Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-11-23 · Civilinė byla Nr. 2A-152/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-23
Bylos Nr.
2A-152/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Lit-Invest“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Paribys“
Kategorijos
  • 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-152/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 110.6; 44.5.2.17
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Gintarui Balčiūnui, I. N.,atsakovo atstovams R. P., V. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lit-Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1503-54/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lit-Invest“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Paribys“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB ,,Lit-Invest“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Paribys“ 118 892,90 Lt nuostolių atlyginimo dėl ieškovo degalinės statybos sustabdymo nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2005 m. gruodžio 28 d. bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Lit-Invest“ yra 0,1359 ha valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas. 2003 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas išdavė statybos leidimą, kuriuo remiantis ieškovas žemės sklype pradėjo degalinės su plovykla statybos darbus. 2004 m. gruodžio 14 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl statybos leidimo panaikinimo, taip pat prašė iki sprendimo byloje įsiteisėjimo momento sustabdyti statybos leidimo galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi sustabdė statybos leidimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Remiantis teismo nutartimi, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005 m. sausio 5 d. sustabdė degalinės statybą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu tenkino UAB „Paribys“ skundą ir panaikino statybos leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu panaikino minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, ir priėmė naują sprendimą, kuriuo UAB „Paribys“ skundą atmetė. Sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad UAB „Paribys“ neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo bei praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą.

Ieškovo manymu, teikdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės UAB „Paribys“ siekė degalinės statybos sustabdymo ir suprato, kad dėl to UAB „Lit-Invest“ patirs didelių nuostolių. Atsakovas piktnaudžiavo savo procesine teise kreiptis į teismą, todėl vadovaujantis CK 1.137 str. 3 d., 6.251 str. l d., atsakovas privalo visiškai atlyginti UAB „Lit-Invest“ dėl degalinės statybos sustabdymo patirtus nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos degalinės konservavimo darbams ir medžiagoms, sunaudota elektros energija, degalinės apsauga, darbuotojų išlaikymo sąnaudos, viso 118 892,90 Lt. Be to, vadovaujantis CPK 147 str. 3 d. ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jam padarė atsakovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovo UAB „Lit-Invest“ ieškinį atsakovui UAB „Paribys“ dėl nuostolių atlyginimo atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Lit-Invest“ atsakovo UAB „Paribys“ naudai 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ABTĮ 71 straipsnis numato pareikšto reikalavimo užtikrinimo priemones ir jų taikymo tvarką, analogiškai CPK 144 straipsnis taip pat numato, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nei ABTĮ, nei CPK nereikalauja sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo iš esmės klausimą, įvertinti ieškinio (skundo) pagrįstumą. Teismo teigimu, tai, kad UAB „Paribys“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ieškinyje minėtoje byloje buvo pagrįstas įrodo tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tokį prašymą 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi patenkino.

Teismas pažymėjo, jog UAB ,,Lit-Invest“ dėl šios nutarties buvo padavęs atskirąjį skundą, tačiau vėliau jo atsisakė (t. 1, b. l. 134-135), tuo kaip ir sutikdamas su statybos leidimo galiojimo sustabdymu. Pagal CPK 95 straipsnį, šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Nesąžiningumas reiškia asmens, paduodančio nepagrįstą ieškinį, suvokimą, jog ieškinys iš tiesų yra nepagrįstas, o jis neturi teisės reikalauti ginti jo teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas gali būti konstatuotas tada, kai ieškinys pateikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti atsakovui rūpesčių.

Teismo teigimu, iš UAB „Paribys“ skundo pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui matyti, kad pareiškėjas būtent ir siekė apginti savo pažeistas teises, skunde be kita ko nurodydamas, jog UAB „Lit-Invest“, statydama degalinę su plovykla ant nepakankamo žemės sklypo ploto, pažeidžia pareiškėjo teises, kadangi vienas iš degalinės objektų – suskystintų dujų rezervuaras, yra suprojektuotas ir statomas ant pareiškėjo žemės sklypo ribos. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį pareiškėjo skundą 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu buvo patenkinęs. Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, UAB „Paribys“, manydamas, jog jo teisės liko neapgintos ir yra pažeidžiamos toliau, kadangi sprendimas buvo panaikintas vien formaliais pagrindais ( t. y. ginčas iš esmės išspręstas nebuvo), kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu (t. 1, b. l. 188-195), teismo prašydamas sustabdyti degalinės su plovykla statybos darbus, kuriais keliama grėsmė UAB „Paribys“ teisėms ir turtiniams interesams. Prevenciniame ieškinyje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurias ir pritaikė Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi, uždrausdamas UAB „Lit-Invest“ vykdyti degalinės su plovykla darbus statybos darbus (t. 1, b. l. 196).

Teismo manymu, tai irgi įrodo, jog atsakovas, tiek kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tiek ir prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, veikė sąžiningai ir gynė savo pažeistas teises, o ne siekė sukelti rūpesčių UAB „Lit-Invest“. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Teismas konstatavo, kad ieškovas savo teiginių, jog atsakovas piktnaudžiavo savo procesine teise kreiptis į teismą, neįrodė (CPK 178 str.), o nenustačius atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis ar materialinės teisės normomis (CPK 95 str.), nėra pagrindo ir atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimui, o tuo pačiu nėra pagrindo priteisti iš atsakovo nuostolius remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi. Tai pat teismas nurodė, kad nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių atsiradimo, teismas nepasisako dėl nuostolių buvimo fakto apskritai ir jų dydžio.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB ,,Lit-Invest“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš UAB ,,Paribys“ bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas turėtų būti panaikintas esant CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui, t. y. teismo sprendimas yra be motyvų. Ieškinys buvo grindžiamas dviem pagrindais. Pirma, jog prašydamas teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, todėl vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi ir CPK 95 straipsnio pirmąja dalimi privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą. Antra, jog net ir nenustačius piktnaudžiavimo teise fakto atsakovas vis tiek privalo atlyginti ieškovo nuostolius, kuriuos pastarajam padarė atsakovo prašymu pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, kadangi įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsakovo skundas, kurio pagrindu jis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje Nr. I-413-5/2005, buvo atmestas. Teismo išvada, kad nenustačius piktnaudžiavimo teisėmis fakto pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo priteisti ir atsakovo nuostolius remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi be to, kad yra visiškai neteisinga, taip pat nėra tinkamai motyvuota. Teismas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių šią sprendimo dalį.

2. Neteisinga teismo išvada, kad ieškovas neįrodė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kadangi nepagrindė, jog atsakovas elgėsi nesąžiningai ir pareiškė nepagrįstą skundą. Tai, kad atsakovo skundas, kurio pagrindu jis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, buvo nepagrįstas, kadangi atsakovas neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, kuris turi res judicata galią, ir šios aplinkybės įrodinėti iš naujo nereikia. Taip pat neteisinga teismo išvada, jog atsisakydamas atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutarties, ieškovas sutiko su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu. Ieškovas neginčijo reikalavimo užtikrinimo priemonių, nes siekė kuo skubiau prašyti teismo atlikti degalinės konservavimo darbus, kuriuos, įvertinus metų laiką (gruodžio mėnuo), atlikti buvo būtina, siekiant išvengti nuostolių ateityje. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad teikdamas nepagrįstą skundą, kurio terminas jau buvo praleistas ir neturėdamas pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog degalinės statyba pažeidžia jo teises ar interesus, atsakovas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, suvokdamas, jog dėl to ieškovas patirs didelių nuostolių. Žemės sklypą, kuris ribojasi su degalinės užimamu žemės sklypu ir į kurį atsakovo teisės neva pažeidžia ieškovui priklausanti degalinė, atsakovas įsigijo 2004 m. rugsėjo 15 d., tuo tarpu degalinės statyba buvo pradėta 2004 m. birželio 15 d. Tai reiškia, kad įsigydamas minėtą žemės sklypą, atsakovas negalėjo nežinoti apie vykdomus degalinės statybos darbus, todėl ginčydamas degalinės statybą, atsakovas negali būti laikomas sąžininga šalimi. Tai, kad atmetus atsakovo skundą administracinėje byloje, jis kreipėsi į Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu, kuriame taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, skirtingai negu nurodė teismas, neįrodo, kad atsakovo teisės buvo pažeistos ar, kad buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes civilinė byla pagal atsakovo prevencinį ieškinį nėra išspręsta.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad nenustačius atsakovo piktnaudžiavimo teisėmis fakto, nėra pagrindo ir atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimui, o tuo pačiu nėra pagrindo priteisti iš atsakovo nuostolius remiantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi. Net ir tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyta, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, jis privalėtų atlyginti ieškovo nuostolius, kuriuos pastarajam padarė atsakovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi Lietuvos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsakovo skundas, kurio pagrindu jis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, buvo atmestas. Vadovaujantis CK 6.247 straipsnio 3 dalimi, civilinė atsakomybė kyla net ir nesant neteisėtų veiksmų, t y. kuomet tai numatyta įstatymuose. CPK 147 straipsnio 3 dalis nurodo tą atvejį, kai turi būti atlyginama žala padaryta neteisėtais veiksmais. Pagal minėtą normą, tam, kad būtų atlyginta šalies, kurios atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuostoliai, užtenka nustatyti, jog ieškinys, kurio pagrindu kita šalis prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo atmestas.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Paribys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, tuo pačiu neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo (CPK 330 str., 327 str. 1 d. 2 p.).

