Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-03 · Administracinė byla Nr. I-503-554/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-03
Bylos Nr.
I-503-554/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00461-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algis Markevičius, Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
S. D., S. V., M. M., J. J., B. R. K., V. V., A. J., Č. J.
Advokatai
Rasa Gradauskienė
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Ik-503-554/2014.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00461-2013-1.Procesinio sprendimo kategorija: 11.2.; 11.3.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 3 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,

sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjai – A. J. ,pareiškėjos atstovui - advokatei Rasai Gradauskienei,

atsakovo - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Jūratei Sutkutei - Ambrazienei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims – S. D. , S. V. , M. M. ,trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J. , Č. J. atstovei pagal įstatymą – S. V. ,

nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims – B. R. K., V. V. , A. J. , J. J. , Č. J. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., 4 d. nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, siekiant atkurti nuosavybės teises į savo senelio P. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiškėja patikslintame skunde (b.l. 95-101) nurodė, taip pat ji ir jos atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad prareiškėja ir kiti pretendentai kompetentingai Institucijai laiku pateikė pirminius prašymus atkurti nuosavybės teises į P. J. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, kuri buvo Kauno apskrityje Zapyškio valsčiuje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose. Taip pat buvo pateikti ir nuosavybes teises bei giminystes ryšius patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja yra P. J. anūkė ir savo prašymą pateikė 1991-10-23. Ji žinojo, kad senelis valdė daug žemės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose, tačiau tikslių duomenų apie valdytą žemę nei pati pareiškėja, nei kiti pretendentai neturėjo, todėl prašymuose ir nurodė visus paminėtus kaimus. Vienintelis dokumentas buvo 1991-05-14 archyvo pažymėjimas Nr. 88-J, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senelis (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 25,2 ha žemės. Atkuriant nuosavybes teises atsakovo darbuotojai visiškai nesiaiškino, kiek iš tikrųjų ir konkrečiai kurioje vietoje iki nacionalizacijos senelis valdė žemę. 2007 metų pabaigoje, Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta pažyma Nr. R4-5530, kurioje jau nurodyta, kad senelis iki nacionalizacijos turėjo daug didesnį žemės plotą. Iš šios pažymos matyti, kad pareiškėjos senelis be 25,2 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime dar papildomai turėjo 22 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat 5 ha 24 arus (duomenys neskelbtini) kaimo bendrų ganyklų. Tokiu būdu pretendentams nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į bendrą 27,24 ha žemės plotą. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėja papildomai kreipėsi į NŽT bei prašė atkurti nuosavybės teises. NŽT 2012-10-23 raštu Nr. 78D-(14.7.104.)2106 informavo, kad nuosavybės teisės į senelio nuosavybes teise valdytą 25,20 ha žemės plotą yra jau atkurtos. Taip pat informavo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę pretendentai prašymų nepateikė ir kitų dokumentų nepateikė. Paminėtame rašte atsakovas pasiūlė kreiptis į teismą dėl terminų prašymui bei kitiems dokumentams pateikti atnaujinimo bei nurodė, kad tik atnaujinus terminus ir gavus dokumentus bus sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas.

