Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. ir jo įstatyminės atstovės V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 5, 7 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiųjų I. S. ir E. N. , tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš D. S. priteista 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo E. N. ir 7000 Lt - I. S. , abi sumas sumokant E. N. atstovei pagal įstatymą I. S. D. S. neturint turto ar uždarbio iki jo pilnametystės visa neturtinės žalos sumą lygiomis dalimis po 13500 Lt iš kiekvieno priteista iš nuteistojo tėvų - S. S. ir V. S. .

Iš D. S. priteista 7237,80 Lt Valstybinei ligonių kasai, o jam neturint turto ar uždarbio iki jo pilnametystės, ši suma lygiomis dalimis po 3618,90 Lt iš kiekvieno priteista iš nuteistojo tėvų - S. S. ir V. S. .

Be to, iš D. S. priteista 500 Lt atstovavimo išlaidų I. S. , o jam neišgalint sumokėti, ši suma turi būti apmokėta iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 105 str. 5 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 23 d., apie 13 val., Panevėžio „Minties“ vidurinės mokyklos, esančios Panevėžio mieste, Kniaudiškių g. Nr. 40, aktų salėje, vieną kartą spyrė E. N. į kairę koją ir kumščiu sudavė vieną smūgį į kairio smilkinio sritį, tuo padarė jam įspaustinį kaktikaulio lūžį kairėje pusėje, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje ir smegenų medžiagoje dešinėje, taip padarydamas E. N. sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d.

Nuteistojo ir jo įstatyminės atstovės apeliaciniame skunde teigiama, kad D. S. pagal BK 135 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, kadangi teismo išvadų nepatvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu bei išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Teismas neteisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, neteisingai kvalifikavo apelianto veiksmus ir tuo pačiu paskyrė neteisingą bausmę.

Teismas, pasak apelianto, vertindamas nukentėjusiojo E. N. veiksmus iki jo sužalojimo ir D. S. veiksmus prieš sužalojimą ir sužalojimo metu, nuosprendyje padarė vienas kitoms prieštaraujančias išvadas. Remdamasis psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvada bei specialisto apklausa teismas pripažino, jog sveikatos būklė, amžius įtakojo apelianto elgesį, t. y. jis elgėsi neadekvačiai, tačiau konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo E. N. elgesys buvo provokuojantis.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog D. S. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 136 str., nes nukentėjusiajam E. N. smūgius apeliantas sudavė dėl savo jauno amžiaus, būdamas tokios sveikatos būklės, kuri įtakojo neadekvatų jo elgesį, be to, būdamas labai susijaudinęs dėl neteisėto ir apeliantą įžeidžiančio paties nukentėjusiojo E. N. poelgio.

Nuteistojo skunde taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai neįvertino ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai yra, jog veika padaryta dėl susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Be to, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad D. S. nesigailėjo ir neatsiprašė nukentėjusiojo. Iš bylos duomenų matyti, kad D. S. nukentėjusiojo atsiprašė, o dėl paties įvykio ir jo pasekmių labai gailisi, tik nesutinka su šio įvykio aplinkybių teisiniu įvertinimu.

D. S. ir jo įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, neteisingai vadovavosi BK 75 str. 2 d. 2, 5, 7 p. nuostatomis ir nepagrįstai paskyrė jam papildomus įpareigojimus. Paskyręs bausmę ir taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, teismas, anot apeliantų, turėjo vadovautis BK XI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, o konkrečiau tariant teisės norma, reglamentuojančia bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui (BK 92 str.) bei teisės norma, reglamentuojančia auklėjamojo poveikio priemonių taikymą nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui (BK 82 str.).

Skunde nesutinkama ir su teismo nuosprendžio dalimi, kuria iš apelianto priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems. Teismas, pasak apeliantų, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatsižvelgė į tai, kad nustatant žalos dydį, turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis.

