Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-06 · Administracinė byla Nr. I-1175-244/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-06
Bylos Nr.
I-1175-244/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03883-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1175-244/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03883-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytino proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-16). Skunde nurodė, jog jam laikotarpiu nuo 2016-02-12 iki 2016-03-22 nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą minimalią, tenkančią vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, ploto normą, kameroje buvo mažiau kėdžių nei buvo asmenų. Nebuvo užtikrintas privatumas, kameroje buvo blogas kvapas ir kaupėsi drėgmė. Buvo nešvarus langas, rūdijo lovos, buvo prastas apšvietimas, veisėsi parazitai. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad jam būdavo suteikta galimybė nusiprausti tik vieną kartą, o į lauką būdavo išleidžiamas tik valandai. Pareiškėjui dėl nurodytų priežasčių sutriko sveikata, kilo depresija, išgyvenimai. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 800 Eur ir prašo ją priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovės. Taip pat pareiškėjas pageidauja, jog jam būtų atlygintos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 20-26). Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji yra tinkamai supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais bei įspėjami už minėtų teisės aktų nesilaikymą. Nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovės atstovo nuomone, kalinamieji, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Prašo pareiškėjo skundą atmesti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, neužtikrinant jam privatumo ir higienos normų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.250 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 20) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-02-12 iki 2016-03-22 kamerose Nr. 253, 208, 398 ir 4 sekcijoje. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 11 parų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 11 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt. ).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose trūko kėdžių.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nedidelėse kamerose nėra galimybės įrengti daugiau baldų. Teismas konstatuoja, kad stalai ir kėdės (arba taburetės) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kamerose dažnai buvo laikomas dar su 2-3 asmenimis pripažįsta, kad jis, atsižvelgiant į mažą stalo dydį ir kėdžių skaičių, ne visada turėjo galimybę prie jo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikytina jo suėmimo sąlygų bloginimu, tačiau ši aplinkybė teismo vertinama kartu su nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir laikytina kaip šio pažeidimo dalis. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. žr. 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs, neprieinami langai, prasta ventiliacija, kaupėsi drėgmė, pelėsis, veisėsi parazitai.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Natūralus apšvietimo koeficientas kamerų tipo patalpoms nereglamentuotas, bendra dirbtinė kameros apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios higienos normos taikomos projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus – Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (toliau ir - patikrinimo aktai), iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 33-42), byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, todėl atsakovės atstovas pareiškėjui kalinimo metu užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą, taip iš dalies sumažinant galimą drėgmės kaupimąsi jose. Į bylą atsakovės atstovo pateikti patikrinimo aktai, teismo vertinimu, yra tinkamas įrodymas byloje, kadangi pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus atsakovės atstovui ar kitoms institucijomis, atsakovės atstovui nebuvo kilusi pareiga organizuoti patalpų patikrinimą ar jų remontą, dėl šios priežasties tokių tikslių įrodymų (patikrinimo aktų, kurie atspindi ginčo kameras ginčo laikotarpiu) atsakovės atstovas negalėjo pateikti. Byloje vertintini Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktai bei foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dalyje kamerų buvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 35, 36-37, 38), tačiau, taip pat matyti, jog dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrinamos sąlygos į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose, todėl būdavo atsakovės atstovui nustatomas terminas, per kurį jis turi pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus (b. l. 33, 39-41). Atsakovės atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus iš kurių matyti, jog atsakovės atstovas nustatytus pažeidimus pašalindavo, taip užtikrindamas kaliniams higienos normų laikymąsi (b. l. 34, 42).

Iš byloje esančių patikrinimo aktų ir foto lentelių matyti, jog langai yra atidaromi ir kameros ventiliuojamos natūraliai per juos, todėl teismas atmeta pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nevarstomų, neprieinamų nešvarių langų (kamerose esantiems langams atsidarant yra galimybė ir juos išvalyti). Be to, higienos normose nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Todėl, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų dėl kamerose buvusios langų būklės ir švaros, pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose veisėsi parazitai, tarakonai. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog nė vienu atveju nebuvo nustatyta, jog kamerose būtų parazitų ar tarakonų, be to, atsakovo atstovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 27-29). Šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K veisiasi tarakonai ar kiti buitiniai parazitai.

Iš patikrinimo aktuose užfiksuotų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime esančių gyvenimo sąlygų ir jų atitikimą higienos normoms, matyti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, Higienos normų yra laikomasi, įstaiga yra periodiškai tikrinama.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nereglamentuotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros, todėl jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas tinkamai, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros 150 cm. aukščio pertvara.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Byloje nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2016-02-12 iki 2016-03-22) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam buvo sudaroma galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjas nurodo, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę 15 min. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K kaliniams nėra sudaromos galimybės pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neįvardino datos ir aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima manyti, jog pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu būtų buvusi pažeista. Teismas pareiškėjo nurodytus teiginius dėl Lukiškių TI-K nesudarytų sąlygų nusiprausti duše vertina kritiškai. Pareiškėjo deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Taigi šiuo atveju, neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų nenustatyta.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam būdavo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore tik 1 valandą per parą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas, esant blogam orui nebuvo vedamas į gryną orą. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. HN 134:2015 suimtųjų išvedimas valandai pasivaikščioti į gryną orą yra nereglamentuotas. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog minkštasis inventorius buvo nešvarus, supuvęs, pilnas parazitų.

Higienos normos HN 134:2015 nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais. Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 p.). Pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti patalynės, apatinių rūbų ar rankšluosčių, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nė vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję, supuvę ar nesvarūs čiužiniai, nešvari patalynė, duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose buvo supeliję čiužiniai, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog čiužiniuose veisėsi parazitai. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, t.y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog nė vienu atveju nebuvo nustatyta, jog kamerose būtų parazitų ar tarakonų, be to, atsakovo atstovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (b. l. 27-29). Šie duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K veisėsi buitiniai parazitai.

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.

Neturtinės žalos priteisimas.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 11 parų, be to, byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nustatyta, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 90 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,02 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau jų dydžio nenurodė, taip pat, nepateikė jokių duomenų įrodančių jų realumą. Kadangi pareiškėjas detalizuotą prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo gali pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 str. 1 d.), teismas pareiškėjo prašymo nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1-2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 90 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą, priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska