Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Priimtas nukentėjusiosios L. A. atsisakymas nuo 10 000 Lt civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti bei 306 Lt civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti ir procesas nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 10 d., 21-22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su kartu girtavusiu S. A. metu savo bute (duomenys neskelbtini), vieną kartą metalinio vamzdžio galu smogė į galvos kairę pusę ant sofos sėdėjusiam S. A., padarydamas muštinę žaizdą kairio smilkinio srityje, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose, kaukolės pamato lūžius, kraujo išsiliejimus virš kietojo galvos smegenų dangalo ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene, dėl to S. A. 2007 m. spalio 11 d., apie 7 val., įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais R. M. tyčia nužudė S. A..

Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė, jog apeliantas nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikaltimą, gailisi, turi tris nepilnamečius vaikus.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nenustatyta, kad atlikdama ikiteisminį tyrimą tyrėja A. U. buvo šališka. Be to, nenustatyta BPK 58 str. 1 d. esančių nušalinimo pagrindų, dėl kurių ši pareigūnė nebūtų galėjusi atlikti ikiteisminio tyrimo. Pats nuteistasis taip pat nepareiškė pareigūnei nušalinimo.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog apklausų metu tyrėja neužfiksavo vieno iš pasakytų įžeidžiančių žodžių, tačiau nuteistasis nepareiškė pastabų dėl apklausų protokolų. Antra vertus, ne kiekvienas šnekamojoje kalboje pavartotas įžeidžiantis žodis turi būti rašomas į oficialų dokumentą. Vertindama nuteistojo teiginius dėl BPK pažeidimų, atliekant apklausas ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, pripažindamas R. M. kaltu, rėmėsi jo teisme duotais parodymais, taip pat kitais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo šališkumą grindžia ir tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo gynėjas, buvo daromas psichologinis spaudimas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi šiuos apeliacinio skundo teiginius, neturi pagrindo konstatuoti, jog atliekant apklausas buvo pažeista įstatymo garantuojama teisė į gynybą.

Bylos duomenys rodo, kad įtariamasis R. M. laikinai sulaikytas 2007 m. spalio 16 d. ir tą pačią dieną jam paskirtas gynėjas A. J. Gynėjas dalyvavo įteikiant pranešimus apie įtarimą ir apklausiant įtariamąjį 2007 m. spalio 16 d. bei 2008 m. vasario14 d., pasirašė pranešimuose apie įtarimą ir apklausos protokoluose, gynė įtariamojo interesus dalyvaudamas teismo posėdžiuose, kuriuose svarstyti kardomosios priemonės skyrimo bei pratęsimo klausimai.

Taigi teisėjų kolegija nerado pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai.

Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas.

Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl R. M. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Duomenų, jog šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas laikyti teismą šališku.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. dėl tarpusavio žodinio konflikto tyčia nužudė S. A., ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 dalį. Teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių R. M. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Jis neneigia metaliniu vamzdžiu sudavęs S. A. į galvą, t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 217/07 (13), nustatė, jog S. A. mirties priežastis yra kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir antrinėmis kraujosruvomis smegenų kamiene (t. 1, b. l. 20-23).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia nukentėjusįjį S. A. nužudęs ne tyčia, o staiga labai susijaudinęs dėl jam pasakytų įžeidžiančių žodžių. Apeliantas prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 str. kaip nužudymą staiga labai susijaudinus.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 str. tik nustačius, jog nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje aprašytas sąlygas. Taigi kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusio asmens neteisėtas arba itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio sekė nusikalstami veiksmai. Be to, pagrindinė sąlyga nužudymą kvalifikuoti pagal BK 130 str. yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 130 str. dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichologijos-psichiatrijos ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė skiriama turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 130 str. dispozicijoje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus (esant fiziologinio afekto būsenai).

Byloje nenustatytos aplinkybės, jog nuteistasis įvykio metu buvo labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenos. Nuteistojo psichikos sveikatos būklė byloje patikrinta pakankamai ir nėra duomenų, kad dėl kokio nors psichikos sutrikimo jis negalėtų suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai atsiminė ir nurodė savo veiksmus, gyvenamosios vietos psichikos sveikatos centro registre ir priklausomybių ligų registre neįrašytas (t. 1, b. l. 89), teismo psichiatrijos specialisto išvadoje Nr. 495 konstatuota, jog R. M. yra psichiškai sveikas (t. 1, b. l. 93).

Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis byloje nustatytais nuteistojo ir nukentėjusiojo S. A. tarpusavio santykiais, konkrečia konfliktine situacija, jos kilimo aplinkybėmis bei duomenimis apie šių asmenų gyvenimo būdą, pagrįstai nustatė, kad nusikaltimo padarymo metu S. A. savo įžeidžiančiais žodžiais nesukėlė R. M. didelio susijaudinimo.

BK 130 str. reikalauja didelio susijaudinimo, kurio šaltinis būtų nukentėjusiojo pavartotas priešingas įstatymams smurtas ar sunkus įžeidimas.

Byloje nėra įrodymų, jog S. A. prieš apeliantą būtų pavartojęs smurtą.

Žodžio ,,gaidys“ ir kito įžeidžiančio žodžio pasakymo teismas pagrįstai nevertino kaip sunkaus įžeidimo. Pirmasis žodis bendrinėje kalboje neturi jokio neigiamo potencialo. Kalinių tarpe abu pavartoti žodžiai laikomi įžeidžiančiais, tačiau konfliktas įvyko ne laisvės atėmimo vietoje, bet namuose, apeliantas atliko bausmę daugiau kaip prieš ketverius metus, ginčas kilo, kaip pats nuteistasis pripažino, dėl ,,senų laikų“. Todėl teismo išvada, kad R. M. nusikalstamų veiksmų paskatos buvo girtumo įtakoje dėl asmeninio pobūdžio konflikto kilęs pyktis, yra teisinga.

Antra vertus, susiklosčiusi teismų praktika rodo, jog aplinkybė, kad kaltininkas iki nusikaltimo padarymo vartojo alkoholinius gėrimus, paneigia staigaus didelio susijaudinimo būsenos atsiradimo iki padarant nusikaltimą galimybę. Teismas teisingai nurodė, jog net lengvo ar vidutinio girtumo laipsnis paprastai trukdo pripažinti asmenį esant fiziologinio afekto būsenos, nes dėl apsvaigimo nuo alkoholio keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. nukentėjusįjį S. A. tyčia nužudė asmeninio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to neteisingai įvertinęs situaciją.

Dėl išdėstytų motyvų R. M. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 130 str. kaip nužudymas staiga labai susijaudinus, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog R. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad anksčiau net tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus (t. 1, b. l. 70-72), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 85-87). Nors teistumas išnykęs, tai apibūdina R. M. kaip linkusį pažeidinėti įstatymus. Teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Antra vertus, teismas atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma, nuteistasis iki nusikaltimo padarymo dirbo. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas taip pat pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog aktyviais veiksmais (pats darė dirbtinį kvėpavimą, nurodė kviesti medicinos pagalbą, skambino į gydymo įstaigą, kad atvežtų elektros šoko aparatą) bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Visa tai nulėmė, jog R. M. paskirta trumpesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teisme R. M. pats pripažino, kad jo trys nepilnamečiai vaikai gyvena su vaikų motina, taigi jie buvo ir yra prižiūrimi. Nors nuteistasis teisme teigė padėjęs išlaikyti vaikus, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad R. M. turi tris nepilnamečius vaikus, neturi reikšmės bausmės dydžiui.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.