Ieškovas UAB ,,Lit-Invest“ pareiškė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kildinamo iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškinio pagrindais nurodė CPK 95 straipsnį, įpareigojantį atlyginti nuostolius šalį, nesąžiningai pareiškusią nepagrįstą ieškinį ir CPK 147 straipsnio trečiąją dalį, numatančią, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Jeigu pirmuoju atveju įstatymas reikalauja įrodyti ieškinį pareiškusios šalies nesąžiningumą, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tai tuo tarpu kita norma – CPK 147 str. 3 d. tokio įrodinėjimo nereikalauja, šiuo atveju, užtenka tik fakto, kad šalies prašymu, pritaikius kitos šalies atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir dėl to šiai patyrus nuostolių, ieškinio atmetimo atveju tokie nuostoliai gali būti pareikalauti iš kitos šalies.

Tokią poziciją išdėstė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Militzer and Munch Fortranas“ atsakovui Vokietijos bendrovei ,,Lex System“.

Be kita ko, teisėjų kolegija minėta nutartimi konstatavo, kad pareiškus ieškinį CPK 95 straipsnio tvarka, kai skolininkas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pareiškia prašymą atlyginti nuostolius, atsiradusius taikant laikinąsias apsaugos priemones, šis skolininko teisių gynimo pagrindas skiriasi nuo įtvirtinto CPK 147 straipsnio 3 dalyje ne tik procesine forma, bet ir sąlygomis, suteikiančiomis teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Pagal CPK 95 straipsnį turi būti įrodytas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, o pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą, kreditoriaus kaltės skolininkui nereikia įrodinėti, nes tai kreditoriaus atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kreditoriaus rizika reiškiasi jo suvokimu, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimas jokiu būdu nereiškia jam palankaus galutinio ginčo sprendimo. Tokiu atveju, prašydamas laikinosios teisių apsaugos iki ginčo išsprendimo, jis veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti skolininkui nuostolius.

Reikšdamas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, skolininkas gali remtis tiek CPK 95 straipsniu, tiek 147 straipsnio 3 dalimi, tačiau CPK 95 straipsnis nėra CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neteisingai aiškino teisės normas ir iš esmės neišnagrinėjo bylos pareikštu pagrindu. Teismas analizavo šalies, kurios prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (statybos darbų sustabdymas), sąžiningumą, jos teisę pareikšti tokį prašymą ir teisę pareikšti ieškinį. Teismas netgi sprendė, kokiais motyvais šalies ieškinys buvo atmestas, ar konstatuotas jos teisių pažeidimas. Tuo tarpu įstatymas to visiškai nereikalauja. Kaip nurodyta tiek minėtoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tiek ir pačioje teisės normoje, tai yra CPK 147 straipsnio 3 dalyje, nuostoliams reikalauti užtenka, kad šalies, kurios prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškinys būtų atmestas. Teismas į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija nelaiko šios aplinkybes, kaip nurodo apeliantas, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laiko tokį atvejį, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Turima omenyje keli atskiri reikalavimai, kurie gali būti tarpusavyje susiję ar nesusiję, ir teismas vieno jų neišsprendė.

Nagrinėjamu atveju, buvo pareikštas vienas reikalavimas – atlyginti nuostolius, tik nurodyti keli šio reikalavimo pagrindai, vienu kurių teismas pareikšto reikalavimo nenagrinėjo. Todėl tai nelaikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali išspręsti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nenagrinėjo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tai yra, teismas neanalizavo ieškovo pateiktų įrodymų dėl jam laikinosios apsaugos priemonės taikymu padarytų nuostolių, jų nevertino ir savo argumentų šiuo klausimu neišdėstė. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę į apeliaciją. Apeliacija – tai yra prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl teismo padarytų faktinių ar teisinių klaidų (CPK 301 str.). Taip išreiškiama teisė į tinkamą procesą, teisė būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai. Teismų instancinė sistema skirta šiems principams įgyvendinti. Todėl kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti suteikiama teisė skųsti jam nepalankų teismo sprendimą visų instancijų teismuose.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstą teismo sprendimą tiek dėl teisės normų taikymo, tiek ir dėl faktinių aplinkybių (CPK 320 str. 1 d.). Konstatavus šalies pateiktas faktines aplinkybes, kaip įrodytas, apeliacinės instancijos teisme, šalis netektų galimybės šios aplinkybės skųsti apeliacine tvarka, tuo tarpu, kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 str. 1 d.). Tokiu būdu, būtų pažeista instancinė teismų sistema ir šalies teisė būti išklausytam apeliacinės instancijos teisme dėl faktinių aplinkybių.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas dėl netinkamo teisės normų taikymo ir išaiškinimo panaikintinas ir byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo.

Neišnagrinėjus bylos iš esmės, teisėjų kolegija nesprendžia šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų klausimo, paliekant tai spręsti iš naujo nagrinėjančiam bylą teismui (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Alė BukavinienėVincas VerseckasVigintas Višinskis