Skunde pažymima, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 12 str.). Ši norma galioja ir baudžiamojoje byloje nagrinėjant pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumą. Pasak apeliantų, ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių patirtą žalą, todėl teismo nuosprendžiu nukentėjusiam E. N. priteista 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog nuteistasis niekada neginčijo ir neginčija paties E. N. sužalojimo fakto, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovas, pateikdamas civilinį ieškinį, nenurodė visų faktinių aplinkybių, susijusių su 2007-11 -23 įvykiu, kurios turi reikšmės ieškinio pagrįstumui.

D. S. įstatyminė atstovė skunde atkreipia teismo dėmesį į tai, jog 2007-11-23 D. S. būnant mokykloje, pats nukentėjusysis E. N. pirmas ėmėsi neteisėtų veiksmų, t. y. neturėdamas tam jokio pagrindo, pradėjo jį užgaulioti ir psichologiškai žeminti, be to, jis ėmėsi fizinių veiksmų D. S. atžvilgiu, t. y. sudavė jam tiesioginius smūgius į galvos sritį. Šias faktines aplinkybes patvirtina liudytojų parodymai ir tai buvo nustatyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, prieš suduodamas E. N. smūgius, D. S. buvo labai susijaudinęs, elgėsi spontaniškai, negalvodamas, išprovokuotas paties nukentėjusiojo jo atžvilgiu panaudoto fizinio ir psichologinio smurto. Būtent nukentėjusysis E. N. daugelio mokinių akivaizdoje pirmas sudavė smūgius ir taip pažemino D. S. . Be to, šiam konfliktui įvykti įtakos turėjo ne tik paties nukentėjusiojo E. N. veiksmai, tačiau ir nepilnamečio nuteistojo D. S. sveikatos būklė. Tai patvirtina Panevėžio teismo psichiatrijos komisijos 2008 m. birželio 25 d. ekspertizės aktas Nr. 87 TPK-75 ir specialisto parodymai.

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nukentėjusiojo E. N. sužalojimas ir to sužalojimo pasekmės atsirado dėl to, kad ieškovas pats buvo konflikto iniciatorius, t. y. pats yra iš dalies kaltas dėl patirtos žalos.

Be to, pasak apeliantų, argumentuodamas neturtinės žalos atlyginimą, ieškovas nurodė ne visiškai tikrovę atitinkančias aplinkybes ir nepateikė pakankamai įrodymų. Ieškovas neturtinę žalą grindė atsiradusiomis pasekmėmis (liekamieji reiškiniai), tačiau šioms pasekmėms pagrįsti nepateikė visų reikalingų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ieškovas atsiradusių pasekmių - liekamųjų reiškinių - neįrodė.

Teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistojo atstovė pagal įstatymą V. S. bei nuteistojo gynėjas V. Baltrūnas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis E. N. , jo atstovė pagal įstatymą I. S. , nukentėjusiųjų atstovė advokatė O. Dominaitytė prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė – apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. ir jo atstovės pagal įstatymą V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 136 str.

Apeliaciniame skunde neginčijama nuteistojo D. S. kaltė dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam E. N. ir sunkaus jo sveikatos sutrikdymo, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu juridiniu šių veiksmų vertinimu, t. y. veikos kvalifikavimu. Apeliantai skunde teigia, jog byloje surinkti duomenys įrodo, kad D. S. sunkiai sužalojo E. N. staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio pastarojo poelgio nuteistojo atžvilgiu. Todėl D. S. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 135 str. 1 d., kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, bet pagal BK 136 str.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais. Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. Smailio padarytą veiką reikėjo kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį, o ne pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

BK 136 straipsnyje nustatyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2007).

Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais nustatytos tokios faktinės įvykio aplinkybės: 2007-11-23, apie 13 val., D. S. ir E. N. su klasės draugais stovėjo prie mokyklos aktų salės, laukdami, kol įleis į salėje vyksiantį renginį. Prie salės stovėjo daug mokinių. Atidarius salės duris, visi mokiniai, stovėję gale, stumdėsi, norėdami greičiau patekti į salę. D. S. stovėjo arčiau durų, o E. N. stovėjo šiek tiek toliau. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo dar keletas mokinių. Spūsties metu tarp nukentėjusiojo E. N. draugo M. D. ir nuteistojo D. S. kilo konfliktas. Pastarasis ranka apkabino M. D. kaklą ir jį suspaudė. Pastebėjęs, kad skriaudžiamas jo draugas, nukentėjusysis, norėdamas jį apginti, sudavė D. S. keletą kartų per pakaušį. D. S. atsisuko ir pamatė netoli stovintį E. N. , traukiantį ranką nuo jo galvos. Nuteistasis suprato, kad smūgius jam sudavė E. N. Netrukus visus mokinius įleido į salę. Įėjęs į salę nuteistasis D. S. , pasidėjo kuprinę ir atėjęs prie tuo metu jau salėje sėdinčio E. N. spyrė jam į kairę koją ir iš karto kumščiu trenkė į veido kairę pusę. E. N. tuo metu susigūžė, palenkė galvą žemyn ir nuteistasis pataikė jam į kairį smilkinį. Po to D. S. nuėjo prie savo klasės draugų ir atsisėdo.

Byloje apklaustų asmenų (nukentėjusiojo, nuteistojo bei liudytojų) parodymai apie konflikto tarp D. S. ir E. N. pradžią, priežastis ir eigą nėra nuoseklūs ir vienodi. Nukentėjusysis E. N. , jo klasiokai liudytojai P. D. , M. K. bei M. D. parodė, kad spūsties prie salės metu nukentėjusiojo E. N. draugas M. D. atsitrenkė į D. S. . Pastarasis ranka apkabino M. D. kaklą ir jį suspaudė. Būtent dėl to E. N., norėdamas apginti draugą, nestipriai trinktelėjo ranka D. S. per pakaušį. Tačiau nuteistojo D. S. klasiokai liudytojai K. L. , E. G. , P. D. , E. B. teigė jokio konflikto prie salės durų nepastebėję. Pats nuteistasis taip pat neigė konfliktą su liudytoju M. D. , teigdamas, jog smūgius nukentėjusysis jam sudavė visai be priežasties, arba norėdamas pasityčioti. Be to, nuteistasis tvirtina, kad smūgius E. N. jam sudavė kumščiu, nors pastarasis teigia tik kepštelėjęs D. S. per pakaušį. Bet kuriuo atveju, būtent šie nukentėjusiojo smūgiai D. S. , anot paties apelianto, ir buvo jo staiga kilusio didelio susijaudinimo bei atsakomųjų veiksmų priežastis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nukentėjusiojo E. N. veiksmai, suduodant nuteistajam D. S. per galvą, negali būti vertinami, kaip neteisėti BK 136 str. prasme, nes juos E. N. atliko gindamas savo draugą M. D. nuo nuteistojo D. S. neteisėtų veiksmų. Nors pats nuteistasis D. S. neigia naudojęs prievartą liudytojo M. D. atžvilgiu, to teigia nematę ir kai kurie liudytojai (K. L. , E. G. , P. D. , E. B. ), tačiau šią aplinkybę patvirtina kitų liudytojų (P. D. , M. K. , paties M. D. ) bei nukentėjusiojo E. N. parodymai. Natūralu, kad kai kurie minėti liudytojai, mokinių būriui besistumdant ir keliant triukšmą prie mokyklos salės durų, galėjo ir nepastebėti trumpai trukusio D. S. ir M. D. konflikto. Juolab, kad ne visi pastebėjo ir dėl to E. N. suduotus smūgius D. S. per pakaušį. Be to, teisėjų kolegija atmeta nuteistojo teiginius, jog nukentėjusysis jam sudavė stiprius smūgius kumščiu, o ne kepštelėjo delnu, kaip nurodo E. N. . Iš bylos duomenų (įvykio vietos apžiūros, D. S. ir E. N. parodymų patikrinimo vietos protokolų, nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų apklausos protokolų) matyti, kad E. N. stovėjo atokiau nuo D. S. , tarp jų buvo keletas kitų mokinių, visi buvo susigrūdę. Tokioje situacijoje D. S. už nugaros būdamas nukentėjusysis negalėjo suduoti stipraus smūgio kumščiu, nes tai padaryti būtų trukdę kiti tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvę mokiniai. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi paties nukentėjusiojo ir liudytojų P. D. , M. K. parodymais apie tai, kad E. N. D. S. tik nestipriai trinktelėjo delnu per pakaušį.

