Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. ir jam paskirta bausmė – 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų) litų dydžio bauda.

V. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš T. K. nukentėjusiajam V. S. – 500 (penki šimtai) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad jis 2012-05-25 15.58 val. (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), išsiųsdamas į V. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), SMS žinutę „Buvai piderastu ir būsi piderastu“ neviešai įžeidė nukentėjusįjį V. S..

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Skunde apeliantas nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendis yra neteisingas, nepagristas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas. Nuteistojo T. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., pažeidė tiek materialinės teisės (netinkamai kvalifikavo veiką), tiek procesines teisės normas - įrodymų vertinimo kriterijus, teismo nešališkumo principą, dėl ko įrodymų vertinimas atliktas netinkamai ir neišsamiai, tokiais įrodymais joks nuosprendis negali būti grindžiamas, todėl yra priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, jog jo veikoje buvo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., požymių.

T. K. teigia, kad jis kaltu prisipažino iš dalies (t. y. pripažino visas aplinkybes, tačiau nesutiko su jų teisiniu įvertinimu) ir nurodė, kad su nukentėjusiuoju jį sieja giminystės ryšiai. Trejus metus tarp jų vyksta konfliktai, nes nukentėjusysis nesilaiko duoto žodžio. Dėl kilusių konfliktų vyksta bylinėjimasis teismuose. Kaltinime nurodytu laiku nukentėjusysis jam atsiuntė SMS žinutę ir paragino imtis kelių remonto darbų. Nukentėjusiajam jis atrašė, kad kelią tvarkys tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir praeitais metais. Po to nukentėjusysis paklausė, kam ir kiek jis (apeliantas) sumokėjo. Jis (apeliantas) nukentėjusiajam parašė, kad pastarasis buvo „piderastu“, juo ir liks. Apeliantas nurodo, kad vadindamas nukentėjusįjį „piderastu“ turėjo omenyje perkeltinę šio žodžio prasmę, nes jo amžiaus grupėje tokius žmones kaip nukentėjusysis vadina „piderastu“ ir tai reiškia nesąžiningą, nedorą ir nesilaikantį duoto žodžio žmogų. Nuteistasis T. K. teigia nežinantis, kokia yra tiesioginė šio žodžio prasmė. Teisme jis paaiškino, kad nors turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, studijavo vadybą, tačiau lotynų kalbos nesimokė, ir ką reiškia medicininis ir teisinis terminas „pederastija“, tiksliai nežino ir paaiškinti negali. Teismo posėdyje nurodė, kad jo pažįstamų tarpe šis terminas vartojamas labai plačia prasme. Be to, nukentėjusysis pats išprovokavo parašyti tokius žodžius SMS žinutėje. Tarp jo ir nukentėjusiojo konfliktas kilo nuo 2009 metų dėl klinikos „(duomenys neskelbtini)“. Jis kaltu prisipažino iš dalies, nes pripažįsta, kad rašė kaltinime nurodytą SMS žinutę, tačiau nukentėjusiojo nenorėjo įžeisti.

