- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-16
- Bylos Nr.
- 2-995/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Rimvydas Norkus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-499-577/2012 pagal nurodytos pareiškėjos skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Virgera“ kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, suinteresuoti asmenys – bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas „Snoras“, uždaroji akcinė bendrovė „Resort properties“, valstybės įmonė „Turto bankas“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Virgera“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“, o to paties teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi UAB „Virgera“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėja (UAB „Virgera“ kreditorė, turinti 65 878,60 Lt dydžio finansinį reikalavimą) V. Z. kreipėsi į teismą su skundu dėl 2011 m. birželio 16 d. BUAB „Virgera“ kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2 panaikinimo, kuriuo nutarta varžytynėse neparduotą bankrutavusios įmonės turtą, įkeistą AB bankui „Snoras“ (toliau – Bankas), perduoti hipotekos kreditoriui už paskutinių varžytynių kainą, t. y. už 2 064 000 Lt (1 b. t., 1-7 l.).
Pareiškėja skunde (pavadintame ieškiniu) nurodė, kad paminėtas nutarimas yra neteisėtas, prieštaraujantis Įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ), bankroto teisės principams, pažeidžiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei kreditorės interesus, todėl pripažintinas negaliojančiu. Pareiškėjos teigimu, nutarimu nuspręsta BUAB „Virgera“ turtą parduoti už nepagrįstai mažą kainą, o tai pažeidžia ĮBĮ 33 straipsnio nuostatas, pagal kurias bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduotas kuo didesne kaina, bei kreditorių interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus. Taip pat pareiškėja nurodė, jog perduodamo Bankui turto vertė negali būti grindžiama 2007 m. gegužės 29 d. UAB „Inreal“ turto rinkos vertės nustatymo pažyma Nr. I-05-611, kadangi prieš 4 metus nustatyta šio turto vertė nebeatitinka šiuo metu esančios jo rinkos kainos. Juolab kad, 2008 m. rugpjūčio 11 d. atlikus paminėto turto vertinimą, pagal UAB „ŽIA valda real estate“ preliminarią išvadą dėl turto vertės Nr. VPI/2008/11-25, nustatyta beveik pusantro karto didesnė Bankui perduodamo turto vertė (4 200 000 Lt). Be to, pareiškėjos nuomone, skundžiamas nutarimas pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principus, kadangi šis nutarimas tenkina tik vieno BUAB „Virgera“ kreditoriaus – Banko, turinčio 95 procentus finansinių reikalavimų, interesus.
Suinteresuotas asmuo UAB „Resort properties“ sutiko su pareiškėjos V. Z. pareiškimu (2 b. t., 34 l.).
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys AB bankas „Snoras“, VSDFV Alytaus skyrius, VĮ „Turto bankas“ bei BUAB „Virgera“ prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą (1 b. t., 68-72, 155-157 l.; 2 b. t., 37, 57-59 l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjos V. Z. skundą (2 b. t., 60-64 l.).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatytas įkeisto bankrutavusios įmonės turto pardavimas iš varžytynių. Be to, įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pagal kurią įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už jose nustatytą pradinę pardavimo kainą. Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog paminėta įstatymo nuostata negali būti aiškinama taip, kad vėlesnėse varžytynėse, tuo atveju, kai įkeistas turtas nenuperkamas, negali būti mažinama tokio turto pardavimo kaina, o hipotekos kreditorius gali perimti turtą ta kaina, kurią lemia jo pardavimo metu esanti rinka ir būtent tuo momentu, kai jis realizuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2010).
Teismo teigimu, Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos aprašo, Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“ patvirtinto Aprašo 29-34 punktuose nustatytos bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos analizė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, taikant paminėtas normas, ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindo teigti, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl turto perdavimo hipotekos kreditoriui už varžytynėse neparduoto turto kainą atitinka įstatymo reikalavimus.
Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BUAB „Virgera“ nekilnojamąjį turtą buvo bandoma parduoti keturis kartus, kurių metu turto kaina buvo mažinama, tačiau neatsirado nė vienas pirkėjas, todėl padarė išvadą, kad kreditorių susirinkimas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir siekė parduoti turtą kuo didesne kaina, o pareiškėjos nurodytas procedūrinis pažeidimas dėl ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje numatyto 20 dienų termino, per kurį administratorius turėjo kreiptis į hipotekos kreditorių, praleidimo, nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to buvo pažeistos kreditorės teisės ir interesai, kad bankrutavusios įmonės turtas buvo perduotas už mažesnę nei realiai buvo turto kainą.