Pareiškėja ir jos atstovė taip pat nurodė, kad įstatymo nustatytus terminus praleido dėl objektyvių priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad iki 2007 metų, kol nebuvo gauta archyvo pažymą, nebuvo tikslių duomenų apie bendrą senelio iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekį bei vietą. Šias aplinkybes patvirtina 2007-10-24 Kauno rajono apylinkes teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-0899-097/2007. Pareiškėja taip pat buvo suklaidinta dėl senelio turėtos žemės, kadangi 1991-05-14 Lietuvos valstybinio archyvo pažymoje Nr. 88-J buvo nurodytas daug mažesnis žemės kiekis ir pažymėta, jog daugiau duomenų apie žemę archyvas neturi, nors vėlesne Lietuvos centrinio valstybes archyvo pažyma Nr. R4-5530 patvirtino visiškai priešingas aplinkybes. Terminų praleidimui lemiamos įtakos turėjo nuosavybės teisių atkūrimo proceso sudėtingumas, neaiškaus žemės kiekis bei vieta, prieštaringi archyviniai duomenys. Be to, tik 2012-10-23 buvo gautas NŽT pasiūlymas kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo. Dar 1991 metų prašyme atkurti nuosavybės teises pareiškėja nurodė vietas (kelis kaimus), kur senelis galėjo turėti žemės. Pareiškėja buvo suklaidinta Lietuvos centrinio valstybes archyvo 1991 metų pažymos duomenų, nes laikė, kad seneliui priklausė tik 25,20 ha žemės ir todėl savo prašyme atkurti nuosavybes teises nurodė 25,2 ha plotą. Gavus Lietuvos centrinio valstybes archyvo pažyma Nr. R4-5530, kurioje nurodyta tikslus valdytas žemes plotas ir apie kurią turėjo žinoti atsakovas, pareiškėja tikėjosi, kad bus teisingai atkurtos nuosavybes teises į visą žemės plotą.

Atsakovas - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (b.l. 60-63, 128-131) atsakovas nurodė, taip pat teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad pagal LVAT suformuotą praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tai tokios aplinkybės, kurios yra objektyvios ir nepriklauso nuo asmens valios. Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais. Pareiškėja svarbia termino praleidimo priežastimi nurodė nežinojimą apie senelio valdytą žemę, tačiau nurodė, kad senelis (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 25,2 ha žemes, (duomenys neskelbtini) kaime - 2,8 ha žemės, konkrečiai nenurodytoje vietoje - 22 ha žemės ir (duomenys neskelbtini) kaime - 5 ha 24 arus žemės. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos centrinio valstybes archyvo 2007-11-26 pažyma Nr. R4-5530. Tai patvirtina, kad pareiškėja apie buvusio savininko turėtą žemės plotą sužinojo dar 2007 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 metais. Atsakovo ir jo atstovės nuomone, tai nėra pakankamas pagrindas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises bei nuosavybes teises patvirtinančius dokumentus, tikslu atkurti nuosavybes teises. Be to, į buvusio savininko P. J. iki nacionalizacijos valdytos 25,2 ha žemės plotą (pareiškėjai tenkančią dalį) jau atkurtos: NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-04-15 sprendimu Nr. 7S-(14.7.3.)-129 – į 0,16 ha žemės, 2011-10-28 sprendimu Nr. 7S-(14.7.3.)-460 į 0,36 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Zapyškio seniūnijoje, Kauno rajone.

Tretieji suinteresuoti asmenys teismo prašė pareiškėjos patikslintą skundą iš esmės patenkinti ir pritarė pareiškėjos bei jos atstovės išsakytiems argumentams.

Pareiškėjos patikslintas skundas patenkintinas visiškai.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 str. 1 d., taip pat iš esmės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 p., 11 p. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Įstatymo 10 str. 4 d. nustato, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio Įstatymo 17 str. nurodytoms Institucijoms. Teismas pabrėžia, kad priimdamas sprendimą šioje administracinėje byloje, vadovaujasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nuostatomis, bet ir LVAT jau suformuota nuoseklia teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). LVAT ne kartą konstatavo, jog okupacinei valdžiai 1940 metais ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990-11-15 priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti turtą natūra – gauti teisingą kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama teisinga kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laiku reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991-06-18 Aukščiausiosios Tarybos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, įsigaliojęs 1991-08-01 ir galiojęs iki 1997-01-16, Įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, taip pat 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Pagal 1991 metų įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų pradėjus atkurti nuosavybės teises Lietuvos piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007-07-05 nutarimas). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2002-11-05, 2003-03-04, 2003-03-17, 2003-07-04 nutarimai). Svarbu ir tai, kad Konstitucija įtvirtina pamatinę nuostatą, jog santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių pačiai Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003-12-03 nutarimas).

