Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Z. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-28 nuosprendžio, kuriuo:

O. Z. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta O. Z. galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. ir 260 str. 1 d ir nuteistas:

pagal BK 259 str. 2 d. 30 parų arešto;pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta A. K. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis LR BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinus 1/3, paskirta A. K. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu yra nuteistos K. J. ir Ž. B., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Z. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su K. J., neteisėtai, bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikė ne mažiau kaip 1,410 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,414 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kai 2014-04-01 apie 12.30 val. K. J. telefonu susitarė su Ž. B. dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino pardavimo, jis vykdydamas K. J. nurodymą, 13.30 val., visuomeninio transporto sustojime „Subačiaus“, esančio prie Subačiaus g. 45, Vilniuje, neteisėtai, už 80 litų pardavė Ž. B. 0,414 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

A. K. nuteistas už tai, kad jis, ne vėliau kaip iki 2014-03-29, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti Vilniaus mieste laikė ne mažiau kaip 16,0651 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią 2014-03-29, nakties metu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje neteisėtai, už 1200 litų pardavė K. J..

Be to, jis, ne vėliau kaip nuo 2014 metų balandžio mėnesio pradžios, namuose adresu A. P. K. 20-17, Vilniuje neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti laikė 0,188 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią 2014-04-10 14.00 val. atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos darbuotojai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O.Z. ir nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų O. Z. ir A. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl nuteistojo O. Z. ir A. K. apeliacinių skundų argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

Nors O. Z. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., padarymo apeliaciniame skunde neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad O. Z. atžvilgiu buvo taikytas BK 64¹ str. ir paskirta jam 2 metų laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta 1/3. Pažymėtina, kad BK 64¹ str. taikomas tik tais atvejais, jeigu asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ str. 2 d.). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad O. Z. būtų pripažinęs savo kaltę, todėl kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl BK 64¹ str. taikymo O. Z. atžvilgiu, tačiau, nesant prokuroro skundo, kolegija neišeis už O. Z. apeliacinio skundo ribų ir šio klausimo nespręs ir nevertins.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.) Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Tyčia bendrininkavimo atveju: kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Dėl nuteistųjų prašymo paskirti jiems švelnesnes bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad O. Z. ir A. K. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jų atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jiems švelnesnes bausmes.

Taip pat konstatuotina, jog nebuvo ir nėra jokio pagrindo O. Z. ir A. K. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatų ir atidėti paskirtos jiems laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pažymėtina, kad 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 (įsigaliojo nuo 2015-03-24) yra pakeistas Lietuvos Respublikos BK 75 str. (TAR, 2015, Nr. 2015-04087). Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal formuojamą teismų praktiką, spręsdamas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas įvertina visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, padarinių sunkumą, kaltės formą, tikslą, motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius teistumus, ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotikų vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką, elgesį po nusikaltimo padarymo, gailėjimąsi. Šie duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad kaltinamųjų resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Be to, teismas įvertina ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininkų teigiamus socialinius ryšius.

O. Z. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas 5 kartus teistas, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, A. K. dvi naujas nusikalstamas veikas padarė, būdamas vieną kartą teistas, turėdamas taip pat neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, be to, jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kas rodo, kad abu nuteistieji nedaro teisingų išvadų ir yra linkę nusikalsti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės neatsirado staiga, jos O. Z. ir A. K. buvo žinomos, tačiau nesulaikė jų nuo nusikalstamų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai jų atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

2015-09-29 Vilniaus apygardos teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo A. K. 84,06 Eur dydžio išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, jog BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. K. atmestinas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų O. Z. ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.