Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui.

29. Byloje yra pareiškėjo rašto kopija, kurioje pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nacionaliniam bankui (duomenys neskelbtini) nurodo, kad didžiuojasi, jog šiame banke dirbo pastaruosius 7 metus, taip pat, kad yra priverstas palikti šalį ir į (duomenys neskelbtini) sugrįžti negalės, todėl prašo nutraukti darbo sutartį ir banko naudai nutraukti darbuotojo indėlio kaupimą (URC byla, b. l. 56).

31. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jis patirs persekiojimą ar smurtą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, jog nustatė, kad 2011 m. pareiškėjas dalijosi informacija apie įvykius šalyje, kad 2012 m. pareiškėjo mama susidūrė su problemomis dėl savo žemės nuosavybės teises, kad 2015 m. pareiškėjas dalyvavo protestuose dėl užteršto vandens bei tai, kad 2017 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje paskui jį bėgo peiliu ginkluotas vyras. Pareiškėjo teiginiai, kad su juo kilmės valstybėje bandė susidoroti policija, armija, CID, Migracijos departamento buvo atmesti dėl patikimumo stokos. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad tai, jog pareiškėjas teisėtai išvyko iš kilmės valstybės per sienos kirtimo postą, įrodo, jog juo teisėsaugos institucijos nesidomėjo. Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui iš tikrųjų gresia jo nurodyti veiksmai (pavojus sveikatai ir gyvybei) ar persekiojimas (t. y. bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad jo baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjui nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas taip pat nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento Sprendimu pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

32. 2018 m. spalio 29 d. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė papildomus įrodymus, paaiškindamas, kad, be kita ko, teikia šaukimą, adresuotą pareiškėjui. Pasak pareiškėjo, šis dokumentas įrodo pareiškėjo kreipimąsi dėl okupuotos žemės atgavimo bei jam gresiantį susidorojimą iš CID, policijos ir kitų valdžios institucijų dėl pasipriešinimo sistemai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 31 d. posėdžio metu atsisakė šiuos ir kitus pareiškėjo 2018 m. spalio 29 pateiktus dokumentus pridėti prie bylos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

V.

34. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio (ta pati redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti visiškai pagrįsta baimė, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

35. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. <...> persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-3929/2017).

VI.

37. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingos Įstatymo ir kitų teisės aktų normos, kurios nustato bylų dėl prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo nagrinėjimo ypatumus. Įstatymo 140 straipsnyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad teismai skundus nagrinėja Administracinių bylų teisenos įstatymo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo teismo nutarties priimti skundą nagrinėti priėmimo dienos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą, teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo.

38. ABTĮ nenustato bylų dėl prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo nagrinėjimo ypatumų. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

39. Įstatymas įgyvendina, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) nuostatas.

40. Direktyvos 2013/32/ES 1 straipsnyje nustatyta, kad šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal (Direktyvą 2011/95) bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką. Direktyvos 2013/32/ES 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų (naujų pareiškimų) arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus (naujus pareiškimus) arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine tvarka, tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai (nauji pareiškimai) arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti. Direktyvos 2013/32/ES 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti: a) sprendimą, priimtą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, įskaitant sprendimą: i) laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas ir (arba) papildomos apsaugos statusas <…>. Direktyvos 2013/32/ES 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių (faktinių ir teisinių aplinkybių) nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95, bent vykdant apeliacines (apskundimo) procedūras pirmosios instancijos teisme.

