Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) prokurorės Eleonoros Kudriavcevos apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

L. Š. išteisinta dėl to, kad 2017 m. liepos 18 d., apie 18.30 valandą, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės, G. L. akivaizdoje, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį R. I., rankose turėtu plastmasiniu kibiru trenkė nukentėjusiajam R. I. į veido kairės pusės akies sritį ir į kairįjį viršutinį žandikaulį, tokiu būdu nukentėjusiajam R. I. buvo sukeltas fizinis skausmas, pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Eleonora Kudriavceva apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: L. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jai vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Prokurorė nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio motyvais nurodo:

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis skundas yra paduotas prokurorės išteisintosios L. Š. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl išteisintosios L. Š. kaltės padarius baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako. L. Š. buvo perduota teismui kaltinant ją tuo, kad ji viešoje vietoje – prie gyvenamojo namo pirmos laiptinės, G. L. akivaizdoje, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį R. I., rankose turėtu plastmasiniu kibiru trenkė nukentėjusiajam R. I. į veido kairės pusės akies sritį ir į kairįjį viršutinį žandikaulį, tokiu būdu nukentėjusiajam R. I. buvo sukeltas fizinis skausmas, pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis.Pirmosios instancijos teismas išteisino L. Š., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliantė teigia, jog nukentėjusiosios G. L. bei išteisintosios L. Š. parodymai patvirtina aplinkybę, jog L. Š. pažeidė viešąją tvarką, o nukentėjusiojo R. I. bei nukentėjusiosios G. L. parodymai patvirtina aplinkybę, kad L. Š. veiksmai sukėlė nukentėjusiajam R. I. fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis, skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus, negali sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pagal BK 284 straipsnį (2017 m. birželio 1 d. redakcija) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, turi būti padaryta viešoje vietoje. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015). Nagrinėjamoje byloje neabejotinai konfliktas tarp išteisintosios L. Š. ir nukentėjusiojo R. I. kilo viešoje vietoje – prie gyvenamojo namo pirmos laiptinės. Tačiau veikimas viešoje vietoje pats savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017).BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybiškas tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamoje byloje išteisintosios L. Š. veiksmai pagal kaltinimą įvertinti kaip įžūlus elgesys. Įžūlus elgesys kasacinio teismo praktikoje apibrėžiamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018). Nagrinėjamoje byloje įžūlus elgesys pagal kaltinimą L. Š. veiksmuose apibūdintas kaip panaudotas fizinis smurtas prieš žmogų – nukentėjusįjį R. I. L. Š. buvo kaltinama tuo, kad rankose turėtu plastmasiniu kibiru trenkė nukentėjusiajam R. I. į veido kairės pusės akies sritį ir į kairįjį viršutinį žandikaulį, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu atveju turi būti nustatyti šios veikos padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įrodinėjimo procese šis požymis turi būti įrodytas. Teismo nuosprendyje turi būti aiškiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos pažeidimą. Šių padarinių nustatymas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė asmeninio konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-120-628/2018). Sveikata greta viešosios tvarkos ir rimties yra papildoma BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos saugoma vertybė, todėl nežymų sveikatos sutrikdymą (ar fizinio skausmo sukėlimą) apima BK 284 straipsnio nusikalstamos veikos sudėtis (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015). Nagrinėjamu atveju pagal L. Š. pareikštą kaltinimą dėl prieš nukentėjusįjį R. I. panaudoto L. Š. fizinio smurto – trenkimo rankose turėtu kibiru nukentėjusiajam į veido kairės pusės akies sritį – buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmiausiai nepakanka įrodymų konstatuoti, jog išteisintoji L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. I., o taip pat bylos aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog L. Š. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog konfliktas įvyko pirmiausiai dėl neteisėtų R. I. veiksmų prieš išteisintosios L. Š. sūnų L., kurį ji norėjo apginti. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo apklausta L. Š. ir jos dukra R. Š. bei nukentėjusysis R. I. ir jo draugė nukentėjusioji G. L. L. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, jog jai dukra pasakė, kad R. I. muša L. (t. 1, b. l. 114–115), R. Š. parodė, jog girdėjo smūgius – pliaukštelėjimus, bet vaizdo iš balkono nesimatė (t. 1, b. l. 117). Nukentėjusioji G. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog R. I. papurtė L. Š. sūnų (t. 1, b. l. 116–117). Nukentėjusysis apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, jog morališkai blogai jaučiasi dėl savo elgesio su L. (t. 1, b. l. 115–116). Taigi nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis R. I. papurtė L. Š. sūnų, ar jis pliaukštelėjo jam, R. I. naudojo fizinį smurtą prieš vaiką ir L. Š. turėjo pagrindą bėgti ginti savo vaiko nuo neteisėtų R. I. veiksmų prieš jį. Iš LITEKO duomenų sistemos taip pat matyti, jog dėl tokių nukentėjusiojo R. I. veiksmų, kuriuos nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji G. L. įvardijo kaip papurtymas, yra priimtas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. kovo 14 d. nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu R. I. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už mažamečiui L. Š. sūnui – L. Š. – padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Vadinasi, pats konfliktas tarp nukentėjusiojo R. I. ir išteisintosios L. Š. kilo ne dėl menkavertės dingsties, bet dėl to, kad nukentėjusysis (šioje byloje) R. I. panaudojo fizinį smurtą prieš L. Š. mažametį sūnų, t. y. išteisintosios L. Š. veiksmus lėmė objektyviai egzistuojanti tam priežastis. Pagal L. Š. pareikštą kaltinimą L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. I., pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. I. ir tuo buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje apklausta L. Š. parodė, jog lauke buvo kibiriukas, kuriame buvo kelios apelsinų žievės, pasakė nukentėjusiajam, kad jis čia negyvena ir ko čia atvažiavęs kelia triukšmą ir per atstumą metė į jį kibiriuką. Nukentėjusysis stovėjo už 15 metrų ir mestas kibiriukas jam nepataikė (t. 1, b. l. 114–115). Šias aplinkybes taip pat patvirtino jos dukra R. Š. (t. 1, b. l. 117). Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis R. I. parodė, kad išteisintoji metė į jį kibirą ir pataikė į kairę veido pusę, į viršutinį skruostikaulį prie akies. Buvo raudona oda ir matėsi įbrėžimai (t. 1, b. l. 115–116). Jo draugė nukentėjusioji G. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog matė, kaip L. Š. metė kibirą ir pataikė R. I. į veidą, buvo susidariusi kraujosruva šitoje vietoje (t. 1, b. l. 116–117). Taigi išteisintoji L. Š. ir nukentėjusysis R. I. davė vienas kitam priešingus parodymus. L. Š. parodymus patvirtina jos dukra R. Š., o nukentėjusiojo R. I. parodymus patvirtina jo draugė nukentėjusioji G. L. ir byloje nėra kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog L. Š. panaudojo fizinį smurtą kaltinime nurodytu būdu – trenkė rankose turėtu plastmasiniu kibiru nukentėjusiajam R. I. į veidą. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis R. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai davė parodymus, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kad jam kibiru kliuvo į kairę pusę, į viršutinį skruostikaulį prie akies, buvo raudona oda ir įbrėžimai, kurie matėsi, o jo parodymus pavirtino nukentėjusioji G. L. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, L. Š. kaltė negali būti laikoma įrodyta tik nukentėjusiųjų R. I. ir jo draugės G. L. parodymais, kai išteisintoji L. Š. ir jos dukra teigia priešingai ir nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą laikyti L. Š. ir jos dukros parodymus nepatikimais ir juos atmesti.Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. I. parodė, jog pareigūnė jam nufotografavo veidą (t. 1, b. l. 115–116). Pagal nustatytą teisinį reguliavimą BPK 143 straipsnyje ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę atlikti įtariamojo, nukentėjusiojo ar kito asmens kūno apžiūrą, prireikus nustatyti, ar ant jo kūno yra nusikalstamos veikos pėdsakų arba ypatingų žymių. Dėl asmens apžiūros atlikimo surašomas protokolas. Byloje tokio atlikto asmens apžiūros protokolo, kuriame būtų užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nėra. Byloje yra CD laikmena, kurioje yra nukentėjusiojo R. I. fotonuotrauka. Ikiteisminio tyrimo metu buvo suformuota užduotis atlikti objektų tyrimą ir pateikti specialisto išvadą. Valstybės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus laikinai vedėjo pareigas einantis teismo medicinos ekspertas G. P. informavo, jog pagal siųstą užduotį atlikti objektų tyrimą dėl R. I. atlikti negalima, nes teismo medicinos ekspertas vaizdinių fotonuotraukų netiria (t. 1, b. l. 12). Pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje paaiškino, jog dėl sužalojimų į medikus nesikreipė (t. 1, b. l. 115–116). Tad byloje niekas be pačių nukentėjusiųjų R. I. ir jo draugės negali patvirtinti aplinkybės, kad nukentėjusįjį R. I. sužalojo L. Š. mestas į nukentėjusįjį kibiras ar, kaip nurodyta kaltinime, L. Š. trenkimas nukentėjusiajam kibiru į veidą, kai pati L. Š. kartu su savo dukra tvirtina priešingai. Iš CD laikmenoje esančios fotonuotraukos nėra akivaizdu, jog nukentėjusysis R. I. buvo sužalotas. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, kurie leistų teigti, jog L. Š. sužalojo nukentėjusįjį R. I. mestu į jį kibiru ar trenkus nukentėjusiajam kibiru į veidą, kad sužalojimus, kuriuos, pagal kaltinimą, nukentėjusysis R. I. patyrė, padarė būtent L. Š. mestas į nukentėjusįjį kibiras ar L. Š., pagal kaltinimą, trenkus nukentėjusiajam kibiru į veidą. R. I. atvykęs į policijos komisariatą buvo nufotografuotas. Jo pareiškimas užregistruotas 2017 m. liepos 20 d., o konfliktas įvyko 2017 m. liepos 18 d. Tai reiškia, kad nukentėjusysis taip pat galėjo patirti kaltinime nurodytus sužalojimus nuo kitų asmenų padarytų prieš jį veiksmų, o ne nuo L. Š., kaip nukentėjusysis teigia teisiamajame posėdyje, mesto į jį kibiro (kuris pataikė jam į veidą), ar, kaip nurodyta kaltinime, L. Š. trenkus rankose turėtu plastmasiniu kibiru nukentėjusiajam į veidą. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų teismui padaryti abejonių nekeliančias išvadas, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas ir kad būtent L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. I. kaltinime nurodytu būdu. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo teismo nuosprendžio motyvu, jog L. Š. tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, o į R. I. kaip asmenį, kuris naudojo neteisėtus veiksmus prieš L. Š. vaiką. L. Š. veiksmai prieš nukentėjusįjį R. I., reaguojant į šio nukentėjusiojo prieš jos sūnų panaudotą fizinį smurtą, neperžengė asmeninio konflikto ribų ir netapo pavojinga aplinkai ar aplinkiniams. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad dėl prieš nukentėjusįjį R. I. L. Š. panaudotų veiksmų aplinkiniai buvo šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar buvo kilusi didelė sumaištis ir pan., kad išteisintoji L. Š. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė.Apeliantė teigia, jog teismo išvadas, kad nebuvo viešosios tvarkos pažeidimo, paneigia nukentėjusioji G. L., kuri parodė, kad jai buvo šokas, žmonės per langus žiūrėjo, o taip pat pati L. Š., kuri parodė, kad jos dukrai prasidėjo isterija, kieme buvo 4–5 vaikai, kurie viską girdėjo. Tačiau šios aplinkybės neįrodo viešosios tvarkos pažeidimo.Teisėjų kolegija nukentėjusiosios G. L. paaiškinimą, kad išteisintosios veiksmai jai sukėlė šoką, vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio pareiškimą. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad nukentėjusios draugas prieš L. Š. vaiką panaudojo fizinį smurtą, kurį nukentėjusioji įvardija kaip papurtymą. Prieš vaiką fizinis smurtas buvo panaudotas viešoje vietoje, kieme, kur buvo kiti kiemo vaikai. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad ji sakė L. Š., kad „tavo vaikas gali mano dukrai rišti kojas, o R. L. negali net papurtyti“ (t. 1, b. l. 116). Šių parodymų turinys leidžia teigti, kad nukentėjusiajai G. L. jos draugo kito vaiko papurtymas, t. y. fizinio smurto panaudojimas prieš jį, yra normalus veiksmas sprendžiant vaikų tarpusavio konfliktą. Todėl ji šokiruota galėjo būti ne dėl to, kad L. Š. metė į nukentėjusįjį kibirą ir, anot jos, pataikė juo nukentėjusiajam R. I. į veidą, o dėl to, kad ji nesitikėjo, jog L. Š. galėtų taip reaguoti į vaiko papurtymą, kurį padaryti, vertinant iš G. L. parodymų turinio, nukentėjusysis R. I. turėjo teisę. Žmogus, kuris palaiko fizinio smurto panaudojimą prieš kitą vaiką, negali būti šokiruotas ar būti, kaip teigia nukentėjusioji G. L. teisiamajame posėdyje, „morališkai šoke“ dėl kito asmens veiksmų reaguojant į fizinio smurto panaudojimą prieš jo vaiką. Nagrinėjamoje situacijoje L. Š. metė kibirą į nukentėjusįjį R. I. ne dėl menkavertės dingsties, bet dėl to, kad nukentėjusysis R. I. panaudojo fizinį smurtą prieš jos vaiką viešoje vietoje, t. y. kieme, kuriame buvo ir kitų vaikų. Šie vaikai ne tik galėjo girdėti tarp nukentėjusiojo ir išteisintosios įvykusį konfliktą, bet buvo kieme tuo metu, kai nukentėjusysis purtė viešoje vietoje išteisintosios vaiką, taigi galėjo matyti patį fizinio smurto panaudojimą prieš vaiką. Apeliantė teigia, jog nukentėjusioji G. L. parodė, kad pro langus žiūrėjo žmonės, o išteisintoji L. Š. parodė, jog konflikto metu buvo 4–5 kiemo vaikai, kurie viską girdėjo, jos dukra pradėjo isterikuoti. Tačiau viešosios tvarkos pažeidimas negali būti konstatuojamas vien tik abstraktaus pobūdžio aplinkybės pareiškimu, kad pro langus žiūrėjo žmonės ar kieme buvo vaikai, kurie girdėjo konfliktą, kai byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pro langus žiūrėjo žmonės ir kieme buvo vaikai, kurie matė bei girdėjo konfliktą. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti ir apklausti liudytojais pro langus žiūrėję žmonės bei kieme buvę vaikai, kurie būtų galėję paaiškinti su įvykiu susijusias aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti neabejotinos išvados, kad nukentėjusiosios G. L. nurodyti pro langus žiūrėję žmonės bei išteisintosios L. Š. nurodyti kieme buvę vaikai buvo sumišę, išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų kilusi sumaištis ir pan. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti neabejotinos išvados, kad nukentėjusiosios G. L. nurodyti pro langus žiūrėję žmonės buvo sumišę, išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų kilusi sumaištis ir pan. būtent dėl išteisintosios veiksmų nukreiptų į nukentėjusįjį reaguojant į prieš jos vaiką panaudotą fizinį smurtą, o ne dėl paties nukentėjusiojo R. I. viešoje vietoje, kieme būnant kitiems vaikams, naudojamo fizinio smurto prieš išteisintosios L. Š. vaiką. Kartu pažymėtina, jog išteisintoji L. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusysis R. I. girdėjo, kad buvo iškviesta policija ir greitoji pagalba ir jis jau buvo pasiruošęs dingti iš kiemo (t. 1, b. l. 114–115). Tai, kad buvo atvykusi policija ir L. Š. vaikas buvo apžiūrėtas gydytojo parodė nukentėjusioji G. L. (t. 1, b. l. 116–117). Pats nukentėjusysis nedalyvavo, kai atvyko policija ir greitoji pagalba. Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, jog nematė, kaip atvažiavo policija, jis tą patį vakarą buvo mieste, niekas jo neieškojo (t. 1, b. l. 115–116). Taigi policija ir greitoji pagalba buvo iškviesti ne dėl L. Š. veiksmų, bet dėl nukentėjusiojo R. I. panaudoto fizinio smurto prieš išteisintosios L. Š. vaiką. Reagavimas į agresorių ir jo veiksmus, kurie buvo nukreipti prieš kitą žmogų – šiuo atveju vaiką – viešoje vietoje ir dėl to atkreipiant tam tikrą aplinkinių dėmesį negali būti vertinama viešosios tvarkos pažeidimu. Nagrinėjamos bylos situacijoje, pati L. Š., prieš kurios sūnų buvo naudojamas fizinis smurtas, negalėjo suvokti savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, ką jį turėtų daryti viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos prasme. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik prielaidomis, kylant pagrįstų abejonių dėl tam tikro fakto buvimo ar jo nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo požymis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis, skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog L. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) prokurorės Eleonoros Kudriavcevos apeliacinį skundą atmesti.