Dėl aukščiau nurodyto teismas sprendė, kad teisėtas BUAB „Virgera“ 2011 m. birželio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas antru darbotvarkės klausimu, už kurį balsavo dauguma kreditorių, turinčių 95,17 proc. teismo patvirtintų finansinių reikalavimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja (kreditorė) V. Z. prašo: 1) paskirti teismo ekspertizę dėl turto vertės nustatymo, ją atlikti pavesti teismo ekspertui Darijui Grigui; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti negaliojančiu 2011 m. birželio 16 d. BUAB „Virgera“ kreditorių susirinkimo nutarimą 2 darbotvarkės klausimu; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 b. t., 74-84 l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176-178 str.), bei pareiškėjos procesinę teisę teikti įrodymus (CPK 42 str. 1 d.), kadangi pareiškėja, teismui atmetus jo atstovės prašymą dėl liudijimo išdavimo pareiškėjai apie teisę jai ir jos pasirinktiems turto vertintojams apžiūrėti Bankui perduodamą BUAB „Virgera“ turtą, fotografuoti patalpas ir atlikti kitus veiksmus, būtinus tinkamam ir teisingam paminėto turto vertinimui ir vertinimo ataskaitos parengimui, neturėjo galimybės pateikti teismui turto vertinimo ataskaitos. Be to, apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl teismo ekspertizės paskyrimo, nors, byloje esant prieštaringiems įrodymams dėl perduodamo turto vertės, eksperto išvada būtų vienintelė objektyvi įrodinėjimo priemonė (CPK 212 str.). Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išsiaiškino aplinkybes dėl BUAB „Virgera“ turto, perduodamo Bankui, rinkos vertės. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 str.) bei šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), neleisdamas pareiškėjai teikti įrodymų (nepagrįstai neskyrė ekspertizės, neišdavė teismo liudijimo), pagrindžiančių jos reikalavimus, ir ginti pažeistas teises bei įrodyti tiesą; taip pat pažeidė teisės į teisminę gynybą principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., CPK 5 str.), kadangi dėl procesinės teisės normų pažeidimo priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą nutartį.Apygardos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bankrutavusios įmonės turto perdavimo hipotekos kreditoriui procedūras, bei padarė nepagrįstą išvadą, kad skundžiamas teismo nutarimas atitinka įstatymo reikalavimus. BUAB „Virgera“ administratoriui ir Bankui, kaip hipotekos kreditoriui, ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatytu terminu nepasinaudojus savo teisėmis pasiūlyti/perimti BUAB „Virgera“ Bankui įkeistą turtą už varžytynių pradinę pardavimo kainą be kreditorių susirinkimo pritarimo, nurodytas administratoriaus ir Banko neveikimas pripažįstamas kaip hipotekos kreditoriaus atsisakymas perimti šį turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, o tokiu atveju teisė nuspręsti dėl tolimesnės varžytynėse neparduoto turto pardavimo tvarkos ir kainos pereina kreditorių susirinkimui pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį ir Aprašo 32-33 punktus.Kilus ginčui dėl BUAB „Virgera“ turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos, įmonės bankroto administratorius turėjo organizuoti parduodamo turto įvertinimą, pagal įstatymo analogiją taikydamas bendrąsias priverstinio vykdymo taisykles dėl areštuoto turto įkainojimo (CPK 3 str. 6 d., 681 str. 1 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011, 2011 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011, 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2495/2011).Byloje nėra patikimų duomenų, sudarančių pagrindo teigti, jog Bankas BUAB „Virgera“ turtą perima ta kaina, kurią lemia jo perdavimo momentu esanti rinka, todėl paminėto turto perdavimo kaina Bankui yra nepagrįsta ir neatitinkanti CK 1.5 straipsnyje nurodytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (ĮBĮ 33 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2010). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditorių susirinkimas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir siekė parduoti turtą kuo didesne kaina, kadangi šio turto pardavimas varžytynėse ir trukmė nuo varžytynių iki jo perdavimo Bankui (9 mėnesiai) įrodo, jog nebuvo siekiama jį parduoti kuo didesne kaina, o tai neatitinka ĮBĮ 33 straipsnio nuostatos, kad bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduotas kuo didesne kaina, ir pažeidžia BUAB „Virgera“ kreditorių teises bei interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto.Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla, kadangi, nepaskyrus ekspertizės, negalėjo būti įrodyta reikšminga bylai aplinkybė, kad BUAB „Virgera“ turtas Bankui buvo perleistas už kainą, kuri yra mažesnė nei šio turto rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas (tarp jų – procesinės teisės klaidas); be to, turi pareigą iš naujo tirti byloje esančius įrodymus. Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų neužtenka, todėl skirtina teismo ekspertizė, ekspertui pateikiant klausimą: „Kokia buvo BUAB „Virgera“ nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, Kareivių g. 19, kurį kreditorių susirinkimo nutarimu dėl BUAB „Virgera“ varžytynėse neparduoto turto perdavimo hipotekos kreditoriui AB bankui „Snoras“ nuspręsta perduoti Bankui už 2 064 000 Lt kainą, rinkos vertė 2011 m. birželio 16 d.“, ekspertu paskiriant teismo ekspertą Darijų Grigą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoto asmens BUAB „Virgera“ administratorius prašo jį atmesti (2 b. t., 89-91 l.). Administratorius nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantė be pagrindo teigia, kad BUAB „Virgera“ turtas Bankui buvo perduotas už nepagrįstai mažą kainą. Administratoriaus teigimu, paminėto turto nepardavus dvejose varžytynėse (neatsiradus nė vienam pirkėjui), akivaizdu, kad šio turto rinkos kaina negalėjo būti didesnė už administratoriaus pasiūlytą kainą; juolab kad turto rinkos kaina yra tokia kaina, už kurią daiktas yra nuperkamas, o ne kuria įvertinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1767/2011). Be to, administratoriaus nuomone, pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui yra nustatytas 20 dienų terminas nuo varžytynių dienos kreiptis su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, o šiuo atveju BUAB „Virgera“ turtas varžytynėse buvo neparduotas, kadangi jose nedalyvavo nė vienas pirkėjos, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, jog administratorius pažeidė ĮBĮ nustatytą bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarką.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Alytaus skyrius prašo jį atmesti (2 b. t., 92-95 l.). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad BUAB „Virgera“ turto nepavyko parduoti jau 4 kartus, kaina buvo mažinama, tačiau neatsirado nė vienas pirkėjas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta turto kaina yra neprotingai maža, pažeidžia kreditorių interesus ir bankroto procedūros tikslą – kuo greičiau užbaigti bankroto procedūras, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl turto ekspertizės paskyrimo. Suinteresuotas asmuo pažymi, jog ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje numatyta hipotekos kreditoriaus teisė, bet ne pareiga kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą, o šioje teisės normoje numatytas 20 dienų termino praleidimas neturėtų būti laikomas procedūriniu pažeidimu, nes tai nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų.
Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo BAB bankas „Snoras“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį bei netenkinti apeliantės prašymo dėl ekspertizės skyrimo (2 b. t., 97-104 l.). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų ir rašytinių įrodymų, kuriais remdamasis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o ieškovė, teikdama prašymus dėl teismo leidimo išdavimo ir ekspertizės paskyrimo, nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir taip stengiasi vilkinti bylos nagrinėjimą. Suinteresuoto asmens nuomone, atskirajame skunde apeliantė vadovaujasi teismų nutartimis, priimtomis bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos byloje, todėl jomis nėra pagrindo vadovautis. BAB bankas „Snoras“ atstovas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 26 d. civilinėje byloje Nr. 2-230/2012 yra nurodęs, jog hipotekos kreditorius neprivalo per 20 dienų kreiptis į kreditorių susirinkimą du pasiūlymu perimti neparduotą įkeistą turtą; be to, nėra numatytas ir terminas, per kurį kreditorius turi duoti atsakymą administratoriui dėl įkeistos turto perėmimo. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas, vispusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė ĮBĮ 33 straipsnio bei Aprašo 31-34 punktų nuostatas ir pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus. Taip pat jis nurodo, jog BUAB „Virgera“ turtą buvo bandoma parduoti nuo 2008 metų pabaigos, jį stengiantis realizuoti ne tik varžytynėse, bet ir prieš jas ir po varžytynių, tačiau iki šiol neatsirado nė vieno pirkėjo, dėl ko šis turtas negali būti parduotas už didesnę nei 2 064 000 Lt kainą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos V. Z. skundas dėl BUAB „Virgera“ 2011 m. birželio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbotvarkės klausimu, pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str. 2-3 d., 338 str.).
Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintą „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašą“ (pakeistą 2008 m. sausio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 60), toliau – Aprašas), pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui; įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse; nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str. 1 d. 3 p.).
Aprašo 31 punkto nuostatomis, neparduotą įkeistą turtą varžytynių vykdytojas per 3 darbo dienas po bet kurių neįvykusių varžytynių raštu pasiūlo perimti įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimą sprendžia kreditorių susirinkimas (Aprašo 32-33 p.). Tada kreditorių susirinkimas gali nutarti, kaip panaudoti bet kurį turtą, tarp jo ir neparduotą bei neperduotą įkaito turėtojui, Aprašo 34 punkte nurodytais būdais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 33 straipsnio 5 dalies nuostatos nereiškia, jog hipotekos kreditorius tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nustato kainą, kuria varžytynėse ar aukcione realizuojamas įkeistas turtas, neturi teisės perimti turtą ta kaina, kuria jis nenupirktas, hipotekos kreditorius gali perimti turtą ta kaina, kurią lemia jo pardavimo metu esanti rinka ir būtent tuo momentu, kai jis realizuojamas; taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai varžytynės laikomos neįvykusiomis dėl sąlygų, nustatytų Aprašo 28.1. (jeigu jose nedalyvavo nė vienas pirkėjas) ir 28.2 punktuose, buvimo ar nebuvimo, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius turi teisę perimti parduodamą įkeistą turtą ta kaina, kuri nustatyta varžytynėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmojo kreditorių susirinkimo metu (2010 m. balandžio 14 d.) buvo nutarta iš varžytynių parduoti Bankui įkeistą BUAB „Virgera“ turtą, nustatant jo pradinę kainą – 2 948 000 Lt (1 b. t., 86-89 l.), tačiau nurodytas turtas nebuvo parduotas, kadangi nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse neatsirado nė vieno pirkėjo. Todėl 2010 m. rugpjūčio 17 d. įvykusio antrojo kreditorių susirinkimo metu buvo nustatyta nauja parduodamo turto kaina – 2 064 000 Lt (1 b. t., 20-21 l.), tačiau ir šių naujų pirmųjų bei antrųjų varžytynių metu neatsirado nė vieno asmens, norinčio įsigyti šį turtą. 2011 m. kovo 7 d. BUAB „Virgera“ administratorius pasiūlė hipotekos kreditoriui – AB bankui „Snoras“ perimti Bankui įkeistą turtą už 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreditorių susirinkime patvirtinta šio turto pardavimo antrosiose varžytynėse kainą – 2 064 000 Lt (1 b. t., 96 l.). 2011 m. birželio 2 d. Bankui sutikus perimti nuosavybėn iš varžytynių neparduotą BUAB „Virgera“ turtą už paskutinių varžytynių kainą, t. y. 2 064 000 Lt, bankrutavusios įmonės 2011 m. birželio 16 d. kreditorių susirinkimas, balsų dauguma (95,17 proc. balsavo „už“, 2,32 proc. – „prieš“), priėmė nutarimą (toliau – ginčo nutarimas) paminėtą turtą perduoti Bankui už 2 064 000 Lt (1 b. t., 22-25 l.). Apeliantės nuomone, paminėtas kreditorių susirinkimo nutarimas yra neteisėtas, dėl ko pripažintinas negaliojančiu.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, tinkamai išaiškindamas bei pritaikydamas civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas.
Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai konstatavo, kad ginčo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Aukščiau minėta, jog įkeisto bankrutavusios įmonės turto nepardavus varžytynėse, įmonės bankroto administratorius pasiūlo paminėtą turtą perimti hipotekos kreditoriui (Aprašo 31 p.), o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, hipotekos kreditorius turi teisę perimti parduodamą įkeistą turtą ta kaina, kuri nustatyta varžytynėse. Nors nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nesilaikė Aprašo 31 punkte numatyto termino (3 darbo dienos po neįvykusių varžytynių) pasiūlyti perimti hipotekos kreditoriui varžytynėse neparduotą turtą, o Bankas pats nesikreipė į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šį turtą, kaip tai numatyta ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje, tačiau paminėtų procedūrinių terminų nesilaikymas nesudaro pagrindo ginčo nutarimą pripažinti negaliojančiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašo 33 punktas suteikia bendrąją kompetenciją kreditorių susirinkimui spręsti, kaip elgtis su antrosiose varžytynėse neparduotu turtu, neribodamas tokios kreditorių susirinkimo kompetencijos realizavimo jokiu terminu: kreditorių susirinkimas be kita ko gali perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka arba kitaip disponuoti turtu (Aprašo 34.3 – 34.4. punktai). Kreditorių susirinkimas skundžiamu nutarimu realizavo savo kompetenciją, nustatytą Aprašo 33 punkte. Tai, jog nebuvo laikytasi Aprašo 31 punkte nustatytų terminų nereiškia, jog paneigiama kreditorių susirinkimo kompetencija spręsti Aprašo 33 punkte nustatytus klausimus. Jei bankroto administratorius, remdamasis Aprašo 31 punktu ir laikydamasis jame nustatytų terminų būtų pasiūlęs hipotekos kreditoriui perimti neparduotą turtą ir šis būtų išreiškęs tokį sutikimą, tai kreditorių susirinkimo nutarimas dėl turto perdavimo net nebūtų buvęs reikalingas. Nagrinėjamu atveju tokių terminų nebuvo laikytasi, todėl kreditorių susirinkimas, remdamasis Aprašo 33 punktu, sprendė įkeisto ir varžytynėse neparduoto turto likimą.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog kreditorių susirinkimas ėmėsi visų įmanomų priemonių ir siekė parduoti BUAB „Virgera“ Bankui įkeistą turtą kuo didesne kaina – šį turtą kreditorių susirinkimas bandė parduoti 4 varžytynėse, tačiau nė vienose neatsirado pirkėjo, norinčio įsigyti nurodytą turtą už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą. Dvejose varžytynėse (antrosiose ir pakartotinėse antrosiose) įmonės turtas buvo pardavinėjamas už tą pačią kainą, už kurią jį sutiko perimti Bankas, t. y. 2 064 000 Lt, ir kuri buvo nustatyta BUAB „Virgera“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreditorių susirinkime. Pažymėtina, kad apeliantė neskundė ir neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo patvirtinta nurodyta turto kaina, nors dabar teigia, jog ši kaina neatitinka tikrosios turto rinkos vertė, o bankroto administratorius turėjo imtis priemonių nustatyti tikrąją turto rinkos kainą.
BUAB „Virgera“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai nurodė, kad turto rinkos kaina yra tokia kaina, už kurią daiktas nuperkamas, o ne kuria įvertinamas. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2012). Tai, kad turtas nebuvo parduotas varžytynėse už pradinę kainą paprastai rodo, kad jo kaina buvo per didelė, su sąlyga, kad varžytynės vyko skaidriai ir nebuvo kitų kliūčių potencialių pirkėjų konkurencijai. Apeliantė nenurodo ir bylos medžiaga nepatvirtina, kad varžytynės būtų vykusios neskaidriai ar kad būtų kitokių jų organizavimo trūkumų. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina visokeriopas pastangas realizuoti įkeistą turtą.
Byloje nėra duomenų, kad potencialus pirkėjas norėjo ar norėtų įsigyti parduodamą BUAB „Virgera“ turtą didesne nei 2 064 000 Lt kaina, todėl net ir nustačius galimą didesnę šio turto rinkos kainą, nebūtų pirkėjo, kuris bankrutavusios įmonės turtą įsigytų didesne kaina nei Bankas (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Dėl pasakyto apeliantė be pagrindo teigia, kad BUAB „Virgera“ turto perdavimo Bankui kaina yra nepagrįsta ir neatitinkanti teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, o pirmosios instancijos teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymų dėl teismo leidimo išdavimo ir teismo ekspertizės paskyrimo.
Iš aukščiau nurodytų argumentų matyti, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 176-178 str.), bei pareiškėjos procesinę teisę teikti įrodymus (CPK 42 str. 1 d.), taip pat kad pažeidė rungimosi principą bei šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12 str., 17 str.) ir jos teisę į teisminę gynybą.
Dėl pasakyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 263 str., 329 str., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.