Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 287 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta iš dalies sudedant ją su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. S., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2017 m. birželio 23 d., apie 11.30 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą, tai yra šaukdamas mėtė procesinius dokumentus, paėmęs abiem rankomis už stalo krašto jį pakėlė bei nuo stalo pagriebęs ir kumštyje suspaudęs šratinuką nukreipė jį į valstybės tarnautoją- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) L. A., grasino pastarąją sužaloti, grasinimą išreikšdamas žodžiais „dabar smeigsiu, va dabar smeigsiu“, reikalavo iš tyrėjos L. A. susilaikyti nuo veiksmų jo naudai - neatlikti procesinių veiksmų su juo ikiteisminio tyrimo byloje 01-1-29948-17.Kėdainių rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, jog surinktų įrodymų visuma, tai yra paties kaltinamojo parodymais, taip pat nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, teismas pripažįsta, kad pasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis G. S. panaudojęs psichinę prievartą reikalavo iš nukentėjusiosios L. A. susilaikyti nuo atliekamų veiksmų, konkrečiai neatlikti su juo procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje 01-1-29948-17, t. y. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 287 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė, panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.Skunde nurodė, jog teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi jam inkriminuojamo nusikaltimo jis nepadarė. Nuteistojo teigimu, jis turi psichologinių problemų nuo vaikystės, impulsyviai reaguoja į jam nemalonias situacijas. Dėl sveikatos problemų yra gydomas Kėdainių pirminiame sveikatos priežiūros centre.Nuteistasis pažymi, jog 2017m. vasarą jis turėjo šeiminių problemų ir dėl to jautė nuolatinę įtampą. Todėl sulaikymas už nusikaltimą, kurio jis nepadarė, buvo toks smūgis, kad jis negalėjo savęs valdyti. G. S. teigimu, tyrėja L. A., vietoj to, kad jam paaiškintų, jog jie suklydo, kad sulaikė nepagrįstai, pareiškė, jog pareikš įtarimą dėl brolio sumušimo. Tuo metu net nebuvo atvykęs advokatas, su kuriuo jis būtų galėjęs pasikonsultuoti. Kai tyrėja pasakė, jog reikš nuteistajam įtarimą dėl nusikaltimo, kurio jis nepadarė, ir padavė susipažinti su įtariamojo teisėmis bei pranešimu apie įtarimą ir reikalavo pasirašyti šiuos dokumentus, kurių jis net nebuvo perskaitęs, nuteistasis suprato, kad nebegali savęs valdyti. Tuo metu nebuvo ir advokato, su kuriuo būtų galėjęs išsiaiškinti visas šias teisines aplinkybes. Nuteistojo teigimu, jis suprantu, kad pakėlė balsą aiškindamas pareigūnei, kad tokioje situacijoje jis negali savęs kontroliuoti, kad jaučiasi labai blogai, jį reikia vežti į ligoninę, negali duoti parodymų, todėl prašė atidėti apklausą. Tačiau pareigūnei nereaguojant į jo prašymus atidėti apklausą jis pasakė, jog jokių dokumentų be advokato nepasirašinės ir juo pastūmė, galėjo būti, kad jie nukrito ant žemės. Pareigūnei pradėjus šaukti kodėl jis mėto dokumentus, jis juos pakėlė nuo žemės. Jausdamas didėjančią įtampą bei norėdamas atkreipti policijos pareigūnės dėmesį į jo būklę, laikydamas šratinuką rankoje, kuriuo turėjo pasirašyti tyrėjos pateiktus dokumentus, išrėkė, kad negi man reikia susižaloti pačiam, kad ji atkreiptų dėmesį į mano būklę. Nuteistajam net mintis nekilo grasinti pareigūnei šratinuku. Jis nebuvo nukreipęs šratinuko į tyrėją kaip teigia L. A., visą laiką šratinukas buvo nukreiptas į jį arba žemyn.Skunde taip pat teigiama, jog nebuvo ir to fakto, kad jis būtų mėginęs abiem rankomis kilnoti stalą jį sujudinti ar apversti. Jis galėjo, reikšdamas savo emocijas, netyčia pastumti stalą, nes tarpas tarp stalo ir sienos, kuriame jis sėdėjo yra pakankamai mažas. Apie tai, kad nuteistasis kilnojo stalą