ¼ dalies pastatų perleidimą ieškovei ir tokios tariamos šalių valios priežasčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001m.kovo 7d. nutartyje yra pasisakiusi, kad esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį tai pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Civilinė byla Nr.3K-3-287/2001).
Vienas iš įrodymų, patvirtinančių išreikštą šalių valią dėl realiai sudarytos 2000m. gruodžio 20d. pirkimo-pardavimo sutarties tarp J. M. ir M. A. yra byloje pateiktas J. M. prašymas, adresuotas Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui 2007 m. lapkričio 12 d., kuriame atsakovas nurodo, kad M. A. pastatus pardavė jam ir M. M. (b.l. 67). Liudytojai A. P. , O. Š. , J. P. patvirtino aplinkybę, kad M. A. ir J. M. tarėsi apie namo dalies pardavimą, kurį formins kaip dovanojimo sandorį ( b.l. 163). Liudytojos A. P. ir A. P. patvirtino aplinkybes, kad 1970 m. namą statė šalių tėvas abiems vaikams J. ir M. ir ši faktinė aplinkybė įrodo, kodėl 1974 m. buvo ½ dalis namo padovanota M. A. (b.l. 173). Apeliantas neigė, kad už dovanojimo sutarties patvirtinimą mokėjo M. A. todėl, kad jo buvusi sunki materialinė padėtis, neigė, kad patalpų jam ir atsakovui M. M. reikėjo individualios veiklos vykdymui, tačiau savo argumentų rašytiniais ar kitokiais įrodymais apeliantas neįrodė. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad ieškovės M. A. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes ieškovės įrodinėjamas aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai – išrašas iš sąskaitos, kad už sandorį ji apmokėjo savo lėšomis ( b.l. 9), o atsakovas vengia paaiškinti sandorio sudarymo aplinkybes ir motyvus. Teismas priimė sprendimą įvertinęs įrodymų visumą ir padarė teisingą išvadą, kad realiai šalys sudarė pirkimo – pardavimo sandorį, kurio sąlygų vienai šaliai neįvykdžius t.y. neapmokėjus pirkimo kainos yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu bei taikant restituciją grąžinti pastatus natūra ieškovei M. A. . Tokiu būdu, dėl restitucijos taikymo patikslintina sprendimo rezoliucinė dalis.
Apeliaciniame skunde nurodomi ir kiti motyvai, kad teismas neteisingai taikė CK 51 straipsnį, reglamentuojantį tariamojo sandorio negaliojimą, nors ieškinyje buvo prašoma pripažinti negaliojančiu sandorį CK 52 straipsnio pagrindu, neteisingai taikė ir išaiškino CK 260 straipsnio nuostatas, nes šis straipsnis nustato pirkėjo teisę atsisakyti sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius, nes ieškovė nereikalavo nei atsakovų, nei teismo priteisti kainą ir neatsisakė sutarties. Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu būdu teismas nustatė kainą, o CK 6.397 str. 1dalies imperatyvias nuostatas turi būti sudaroma notarine forma, neaišku kodėl teismas pritaikė CK 57 str., reglamentuojantį sandorio, sudaryto apgaulės įtakoje pripažinimą negaliojančiu. Šie motyvai negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir kolegija iš esmės netenkindama apeliacinio skundo, patikslina materialinės teisės taikymo pagrindus.
Byloje nustatyta ir neginčijama faktinė aplinkybė, kad šalys M. A. ir J. M. 2000m. gruodžio 20 d. dėl ¼ dalies pastatų sudarė notarinį sandorį, tik sandorio pasirašymo metu nurodė, kad sudaro dovanojimo sutartį, tačiau iš tikrųjų galvojo apie pirkimo – pardavimo sandorį t.y. nurodė ne tą sandorių rūšį. Todėl pagrįstai ieškovė atsiliepime teigia, kad ginčijamo sandorio teksto turinys negali turėti daugiau įrodomosios galios, nei šalių valia.
Ieškinys pareikštas CK 1.87 straipsnio pagrindu dėl apsimestinio sandorio negaliojimo. Apsimestinis sandoris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią, kurią slepia apsimestinis sandoris. Jo galiojimas priklauso nuo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių, jis gali būti pripažintas negaliojančiu arba galiojančiu pagal sandorių galiojimo nuostatas. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos), o neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka sandorio šalims. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai taikė restituciją, grąžindamas šalis į pradinę padėtį. Teismas padarė teisingą išvadą, kad šalys, pasirašydamos dovanojimo sutartį, iš tikrųjų turėjo galvoje pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau teismas nepakeitė dovanojimo sandorio sąlygų ( į pirkimą-pardavimą), bet išsprendė ieškinį pagal ieškinio reikalavimą taikyti restituciją. Todėl pripažindamas dovanojimo sutartį negaliojančia, galėjo taikyti restituciją ir šalis grąžinti į pirminę padėtį.
Teismas sprendime teisingai nurodė, kad LR CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1, 2 dalyse numatytas (LR CK 1.87 str.) normų taikymas teisiniam santykiams atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo. Šio įstatymo 9 str. 2 dalis nustato taisykles dėl sandorio negaliojimo pasekmių taikymo, nepaisant to, kada jie sudaryti. Teismas pagrįstai atsižvelgė į 1964m. Civilinio kodekso 52 str. normų, galiojusių sandorio sudarymo metu taikymą ir į galiojančias CK 1.87 str. nuostatas. Pažymėtina, kad apsimestinis sandoris galėjo būti pripažintas negaliojančiu bei taikyta restitucija ar kitos pasekmės pagal abi kodeksų normas. Teismo sprendimo motyvai dėl CK 51 str. ir 57 str. pasekmių vertintini kaip taikymo klaida, tačiau nesudaranti pagrindo naikinti teismo sprendimo.
Kolegija kitus apelianto J. M. skundo argumentus dėl sprendimo motyvų turinio, įrodymų analizės, atmeta kaip nepagrįstus, nes apeliantas pasisako dėl teismo sprendimo logikos ir kolegijos nuomone, šie apelianto argumentai nėra pagrindas konstatuoti procesinės teisės ar materialinės teisės normų pažeidimo.
Tokiu būdu, įvertinus aptartus įrodymus, kolegija apeliacinio skundo netenkina ir Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą bei patikslina sprendimo rezoliucinę dalį dėl vienašalės restitucijos taikymo. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos CPK 93 str. pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti restitucijos taikymo dalyje ir išdėstyti:
Taikyti restituciją, šalis grąžinti į pirminę padėtį ir ieškovei M. A. (a/k (duomenys neskelbtini) perduoti jai priklausiusią ¼ dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo J. M. 600 litų atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidų ieškovei M. A. ir 19.42 litus valstybei išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.