Kita vertus, tokius nukentėjusiojo E. N. veiksmus D. S. atžvilgiu išprovokavo būtent paties nuteistojo elgesys M. D. atžvilgiu. Taigi, galima teigti, kad viso konflikto iniciatorius buvo D. S. , kuris smaugė besistumdančių jaunuolių būrio į jį pastumtą ir atsitrenkusį M. D. , o E. N. veiksmai trinktelint delnu per pakaušį D. S. tebuvo M. D. gynimas nuo neteisėtų D. S. veiksmų. Akivaizdu, kad teisėti gynybos veiksmai negali būti vertinami ir kaip itin įžeidžiantis elgesys BK 136 str. prasme.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra ir kitų būtinų BK 136 str. numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Vienas iš jų, kaip minėta, turi būti nustatytas staiga kilęs D. S. didelis susijaudinimas dėl nukentėjusiojo veiksmų.

Bet kuris konfliktas, o ypač tas, kurio metu konfliktuojančios pusės viena kitos atžvilgiu naudoja fizinį smurtą, sukelia jo dalyvių susijaudinimą. Taip ir šiuo atveju, galima neabejotinai teigti, kad tiek D. S. , tiek ir nukentėjusysis E. N. , nuo pat konflikto pradžios prie salės durų, iki jo atomazgos salės viduje, ir, matyt, po jo, buvo susijaudinę dėl vienas kito atžvilgiu atliktų veiksmų. Tačiau BK 136 str. prasme susijaudinimas turi būti staigus ir didelis, t. y. asmuo turi atsidurti fiziologinio afekto būsenoje. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Vertinant faktines šios bylos aplinkybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/1999 // Teismų praktika, 1999, Nr. 11). Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki sveikatos sutrikdymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks sveikatos sutrikdymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi. Šiuo gi atveju, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistojo D. S. atsakas į E. N. smūgius per galvą nebuvo staigus, nedelsiamas, spontaniškas. Po nukentėjusiojo suduotų smūgių D. S. , pastarasis ne iškart sudavė atsakomuosius smūgius E. N. , kaip tai buvo M. D. atveju, kai pastarajam tik atsitrenkus į nuteistąjį, šis iškart sugriebė jį už kaklo. Konflikto su E. N. atveju, po pastarojo smūgių dar praėjo tam tikras laiko tarpas, visi mokiniai suėjo į salę, susirado vietas, susėdo, nuteistasis D. S. taip pat įėjo į salę, pasidėjo kuprinę ir tik po to, susirado salėje sėdintį nukentėjusįjį, nuėjo prie jo ir sudavė jam smūgius. Iš apklaustų asmenų parodymų, matyti, kad nuo konflikto pradžios prie salės durų, iki smūgių sudavimo E. N. salėje, galėjo praeiti apie 10-15 minučių. Toks laiko tarpas yra pakankamai ilgas, be to jo metu nuteistojo atlikti veiksmai (įėjimas į salę, sėdėjimo vietos susiradimas, kuprinės pasidėjimas), taip pat tai, kad turėdamas galimybę reaguoti į nukentėjusiojo veiksmus iš karto po jų, dar prie salės durų prieš į ja įeinant, rodo, kad D. S. , suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą, nebuvo labai susijaudinęs.

Be to, siekiant tinkamai kvalifikuoti nuteistojo veiksmus ir nustatyti ar jis nusikaltimo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, buvo paskirta teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė. Atlikus šią ekspertizę buvo padaryta išvada, kad D. S. nusikaltimo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (t. 2, b. l. 113).

Taigi, atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad D. S. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nenustačius fiziologinio afekto požymių nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį nėra pagrindo.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Nuteistojo skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai neįvertino ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės to, kad veika padaryta dėl susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.).