Teismui pateiktų duomenų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja yra mirusių P. J. (iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko) anūkė ir jo sūnaus - P. J. dukra (b.l. 12-14). 1991-10-23 pareiškėja Institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio iki nacionalizacijos valdytą 25,2 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, Kauno rajone (b.l. 31-32). 2006-01-26 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-150-353/2006 Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjai atnaujino terminus prašymui bei dokumentams pateikti ir dėl nuosavybės teisių į senelio 5,6 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone (TIS Liteko duomenys). 1991-05-11 Lietuvos valstybinio archyvo pažymos Nr. 88-J (b.l. 46) duomenys patvirtina, kad pareiškėjos senelis (duomenys neskelbtini) kaime iki žemės nacionalizacijos valdė 25,2 ha žemės plotą. Minėtame dokumente taip pat pažymėta, kad dalis archyvų nepilnai išlikę, dalis dokumentų iš viso neperduoti saugoti. 2007 metų lapkričio mėnesį, išnagrinėjus Kauno apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-0899-097/2007 (TIS Liteko duomenys), pareiškėjos atstovei buvo pateikta 2007-11-26 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-5530 (b.l. 16-17). Šios pažymos duomenys jau leidžia manyti, kad iki žemės nacionalizacijos pareiškėjos senelis (duomenys neskelbtini) kaime valdė 25,2 ha plotą, taip pat ir 22 ha žemės plotą bei 5,24 ha ganyklų, o (duomenys neskelbtini) kaime - 2,8 ha žemės plotą. Atsakovas patvirtino aplinkybes (jų neginčija ir pareiškėja), kad NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-04-15 sprendimu Nr. 7S-(14.7.3.)-129 – pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 0,16 ha žemės plotą ir 2011-10-28 sprendimu Nr. 7S-(14.7.3.)-460 - į 0,36 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Zapyškio seniūnijoje, Kauno rajone. 2012-10-17 prašymu pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią senelio žemę, kuri minima 2007-11-26 archyvo pažymoje Nr. R4-5530. Atsakovas 2012-10-23 raštu Nr. 78D-(14.7.104.)2106 pareiškėją informavo, kad nuosavybės teisės į jos senelio iki nacionalizacijos nuosavybes teise valdytą 25,20 ha žemės plotą pretendentams yra jau atkurtos. Valstybinė institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, pareiškėjai paminėtame rašte taip pat nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę pretendentai prašymų bei kitų duomenų nepateikė. Atsakovas pasiūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl terminų prašymui bei kitiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir, tik atnaujinus terminus, bus sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę (b.l. 18-19).