Nuteistasis T. K. skunde pažymi, kad įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, jog užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Taigi teismų praktikoje yra aiškiai suformuotas kriterijus, kad, visų pirma, šios kategorijos bylose teismai privalo išsiaiškinti subjektyviąją pusę, t. y. kaip pats kaltininkas suvokia jo pasakytus žodžius, kaip vertina juos užgaulumo ir įžeidžiamumo požiūriu. Tik nustačius paties kaltinamojo subjektyvųjį jo atliktų veiksmų ar pasakytų žodžių vertinimą galima spręsti apie nusikalstamos veikos sudėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek baudžiamosiose bylose dėl įžeidimo, tiek ir civilinėse bylose dėl garbės bei orumo gynimo yra ne kartą nurodęs, kad minėtas subjektyvus vertinimas priklauso nuo kaltinamojo išsilavinimo, jo socialinės padėties, aplinkos ir pan. Apeliantas teigia, kad šioje byloje teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jis yra įgijęs vadybininko išsilavinimą, teisinis ir medicininis terminas „pederastija“, „pederastas“ jam pagal įgytą išsilavinimą nėra žinomas, kadangi nei lotynų, nei graikų kalbos, iš kurių yra kilę šie žodžiai, jis nesimokė. Teisme jis sąžiningai paaiškino, kad šį terminą pagal savo supratimą ir gyvenimo patirtį suvokė visai kitaip, nei yra jo tikroji prasmė, tai yra, žymiai plačiau, kaip buityje vartojamą apibūdinimą asmeniui, nesilaikančiam savo žodžio bei atsisakančiam duotų pažadų. Visa tai jis paaiškino teismo posėdžio metu, o teismas, jo manymu, pagal suformuotą teismų praktiką privalėjo spręsti, ar, esant tokiam pavartotų sąvokų supratimui, yra pagrindas taikyti baudžiamąją, o ne kitos rūšies atsakomybę.

Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje yra konstatuota, jog, įžeidus asmenį, vartojant visiems žinomus ir suprantamus necenzūrinius žodžius arba bet kokius kitus žodžius, kurių prasmė yra visuotinai ir akivaizdžiai įžeidžianti, nevartotina visuomenėje, taikoma baudžiamoji atsakomybė. Priešingai, jeigu asmuo jaučiasi įžeistas dėl jo atžvilgiu pavartotų žodžių ar terminų, kurie patys savaime nėra įžeidžiantys ir yra vartotini visuomenėje, tokiu atveju, asmuo privalo kreiptis dėl garbės ir orumo gynimo civilinės teisenos tvarka. Apelianto nuomone, būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje. Teigia, kad jo gynėjas posėdžio metu pateikė neginčijamus įrodymus apie tai, kad terminai „pederastija“, „pederastas“ yra tarptautiniai žodžiai, kurie įtraukti į visus tarptautinių žodžių žodynus, taigi yra vartotini visuomenėje. Kartu buvo pateikti įrodymai apie tai, kad terminai „pederastas“ ir „gėjus“ yra sinonimai. Kaip žinia, terminas „gėjus“ yra visuotinai vartotinas, nėra uždraustas, ar nepriimtinas, kadangi šis terminas apibrėžia priklausomybę tam tikrai socialinei žmonių grupei, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi lygias teises su visomis kitomis socialinės grupėmis. Be to, posėdžio metu buvo nurodyta labai svarbi aplinkybė apie tai, kad pats nukentėjusysis suklaidino teismą, pareiškime nurodydamas, kad jis (apeliantas) pavartojo necenzūrinį žodį „pederastas“ ir dėl to jį įžeidė. Akivaizdu, kad tarptautinis žodis ir medicininis bei teisinis terminas negali būti vertinamas kaip necenzūrinis. Toks nukentėjusiojo požiūris rodo, kad jis pats, turėdamas medicininį išsilavinimą, neteisingai įvertino panaudotą terminą ir be pagrindo prašė taikyti baudžiamąją atsakomybę jo (apelianto) atžvilgiu. Posėdžio metu pripažinęs, kad žino medicininę termino „pederastas“ reikšmę ir paklaustas, kodėl medicininį terminą vertina kaip necenzūrinį žodį, nukentėjusysis nieko negalėjo atsakyti. Apelianto nuomone, dėl anksčiau nurodytų motyvų ir aplinkybių ši byla turėtų būti sprendžiama civilinio proceso tvarka. Tačiau kaip matyti iš nuosprendžio, teismas šių aplinkybių net nepaminėjo, sąmoningai apie jas nutylėjo, taip išvengdamas bylos sprendimo iš esmės ir pažeisdamas nuosprendžio surašymo taisykles.

Skunde T. K. nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis priimtas ir surašytas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. nuostatas. Teigia, kad teismas nuosprendyje nutylėjo pagrindinius jo gynėjo išsakytus motyvus apie administracinės, civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimą už analogiškas veikas, kaip numatytas Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. Teismas nepasisakė, kodėl šiuo atveju taiko baudžiamąją, o ne kitos rūšies atsakomybę. Tokiu būdu, teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos ir grubiai pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles. Apelianto nuomone, teismas, neišnagrinėjęs esminių bylos aplinkybių bei sąmoningai apie jas nutylėdamas, buvo šališkas ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Mano, kad teismas pažeidė ir proceso teisingumo (sąžiningumo) principą, kuris įtvirtina tai, kad procesas turi būti teisingas, turi būti garantuota teisė į gynybą, teismo procesas turi vykti, laikantis šalių lygybės principo, turi būti užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytos teisės. Tokiu būdu, teismas tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, nenurodęs iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančios medžiagos, ir kartais net iš esmės iškreipdamas jų turinį, padarė neteisingas išvadas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apelianto nuomone, teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Esant abejonių, bet nepavykus jų pašalinti, išnaudojus visas galimybes, jos turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai.

Atsiliepimu į nuteistojo T. K. apeliacinį skundą privatus kaltintojas –nukentėjusysis V. S. prašo palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendį nepakeistą ir priteisti iš nuteistojo T. K. visas bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusysis V. S. atsiliepime nurodo, kad nuteistasis T. K. savo kaltę pripažįsta (kaip teigiama jo apeliaciniame skunde - iš dalies), todėl visiškai akivaizdu, jog nuteistojo teiginiai, kad jis nesimokė lotynų kalbos, neturi medicininio išsilavinimo ir kad jo pažįstamų rate terminas „piderastas“ vartojamas gana plačiai, yra ne kas kita, kaip siekis išvengti pelnytos bausmės. Nukentėjusiojo V. S. nuomone, T. K. yra suaugęs asmuo ir jo gyvenimiškoji patirtis neabejotinai leido jam aiškiai suvokti, kad šitokio turinio SMS žinutė žeidžia bei žemina žmogaus orumą. Todėl darytina tik viena išvada - nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta ir teismas, tinkamai išnagrinėjęs bylą, priėmė neabejotinai pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Nukentėjusysis nurodo, kad nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog teismas jo atžvilgiu buvo šališkas yra akivaizdžiai deklaratyvus. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjui nėra pareikšta. T. K. savo kaltę yra iš dalies pripažinęs, nagrinėjant bylą Šiaulių miesto apylinkės teisme jokių papildomų prašymų ar pastabų dėl proceso eigos nėra pareiškęs. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem - subjektyvaus ir objektyvaus - vertinimo aspektais buvo šališkas, todėl visiškai akivaizdu, jog šie nuteistojo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, todėl nuteistojo teiginiai, jog teismas pažeidė jo nekaltumo prezumpciją taip pat yra atmestini.

V. S. pažymi, kad nuteistojo T. K. apeliacinis skundas yra abstraktus, jame nenurodoma, ką konkrečiai pirmosios instancijos teismas pažeidė, deklaratyviai teigiama, kad teismas jį nuteisė neturėdamas jokių įrodymų, nesiėmęs visų įstatymo numatytų priemonių tuos įrodymus išnagrinėti. Tokie jo skundo argumentai neabejotinai vertinami kaip nepagrįsti ir atmestini. Bylos nagrinėjimo metu nuteistasis buvo atstovaujamas gynėjo advokato, kuris atstovaujamojo vardu jokių papildomų prašymų ar reikalavimų teismui nepateikė, jokių pastabų dėl proceso vedimo taip pat neturėjo. Todėl visiškai akivaizdu, jog nuteistojo T. K. apeliacinis skundas neabejotinai turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo T. K. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje kaip privatus kaltintojas - nukentėjusysis įvardytas V. S., nors iš tikrųjų yra V. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendis dėl T. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis T. K. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir T. K. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos sudėtis kaltininko veikoje. Nusikalstamos veikos sudėties požymius nustato ir tuo pagrindu apkaltinamąjį nuosprendį priima teismas. Bet kokiu atveju nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties ir dėl to, kas padarė nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, pripažindamas T. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., nepakankamai įsigilino į patį privataus kaltinimo pobūdį ir nagrinėjamos bylos esmę.

Pažymėtina, kad nagrinėjama byla iš esmės yra apie dviejų giminaičių – dėdės (nukentėjusiojo V. S.) ir sūnėno (nuteistojo T. K.), vadovaujančių dviems šalia viena kitos esančioms klinikoms (V. S. – S. klinikos, esančios (duomenys neskelbtini), vadovas, o T. K. – „(duomenys neskelbtini)“ klinikos, esančios (duomenys neskelbtini), vadovas), tarpusavio santykius. Be to, nukentėjusysis V. S., kaip pats nurodė pirmosios instancijos teisme, yra vienas iš dviejų T. K. vadovaujamos klinikos akcininkų (88 b. l.). Šiuo atveju negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nuo 2010 metų teismuose yra nagrinėjami civiliniai ginčai tarp T. K. ir V. S. vadovaujamų klinikų. Į tai apeliaciniu skundu atkreipė dėmesį ir T. K., nurodydamas, kad jis ir nukentėjusysis V. S. konfliktuoja nuo 2009 metų dėl klinikos „(duomenys neskelbtini)“, konfliktai tęsiasi jau trejus metus ir dėl jų vyksta bylinėjimasis teismuose. Teisėjų kolegijos nuomone, tokioje situacijoje, kurią atspindi nagrinėjama privataus kaltinimo byla, kai nesutaria du giminaičiai – šalia esančių klinikų vadovai, lygiagrečiai vykstant teisminiams procesams civilinėse bylose, jų santykiai įtempti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad esant konfliktinėms situacijoms, nesutarimų šalys viena kitos elgesį vertina gana subjektyviai ir savo elgesio variantą dažniausiai renkasi vadovaujantis ne racionalia logika, bet ne visada adekvačiomis emocijomis. Todėl privalu labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, be kita ko, turint galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų ir pan.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. atsako tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Iš privataus kaltintojo 2012-07-30 skunde suformuluoto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad V. S. įžeidimu buvo laikytas žodis – vadinimas ,,piderastu“. Nukentėjusysis kartu su privataus kaltinimo skundu pateikė duomenis apie jam nuteistojo atsiųstą telefoninę žinutę, kurioje, jo supratimu, buvo panaudotas jį įžeidžiantis žodis (3, 4, 7-16 b. l.). Iš telefoninių žinučių išrašų matyti, kad T. K. nukentėjusiajam V. S. nusiuntė tokio turinio telefoninę žinutę: „Buvai piderastu ir busi piderastu“.

Akivaizdu, kad žodis „piderastas“ nėra nei keiksmažodis, nei necenzūrinis pavadinimas, tai viešai žmonių tarpusavio bendravime vartojamas tarptautinis žodis, neturintis lietuviškų atitikmenų. Tarptautinių žodžių žodyne internetiniame leidinyje www.tzz.lt pateikiama tokia žodžio „pederastas“ reikšmė: [gr. pais (kilm. paidos) – vaikas, jaunuolis + gr. erastēs – įsimylėjėlis], vyras, lytiškai santykiaujantis su vyru. Todėl šis žodis siejamas su žodžio gėjus, homoseksualas atitikmeniu, kuris šiuo metu visuomenėje vertinamas kaip neigiamai apibūdinantis asmenį. Esant šioms aplinkybėms, T. K. nukentėjusiojo atžvilgiu pasakytas žodis „piderastas“ tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti laikomas kaip asmenį įžeidžiantis niekinantis vertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų akyse, tačiau būtina atkreipti dėmesį į aplinkybes, kurioms esant šis žodis pavartotas. Nagrinėjamu atveju įvertinus konkrečią situaciją ir konflikto dalyvių tarpusavio santykius, minėto žodžio negalima laikyti įžeidžiančiu, o T. K. veiksmus V. S. atžvilgiu vertinti kaip nusikalstamus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne (LAT nutartis Nr. 2K-287/2011).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. K. nukentėjusiajam V. S. nusiuntė telefoninę žinutę: „Buvai piderastu ir busi piderastu“, kai tarp jų vyko susirašinėjimas SMS žinutėmis dėl kelio remonto. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. S. parodė, kad 2011 metais jis už savo lėšas tvarkė kelią, kuris eina nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pro kliniką „(duomenys neskelbtini)“ iki jo namo aikštelės. T. K., kaip „(duomenys neskelbtini)“ klinikos direktorius, nekompensavo jo turėtų išlaidų, todėl jis suprato, kad kitais 2012 metais kelią už savo lėšas tvarkys pats T. K., ir, kreipdamasis į T. K. SMS žinute, klausė, kada pastarasis žada tai daryti (88 b. l.). Pats T. K. neneigia, kad minėto turinio žinutę siuntė nukentėjusiajam, pirmosios instancijos teisme nuteistasis T. K. parodė, kad jau trys metai vyksta ginčai teismuose, tarp jo ir V. S. buvo susitarta dėl darbų, nes jų vadovaujamos klinikos yra šalia, tačiau V. S. nesilaiko duoto žodžio, todėl, vadindamas jį „piderastu“, jis turėjo omenyje nesąžiningą, nedorą ir nesilaikantį duoto žodžio žmogų, tačiau nukentėjusiojo nenorėjo įžeisti (87, 88 b. l.). Šiuos T. K. parodymus visiškai patvirtina telefoninių žinučių turinio bendroji analizė, iš kurios matyti, jog T. K. pavartotas žodis „piderastas“ viso susirašinėjimo SMS žinutėmis kontekste rodo, kad tikslo įžeisti ar pažeminti V. S. T. K. neturėjo, o norėjo tik išreikšti savo nuomonę apie asmenį, jo manymu, sąlygojantį jų nesutarimus. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, T. K. poelgis vertintinas kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje, susikaupusio pykčio ir besitęsiančio konflikto išdava, o ne sąmoningas veiksmas siekiant įžeisti V. S., t.y. jo veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, todėl jo veiksmų nėra pagrindo laikyti pavojingais ir nusikalstamais. Kartu pažymėtina, kad T. K. rašytoje SMS žinutėje V. S. apibūdinimas, kurį privatus kaltintojas laikė įžeidžiančiu, negalėjo pastarajam būti netikėtas ir, teisėjų kolegijos nuomone, turėjo atitikti tuo metu konfliktinį T. K. ir nukentėjusiojo bendravimo pobūdį, nes ir pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, kad T. K. jau nebe pirmą kartą jį įžeidžia. Neįrodžius vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, t.y. nenustačius, kad T. K. būtų turėjęs tikslą susirašinėjimo SMS žinutėmis su V. S. metu užgauliai pažeminti jį, įvertinus visas aplinkybes bei atsižvelgus į ilgametę nesantaiką tarp V. S. ir T. K., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog žodžio „piderastas“ pavartojimas viso susirašinėjimo kontekste negali būti vertinamas kaip tyčinis neviešas V. S. įžeidimas, t.y. kaip Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendis dėl T. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. naikintinas, o T. K. išteisintinas, nes jis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinus skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują – išteisinamąjį nuosprendį, privataus kaltintojo pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Toks sprendimas neužkerta kelio V. S. pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsiliepimu į nuteistojo T. K. apeliacinį skundą nukentėjusysis V. S. prašo priteisti iš T. K. visas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad šiuo nuosprendžiu T. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. išteisinamas, darytina išvada, jog nebėra teisinio pagrindo iš T. K. nukentėjusiajam V. S. priteisti išlaidas advokato suteiktoms paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos ir kasacine tvarka neskundžiamas.