41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. liepos 25 d. sprendime Byloje C-585/16 akcentavo, kad šiuo klausimu reikia nurodyti, jog, be bendrojo tikslo įtvirtinti bendras procedūrines normas, Direktyva 2013/32 konkrečiai siekiama, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų nagrinėjami „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“, tai, be kita ko, matyti iš jos 18 konstatuojamosios dalies (109 p.). Atsižvelgiant į tai, žodžių junginį „užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (faktinių ir teisinių aplinkybių) nagrinėjimas“, kad jis neprarastų įprastinės reikšmės, reikia aiškinti taip, kad laikydamosi Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies, valstybės narės nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją (110 p.). Terminas „ex nunc“ reiškia, kad teismas turi pareigą atlikti vertinimą, kuriame prireikus būtų atsižvelgta į naujas aplinkybes, susiklosčiusias priėmus sprendimą, dėl kurio vėliau paduotas skundas (111 p.). Iš esmės toks vertinimas suteikia galimybę išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą išsamiai, nesant poreikio grąžinti bylą sprendžiančiajai institucijai. Teismui suteikiama teisė atsižvelgti į naujas aplinkybes, dėl kurių minėta institucija nebuvo pareiškusi nuomonės, atitinka Direktyvos 2013/32 tikslą, primintą šio sprendimo 109 punkte (112 p.). <...> Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad valstybės narės teismas, kaip pirmoji instancija nagrinėjantis skundą, pateiktą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimto sprendimo, turi išnagrinėti tiek faktines ir teisines aplinkybes, kaip antai Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo prašytojo situacijai klausimą, į kurias tokį sprendimą priėmusi institucija atsižvelgė ar būtų galėjusi atsižvelgti, tiek aplinkybes, susiklosčiusias priėmus tokį sprendimą (118 p.).

VII.

44. Įstatymo 140 straipsnis, ABTĮ 3 straipsnis ir kitų teisės aktų normos, kurios nustato bylų dėl prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32/ES tikslus. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo minėtais išaiškinimais (Bylose C-585/16, C-652/16) pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis skundą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimto sprendimo, turi išnagrinėti tiek faktines ir teisines aplinkybes (dėl tarptautinės apsaugos poreikių), į kurias tokį sprendimą priėmusi institucija atsižvelgė ar būtų galėjusi atsižvelgti, tiek aplinkybes, susiklosčiusias priėmus tokį sprendimą. Teismas iš esmės privalo įvertinti tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus ar faktus, kuriais, nors jie ir susiję su įvykiais arba pavojais, tariamai įvykusiais ar atsiradusiais iki apskųsto sprendimo dėl atsisakymo priėmimo ar net iki tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo, pirmą kartą remiamasi per skundo nagrinėjimo procedūrą; tokius pagrindus ir faktus teismas turi vertinti kaip „naujus pareiškimus“, prieš tai paprašęs sprendžiančiosios institucijos juos išnagrinėti. Minėtos teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad panaikinus pirminį sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti administracinei institucijai, naujas sprendimas būtų priimtas per trumpą laiką ir atitiktų teismo sprendime dėl panaikinimo nurodytą vertinimą.

45. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis skundą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimto sprendimo, turi išnagrinėti faktines ir teisines aplinkybes, kurios buvo tiek administracinio sprendimo priėmimo metu, tiek ir atsiradusias po administracinio sprendimo priėmimo. Teismas turėtų vertinti pareiškėjo pateikiamus, su individualia byla susijusius įrodymus, nors jie ir nebuvo pateikti administracinei institucijai, iš kurios teismas gali pareikalauti nuomonės dėl naujų pareiškėjo pateiktų ir šios institucijos nenagrinėtų faktų ir juos pagrindžiančių įrodymų.

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakė vertinti pareiškėjo pateikiamus naujus įrodymus dėl tarptautinės apsaugos poreikių (pagal Įstatymo 86, 87 straipsnius), nenurodydamas tokio procesinio sprendimo priėmimo motyvų. Pirmosios instancijos teismo veiksmai nagrinėjant skundą dėl administracinio sprendimo (vykdant apskundimo procedūrą), atsisakant vertinti prieglobsčio prašytojo teikiamus naujus įrodymus, kurių neturėjo administracinė institucija, konkrečiu atveju vertinamas kaip netinkamas klausimo išnagrinėjimas, kuris negali būti laikomas veiksminga prieglobsčio prašytojo teisių gynimo priemone, t. y. negali būti laikomas išsamiu ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių išnagrinėjimu pagal Įstatymo 86, 87 straipsnius.

47. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.