- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- I-71-243/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01292-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- V. P., R. Š., V. V., L. V., R. J., R. G., J. L., G. B., A. S., M. R., P. M., G. F., G. Ž., G. D., R. V., N. V.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei muitinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P., R. Š., V. V., L. V., R. J., R. G., J. L., G. B., A. S., M. R., A. S., P. M., G. F., G. Ž., G. D., R. V., R. Š., N. V. prašymą atsakovėms Klaipėdos teritorinei muitinei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjai V. P., R. Š., V. V., L. V., R. J., R. G., J. L., G. B., A. S., M. R., A. S., P. M., G. F., G. Ž., G. D., R. V., R. Š., N. V. prašo priteisti iš Klaipėdos teritorinės muitinės ir Lietuvos valstybės, Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., susidariusią taikant 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. gegužės 1 d., ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d., kuriuo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Pareiškėjai argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ (,,Valstybės žinios“, 2013 m. spalio 1 d., Nr. 103-5079), konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigia, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis tuo pažeidžiant teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Taip pat prašo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimu pareiškėjų prašymus prašo atmesti kaip nepagrįstus. Argumentuoja, jog darbo užmokestį pareiškėjams skaičiavo ir mokėjo vadovaujantis galiojusiais įstatymais, todėl tinkamu atsakovu turėtų būti laikoma Lietuvos valstybė. Pažymi, jog įstatymų leidėjui yra nustatyta pareiga nustatyti reikiamą teisinį reguliavimą, kad būtų įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepimu nesutinka su pareiškėjų reikalavimais ir siūlo atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog institucija, skaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo teisės jų netaikyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
ginčo dalykas yra pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.
Pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo valstybės tarnautojai, t.y. ėjo pareigas Klaipėdos teritorinėje ir prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal institucijos, mokėjusios darbo užmokestį, pateiktas pažymas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, konstatavo, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-908-520/2016, kt.). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.), todėl pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nereiškė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Pareiškėjams reiškiant reikalavimą ne tik institucijai, bet ir Lietuvos valstybei, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu laiko instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę, todėl reikalavimai Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į išdėstytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose ir galiojant teisiniam reglamentavimui, kuriuo nustatytas neteisėtai per ekonomikos krizę sumažinto darbo užmokesčio ir patirtų nuostolių kompensavimo mechanizmas, pareiškėjų prašymai atmestini kaip nepagrįsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Netenkinus pareiškėjų reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
atmesti pareiškėjų V. P., R. Š., V. V., L. V., R. J., R. G., J. L., G. B., A. S., M. R., A. S., P. M., G. F., G. Ž., G. D., R. V., R. Š., N. V. prašymus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.