Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. L. atstovo advokato I.R. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-10-23 nuosprendžio, kuriuo L. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. L. D. perduotas D. D. atsakomybėn pagal laidavimą su 300 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą. Užstatą D. D. nurodyta įmokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, L. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 (penkiasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per penkis mėnesius.

Iš L. D. nukentėjusiam I. L., priteista 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šių lėšų administratoriumi iki I. L. pilnametystės paskiriant jo motiną V. L., valstybei priteista 65,62 Eur nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. birželio 21 d., apie 5 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) m., suduodamas kumščiu vieną smūgį I. L. į veidą, tuo padarydamas apatinio žandikaulio pirmų dantų išnirimus su alveolių lūžiais jų srityse, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo I. L. sveikatą.

Apelianto nuomone, teismas, nustatęs aplinkybes dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, kuri nėra įtraukta į kaltinimą, turi teisę (pareigą) apie tai informuoti šalis ir eliminuoti galimybę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui išvengti atsakomybės. Įvertus tai, kad prieš nukentėjusį buvo smurtauta viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, ši L. D. veika akivaizdžiai atitinka BK 284 straipsnio sudėtį, nes tyčiniai smurto veiksmai pripažįstami įžūliu elgesiu, o daugiabučio kiemas laikytina vieša, smurtavimas kitų asmenų akivaizdoje, dėl ko pastarieji nutraukė savo suplanuotą veiklą, buvo išsigandę, laikytina padariniais, sutrikdžiusiais viešąją tvarką bei rimtį. Apelianto teigimu, įžūlaus elgesio ir viešosios vietos požymiai nekelia abejonių, tačiau padariniai tyrimo metu nėra pilnai atskleisti, nors yra akivaizdžiai įvykę. Nurodo, kad pasitvirtinus šioms aplinkybėms laikytina, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų, kas trukdo nagrinėti bylą, todėl ji grąžintina prokurorui.

Nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti lygiateisiškumo ir rungimosi principai bei apeliantui kyla abejonių dėl teismo šališkumo. Mano, kad byla turi būti išnagrinėta iš naujo, įprasta tvarka ištiriant visus reikšmingus duomenis, surinktus ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su ženkliai sumažintu prašomos neturtinės žalos dydžiu. Apeliantas pažymi, kad teismas netyrė jo konstatuoto fakto, kad pats nukentėjusysis būdamas viešoje vietoje be suaugusiųjų priežiūros sąlygojo prieš jį įvykdyto nusikaltimo padarymą. Aplinkybės ar nepilnametis nukentėjusysis nakties metu viešoje vietoje tikrai buvo be pilnamečių asmenų priežiūros ar žinios, nebuvo tirtos. Todėl tokia teismo pozicija paremta ne faktais, o prielaidomis. Nors apylinkės teismas pasisakė, kad kaltinamasis veikė spontaniškai, tačiau apeliantas su tuo nesutinka, nes mano, kad L. D. elgesys turėtų būti vertinamas kaip keliantis didesnę grėsmę saugomoms vertybėms, nes atitinka kvalifikuojančius nusikalstamą veiką požymius, t. y. chuliganiškas pastatas. Nepaisant to, kad nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis, teismų praktikoje esant labai panašioms nusikaltimo padarymo aplinkybėms yra priteisiamos ženkliai didesnės neturtinės žalos sumos, todėl prašoma priteisti 3000 Eur neturtinės žalos suma atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijus. Todėl nuosprendis šioje dalyje turėtų būti pakeistas ir nukentėjusiojo atstovo pateiktas civilinis ieškinys priteistas pilnai.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas I. R., nukentėjusiojo įstatyminė atstovė V. L. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą tenkinti tik dalyje dėl civilinio ieškinio reikalavimų, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės L. D. atstovas advokatas M. B. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisė, kad asmens bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą, sudarydamas tokią situaciją, kurioje galėjo sukelti abejonių teismo nešališkumu. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisė į nešališką teismą yra vienas pagrindinių asmens teisių užtikrinimo principų. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Kad nekiltų abejonių, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d., teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas, nes tai sąlygoja prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje baudžiamąją bylą išnagrinėjo, vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, t. y. sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, ir priimdamas nuosprendį iš esmės visiškai nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys teisiamojo posėdžio metu buvo tik išvardyti ir jokie kiti įrodymai tiriami nebuvo, nors tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo bei įvykio liudytojų duotų parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų, o teismas, priimdamas nuosprendį, jų nepašalino bei jų nevertino. Visiškai pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog bylos aplinkybės nėra aiškios. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovė nesutiko su sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimu (b. l. 141), tačiau teismas, išklausęs kaltinamojo ir jo gynėjo bei prokuroro pozicijas nutarė bylą tirti BPK 273 straipsnio nustatyta tvarka. Nors BPK 273 straipsnyje nėra nustatyta, kad su sutrumpintu įrodymų tyrimu privalo sutikti ir nukentėjusysis, tačiau būtina sąlyga – nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neturi kelti abejonių, o šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai neleidžia tvirtinti, jog įvykio aplinkybės nekelia abejonių. Juolab, kad ir byloje dalyvavęs prokuroras nurodė, kad bylos duomenyse yra neatitikimų (b. l. 141).

