Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M-Oil Trading Gmbh apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. dalinio sprendimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Trucking Logistics“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios bendrovės M-Oil Trading Gmbh ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Trucking Logistics“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinyje pareikštus reikalavimus išsprendė dviem etapais – 2016 m. birželio 6 d. daliniu sprendimu ir 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu. Jie abu skirtingu laiku buvo apskųsti apeliacine tvarka, todėl ir apeliacinės instancijos teisme suformuotos dvi atskiros bylos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tai iš esmės yra viena byla, dėl abiejų sprendimų pasisako viename procesiniame dokumente. Absoliučių skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimų negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, šiuo aspektu jokių argumentų šalys ir nėra nurodžiusios.Byloje nustatyta, kad ieškovė sutartiniais pagrindais įvairių šalių transporto įmonėms Europos šalyse per M-Oil atsiskaitymo kortelę teikė atsiskaitymo už kurą ir krovininių automobilių vinjetes (teisę naudotis keliais, tuneliais) ir su tuo susijusias paslaugas. Atsakovė, kuriai 2012 m. birželio 4 d. iškelta bankroto byla, buvo viena iš ieškovės klientų. Po bankroto bylos iškėlimo ieškovė vykdė savo veiklą.Šioje byloje kilo ginčas tarp skirtingų ES šalių subjektų dėl atsiskaitymų pagal paslaugų sutartį, taigi, ginčas yra su tarptautiniu elementu. Todėl visų pirma aktualus klausimas dėl taikytinos teisės, nes dėl to šalys nėra susitarusios (dėl šios aplinkybės, o taip pat ir dėl paslaugų teisinių santykių kvalifikavimo ginčo nėra).

Dėl ginčo sprendimui taikytinos teisės

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė ieškovei pateikė paraišką M-Oil kortelei gauti 2008 m. gruodžio 1 d. Tuomet sutartinėms prievolėms taikytina teisė turėjo būti nustatoma pagal 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija). Pažymėtina, kad ją (Romos konvenciją) nuo 2009 m. gruodžio 17 d. pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I). Pastarojo reglamento 4 straipsnio 1 dalies b) punkte yra nustatyta, kad paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos teisė. Taigi pagal šią reglamento nuostatą ginčo sprendimui turėtų būti taikoma Austrijos Respublikos teisė. Romos konvencijoje tokios aiškios taisyklės dėl paslaugų sutartims taikytinos teisės nebuvo suformuluota. Šios konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė, o labiausiai su prievole pagal sutartį laikoma susijusia valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, turinčios įvykdyti sutarčiai būdingiausią prievolę, gyvenamoji vieta (Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalis). Minėta nuostata netaikoma tuo atveju, jei iš bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe (Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalis). Pagal paslaugų sutartį būdingiausia pareiga, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina būtent paslaugos teikėjo pareiga suteikti paslaugas. Todėl darytina išvada, kad ir pagal Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalį ginčui taikytina paslaugų teikėjo (ieškovės) valstybės - Austrijos Respublikos - teisė.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo (dėl dalinio sprendimo)

Pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime spręstą ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės 11 713,21 Eur sumą, kuri nurodyta kaip skola ieškovei atsakovės pateiktame 2010 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugpjūčio 30 d. apyvartos žiniaraštyje ( 40 443,38 Lt) (1 t., b.l. 132-140). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad likusi reikalavimo dalis atmesta nepagrįstai.Byloje tarp šalių faktiškai ir nėra ginčo dėl to, kad pagal šią reikalavimų dalį pagrindžiančias sąskaitas paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Tokia pati išvada taip pat darytina iš paminėto apyvartos žiniaraščio, kuriame yra įtrauktos iš esmės visos ieškovės atsakovei teiktos sąskaitos. Iš jo taip pat matyti, kad tik dėl to, jog atsakovė 2013 m. gruodžio mėnesio eilutėje nurodė 98 404,80 Lt debetą, t.y. faktiškai sumažino skolą remdamasi jos išrašyta 2013 m. balandžio 30 d. sąskaita 28 500 Eur sumai dėl (neva) padarytos žalos, susijusios su kortelių užblokavimu, atsakovės įsiskolinimo apimtis apyvartos žiniaraštyje liko tik teismo priteistos sumos dydžio. Jei toks įrašas apyvartos žiniaraštyje nebūtų padarytas, pagal jo duomenis atsakovės skola ieškovei ir būtų beveik visa prašoma priteisti suma - 40 213,21 Eur. Pažymėtina, kad ir pats teismas pripažino, jog ieškovės pateiktos sąskaitos yra įtrauktos į žiniaraštį ir pagrįstos, bet neapmokėtos. Taip pat pripažino ir tai, kad atsakovė savo žalos atlyginimo reikalavimo teisės neįrodė ir dėl patirtos žalos galėtų kreiptis reikšdama kreditinius reikalavimus bankrutuojančiai ieškovei Austrijos Respublikos federalinio įstatymo apie bankroto procedūrą tvarka.Pagal Austrijos Respublikos (beje, kaip ir Lietuvos) įstatymus bankroto atveju įmonių tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi, kai bankroto kreditorius tapo bankroto masės skolininku tik po bankroto paskelbimo arba reikalavimas skolininkui gautas po bankroto paskelbimo (Austrijos Respublikos federalinio įstatymo apie bankroto procedūrą 20 straipsnio 1 dalis) (1 t., b.l. 191-192). Taigi, įskaitymas, net jei atsakovė turėtų priešpriešinį galiojantį apibrėžtą piniginį reikalavimą ieškovei, apskritai nebūtų galimas jau vien dėl to, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, o šioje byloje, kaip minėta, ir tokios (žalos atlyginimo) reikalavimo teisės, o juo labiau, aiškiai apibrėžtos, atsakovė neįrodė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės apyvartos žiniaraščio išrašas patvirtina, kad atsakovė mokėdavo ne pagal pateiktas sąskaitas, o kai susikaupdavo daugiau sąskaitų. Todėl sprendė, kad susiklosčius tokiai verslo praktikai nesąžininga ir neteisinga skolos dydį nustatyti tik pagal paskutines neapmokėtas sąskaitas (CK 1.5 str.). Tačiau net ir visų atsiskaitymų vertinimo kontekste tokia teismo išvada negalėtų būti laikoma pagrįsta, nes apyvartos žiniaraštis, kaip minėta, apima tik laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d., o ne visą – nuo 2008 m. pabaigos tiek iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tiek po to ieškovei tęsiant savo veiklą - šalių santykių laikotarpį. Be to, teismo išvada tik dėl 11 713,21 Eur skolos negali būti laikoma pagrįsta ir dėl nurodytų nutarties 19 punkte aplinkybių – kaip minėta, pagal apyvartos žiniaraštį, jei atsakovė nebūtų išrašiusi ieškovei sąskaitos 28 500 Eur sumai, atsakovės neapmokėtų sąskaitų suma būtų 40 213,21 Eur. Taigi, skirtumas nuo reikalaujamos priteisti sumos (41 212,45 Eur) būtų tik 999,25 Eur - pagal į apyvartos žiniaraštį neįtrauktą 2013 m. balandžio 11 d. sąskaitą Nr. 201253022 (1 t., b.l. 26-28).Atsakovė neigia gavusi pastarąją sąskaitą. Nurodo, kad ši sąskaita, skirtingai negu visos kitos sąskaitos, nėra įtraukta į apyvartos žiniaraštį, skirtumas tarp jos išrašymo datos ir paslaugų suteikimo datos yra didesnis nei paprastai pagal kitas ieškovės teiktas atsakovei sąskaitas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, turint galvoje, kad kitos sąskaitos yra įtrauktos į apyvartos žiniaraštį, iš tikrųjų kelia tam tikrų abejonių dėl aptariamos sąskaitos pateikimo fakto. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ši sąskaita atsakovei buvo pateikta anksčiau nei ji pateikta į nagrinėjamą bylą. Kita vertus, nėra pakankamo pagrindo abejoti, kad pagal atsakovės identifikacinį kliento Nr. 13047 išduotas korteles sąskaitoje nurodytomis paslaugomis Italijoje ir Prancūzijoje buvo naudotasi. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad už jas atsakovė taip pat privalo atsiskaityti, tik nuo šioje sąskaitoje nurodytos sumos, skirtingai nei nuo kitų, apskaičiuotinas palūkanų dydis (apie tai – žemiau nutartyje). Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas daliniame sprendime šį ieškovės reikalavimą tik iš dalies, nepagrįstai vadovavosi vien atsakovės pripažįstama skolos suma nevertindamas šio pripažinimo kitų reikšmingų įrodymų kontekste (CPK 185 str.), ir pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovei turėjo būti priteista visa jos prašoma suma, pagrįstais. Pripažintini iš esmės pagrįstais ir ieškovės argumentai dėl palūkanų priteisimo. Tikslindama reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, ieškovė, remdamasi Austrijos Respublikos teise, prašė priteisti palūkanas pagal atskiras sąskaitas už praleistą jose nurodytą apmokėjimo terminą (2 t., b.l. 15-160). Teismas sprendė, kad tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal Austrijos teisę palūkanos yra neprotingai didelės, atsakovė prievoles vykdė, todėl sumažino jų dydį. Tačiau ieškovė yra pateikusi įrodymus, kad pagal įstatymą - Austrijos verslo kodekso 456 straipsnį tarp įmonių (verslininkų) susidarančioms piniginėms prievolėms taikytina 8 proc. metinė palūkanų norma prie jos pridedant kas pusę metų kintančią bazinę palūkanų normą ir atitinkamus procentų tarifus sandoriams, sudarytiems iki 2013 m. kovo 16 d. (2 t., b.l. 17-22). Šiuo atveju pačios šalys dėl palūkanų dydžio nebuvo susitarusios. Teismas jokių argumentų, kuriais pagrįstų Austrijos Respublikos teisės kontekste įstatymu nustatytų palūkanų dydžio mažinimo galimybę, nenurodė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad mažinti palūkanas nebuvo pagrindo. Kaip minėta nutarties 22 punkte, byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog 2013 m. balandžio 11 d. sąskaita atsakovei tuomet ir buvo pateikta. Joje yra numatytas 10 dienų apmokėjimo terminas (2013 m. balandžio 24 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovės palūkanos pagal šią sąskaitą priteistinos skaičiuojant 10 dienų apmokėjimo terminą nuo jos pateikimo į bylą – 2015 m. gruodžio 13 d.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo (dėl sprendimo)

Šiuo sprendimu teismas išsprendė ieškinio reikalavimą dėl 2 225,15 Eur skolos pagal ieškovei perleistą Consorzio M-Oil Service Italia (toliau – Konsorciumas) reikalavimo teisę (2012 m. spalio 23 d. sąskaita Nr. V-12.01816, 2012 m. lapkričio 8 d. sąskaita Nr. V-12.01979, 2012 m. lapkričio 23 d. sąskaita Nr. V-12.012130, 2012 m. gruodžio 23 d. sąskaita Nr. V-12.02375) ir jį tenkino. Atsakovė nurodo, kad visi atsiskaitymai, nepaisant to, kad ji 2009 m. sausio 15 d. tapo Konsorciumo nare, vyko tik per ieškovę, todėl visos galimos Konsorciumo sąskaitos buvo integruotos į ieškovės pateiktas sąskaitas. Be to, VIACARD kortelės buvo suteiktos atsakovės turėtiems automobiliams su vienokiais valstybiniais numeriais, šiuos automobilius atsakovė pardavė (taigi, ir naudotis jais negalėjo), o paslaugos buvo suteiktos automobiliams, kurių valstybiniai numeriai yra kitokie (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dėl pastarųjų automobilių jokių sutarčių nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegija atsakovės tokius argumentus nepripažįsta pagrįstais.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog faktas, kad kai kurie atsakovės automobiliai, nurodyti paraiškoje ir užfiksuoti TELEPASS prietaisu važiuojant mokamais keliais, buvo parduoti, nepanaikina atsakovės pareigos vykdyti susitarimais prisiimtus įsipareigojimus, nes byloje neįrodyta, kad šalių susitarimai buvo pakeisti ir (arba) kelių mokesčių kortelės buvo grąžintos. Atsakovė nepateikė ir jokių įrodymų, kad automobiliai, kurie nurodyti aptariamose Konsorciumo sąskaitose, jai nepriklausė ir ji jais nesinaudojo, sąskaitose nurodytas atsakovės kliento Nr. 13047.Tarp šalių nėra ginčo, kad pagal šalių susitarimą už atsakovei suteiktas paslaugas sąskaitos iš tikrųjų turėjo būti integruojamos į ieškovės sąskaitas ir atsiskaitymai vyko per ieškovę. Šiuo atveju Konsorciumas reikalavimo teisę pagal pirmiau paminėtas sąskaitas perleido ieškovei 2014 m. rugsėjo 26 d. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų savo aiškinimui, kad paminėtos Konsorciumo sąskaitos iš tikrųjų jau buvo integruotos į ankstesnes ieškovės sąskaitas, ji tik nurodo tokio pobūdžio prielaidas (CPK 12, 178 str.). Dar daugiau, tokį aiškinimą netgi paneigia faktas, kad Konsorciumas 2012 m. lapkričio 23 d. buvo teikęs prašymą atsakovei apmokėti neapmokėtas 2012 m. spalio 23 d. ir 2012 m. lapkričio 8 d. sąskaitas (2 t., b.l. 5-8), taigi, yra pagrindas daryti išvadą, kad jos nebuvo integruotos į ieškovės teiktas atsakovei sąskaitas ir nebuvo apmokėtos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal atsakovės apyvartos žiniaraščio duomenis po Konsorciumo 2012 m. lapkričio 23 d. prašymo ieškovė 2012 m. lapkričio mėn. atsakovei yra pateikusi tik vieną sąskaitą – 2012 m. lapkričio 27 d. Nr. 201252928 ir joje Konsorciumo sąskaitos nėra integruotos (1 t., b.l. 25, 101). Todėl atsakovės aiškinimas apie Konsorciumo pateiktų aptariamų sąskaitų integravimą į ieškovės pateiktas sąskaitas pripažintinas nepagrįstu. Įvertinus paminėtas aplinkybes, spręstina, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia padarytų išvadų, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir šią ieškinio dalį tenkino pagrįstai. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime nepagrįstai netenkino dalies ieškovės reikalavimo, nepagrįstai sumažino palūkanas už prievolės įvykdymo termino praleidimą, dėl ko dalinis sprendimas pakeistinas (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.). Pakeitus 2016 m. birželio 6 d. dalinį sprendimą ir palikus nepakeistą 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą, galutinė ieškovei priteisiama suma yra 43 437,60 Eur (41‘212,45 Eur + 2 225,15 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinys tenkinamas, todėl atsakovė turi atlyginti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.)Ieškovė pateikė įrodymus apie turėtas išlaidas už advokato pagalbą, jo turėtas kelionės į teismą išlaidas, vertimus, įrodymų rinkimą - 4 540 Eur iki dalinio sprendimo priėmimo ir 1 250 Eur iki galutinio sprendimo priėmimo (1 t., b.l. 149-151, 155-159, 2 t., b.l. 47 – 50, 154-161). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos). Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan.Šiuo atveju ieškovės teikti procesiniai dokumentai (ieškinys, dublikas, ieškinio reikalavimo tikslinimas) yra itin lakoniški, nepakankamai informatyvūs ir dėl to jų parengimas nereikalavo didelių laiko sąnaudų. Faktiškai dėl šių priežasčių ieškinio pagrindas ir reikalavimai buvo tikslinami ir aiškinami papildomais paaiškinimais, kas nebūtų būtina parengus minėtus procesinius dokumentus tinkamai, ir tai tik apsunkino bylos aplinkybių nustatymo procesą. Todėl nėra pagrindo taikyti maksimalius Rekomendacijose nurodytus atlyginimo dydžius. Be to, nėra pagrindo priteisti advokato kelionės iš Vilniaus į Klaipėdos teismą išlaidas, nes jos priteisiamos iš kitos šalies tik tais atvejais, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje (šiuo atveju – Klaipėdoje) nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas (Rekomendacijų 3 punktas). Tokių sąlygų egzistavimas nekonstatuotinas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei bendra bylinėjimosi išlaidų suma pirmosios instancijos teisme mažintina iki 3 500 Eur (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Kadangi keičiamas tik dalinis sprendimas, juo ieškovei priteisiama 2 250 Eur, nes 1 250 Eur priteista 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuris paliekamas nepakeistas. Ieškovė nemokėjo žyminio mokesčio, nes nuo jo mokėjimo yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Todėl iš atsakovės nuo priteisiamos sumos mokėtinas 1 158 Eur žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės valstybei (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovė yra pateikusi 1 696 Eur išlaidas už advokato pagalbą ir už vertimus apeliaciniame procese pagrindžiančius dokumentus (2 t., b.l. 155, 158). Jos apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas. Todėl paminėtos išlaidos priteistinos iš atsakovės. Taip pat iš jos priteistinas 879 Eur žyminis mokestis valstybei nuo tenkintos apeliaciniame teisme ieškovės reikalavimo dalies (29 499 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. dalinį sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Trucking Logistics“ ieškovei bankrutuojančiai M-Oil Trading GmBH 41 212,45 Eur skolą ir 8,38 proc. metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos: pagal sąskaitą Nr. 201250445 - už 4 124,53 Eur sumą nuo 2012 m. spalio 21 d.; pagal sąskaitą Nr. 201251040 – už 5 909,92 Eur sumą nuo 2012 m. spalio 28 d.; pagal sąskaitą Nr. 201251344 – už 5 475,57 Eur sumą nuo 2012 m. spalio 28 d.; pagal sąskaitą Nr. 201251853 – už 5 951,92 Eur sumą nuo 2012 m. lapkričio 4 d.; pagal sąskaitą Nr. 201252221 - už 13 589,57 Eur sumą nuo 2012 m. lapkričio 13 d.; pagal sąskaitą Nr. 201252928 – už 5 161,69 Eur sumą nuo 2012 m. gruodžio 10 d.; pagal sąskaitą Nr. 201252928 – už 999,25 Eur sumą nuo 2015 m. gruodžio 13 d.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Trucking Logistics“ 2 250 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei bankrutuojančiai M-Oil Trading GmBH, 1 158 Eur žyminio mokesčio valstybei“.

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Trucking Logistics“ 1 696 Eur Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei bankrutuojančiai M-Oil Trading GmBH, 879 Eur žyminio mokesčio valstybei.