Kaip jau buvo paminėta, Įstatymo 10 str. 1 d. ir 4 d. numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Svarbiomis minėtų terminų praleidimo priežastimis pareiškėja nurodė, kad ją suklaidino archyvinės pažymos apie skirtingą žemės kiekį. Paskutinė pažyma buvo gauta tik 2007 metų lapkričio mėnesį, o pirmojoje 1991 metų pažymoje buvo nurodyta, jog daugiau duomenų apie žemę (išskyrus 25,2 ha) nėra. Iš dalies įtakos turėjo ir nežinojimas apie būtinumą pateikti papildomą prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybę bei giminystę patvirtinančius dokumentus, taip pat Institucijos nepadėjimas jai įgyvendinti savo teisių. Teismas vertina tai, kad Įstatymo normose nėra įtvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo bei protingumo principuose įtvirtintais kriterijais, taip pat ir šiuo klausimu suformuota LVAT praktika (ABTĮ str. 5 d., 6 d., 13 str., 20 str.). Nežinojimas apie būtinumą pateikti papildomą prašymą bei nuosavybės ir giminystės dokumentus pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas gali vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises (LVAT 2008-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1516/2008 ir kt.). Pareiškėja ir jos atstovė tvirtina, jog apie tokį būtinumą (patikslinto prašymo ir dokumentų padavimą) ji sužinojo tik iš 2012-10-23 Institucijos rašto (b.l. 18-19). Teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja nuo pirminio prašymo padavimo momento (1991-10-23) aktyviai su kitais pretendentais dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese (jos atžvilgiu 2011 metais priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo)(b.l. 130), iškilusius ginčus sprendė teismine tvarka (TIS Liteko duomenys). Pateikti duomenys nepaneigia pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad tik iš 2007-11-26 archyvinės pažymos (b.l. 16-17) ji sužinojo apie galimai didesnį žemės plotą, kurį iki nacionalizacijos valdė jos senelis, nors 1991-05-11 archyvinė pažyma (b.l.46) nurodė daug mažesnį žemės kiekį. Atkreiptinas dėmesys, kad terminams įtakos turėjo ir nevienareikšmiški teismo sprendimai Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0899-097/2007 (TIS Liteko duomenys). Be to, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti Institucija iš esmės iki 2012-10-23 (b.l. 18-19) nedavė išsamaus atsakymo pareiškėjai dėl tolimesnio nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigos ir tuo, kaip viešojo administravimo subjektas, nepadėjo įgyvendinti pareiškėjai jos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos ir jos atstovės nurodytas aplinkybes. Teismas pabrėžia ir tai, jog visuotinai teisėje taikomas protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja pažeidė paminėtas nuostatas. Teisės aktai nuo tokios pareigos taip pat neatleidžia ir viešojo administravimo institucijų darbuotojų (šiuo atveju NŽT, anksčiau – Kauno AVA). Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje turi būti vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Kaip jau buvo paminėta, tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis (pareiškėją) veikti pagal įstatymus, bet ir patį atsakovą veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (LVAT 2010-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010, 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011 ir kt.). Teismas akcentuoja, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo nuolat vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 str. įtvirtintais imperatyviais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo principais. NŽT (anksčiau - Kauno AVA) taip pat privalo savo veikloje vadovautis ir visuotinai priimtu konstituciniu principu – valdžios institucijos tarnauja žmogui. Imama domėn ir tai, jog pareiškėja iš esmės pasitikėjo Institucijos atstovų paaiškinimais bei raštais, ji nėra teisininkė, nuosavybės teisių atkūrimo procesas reglamentuotas gana sudėtingai, vyko dažnas teisinės bazės koregavimas. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes bei teisingumo, protingumo principų turinį, taip pat į administracinių teismų praktikoje suformuotą nuostatą, jog visos abejonės vertinamos skundą (pareiškimą) padavusio asmens naudai bei įvertinant tai, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nėra, tikėtina pareiškėjos tvirtinimu ir to pasėkoje darytina išvada, jog pareiškėja apie būtinumą pateikti papildomą prašymą bei dokumentus tinkamai Institucijos buvo informuota tik 2012 pabaigoje (ABTĮ 57 str.). Atsakovas paminėtame rašte (b.l. 18-19) taip pat nurodė pareiškėjai, kad tik atnaujinus Įstatymo 10 str. 1 d., 4 d. numatytus terminus, Institucija vertins pareiškėjos naujai pateiktus dokumentus 1997-09-29 LRV nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos normų (13 p.) pagrindu ir priims atitinkamą sprendimą. Dėl to nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėja nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos nurodytos terminų praleidimo aplinkybės pripažintinos objektyviomis kliūtimis paduoti atitinkamą papildomą prašymą ir pateikti atitinkamus dokumentus Institucijai, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl pareiškėjos prašymas dėl įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo patenkintinas (ABTĮ 57 str.). Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus, kuriuos įgyvendinant Įstatymo 10 str. nustatyti terminai iš naikinamųjų buvo pakeisti į atnaujinamuosius, vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, pareiškėjos nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti jos subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str., LVAT 2009-04-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-506/2009, 2013-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-246/2013 ir kt.). Taip pat nustatytinas protingas terminas per kurį pareiškėja Institucijai turi teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas negali tęstis iki begalybės laike (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2010-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-93/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. J. patikslintą skundą patenkinti visiškai.

Atnaujinti A. J. 4 (keturiems) mėnesiams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., 4 d. numatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, siekiant atkurti nuosavybės teises į savo senelio P. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Algis MarkevičiusJolanta MedvedevienėAudrius Grauželis