Nuosprendyje nėra jokių argumentų ir motyvų, nurodoma dalis rašytinės baudžiamosios bylos medžiagos, kuri iš esmės atitinka tik L. D. parodymus dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, o kiti įrodymai, esmingai prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, nenurodomi ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai apskritai ne tik, kad nevertinti, bet ir nuosprendyje neišdėstyti, o esantys esminiai prieštaravimai neaptarti bei nepašalinti.

Taigi, teismas nesiėmė priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų ir neišdėstė jokių teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

Teisiamojo posėdžio metu L. D. parodė, kad jis su liudytojais P. ir M. buvo namo balkone ir nukentėjusysis bei su juo buvę jaunuoliai (viso keturi asmenys) prašė rūkyti, pasiūlė nusileisti į kiemą; kieme, matydamas, kad prie liudytojo P. priėjo vienas iš jaunuolių ir su žiebtuvėliu degė prie veido, o nukentėjusysis stovėjo šalia, palinko link P., sugniaužė kumščius (b. l. 140), jis (L. D.) nieko nelaukdamas trenkė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, norėdamas apginti draugą. Po suduoto smūgio visi išsiskirstė ir pabėgo. L. D. teigė, jog pamanė, kad nukentėjusysis nori pulti P. Tokie L. D. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo, liudytojų parodymams, kurie fiksuoti ikiteisminio tyrimo dokumentuose, o būtent: nukentėjusysis 2015-06-24 protokole – pareiškime, 2015-06-21 apklausos protokole nurodė, jog priėjo iš matymo pažįstami trys neblaivūs jaunuoliai ir paprašė cigarečių, pasakius, jog neturi, vienas jaunuolis sudavė vieną smūgį jam į veidą, po smūgio jis (I. L.) pabėgo (b. l. 4). 2015-06-25 liudytojo apklausos protokole E. U. parodė, jog buvo kartu su nukentėjusiuoju ir T. E., kai iš namo penkto aukšto per langą jaunuolis pradėjo šaukti - „89“ ateik čia“ (ant E. L. džemperio buvo užrašytas šis skaičius), po to iš laiptinės išėjo du vaikinai (stambesnis ir lieknesnis) ir viena panelė, stambusis jaunuolis priėjo prie I. L. ir pasakė – duok cigaretę, atsakius, - nerūkom, šis jaunuolis iš karto sudavė vieną kartą kumščiu I. L. į veidą, po to visi pabėgo (b. l. 17). Analogiškai tvirtino ir liudytojas T. E. (b. l. 19). Kartu su L. D. buvę liudytojai P. T. (b. l. 21) ir M. K. (b. l. 23-24) patvirtino, jog L. D. sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajam, tačiau teigė, jog smūgis buvo suduotas dėl to, jog L. D. pamanė, kad kiti vaikinai gali juos pulti ir, suduodamas smūgį nukentėjusiajam, taip gynė liudytoją P. T.. Tokie parodymai nurodo į akivaizdžius prieštaravimus dėl konflikto priežasčių, yra neaiški L. D. tyčia smurtauti, taip pat neaiškūs veikos motyvai ir paskatos. Todėl pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog teismas, ištyręs bylą ir nustatęs skirtingas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (būdą, motyvus ir kitas svarbias aplinkybes, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką ir pan.) nei nurodyta kaltinime, turi teisę savo iniciatyva, vadovaudamasis BPK nuostatomis, kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pakeisti. Nors yra akivaizdu, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės kelia ne vieną abejonę, tačiau teismas atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą ir nuosprendyje nevertino, nepašalino ne tik nurodytų, bet ir kitų byloje esančių bei reikšmės faktinių aplinkybių nustatymui turinčių prieštaravimų ir todėl liko pilnai neatskleistos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, L. D. veikos motyvai, paskatos.

Pirmos instancijos teismas, aukščiau paminėtais atvejais nesiėmęs įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, neištyręs ir nevertindamas įrodymų, nepasisakydamas dėl byloje esančių prieštaravimų, sukėlė abejonių dėl teismo nešališkumo. Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tokiu būdu priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu. Nuosprendis naikintinas BPK 326 str. 1 d. 4 p. pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Naujo teisminio bylos nagrinėjimo metu tirtinos bei vertintinos ir kitos apeliaciniuose skunduose nurodytos kaip nepakankamai ištirtos ir įvertintos aplinkybės.

Nukentėjusiojo atstovas advokatas I. R. prašė iš L. D. priteisti nukentėjusiojo atstovės turėtas išlaidas už advokato dalyvavimą apeliaciniame procese – susipažinimą su byla, konsultaciją, skundo parengimą, atstovavimą teisme - ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2016 m. sausio 6 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini)) 350 eurų sumai. Apeliacinės instancijos nuomone, nukentėjusiojo I. L. atstovės V. L. turėtos išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas, yra pagrindas nukentėjusiojo atstovės turėtas išlaidas dėl advokato dalyvavimo apeliaciniame procese pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš L. D. jos naudai (BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Rokiškio rajono apylinkės teismui.

Priteisti iš L. D. nukentėjusiojo I. L. atstovei pagal įstatymą V. L. 350 eurų jos turėtas išlaidas, advokato pagalbai apmokėti.