Kaip minėta, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad E. N. veiksmai D. S. atžvilgiu buvo teisėti, o pripažįstant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 10 p. nukentėjusiojo veiksmai, sąlygojantys didelį susijaudinimą, turi būti neteisėti. Taigi, vien šio požymio nebuvimas neleidžia taikyti minėtos lengvinančios aplinkybės, o svarstyti, ar įvykio faktinės aplinkybės atitiko kitus minėtame straipsnyje numatytus požymius, nėra prasmės.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad D. S. nesigailėjo ir neatsiprašė nukentėjusiojo. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiojo atsiprašė, o dėl paties įvykio ir jo pasekmių labai gailisi, tik nesutinka su šio įvykio aplinkybių teisiniu įvertinimu. Šie skundo argumentai pagrįsti.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam E. N. , davė teisingus parodymus apie esmines bylos aplinkybes. D. S. tik nesutiko su jo veiksmų juridiniu vertinimu, teigdamas, kad smūgius jis sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų, bet dėl prieš tai su nukentėjusiuoju įvykusio konflikto ir jam E. N. suduotų smūgių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme D. S. buvo kaltinamas sunkiai sutrikdęs E. N. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai veiką perkvalifikavo iš kaltinamajame akte nurodyto BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 135 str. 1 d., kaip nusikaltimą, padarytą dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio konflikto, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Iš esmės būtent tokius savo veiksmus bei jų kilimo priežastis (tarpusavio konfliktą) nuo pat bylos tyrimo pradžios ir pripažino nuteistasis D. S. . Jis tik nepripažino, kad tą konfliktą jis pats iš esmės ir sukėlė, tačiau tai nėra esminė bylos aplinkybė, kurios nepripažinimas reikštų apskritai savo kaltės ir esminių įvykio aplinkybių nepripažinimą. Kita vertus, net ir pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad nuteistasis D. S. savo kaltę pripažino visiškai (t. 2., b. l. 222). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės to, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą lėmė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios nuosprendyje padarytos išvados.

Dėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog dėl padaryto nusikaltimo kaltinamasis nesigailėjo, nukentėjusiojo neatsiprašė (t. 2, b. l. 226). Tokia teismo išvada akivaizdžiai neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Sakydamas paskutinį žodį pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. S. pareiškė: „Atsiprašau teismo ir tavęs, Ernestai. Aš nenorėjau sutrikdyti tavo sveikatos. Taip viskas įvyko, sunku pasakyti kodėl. Aš labai gailiuosi“. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo būtent ir yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Taigi, tai, kad D. S. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiojo ir nuoširdžiai gailisi, pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes bei į šią Apeliacinio teismo pripažintą D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus bausmės vykdymą trumpesniam laikui, nei nuosprendžiu nustatė pirmosios instancijos teismas.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

Apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, neteisingai vadovavosi BK 75 str. nuostatomis. Iš tiesų, nuteistajam D. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, todėl, atidedant bausmės vykdymą, jam turėjo būti taikomos ne BK 75 straipsnio, bet BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, o konkrečiau tariant, teisės norma, reglamentuojanti bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui (BK 92 str.).

Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas, gavęs nuteistojo ir jo įstatyminės atstovės apeliacinį skundą, ėmėsi taisyti savo nuosprendyje padarytą klaidą. Teismas, vadovaudamasis BK X dalies nuostatomis, sušaukė teismo posėdį, po kurio priėmė nutartį ištaisyti nuosprendžio rezoliucinę dalį. Nors, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo ir nutarties, buvo vadovautasi BPK 361 ir 362 straipsniais, reglamentuojančiais nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimą bei su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarką, tačiau akivaizdu, kad šios nuostatos negalėjo būti taikomos visų pirma dėl to, kad nagrinėjamas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis dar buvo neįsiteisėjęs, kadangi buvo paduotas apeliacinis skundas. Tuo tarpu minėtos BPK normos reglamentuoja su jau įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimą. Kita vertus, vadovaujantis BPK 361 str. 1 d., teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones tik tada, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Šiuo gi atveju, nors nutartyje nurodyta, kad ja ištaisomos tik rašybos klaidos, tačiau teismas nutartimi pakeitė savo paties priimto nuosprendžio rezoliucinę dalį taip, kad buvo pakeistas ne tik įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis nuteistajam atidedamas bausmės vykdymas, bet ir panaikinta prieš tai nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jų vietoje paskirta auklėjamojo poveikio priemonė.