nekalba ir liudytojas V. M., teisme teigęs, kad jam L. A. sakiusi, kad G. S. stumdė stalą.Kad nuteistojo būklė tuo metu tikrai buvo sunki ir ją pablogino 2017 m. birželio 23 d. įvykiai patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2017 m. birželio 26 d. G. S. buvo greitosios pagalbos automobiliu išvežtas ir gydomas VšĮ Respublikinės Kauno ligoninėje.Nuteistojo įsitikinimu, tyrėja L. A. negalėjo pradėti jo apklausos nedalyvaujant advokatui, negalėjo reikalauti pasirašyti procesinių dokumentų, kol jis ir gynėjas su jais nesusipažino. Nuteistojo teigimu, jis nereikalavo, kaip teigiama kaltinime, susilaikyti nuo veiksmų jo naudai – neatlikti procesinių veiksmų su juo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-29948-17, jis tik prašė tyrėjos atsižvelgti į jo sveikatos būklę ir padaryti pertrauką. Mano, kad jei būtų tyrėjai kilęs pavojus ir ji dėl prieš ją pavartotų neteisėtų veiksmų būtų išsigandusi, tikrai nebūtų tęsusi apklausos, o ir tarnybinį pranešimą būtų surašiusi iš karto po įvykio, o ne 2017 m. birželio 28 d.Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog jis grasino save, o ne tyrėją sužaloti, kai nebepadėjo jo prašymai perkelti apklausa. Kadangi teismas rėmėsi tik pačios nukentėjusiosios L. A. ir jos bendradarbių policijos pareigūnų parodymais, visiškai nekreipdamas dėmesio į G. S. parodymus ir juos vertino kritiškai, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti. Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš daliesBaudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 287 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas G. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu G. S. veika pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. S. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis G. S. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 287 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo teigimu, teismas rėmėsi tik pačios nukentėjusiosios L. A. ir jos bendradarbių policijos pareigūnų parodymais, visiškai nekreipdamas dėmesio į G. S. parodymus ir juos vertino kritiškai, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį.Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia G. S. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).Nuteistasis G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo neigė ir paaiškino, kad gerai nepamena kada, jam būnant namuose, paskambino į duris. Jas atidarius policijos pareigūnai iš karto jam uždėjo antrankius ir pasakė, kad yra sulaikomas bei nuvežė į policiją. Kitą dieną, tai buvo penktadienis, buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini), pas pareigūnę. Jis tuo metu buvo pasimetęs dėl savo sulaikymo. Pareigūnė matė jo bejėgiškumą, jį spaudė pasirašinėti dokumentus, ir jis nesusitvardęs ranka stumtelėjo popierius. Rankoje turėjo tušinuką, nes jam davė pasirašyti dokumentus. Jis prašė padaryti pertraukėlę, nes jautėsi beviltiškoje būsenoje dėl skyrybų, DNR darymo, jam drebėjo rankos, verkė. Pripažįsta, kad nesivaldydamas galėjo numesti dokumentus, bet su tušinuku šokti prieš pareigūnę nebuvo jokio pagrindo. Kai jis susinervina, tai pasikelia jo balso tonas, pulti nėra jokių minčių. Nesakė pareigūnei ,,dursiu, va dursiu“, sakė „ar reikia save susižaloti, kad atkreiptumėte dėmesį, kad man blogai, kad nuvežtų mane į ligoninę“, ar ,,negi man reikia susižaloti pačiam, kad atkreipti dėmesį“. Pareigūnei negrasino, nereikalavo kad neatliktų kokių tai procesinių veiksmų, nutrauktų bylą, tik prašė padaryti pertraukėlę pasiraminimui. Pas pareigūnę jis buvo be antrankių. Pareigūnė į jo žodžius, kad susižalos, reagavo pakeldama telefono ragelį ir kažkam paskambindama, pasakė „man baugu“. Vėliau atėjęs pareigūnas matė, kad jam dreba rankos, verkia. Pripažįsta, kad nesivaldė, nes jam tikrai buvo blogai, tačiau jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė (1 t., b. l. 75- 76; 2 t. b. l. 14-16). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. S. parodė, jog jis buvo sulaikytas ir atvežtas pas tyrėją, kuri nurodė, kad jis kaltinamas brolio sužalojimu, pasmeigimu. Pareigūnė darė spaudimą, kad jis prisiimtų ir pasirašytų, kad sužalojo brolį. Jis atsisakė pasirašyti, kol nebus advokato. Tyrėja matė brolį, kuris nebuvo sužalotas, nebuvo ir ligoninėje. Pasiėmęs tušinuką pasirašyti, pasakė, kad jam silpna, prašė atidėti apklausą iki pirmadienio, sakė, jog išgers vaistus raminamus dėl depresijos ir psichikos. Tyrėja matė, kad jam rankos drebėjo taip, kad net pasirašyti negalėjo. Jį kaltino brolio pasmeigimu, ko iš vis nebuvo. Jam sėdint, tyrėja bruko popierius sakė, kad prisipažinus bus lengviau, davė lapus vieną po kito, viską lengvai pastūmė, jie nukrito. Dėl smeigimo, tai tokio noro nebuvo, nes jis verkė, sakė ar ji nemato, kad jam blogai, ar reikia jam dėl to susižaloti. Jam drebėjo rankos. Pasiėmė į saują tušinuką. Advokatas atvyko po 10 minučių, tyrėja sugebėjo jį apklausti iki jis atvyko. Pareigūnas konvojaus vis užmesdavo, kad jei jis prisipažintų, tai būtų lengviau. Buvo jaučiamas pastovus spaudimas. Stalo neparvertė, ten buvo jo kojos užkištos. Pripažįsta, jog jis yra karšto būdo, psichuoja, nesivaldo (2 t., b. l. 61 – 62). Teisėjų kolegijos vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis neigia savo kaltę, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo G. S. parodymus, taip pat apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo nekaltumo.Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiąja apklausta L. A. nurodė, kad 2017 m. birželio 23 d. , į jos kabinetą apklausai buvo atvestas laikinai sulaikytas įtariamasis G. S.. Jam buvo nuimti antrankiai, jie liko dviese kabinete. G. S. buvo įteiktas teisių išaiškinimo protokolas, padėtas šalia jo ant stalo. Konvojavimo pareigūnui pasišalinus, G. S. elgesys pasikeitė, jis pradėjo kelti balsą, pasipylė krūva reikalavimų ir neadekvatūs veiksmai. Jam nebuvo liepta pasirašyti, tik perskaityti, susipažinti kuo jis yra įtariamas. Jis reikalavo jo neapklausinėti, reikalavo panaikinti bylą, sakydamas „sunaikinkit bylą, neklausinėkit manęs, aš nieko nepasakosiu, nieko nesužalojau, nieko nepripažįstu, nesirašysiu“. G. S. rankomis nustūmė dokumentus nuo stalo, tai yra pranešimą apie įtarimą, teisių išaiškinimą, paėmė abiem rankomis už stalo, pradėjo jį kilnoti, ji sujudino ir vos neapvertė. Visą laiką jis rėkė jo neapklausinėti, reikalavo sunaikinti bylą, kad jo motina prirašė nesąmonių, elgėsi neadekvačiai, mosikavosi rankomis. Tušinuką jis nuo stalo pagriebė ne tam kad pasirašyti, o suspaudęs kumštyje laikė nukreipęs į ją kelias sekundes ir pasakė ,,va dabar smeigsiu, dabar smeigsiu“. Nesakė, kad smeigs sau. Tuo metu jis sėdėjo šalia, be antrankių ir ištiesęs ranką laisvai galėjo ją pasiekti. Pasakius „va dabar smeigsiu, dabar smeigsiu“, ji iš karto sureagavo, puolė skambinti konvojaus pareigūnui V. J., prašė kuo skubiau atsiųsti ką nors į jos kabinetą, nes ją gali nusmeigti. Įtariamasis elgėsi neadekvačiai, rėkė, veido išraiška iš pykčio persimainiusi. Trumpai V. J. pasakė kas darosi ir paprašė kuo skubiau atsiųsti pagalbą. Netrukus atbėgo pareigūnas V. M., kuriam keliais žodžiais pasakė kas įvyko. G. S. pamatęs pareigūną iš karto pasikeitė, susivaldė, tapo ramus, nekėlė balso ir netgi pasirašė visus procesinius dokumentus. Ji labai išsigando dėl jai išsakytų žodžių ,,va dabar smeigsiu, va dabar smeigsiu“, nes G. S. buvo be antrankių, apsaugos, o ji žinojo, kad galimai jis turi psichinių sutrikimų. Suprato, kad bet kurią akimirką jis taip gali padaryti, nes tam buvo visos sąlygos. Jai dėl to pradėjo drebėti rankos, ji puolė skambinti pagalbos. Iš kabineto neišėjo, nes negalėjo palikti bylų. Grasinimas buvo realus pagal G. S. buvusią būklę ir elgesį. Po G. S. neteisėtų veiksmų ji toliau tęsė apklausą, nes turėjo pareigą dirbti ir jį apklausti, byla buvo jos žinioje, tačiau vėliau nuo tos bylos ji nusišalino, ją perėmė kita tyrėja. Po apklausos vadovų buvo išleista į namus, tik ten grįžo į normalią būseną (2 t., b. l. 16-17). Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji L. A., atsakinėdama į teisėjų kolegijos bei kitų proceso dalyvių klausimus parodė, jog G. S. apklausos metu gynėjas dalyvavo. Iš pradžių kol gynėjas atvyko buvo pradėtas tik susipažinimas su dokumentais ir teisių išaiškinimas. Gynėjas atėjo greitai, tačiau jau po konflikto. Konvojus G. S. nuėmė antrankius ir paleido. Liko kabinete viena, konvojus išėjo. Vaizdo įrašas nebuvo daromas. Įstatymas nenumato privalomą daryti apklausos filmavimą ir įrašymą. Patruliai atvežė G. S., nes buvo pareiškimas dėl smurto artimoje aplinkoje, todėl asmuo per 24 valandas privalo būti sulaikytas ir skirta kardomoji priemonė. Tuo metu buvo pagrindas jį sulaikyti, nes motina kategoriškai teigė, kad jis padūrė brolį. Vėliau byla dėl smurto artimoje aplinkoje buvo nutraukta. Neprašė, kad jis prisipažintų. Visas konfliktas kabinete užtruko kelias minutes, gal 3-4 minutes. Kai atvedė G. S., jo būsena buvo rami. Pamatęs, kad konvojus paliko, atsirado laisvė veikti. Duomenų apie įtariamojo psichinę būklę nebuvo, tik motina sakė, kad reikia guldyti į ligoninę. G. S. jai grasino tušinuku. Pagriebęs tušinuką, sakė „smeigsiu, va dabar smeigsiu“. Jis buvo atkišęs tušinuką ir buvo iki metro iki jos, su ranka galėjo ją pasiekti. Jis laikė tušinuką kumštyje, laikė neaukštai iškėlęs. Atsistojęs nebuvo, bet ėmė vartyti stalą, ant kėdės slankiojo, šokinėjo, susinervinęs buvo. Kai pasakė „smeigsiu, dabar smeigsiu“ ji puolė skambinti telefonu pagalbos. Kai skambino pagalbos, G. S. jos nepuolė, tik mėtė popierius, vartė stalą, bet nenuvertė. Atbėgus konvojaus pareigūnui jis nurimo (2 t. b. l. 60-61). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad 2017 m. birželio 23 d. jis dirbo savo kabinete. Prieš pietus jam paskambino L. A., ir gan tyliai, išsigandusi, tačiau ramiai „aš bijau, man grėsmė su sulaikytuoju“. Jis suprato, kad be reikalo tyrėja neskambins. Tyrėja norėjo, kad jos negirdėtų. Triukšmo jis negirdėjo. Žinojo, kad netoli jos yra patruliai, konkrečiai kad yra pareigūnas V. M., kuris buvo atvedęs sulaikytą asmenį. Puolė skambinti V. M., pasakė, kad skubėtų pas L. A.. Vėliau jis sužinojo iš V. M., L. A., kad buvo grasinta (2 t. b. l. 18). Liudytoju apklaustas V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad 2017 m. birželio 23 d. atvykęs į darbą gavo nurodymą vykti į Kauną pristatyti 2 asmenis, vienas iš jų buvo G. S.. Sulaikytą asmenį jis nuvedė pas tyrėją, perdavė jos žiniai, ir išėjo. Sulaukė skambučio iš V. J., kad agresyvus sulaikytasis užpuolė tyrėją, skubiai vykti pažiūrėti. Tuomet jis iš trečio aukšto į antrą aukštą nubėgo pas tyrėją. Įėjęs į kabinetą pamatė, kad G. S. kumštyje laiko tušinuką, jo smaigalys nukreiptas į apačią, jis susinervinęs, įraudęs, o tyrėja išsigandusi. G. S. buvo piktas, rėkė, jam teko jį nuraminti, jis greitai sureagavo į jo perspėjimus, atsiprašė tyrėjos, surinko išmėtytus daiktus. Tyrėja sėdėjo kampe išbalusi ir išsigandusi, bijo ką pasakyti, tik paskui pasakė, kad jis jai grasino tušinuku, juo mosikavo, stumdė stalą. G. S. už agresyvų elgesį atsiprašė nukentėjusios. Jam atvykus tyrėja nusiramino, pradėjo kalbėti (2 t. b. .l. 24 – 25). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiosios L. A. bei liudytojų V. J. ir V. M. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad jie dėl kokių tai priežasčių siektų melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo G. S. kaltę, pagrįstai vadovavosi šiais nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais. Teismas pripažindamas nuteistąjį G. S. kaltu taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t. b. l. 14-21), daiktų apžiūros protokolu (1 t. b. l. 22-27), 2017 m. birželio 28 d. L. A. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 13). Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo G. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad G. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Pagrindinė šio įstatymo saugoma vertybė yra normali valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų veikla. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia kaltininko neteisėtu reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai bei psichinės prievartos panaudojimu.Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos šios pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės: 2017 m. birželio 23 d., apie 11.30 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), G. S. panaudodamas psichinę prievartą, tai yra šaukdamas mėtė procesinius dokumentus, paėmęs abiem rankomis už stalo krašto jį pakėlė bei nuo stalo pagriebęs ir kumštyje suspaudęs šratinuką nukreipė jį į valstybės tarnautoją- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) L. A., grasino pastarąją sužaloti, grasinimą išreikšdamas žodžiais „dabar smeigsiu, va dabar smeigsiu“, reikalavo iš tyrėjos L. A. susilaikyti nuo veiksmų jo naudai - neatlikti procesinių veiksmų su juo ikiteisminio tyrimo byloje 01-1-29948-17. Taigi, aprašytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės yra pakankamai konkrečios bei aiškios, iš jų galima spręsti apie BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Apkaltinamajame nuosprendyje darant išvadas apie objektyviųjų ir subjektyviųjų G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimą, taip pat, atskleistas psichinės prievartos – grasinimo smeigti tušinuku tyrėjai akivaizdumas ir realumas, pačios pareigūnės grėsmės suvokimas bei jos atitinkamas elgesys. Nustatyta, kad atvestas į apklausą nuteistasis ir pasišalinus konvojui, jis tapo agresyvus dėl jam reiškiamo įtarimo, jis pradėjo metyti dokumentus, griebė už stalo ir jį kilnojo visą laiką reikalaudamas jo neapklausinėti, be to, pagriebęs tušinuką ir suspaudęs laikydamas kumštyje laikė nukreipęs į tyrėją kelias sekundes ir grasino ,,va dabar smeigsiu, dabar smeigsiu“. Kaip nurodė nukentėjusioji, kadangi tuo metu nuteistasis sėdėjo šalia jos, be antrankių ir ištiesęs ranką laisvai galėjo ją pasiekti, po žodžių „va dabar smeigsiu, dabar smeigsiu“, ji dėl tokių jo veiksmų labai išsigando iš karto sureagavo, puolė skambinti konvojaus pareigūnui V. J., prašydama kuo skubiau atsiųsti ką nors į jos kabinetą, nes ją gali nusmeigti. G. S. elgesys įvertintas kaip akivaizdus grasinimas, nukentėjusioji išsakytus grasinimus suprato kaip tiesioginę grėsmę, o jai esant iš karto ieškojo pagalbos skambindama konvojaus pareigūnui. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis, grasindamas nukentėjusiąją sužaloti, grasinimą išreikšdamas žodžiais „dabar smeigsiu, va dabar smeigsiu“, reikalavo iš policijos pareigūnės neatlikti procesinių veiksmų su juo ikiteisminio tyrimo byloje (neatlikti jo apklausos). Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, aplinkybę, kad buvo grasinta nukentėjusiajai L. A., patvirtina ir liudytojo V. J. parodymai, t. y. kad L. A. paskambinus kalbėjo tyliu, ramiu tonu, tačiau buvo išsigandusi, ir sakydama kad būtent jai su sulaikytuoju, o ne sulaikytajam kyla grėsmė. Šį faktą patvirtino ir liudytojo V. M. parodymai, kad V. J. informavo jį, kad agresyvus sulaikytasis užpuolė tyrėją, reikia skubiai vykti pažiūrėti. Kad nukentėjusiajai iš tiesų galėjo kilti reali grėsmė, patvirtino ir daikto, su kuriuo buvo grasinta tyrėjai, charakteristika- šratinukas, ypatingai jo galas, yra smailūs, dėl ko duriant gali sukelti fizinį skausmą, o nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, galėtų sužaloti ar sukelti dar sunkesnes pasekmes. Kad nukentėjusioji iš tiesų buvo išsigandusi, patvirtino ir V. M., kuris atbėgęs į kabinetą pamatė pastarąją sėdint išbalusią kamputyje, kas akivaizdu nėra normali psichinė asmens būklė. Tai, kad buvo susinervinęs ir nesivaldė apklausos metu pas tyrėją, patvirtino ir pats G. S., pripažino, kad nukentėjusioji po incidento kažkam skambino sakydama, kad jai baugu. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis taip pat patvirtino ir pripažino, jog jis yra karšto būdo, psichuoja ir nesivaldo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad jo veikoje nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties yra nepagrįsti ir atmestini. Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes G. S. veika pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog tyrėja L. A. negalėjo pradėti jo apklausos nedalyvaujant advokatui, negalėjo reikalauti pasirašyti procesinių dokumentų, kol jis ir gynėjas su jais nesusipažino. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, į tyrėjos kabinetą apklausai atvestam laikinai sulaikytam G. S., dar neatvykus advokatui, buvo įteikti susipažinti teisių išaiškinimo protokolas bei pranešimas apie pareikštą įtarimą, tačiau G. S. apklausa apie jam pareikštą įtarimą, vyko jau dalyvaujant advokatui R. Gargasui. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta tyrėja L. A. nurodė, jog kol į apklausą nebuvo atvykęs gynėjas, ji nutarė įtariamajam G. S. išaiškinti jo teises, jam buvo įteikti teisių išaiškinimo protokolas su priedu ir pranešimas apie įtarimą, jie buvo padėti šalia ant stalo. Niekas G. S. neliepė pasirašyti dokumentų, tik perskaityti ir susipažinti kuo jis yra įtariamas. Tik tada kai atvyko gynėjas, buvo atlikta G. S. apklausa (1 t. 16-17). Apeliacinės instancijos teisme apklausta nukentėjusioji taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog būtent apklausos metu gynėjas dalyvavo ir tik iš pradžių kol laukė gynėjo buvo pradėtas teisių išaiškinimas. Nuteistąjį atvedė gal 5 min. anksčiau, gynėjas atėjo jau po konflikto (2t. b. l. 60-61). Tai, kad tyrėja dar neatvykus gynėjui vykdė ne įtariamojo apklausą, o G. S. padavė susipažinti su įtariamojo teisėmis bei pranešimu apie įtarimą dėl ko jis susinervino ir nebegalėjo savęs valdyti, neneigė ir pat pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog G. S. buvo įteikti teisių išaiškinimo protokolas su priedu ir pranešimas apie įtarimą dar neatvykus jo gynėjui, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu ir jokios reikšmės G. S. veiksmų kvalifikavimui neturi. Tačiau tyrėja privalėjo, kol neatvyko gynėjas, nepradėti procesinių veiksmų su įtariamuoju. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam G. S. bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – G. S. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika baigta, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgė į tai, kad G. S. dirba, baustas administracine tvarka, teistas (jo atžvilgiu priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai), teistumas neišnykęs, nuo 2010 m. yra VšĮ (duomenys neskelbtini) Priklausomybės ligų priežiūros grupėje, diagnozė: Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, Priklausomybės sindromas, Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Taip pat atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad G. S. už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė –laisvės atėmimas, atliekamas pataisos namuose, kadangi kitos sankcijoje numatytos švelnesnės bausmių rūšys dėl praeityje padarytų nusikaltimų išvadų nepadariusiam nuteistajam laikytinos per švelniomis bausmės rūšimis, jas paskyrus nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Kita vertus, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. S. skirtinos bausmės klausimą, nors ir pasisakė dėl galimybės jam atidėti bausmės vykdymą remiantis BK 75 straipsniu ir sprendė, jog taikyti minėtą straipsnį nuteistajam nėra jokio pagrindo, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybių, susijusių su nuteistojo G. S. padaryta veika, tiek su jo asmenybe, visumą, konstatuoja, kad aptariamu atveju bylos duomenys sudaro prielaidas susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, jog G. S. paskirtos bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymas Nr. XII-1554, redakcija galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015). Pažymėtina, jog sprendžiant dėl G. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio, turi būti įvertinta tai, jog grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra nesunkus nusikaltimas, nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra smurtinio pobūdžio, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad G. S. realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas padarytų itin teigiamą įtaką jo ankstesniam elgesiui. Pagal bylos duomenis nuteistasis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuo 2010 m. yra VšĮ (duomenys neskelbtini) Priklausomybės ligų priežiūros grupėje, diagnozė: Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, Priklausomybės sindromas, Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, iš Kauno Apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus pateiktos informacijos matyti, jog nuteistasis vykdo jam paskirtus įpareigojimus, gydosi nuo alkoholizmo, dalyvavo ir baigė smurtinį elgesį keičiančią programą, dėl įvairių problemų šeimoje ir jo psichologinės būsenos buvo stacionariai gydytas Marių ligoninėje. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai suteikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų nuteistojo turimus teigiamus socialinius ryšius, padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o nuteistasis nėra tiek pavojingas, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik realią laisvės atėmimo bausmę. Nors nuteistasis naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau įvertintina tai, jog praeityje jo padaryti nusikaltimai nėra sunkūs, bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas nuteistasis vykdė. Kolegija atsižvelgia ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: tyrėja apklausą pradėjo neatvykus gynėjui, taip pat leido nuimti antrankius ir pasišalinti konvojui, o tai sudarė kaltinamajam sąlygas įvykdyti nusikalstamus veiksmus. Be to, ikiteisminis tyrimas, dėl kurio buvo apklausiamas kaltinamasis, yra nutrauktas, kadangi nepadaryta nusikalstama veika. Taip pat atsižvelgiama į nuteistojo asmenybę, į probacijos instituto galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai G. S. atžvilgiu gali būti pasiekti jam suteikiant galimybę koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje, todėl apeliantui taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Nuteistajam atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skirtina pareiga, numatyta BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte: neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuteistajam skirtinas 1 (vienerių) metų bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis per kurį nuteistasis visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jei G. S. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu gali kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).Apibendrinus visa kas išdėstyta ir atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo nurodytus motyvus ir pagrindus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, nuteistajam G. S. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant G. S.:

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo,

- paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL dydžio - tris šimtus aštuoniasdešimt eurų įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sąskaita Nr.LT707044060000269468, SEB bankas;.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną