- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-116-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus AVA, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Kaišiadorių rajono savivaldybei, M.L., O.S., A.A.Ž., P.P., V.T., R.R., A.S.
- Ieškovas
- J.B.A.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Antikora“
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J.B.A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J.B.A. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Kaišiadorių rajono savivaldybei, M.L., O.S., A.A.Ž., P.P., V.T., R.R. ir A.S. dėl Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos 1992-03-26 sesijos sprendimo dalies, Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, įsakymų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo – UAB „Antikora“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J.B.A. 2006-11-23 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) panaikinti Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos 1992-03-26 sprendimą dalyje dėl žemės sklypų asmeniniams ūkiams suteikimo P.P. (3,15 ha), A.A.Ž. (3,15 ha), R.R. (2 ha), A.S. (3,20 ha), V.T. (3,15 ha), M.K. (3 ha) bei Č.L. (3,10 ha); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-12-12 sprendimą Nr.42-841, kuriuo Č.L. atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai suteiktas nuosavybėn 2,91 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,86 ha žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; 3) panaikinti M.L. išduotą 2004-11-29 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 0,86 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-01-30 sprendimą Nr.2.11-42-1581, kuriuo A.A.Ž. buvo perleistas nuosavybėn 1,34 ha žemės sklypas, dalyje dėl 0,45 ha žemės sklypo perleidimo nuosavybėn; 5) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-12-09 sprendimą Nr.42-834, kuriuo M.K. atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai suteiktas nuosavybėn 1,73 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 1,56 ha žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; 6) panaikinti O.S. 2003-05-15 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 1,56 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) paveldėjimo; 7) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-01-30 sprendimą Nr.2.11-42-1582, kuriuo P.P. atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai suteiktas nuosavybėn 3 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 2,43 ha žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; 8) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-12-09 įsakymą Nr.5467-42 dalyje dėl leidimo V.T. pirkti 1,86 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 9) panaikinti 2003-03-06 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir V.T. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr.24 dalyje dėl 1,86 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo; 10) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-07-08 sprendimą Nr.42-539, kuriuo R.R. atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai suteiktas nuosavybėn 1,25 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,75 ha žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; 11) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-11-29 įsakymą Nr.5239-42 dalyje dėl leidimo A.S. pirkti 0,78 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,38 ha žemės sklypo pardavimo; 12) panaikinti 2003-02-28 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir A.S. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr.22 dalyje dėl 0,38 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo.
Ieškovė nurodė, kad jos tėvai L. ir A.J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,66 ha žemės (duomenys neskelbtini). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ieškovė 1991-09-27 kreipėsi į tuometinę Žaslių agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į jos tėvų turėtą žemę. Tačiau iki šiol nuosavybės teisės jai nėra atkurtos. Žaslių agrarinės reformos tarnyba 1997-11-04 raštu pranešė ieškovei, kad grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini), yra neįmanoma, nes žemė yra užimta asmeninio ūkio žeme. Sklype, kuris anksčiau priklausė ieškovės tėvams, asmeninio ūkio žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams buvo suteikti Kaišiadorių rajono Žaslių tarybos 1992-03-26 sesijos sprendimu. Tačiau žemė asmeniniam atsakovų ūkiui buvo suteikta neteisėtai ir pažeidžiant ieškovės teises, kadangi atsakovai prašymus suteikti žemę asmeniniam ūkiui pateikė vėliau, nei ieškovė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Žemės suteikimo asmeniniams ūkiams klausimas negalėjo būti svarstomas tol, kol nebuvo išspręstas klausimas dėl šios žemės grąžinimo teisėtam savininkui. Apie ginčijamą Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės deputatų tarybos 1992-03-26 sesijos sprendimą ji sužinojo tik 2003-11-24, gavusi LR Seimo kontrolieriaus pažymą. Tik 2005-12-08, gavusi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, sužinojo, kas yra jos tėvų žemėje suformuotų ir privatizuotų sklypų savininkai.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė prašymą atkurti jai nuosavybės teises padavė 1991-09-27, tačiau paskutinius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė tik 1998 metų gegužės mėnesį. Ginčijamas Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės deputatų tarybos 1992-03-26 sesijos sprendimas, kuriuo (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, yra teisėtas, nes priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie nenumatė, kad, prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų aiškinamasi, kas buvo tos žemės savininkas. Žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama, atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Atsakovei buvo siūlomi kiti nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra variantai, tačiau ieškovė su jais nesutiko. Atsakovas taip pat prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį, nes apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo dar 1993-03-30, gavusi pažymėjimą apie nuosavybės teisių į žemę atstatymą.
Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamas Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimas buvo priimtas, nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994-01-01 arba po 1994-01-01, bet žemėje, kuri iki tol buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo suteikimo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę, grąžinant ją natūra. Ginčams, susijusiems su nuosavybės teisių atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, numatyta Žemės reformos įstatyme, tačiau ieškovė tokia tvarka nepasinaudojo, todėl ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Atsakovas taip pat prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį.
Atsakovai M.L., A.A.Ž., P.P., V.T., R.R. ir A.S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jie neprašė suteikti jiems asmeninio naudojimo žemės toje vietoje, kur buvo ieškovės tėvų žemė, ir negali prisiimti atsakomybės už žemės reformą vykdžiusių darbuotojų priimtus sprendimus.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teismų praktika, kurios esmė yra ta, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė buvo suteikta teisėtai. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybė, kad, suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų pažeisti žemės suteikimą asmeniniam ūkiui reglamentavę teisės aktai, nes ieškovė iš viso nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti žemės suteikimą atsakovų asmeniniam ūkiui neteisėtu. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė tuo metu jau buvo padavusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti tokią išvadą. Teismas konstatavo, kad ginčijamu Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos 1992-03-26 sprendimu žemė suteikta atsakovų asmeniniam ūkiui teisėtai, nes sprendimas priimtas pagal LR Vyriausybės 1990-10-11 nutarimu Nr.308 patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką: žemės skyrimas buvo įtrauktas į darbotvarkę 5 klausimu ir formuluotas „Dėl 2-3 ha žemės skyrimo“. Kadangi pagal minėtą tvarką asmeniniam ūkiui buvo leidžiama skirti 2-3 ha žemės, teismas padarė išvadą, jog Žaslių apylinkės savivaldybės taryba galėjo vadovautis nurodyta LR Vyriausybės patvirtina tvarka. Pateiktame protokolo priedėlyje nurodyta, jog minėtu sprendimu asmeninio naudojimo žemės sklypai suteikiami Gilučių žemės ūkio įmonės gyventojams, kas taip pat rodo, jog atsakovai, norėdami gauti žemės asmeniniam ūkiui, turėjo rašyti prašymus Gilučių žemės ūkio įmonei, o pastaroji teikti juos svarstyti apylinkės tarybai. Iš atsakovų paaiškinimų teismas nustatė, kad jiems suteikta žemė buvo atmatuota dar 1992-1994 metais ir jie ja faktiškai naudojosi. Teismų praktikos nuosavybės teisių atkūrimo bylose apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime, konstatuota, jog kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994-01-01 arba po 1994-01-01, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Teismas pažymėjo, kad atsakovų naudojamų asmeninio ūkio žemės sklypų plotai ir ribos buvo pažymėti Gilučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris patvirtintas Kauno apskrities viršininko administracijos 1999-12-23 įsakymu. Šiuo įsakymu Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui iki 2000-04-01 pavesta parengti asmenų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn neprivatizuotus jų naudojamus asmeninio ūkio sklypus, sąrašą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai turėjo teisę pirkti jų naudojamus asmeniniam ūkiui žemės sklypus, taip pat susigrąžinti žemę toje vietoje, kurioje jiems buvo suteiktas jų naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas ir imperatyvios įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Tokių pažeidimų nenurodė ir ieškovė. Teismas konstatavo, jog asmeninio ūkio žemės sklypų perleidimas atsakovams atitiko Žemės reformos įstatymo nuostatas ir, kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995-03-08 nutarime, neprieštaravo nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančioms teisės normoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas taip pat ieškinį atmetė ir dėl praleistos ieškinio senaties. Teismas nustatė, jog ieškovė apie tai, kad jai nuosavybės teisė į 12,20 ha žemės natūra nebus grąžinta, sužinojo dar 1997-11-04, gavusi atsakymą iš Kaišiadorių rajono Žaslių agrarinės reformos tarnybos, o į teismą kreipėsi tik 2006-11-23 (1964 m. CK 84 str.). Svarbių aplinkybių, dėl kurių ieškovės praleistą terminą reikėtų atnaujinti, teismas nenustatė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo pažeistas teises realiai pradėjo ginti tik 2003 metais (jau pasibaigus ieškinio senaties terminui), kai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Net ir po to, gavusi kontrolieriaus išvadą ir sužinojusi (ką jau žinojo), jog žemės natūra ji neatgaus, į teismą kreipėsi tik praėjus dar 3 metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J.B.A. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog sprendime teismas nepagrįstai pažymėjo, kad ji nenurodė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti žemės suteikimą atsakovų asmeniniam ūkiui neteisėtu, tačiau ieškinyje toks pagrindas buvo nurodytas ir pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, bet teismas į juos neatsižvelgė. Nustatydamas, kad asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suteikti teisėtai, teismas vadovavosi Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo teisėjų 2005-11-24 apibendrinimu ir rekomendacijomis dėl teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas yra bendrosios kompetencijos teismas, todėl negalėjo vadovautis Vyriausiojo Administracinio Teismo išaiškinimais, kadangi šis teismas formuoja tik administracinių teismų vienodą praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Aplinkybės, ar asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti teisėtai, turėjo būti nustatinėjamos, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią žemės sklypas asmeniniams ūkiams galėjo būti suteiktas tik išsprendus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė dėl nuosavybės teisių į savo tėvų turėtą žemę atstatymo kreipėsi į Žaslių agrarinės reformos tarnybą 1991-09-27, o žemės sklypai, kurie užėmė dalį ieškovės tėvų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimu atsakovams buvo suteikti tik 1992-03-26. Teismas taip pat nustatė, kad asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo atmatuoti tik 1992-1994 metais. Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimas buvo priimtas po to, kai ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jos prašymas įstatymo nustatyta tvarka iki 1992-03-26 nebuvo išspręstas. Aplinkybė, kad asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti, vadovaujantis šią procedūrą reglamentuojančia tvarka, nereiškia, jog nebuvo pažeistos ieškovės teisės. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Kaišiadorių rajono Žaslių agrarinės reformos tarnybos 1997-11-04 rašte pažymėta, jog, kai bus rengiamas projektas, asmenims, valdantiems asmeninio ūkio žemės sklypus, bus pasiūlyta atlaisvinti naudojamus žemės sklypus, o jiems sutikus - ieškovei bus atstatytos nuosavybės teisės į jos tėvų nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Tokiu būdu ieškovė negalėjo laikyti, kad jos teisės buvo pažeistos – ji žinojo, kad galimybė atstatyti nuosavybės teises dar yra. Tokią teisę jai garantavo įstatymai. Ieškovės budrumą mažino žemėtvarkos tarnybos darbuotojai, nuolat nurodydami, kad nuosavybės teises atstatyti natūra dar galima, nes sklypai bus formuojami iš naujo. Į Seimo kontrolierių ieškovė kreipėsi, nežinodama apie savo teisių pažeidimą, tačiau siekdama paspartinti nuosavybės teisių atstatymo procesą. Seimo kontrolieriaus 2003-11-24 pažymoje nurodyta, jog asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti teisėtai, t.y. nepažeidžiant ieškovės teisių. Ieškovei netikėti Seimo kontrolieriaus sprendimu, kuris konstatavo, kad ieškovės teisės nepažeistos, nebuvo pagrindo. Todėl apie savo teisių pažeidimą ieškovė 2003-11-04 dar nežinojo. Apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik 2005 metais, advokatui pradėjus aiškintis aplinkybes, susijusias su asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimu atsakovams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kaišiadorių rajono savivaldybė prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas priėmė teisingą sprendimą, apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti ir klaidingi.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovai apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas – prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės J.B.A. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad jos ieškinys atmestinas dėl senaties. Apeliantė tvirtina, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tik 2005 metais, advokatui pradėjus aiškintis aplinkybes, susijusias su asmeninio ūkio žemės sklypų atsakovams suteikimu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 1997-11-04, t.y. kada ieškovė gavo atsakymą iš Kaišiadorių rajono Žaslių agrarinės reformos tarnybos (b.l. 23, t.1), kuriame buvo nurodyta, jog jos prašomas grąžinti žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, yra užimtas žmonių asmeninio ūkio žeme. Atsižvelgdamas į tai, jog į teismą J.B.A. kreipėsi 2006-11-23, žymiai praleidusi ieškinio senaties terminą, o svarbių aplinkybių, dėl kurių šį terminą reikėtų atnaujinti, nenustatyta, teismas konstatavo, kad ieškovė savo pažeistas teises realiai pradėjo ginti tik 2003 metais, t.y. pasibaigus ieškinio senaties terminui netgi po to, kai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Apeliantė teigia, kad gavusi Kaišiadorių rajono Žaslių agrarinės reformos tarnybos 1997-11-04 raštą, ji negalėjo laikyti, kad jos teisės yra pažeistos, nes šiame rašte buvo kalbama apie galimybę atstatyti nuosavybės teises. Be to tokią teisę jai garantavo įstatymai, o ieškovės budrumą mažino žemėtvarkos tarnybos darbuotojai, nuolat nurodydami, kad nuosavybės teises atstatyti natūra dar galima, nes sklypai bus formuojami iš naujo. Į Seimo kontrolierių ieškovė kreipėsi, nežinodama apie savo teisių pažeidimą, tačiau siekdama paspartinti nuosavybės teisių atstatymo procesą. Seimo kontrolieriaus 2003-11-24 pažymoje nurodyta, jog asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti teisėtai, t.y. nepažeidžiant ieškovės teisių, todėl apie savo teisių pažeidimą ieškovė 2003-11-04 dar nežinojo. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus iš esmės laiko pagrįstais.
1964 m. CK 86 straipsnyje (2000 m. CK 1.127 str. 1 d.) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena – yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su subjektyviuoju ieškinio senaties termino nustatymo kriterijumi – ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t.y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, tuo tikslu visapusiškai įvertinant visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-26 nutartis nagrinėjamoje byloje, CPK 362 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr.39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” ir šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos apžvalga).
Ieškovė teigia, kad apie savo teisių pažeidimą jai galutinai aišku tapo tik 2005 metais, advokatui pradėjus aiškintis aplinkybes, susijusias su asmeninio ūkio žemės sklypų atsakovams suteikimu. Ši aplinkybė byloje nebuvo paneigta, todėl gali būti objektyviai laikoma ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu. Be to faktinės aplinkybės tvirtina, kad teismo sprendime minimo 1997-11-04 Kaišiadorių rajono Žaslių agrarinės reformos tarnybos rašto (b.l. 23, t.1) turinys nesudarė pakankamo pagrindo ieškovei sužinoti apie savo teisės pažeidimą – šiame rašte nurodyta, jog, kai bus rengiamas projektas, asmenims, turintiems asmeninio ūkio žemės sklypus, bus pasiūlyta atlaisvinti naudojamus žemės sklypus ir šiems sutikus, bus galimybė atstatyti ieškovei nuosavybės teises į jos tėvų nuosavybės teise valdytą žemę. Taigi ieškovė negalėjo laikyti, kad jos teisės yra pažeistos, kadangi ji iš šio rašto žinojo, jog galimybė atstatyti nuosavybės teises (atkurti nuosavybės teises natūra) dar yra. Juo labiau, kad jai tokią teisę garantavo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir kompetentingos institucijos (žemėtvarkos tarnybos) darbuotojai. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ieškovė savo pažeistas teises ėmėsi ginti 2003 metais, kai kreipėsi į Seimo kontrolierių. Tačiau, kaip matyti iš kreipimosi turinio (b.l. 24-25, t.1), į nurodytą įstaigą ieškovė kreipėsi siekdama paspartinti jos nuosavybės teisių atstatymo procesą, suabejojusi žemėtvarkos institucijų pažadais ir veiksmais bei jų teisėtumu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra gimusi 1928-11-28, jos sutuoktinis – 1927-04-19 (b.l. 12, 13, t.2), todėl buvo įsitikinusi, jog kreipimasis į nurodytą instituciją, yra tinkamas teisių gynimo būdas. Seimo kontrolieriaus 2003-11-24 pažymoje (b.l. 122-125, t.1) buvo nurodyta, kad ieškovės teisės nėra pažeistos. Abejoti šia pažyma ieškovė neturėjo pagrindo. Vadinasi, 2003-11-24 ieškovė apie savo teisių pažeidimą dar nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių. Bylos duomenys tvirtina, kad tik 2005-08-18 ieškovė kreipėsi į advokatą M.Šimkūną, kuris, po susirašinėjimo su kompetentingomis institucijomis, išaiškino ieškovei apie jos pažeistas teises. Šios informacijos pagrindu ieškovė ir kreipėsi į teismą. Tokiu būdu ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo jau įsigaliojus 2000 m. CK, todėl taikytinas šio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas , kuris nėra praleistas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Kitokia išvada dėl senaties termino eigos pradžios nustatymo būtų nelogiška ir neatitiktų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijų (CK 1.5 str.), atsižvelgiant į tai, jog tiek LR 1991-06-18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“, tiek LR 1997-07-01 „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ tikslai ir paskirtis yra bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko, teises ir interesus.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos esmė yra ta, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė buvo suteikta teisėtai, t.y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Tuo tarpu ieškovė, kaip tvirtina teismas, iš viso nenurodė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti žemės suteikimą atsakovų asmeniniam ūkiui neteisėtu, todėl teismas, išanalizavęs tuo metu galiojusius teisės aktus ir administracinių teismų praktiką, padarė išvadą, jog žemės suteikimas atsakovų asmeniniam ūkiui yra teisėtas. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde teigdama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo teisėjų 2005-11-24 apibendrinimu ir rekomendacijomis, nes šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas yra bendrosios kompetencijos teismas, todėl turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią žemės sklypai asmeniniams ūkiams galėjo būti suteikti tik išsprendus ieškovės nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiais apeliantės argumentais.