Vadovaujantis BPK 319 str., pirmosios instancijos teismas, gavęs nuteistojo ir jo įstatyminės atstovės apeliacinį skundą, privalėjo pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, per tris dienas išsiųsti bylą su gautu skundu apeliacinės instancijos teismui. Tuo tarpu apygardos teismas, priimdamas tokią nutartį, neteisėtai pats ėmėsi apeliacinės instancijos teismo funkcijų, t. y., praktiškai apeliacine tvarka išnagrinėjo savo paties priimtą nuosprendį, taip iš esmės pažeisdamas baudžiamojo proceso principus ir normas. Tokia teismo nutartis yra niekinė ir nesukelia jokių teisinių pasekmių proceso dalyviams ir niekaip nekeičia apygardos teismo nuosprendžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ir priimdamas sprendimą, į minėtą nutartį neatsižvelgia.

Taigi, Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nepagrįstai atidėtas vadovaujantis BK 75 str. 1 dalimi, 2 dalies 2, 5, 7 punktais. Be to, kad bausmės vykdymas atidėtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, viena iš neteisėtai pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių - įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusiųjų, apskritai skirtas nepagrįstai, kadangi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo posėdyje tardamas paskutinį žodį, nuteistasis D. S. nukentėjusiojo E. N. atsiprašė. Todėl ši nuosprendžio dalis keistina, nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidedant vadovaujantis BK 92 str. 1, 2 d., be to, vadovaujantis BK 82 str. 5 p. ir 87 str. 1 d. ir 3 d. 5 p., paskiriant vieną auklėjamojo poveikio priemonę.

Dėl neturtinės žalos

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo nuosprendžio dalimi, kuria iš apelianto priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems. Teismas, pasak apeliantų, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatsižvelgė į tai, kad nustatant žalos dydį, turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Nesutikdami su nukentėjusiajam E. N. priteistos neturtinės žalos dydžiu, apeliantai, kaip vieną iš aplinkybių, į kurią neatsižvelgė, bet privalėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas, nurodo dalinę paties nukentėjusiojo E. N. kaltę, t. y., jog jis pirmas ėmėsi neteisėtų veiksmų, t. y. pradėjo užgaulioti D. S. ir psichologiškai jį žeminti, be to, jis ėmėsi fizinių veiksmų D. S. atžvilgiu, sudavė jam tiesioginius smūgius į galvos sritį, taip iš dalies prisidėdamas prie pačiam padarytos žalos atsiradimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija jau pasisakė dėl konflikto pradžios, jo priežasčių bei nuteistojo ir nukentėjusiojo vaidmens. Kaip minėta, visgi konflikto iniciatoriumi laikytinas ne nukentėjusysis, o nuteistasis D. S. , kadangi jis pirmas ėmėsi prievartos nukentėjusiojo draugo M. D. atžvilgiu. O po to sekę E. N. veiksmai buvo tik bandymas apginti M. D. . Tokie E. N. veiksmai, kaip minėta, laikytini teisėtais ir negali būti vertinami, kaip iš dalies nulėmę pačiam nukentėjusiajam padarytos žalos atsiradimą. Tokie nukentėjusiojo E. N. veiksmai negali būti vertinami ir kaip didelis neatsargumas CK 6.282 str. 1 d. prasme, kuriam esant, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad konfliktui įvykti įtakos turėjo ir nepilnamečio nuteistojo D. S. sveikatos būklė. Iš tiesų, kaip minėta šioje nutartyje, atlikus teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, nustatyta, kad D. S. sveikatos būklė ir amžius galėjo turėti įtakos jo būklei nusikaltimo metu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas patikslino, kad nustatyti nuteistojo psichikos sutrikimai įtakojo jo elgesį, t. y. per jautrią ir neadekvačią reakciją į nukentėjusiojo veiksmus. Ši aplinkybė išties apibūdina D. S. , kaip žalą padariusio asmens kaltę, į kurią atsižvelgiama ne tik skiriant bausmę, bet ir nustatant priteistinos žalos dydį. Teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią aplinkybę, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad civiliniu ieškiniu prašytas neturtinės žalos dydis E. N. sumažintas tris kartus, o jo motinai ir įstatyminei atstovei - beveik tris kartus, daro išvadą, kad į visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, tarp jų ir į tas, kurios lėmė, kad neturtinė žala turėtų būti mažintina, teismas atsižvelgė tinkamai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis atitinka byloje nustatytus žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką, todėl jo mažinti nėra teisinio pagrindo.

