- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-26
- Bylos Nr.
- I-2147-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07979-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- G. P., L. A., O. I. S., I. D., D. G., J. G., V. K., O. K., E. K., J. M., A. R., M. S., R. T., D. V. V., G. D., M. R. P., V. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 1.16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Pirmosios instancijos teismo nutartis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjoms G. P., L. A. ir pareiškėjų atstovui V. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. I. S., I. D., D. G., L. A., J. G., V. K., O. K., E. K., J. M., G. P., A. R., M. S., R. T., D. V. V., G. D., M. R. P. ir V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai skundu patikslintu skundu prašo priteisti solidariai iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėto darbo užmokesčio ir grąžinamo darbo užmokesčio skirtumą: O. I. S. naudai 1 028,18 Eur, I. D. naudai 1 539,57 Eur, D. G. naudai 1228,48 Eur, L. A. naudai 1 392,27 Eur, J. G. naudai 1 405,62 Eur, V. K. naudai 1 268,97 Eur, O. K. naudai 893,51 Eur, E. K. naudai 1526,58 Eur, J. M. naudai 1 283,70 Eur, G. P. naudai 1 658,64 Eur, A. R. naudai 59,31, M. S. naudai 1653,50, R. T. naudai 1 706,95 Eur, D. V. V. 2 009,22 Eur, G. D. naudai 1792,07 Eur, M. R. P. 1 465,56 Eur ir V. P. naudai 1 232,72 Eur.
Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015-06-30 Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjos skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 str. sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjai teigia, kad realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja negauto, sumažinto darbo užmokesčio. Taip pažeidžiamos pareiškėjų teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. – kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Pareiškėjams grąžinus pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, likusi neišmokėto darbo užmokesčio dalis lieka negrąžinta.
Atsiliepimas
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime su patikslintu skundu nesutiko.
Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuoti. Tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime teisingą kompensavimą sieja su tuo, kiek patirti nuostoliai buvo neproporcingi, tačiau tai nereiškia, jog patirtas darbo užmokesčio sumažėjimas turi būti kompensuojamas pilna apimtimi. 2014-04-16 sprendimu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, taip pat įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį bei atsižvelgus į valstybės išgales. Toks mechanizmas, kaip nurodyta Grąžinimo įstatymo preambulėje, yra įtvirtintas šiame įstatyme atsižvelgiant į dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Preambulėje taip pat yra pažymėta, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010-2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės pajamų ir išlaidų subalansavimo.
Atsakovai teigia, kad dėl Grąžinimo įstatyme nustatytos grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulės Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) nekilo abejonių (LVAT 2016-04-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-61-552/2016). LVAT yra akcentavęs, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo praradimus (LVAT 2016-02-15 sprendimas Nr. A602-669/2016).
VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjoms grąžintiną darbo užmokesčio dalį apskaičiavo remdamasis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtintą grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę LVAT pripažįsta teisėta ir pagrįsta, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų patikslintą skundą nėra. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymu apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis pareiškėjoms bus išmokėta šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio.
Patikslintu skundu pareiškėjai prašo priteisti negrąžintą darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą iš pareiškėjų 2013-12-19 skunde prašytos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atėmus pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjai nurodo, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja sumažinto darbo užmokesčio.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015-06-30 Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; o taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja numatytam lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1935) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Esant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimo išaiškinimui, nėra teisinio pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų O. I. S., I. D., D. G., L. A., J. G., V. K., O. K., E. K., J. M., G. P., A. R., M. S., R. T., D. V. V., G. D., M. R. P. ir V. P. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.