Vadovaujantis LR teismų įstatymo nuostatomis, Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str. 2 d.), o Vyriausiasis administracinis teismas – administracinių (specializuotų) teismų praktiką (Teismų įstatymo 31 str. 2 d.). Kaip rodo teismų praktika, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas aiškino ir taikė tuos pačius teisės aktus, kurie yra aktualūs nagrinėjamoje civilinėje byloje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ši byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, pirmosios instancijos teismas aplinkybes, ar asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti teisėtai, turėjo nustatinėti, kaip teisingai nurodo apeliantė, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog su nagrinėjamais klausimais susijusių teisės aktų aiškinimas abiejų teismų praktikoje esmingai nesiskiria.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė J.B.A. dar 1991-09-27 kreipėsi į tuometinę Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko A.J. (duomenys neskelbtini) valdytą 12,66 ha žemę. Prašyme nurodyta, jog pareiškėja pageidauja susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Tuo tarpu žemės sklypai, kurie užėmė dalį ieškovės tėvų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti ieškovė, Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimu atsakovams buvo suteikti 1992-03-26, o atmatuoti tik 1992-1994 metais (tai nustatyta teismo sprendimu). Taigi akivaizdu, jog Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimas buvo priimtas po to, kai ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jos prašymas vėl gi įstatymo nustatyta tvarka iki 1992-03-26 nebuvo išspręstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėtose civilinėse bylose yra ne vieną kartą pažymėjusi, kad, jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-371/1999 m., kat.35; 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-579/2007, kat. 30.4.1 (S) ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, konstatuoja, kad tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, todėl negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės, kurią siekiama apginti Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-513/2005). Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą J.B.A. turi nuosavybės teisės atkūrimą į 12,20 ha žemės ir 0,46 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini), buvusiose savininkų J. žemėvaldos ribose, ir kad ieškovei tokio ploto žemės sklypas natūra buvusioje vietoje nėra iki šiol sugrąžintas, nes žemę privačios nuosavybės teise valdo atsakovai.
Ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindžia paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui galėjo būti suteikti tik išsprendus nuosavybės teisės atkūrimo klausimą, o žemės sklypų suteikimas asmeniniams ūkiams, neišsprendus nuosavybės teisės atkūrimo klausimo, prieštarauja LR žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė dėl nuosavybės teisių į savo tėvų turėtą žemę atstatymo kreipėsi į Žaslių agrarinės reformos tarnybą 1991-09-27, o asmeninio ūkio žemės sklypai, kurie užėmė dalį ieškovės tėvų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, atsakovams buvo suteikti tik 1992-03-26 Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimu (atmatuoti 1992-1994 metais), konstatuotina, jog pastarasis ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ieškovės teises, t.y. neišsprendus jos nuosavybės teisės atkūrimo klausimo ir nesant pagrindo traktuoti žemės sklypą, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, laisvu valstybinės žemės fondu. Tokiu būdu aplinkybė, kad asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams buvo suteikti vadovaujantis šią procedūrą reglamentuojančiais teisės aktais, nereiškia, jog nebuvo pažeistos ieškovės teisės, nes jos teisės, kaip jau minėta, akivaizdžiai buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas teismų praktikos dėl valstybinio laisvos žemės fondo, padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamas 1992-03-26 Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos sprendimas dalyje dėl žemės sklypų asmeniniams ūkiams suteikimo atsakovams nepažeidė ieškovės teisių. Tačiau, konstatuojant ieškovės teisių pažeidimo faktą, konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar ginčijamas sprendimas dėl žemės sklypų asmeniniams ūkiams suteikimo atsakovams pažeidžia ieškovės teises pilnoje apimtyje. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių netyrė.
Bylos duomenys tvirtina, kad žemės sklypai atsakovų asmeniniams ūkiams buvo suteikti remiantis LR Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, numačiusiu teisę gauti iki 3 ha žemės asmeninio ūkio žemės kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims buvo suteikta teisė gauti iki 2 ha žemės vienai šeimai. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką nustatė LR Vyriausybės 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 patvirtinta „Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka“, kurioje buvo nurodyta, kad asmenų, turinčių teisę į asmeninio ūkio žemę, pareiškimus (nurodant bendrą jų plotą ir atskirai ariamos žemės bei pievų plotą) nagrinėja žemės ūkio įmonė (miškų ūkio ar kita įmonė), pagal kurios pateiktą medžiagą sprendimą dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui priima apylinkės taryba. Suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje buvo pavesta nustatyti įmonės, kurios teritorijoje žemė suteikta, sudarytai komisijai. Minėta Tvarka neteko galios LR Vyriausybei 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtinus Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką. Ieškovė ieškiniu prašė panaikinti Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos 1992-03-26 sprendimą dalyje dėl žemės sklypų asmeniniams ūkiams suteikimo atsakovams pilnoje apimtyje (viso suteikto žemės sklypo plote): P.P. (3,15 ha), A.A.Ž. (3,15 ha), R.R. (2 ha), A.S. (3,20 ha), V.T. (3,15 ha), M.K. (3 ha) bei Č.L. (3,10 ha), nors iš kitų ieškinio reikalavimų matyti, kad savo teisių pažeidimą ieškovė sieja tik su dalimi nurodyto sprendime žemės ploto: P.P. (2,43 ha), A.A.Ž. (0,45 ha), R.R. (0,75 ha) ir t.t. Ši aplinkybė byloje nebuvo patikslinta. Prie byloje esančio ginčijamo Kaišiadorių rajono Žaslių apylinkės tarybos sesijos 1992-03-26 sprendimo nėra pridėta jokių dokumentų (planų, projektų, gyventojų prašymų dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniams ūkiams, žemės ūkio įmonės apylinkės tarybai pateiktos medžiagos ir pan.), kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas pažeidžia ieškovės teises dėl viso atsakovams suteikto žemės sklypo ploto. Be to teismas nurodė, kad žemė pagal ginčijamą sprendimą atsakovams buvo atmatuota 1992-1994 metais ir jie ja faktiškai naudojosi. Tokiu būdu byloje nėra galimybės nustatyti, ar konstatuojant ieškovės teisių pažeidimą ginčijamo sprendimo priėmimu (dėl viso atsakovams suteikto žemės ploto ar jo dalies), žemės sklypai atsakovų asmeniniams ūkiams apskritai buvo suteikti teisėtai (ar buvo paduoti tinkami atsakovų prašymai dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, ar jie buvo atitinkamos žemės ūkio įmonės darbuotojais, pensininkais, ar naudojosi ginčo žeme ir pan.). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir netyrė, nors ir pagrįstai nurodė, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė buvo suteikta teisėtai, t.y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Teismas, apsiribodamas tuo, kad gyventojų prašymų dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniams ūkiams ir žemės ūkio įmonės apylinkės tarybai pateiktos medžiagos archyve nėra, nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, o sprendimą pagrindė prielaidomis apie nurodytas aplinkybes, nors tai daryti įstatymas draudžia.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t.y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Teisėjų kolegija jau pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės atžvilgiu buvo pažeista esminė LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – žemės sugrąžinimo natūra principas. Todėl svarstytinas ir atsakovų sąžiningumo, įgyjant žemės sklypus nuosavybėn, klausimas. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant kitų ieškovės reikalavimų pagrįstumo klausimą bei, jų tenkinimo atveju, restitucijos klausimus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nepakankamai išsiaiškino ginčo esmę, nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas (CPK 320 str., 329 str. 1 d.). Panaikinus teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, aukščiau nurodyti trūkumai šalintini, pasiūlytina šalims pateikti papildomus įrodymus jų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 179 str. 1 d.). Tik pilnai išaiškinus visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ištyrus byloje esančius ir papildomai pateiktus su pareikštu ieškinio reikalavimu susijusius įrodymus bei juos tinkamai įvertinus, darytina išvada apie ieškinio pagrįstumą ar nepagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.