Pasak apeliantų, ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių patirtą žalą, todėl teismo nuosprendžiu nukentėjusiam E. N. priteista 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais.

Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Taigi, asmuo, patyręs neturtinės žalos, negali teismui pateikti tokių patirtos žalos įrodymų, kurie patvirtintų konkretų patirtos žalos dydį. Jį visais atvejais, įvertinęs surinktus įrodymus, turi nustatyti teismas.

Esminis neturtinis žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Tai pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas. Medikai nukentėjusiojo patirtą sužalojimą įvertino kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, nes buvo nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, kairio frontalinio kaulo lūžimas, subdurinė kraujosruva. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio dieną nukentėjusiajam skubiai buvo atlikta operacija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog E. N. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir gilius dvasinius išgyvenimus.

Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų išrašų, operacijos metu impresinį lūžį buvo bandyta atstatyti, tačiau dėl gilaus fragmentų poslinkio į smegenis bei stebimo ryškaus kraujavimo iš po lūžgalių, to atlikti nepavyko. Operacijos metu pašalinta dalis kaulo skeveldrų. Pro defektus kyšojo smegenys, defektai užsiūti pavieniais siūlais, išklota hemuratine kempine. Akivaizdu, jog organizmo vientisumo pažeidimas nukentėjusiajam sukelia nemalonius išgyvenimus, žinant, jog vietoje suskilusio kaulo tuščia ertmė yra padengta svetimkūniu. Be to, siūlių vieloje likę aiškiai matomi, ryškūs randai. Po atliktos operacijos nukentėjusysis sunkiai valdė galūnes. Nors po stacionaraus gydymo nukentėjusiojo sveikatos būklė pagerėjo, jis pradėjo vaikščioti, tačiau E. N. kamavo galvos skausmai, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai.

Nukentėjusysis yra jauno amžiaus, o patirta trauma gali turėti įtakos jo ateities darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui, siekiant išsilavinimo ir pan. Iš pateiktų duomenų matyti, kad patirtas sužalojimas jau ir dabar trukdo nukentėjusiajam siekti gerų rezultatų sporte. Byloje yra duomenys apie tai, kad E. N. daugelį metų sportavo Panevėžio futbolo akademijoje, dalyvavo Lietuvos čempionatuose ir buvo prizininkas, tačiau po sužalojimo gydytojai uždraudė užsiiminėti tokiu sportu, kurio metu galimas galvos traumavimas. Nukentėjusysis priverstas nuolat lankytis pas neurologą, jam būtina nuolatinė medikų priežiūra. Tai sąlygoja papildomus nepatogumus, išlaidas ir išgyvenimus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog nukentėjusysis E. N. patyrė neturtinės žalos, jos faktas ir dydis įrodytas byloje surinktais duomenimis.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog I. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neteisėtas, nes įstatymas numato neturtinės žalos atlyginimą dėl nusikaltimo nukentėjusiajam asmeniui, o ne nukentėjusiojo asmens atstovui. Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

CK 6.283 straipsnio 1 dalyje iš tiesų įtvirtinta teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą fiziniam asmeniui, dėl neteisėtos veikos patyrusiam sveikatos sužalojimą. Tačiau sveikatos sužalojimas teismų praktikoje aiškinamas plačiau, t. y. ne tik, kaip fizinis kūno sužalojimas. Pagal Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos pateiktą sampratą sveikata – tai ne tik ligos ar fizinių defektų nebuvimas, bet ir visiška žmogaus fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė. Ši sąvoka inkorporuota į Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą. Iš šios sveikatos sampratos išplaukia, kad žala asmeniui gali būti padaroma ne tik tada, kai tiesiogiai fiziniu kontaktu paveikiamas kūnas, bet ir kai daroma įtaka asmens dvasinei būsenai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo sukelti dvasiniai išgyvenimai laikomi neturtine žala. Taigi, vertinant trečiojo asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą civilinės atsakomybės apimties požiūriu, svarstoma, ar žalą padariusio asmens veiksmai gali būti laikomi neteisėtais trečiojo asmens atžvilgiu, ar žalą padaręs asmuo gali būti laikomas atsakingu už nukentėjusio asmens artimųjų dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos mėn. 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga).

Šiuo konkrečiu atveju neturtinė žala priteista ne tik pačiam nukentėjusiajam E. N. , bet ir jo motinai I. S. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl to nebuvo nusižengta nei baudžiamajam, nei civiliniam įstatymams. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. S. nusikalstami veiksmai E. N. atžvilgiu neabejotinai yra neteisėti ir jo motinos I. S. atžvilgiu, kadangi sunkiai sužalodamas jos sūnų E. N. padarė žalos ir jo motinai, t. y. sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Akivaizdu, kad pats nukentėjusysis būdamas nepilnametis ir sunkiai sužalotas negalėjo tinkamai savimi pasirūpinti, tą turėjo daryti jo artimieji, šiuo atveju – I. S. . Motina, matydama sūnaus skausmus, išgyvenimus, suvokdama galimas sužalojimo pasekmes ateityje, neabejotinai patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino pinigine išraiška. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad neturtinė žala nukentėjusiojo įstatyminei atstovei I. S. priteista pagrįstai, o jos dydis nustatytas tinkamai.

Tačiau vis dėl to apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai išsprendė neturtinės žalos priteisimo klausimą. Teismų praktikoje nukentėjusiuoju, o vėliau ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamojo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo procesiniu sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2–4 dalys). Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nukentėjusiojo E. N. , kadangi jis yra nepilnametis, įstatymine atstove ir civiline ieškove buvo paskirta jo motina I. S. . Tačiau civiline ieškove I. S. pripažinta ne tik dėl to, kad ji atstovavo savo sūnų, bet ir dėl to, kad pati dėl D. S. nusikaltimo patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Šiuo požiūriu, t. y. priteisiant tiesiogiai I. S. jos pačios patirtas atstovavimo išlaidas bei neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė priteistą E. N. neturtinę žalą sumokėti I. S. . Teismų praktikoje, visais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kitos priežasties, negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai. CK 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vaikų turto neliečiamumo principas ir tėvų turto atribojimas nuo vaikų turto. Nepilnamečių vaikų turtą tėvai tvarko uzufrukto teise, kuri negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš šio turto negali būti išieškoma (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal CK 3.186 straipsnio 1 dalies normą tėvams draudžiama naudoti vaikų turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nustatyta, kad tėvai, įgyvendindami nepilnamečių vaikų turtines teises, privalo veikti išimtinai vaikų interesams. Pagal šių teisės normų prasmę neturtinė žala turi būti priteisiama ne atstovams pagal įstatymą, o tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. liepos mėn. 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga). Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, nuosprendžio dalis dėl nurodymo priteistą neturtinę žalą sumokėti nukentėjusiojo įstatyminei atstovei I. S. , keistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p. ir 4 p.

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., 82 str. 1 d. 5 p., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 5 p. D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir skirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant per tą laiką tęsti mokslą ir uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Iš D. S. priteisti 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo E. N. ir 7000 Lt - I. S. . D. S. neturint turto ar uždarbio iki jo pilnametystės, visą neturtinės žalos sumą lygiomis dalimis, po 13500 Lt iš kiekvieno, priteisti iš nuteistojo tėvų - S. S. ir V. S. .