- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-14
- Bylos Nr.
- P-261-132-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- S. B., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D., L. O.
- Atsakovas
- Telšių apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-1248/2010 pagal pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. skundą atsakovui Telšių apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, K. B., S. B. ir E. B., dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (t. I, b. l. 2–4, 30–32), kuriuo prašė pripažinti, jog Telšių apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Telšių AVA) 2008 m. liepos 24 d. raštas Nr. S.8-1404 (toliau – ir Raštas, ginčijamas Raštas), kuriuo nustatytas kompensacijos dydis už valstybės išperkamą žemę, yra nepagrįstas ir neteisėtas, jį panaikinti bei įpareigoti Telšių apskrities viršininko administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl 5,00 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, Mažeikiuose, nuosavybės teisių atkūrimo, už valstybės poreikiams paimamą žemę atlyginimo dydį (išmokant piniginę kompensaciją ar suteikiant lygiavertį žemės sklypą), nustatant pagal paimamo valstybės poreikiams žemės sklypo vidutinę rinkos vertę; įpareigoti Telšių apskrities viršininko administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl 6,5606 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Mažeikiai, nuosavybės teisių atkūrimo, už valstybės poreikiams paimamą žemę atlyginimo dydį (išmokant piniginę kompensaciją ar suteikiant lygiavertį žemės sklypą), nustatant pagal paimamo valstybės poreikiams žemės sklypo vidutinę rinkos vertę; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu (t. I, b. l. 211–221) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai yra įrašyti į eilę naujam žemės sklypui nuosavybėn neatlygintinai Mažeikių mieste gauti, todėl jie negali pretenduoti į kompensaciją pinigais. Tai reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalis (taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 82 punktas), kur nustatyta, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą (už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama); įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei; vertybiniais popieriais; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; pinigais – tik piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė. Ši suma nustatoma vadovaujantis Žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, jeigu pilietis atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1243. Šios tvarkos 2 punkte nustatyta, kad kompensuojama vidutinė 1 aro miestuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 30 000 gyventojų, ir rajonų centruose vertė (indeksuota koeficientu 1,6) yra 480 litų. Dėl to Šiaulių apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Raštas, kuriuo nustatytas kompensacijos dydis už valstybės išperkamą žemę, yra teisėtas ir pagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 239–245) prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai dalyje dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą nustatymo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylos išsprendimui svarbių faktinių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad bylos išnagrinėjimui, inter alia, aktualus pareiškėjų valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos ir laiko, kada buvo išreikšta ši valia, aspektas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintoje prašymo dėl nekilnojamojo turto sugrąžinimo formoje nurodyta, kad ją pildantys piliečiai privalo nurodyti pageidavimą atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (nurodant pageidaujamą kompensacijos būdą). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos (toliau – ir Tvarka) 7 ir 9 punktuose.
Teismas nurodė, kad galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, yra 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) 21 straipsnio 3 dalis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkte nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiams kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu (žr. 2009 m. kovo 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-438/2009).
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų skunde nurodoma, jog 1991 m. lapkričio 11 d. S. B. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į C. V. turėtą žemę. Tačiau šis dokumentas į bylą nėra pateiktas, todėl neaišku, ar jame buvo nurodytas konkretus pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Byloje taip pat nesurinkta duomenų, ar pareiškėjai vėliau buvo išreiškę ar pakeitę savo valią dėl konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jei taip, tai koks konkrečiai būdas buvo pasirinktas. Jei pareiškėjai konkretaus būdo nepasirinko (skundo turinys ir jame išdėstyti reikalavimai, kiti byloje esantys dokumentai leidžia manyti, kad pareiškėjai jo nepasirinko), iš bylos medžiagos nėra aišku, ar Telšių apskrities viršininko administracija, laikydamasi pirmiau minėtų Atkūrimo įstatymo reikalavimų, tokį atkūrimo būdą parinko, jei taip, tai kokį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjai iš esmės siekia, kad valstybės išperkamo turto vertė būtų apskaičiuojama vadovaujantis vidutine rinkos kaina. Taigi pagrindinis šios bylos aspektas – valstybės išperkamo turto vertės nustatymas ją skaičiuojant rinkos kaina. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo aspektu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ir pareiškėjų skundas bei apeliacinis skundas, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiami prielaida, kad žemė, kuri nuosavybės teise priklausė C. V. (konkrečiai, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvėje ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Mažeikiuose) priskirtina valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo prasme. Tačiau kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010, ši prielaida nėra pagrįsta. Minėtoje nutartyje LVAT kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė, ar yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis pirmiau minėtus žemės sklypus traktuoti kaip valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo prasme ir atitinkamai, užkirsti kelią pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą atkurti šias teises natūra. Taigi atsižvelgiant į minėtą nutartį nėra pagrindo teigti, kad pirmiau minėta žemė, į kurią pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises (plačiąja prasme), priskirtina valstybės išperkamai žemei.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, su jo argumentais iš esmės sutiko. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nėra žemės savininkai, todėl jų atžvilgiu negali būti taikomi teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių apsaugą ir privataus turto paėmimą visuomenės poreikiams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje, ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, analogiškai žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010). Todėl teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie dar nelaikomi turto savininkais (pvz., 1995 m. birželio 20 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai), be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas, taigi, ir žemės įkainojimo būdus, kurie taikomi skaičiuojant kompensacijos už valstybės išperkamą žemę, dydį (1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr., pvz., 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Įvertinus nurodytą teismų praktiką teisėjų kolegija padarė dvi išvadas. Pirma, kol nėra atkurtos pareiškėjų nuosavybės teisės, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai jau turi nuosavybės teisę, o valstybė, neatkurdama nuosavybės teisės, ją nusavino. Antra, nustatydamos nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir apimtį kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos turi plačią diskreciją (žr. 2010 m. rugsėjo 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1064/2010).
Pareiškėjai siekia, kad vidutine rinkos verte būtų įvertinta žemė, kuri priskirta Mažeikių miestui iki 1995 m. birželio 1 d. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų skundo nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises. Be to iš 2010 m. rugsėjo 23 d. LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010 seka, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmiau minėti žemės sklypai priskirtini valstybės išperkamai žemei. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju turi būti taikomi bendrieji turto paėmimo visuomenės poreikiams principai. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nėra numatyta galimybė įvertinti išperkamą miesto žemę vidutine rinkos verte.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad jai abejonių dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla, todėl atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
IV.
Pareiškėjai S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu.
Šalies argumentai
Pareiškėjai prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010 pagal pareiškėjo K. B. skundą nustatė, kad ginčas kilęs dėl to, ar atsakovai pagrįstai nusprendė, kad visa buvusios savininkės C. V. žemė, išskyras 1,5332 ha į kurią nuosavybės teisės atkurtos natūra, yra užimta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir pareiškėjui tenkanti dalis negali būti grąžinta natūra. Teismas nurodė, kad Telšių apskrities viršininkas galėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tik gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus parengtą medžiagą dėl žemės sklypo suformavimo ir sklypo plano patvirtinimo. Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti Telšių AVA atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, t. y., suformulavo reikalavimą tik tam viešojo administravimo subjektui, kuris pagal suteiktą kompetenciją gali priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau šį veiksmą jis gali atlikti tik po to, kai savivaldybės administracija pateikia medžiagą, jog yra suformuotas žemės sklypas.
Tiek prašomoje atnaujinti administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. bei L. O. skundą, tiek administracinėje byloje pagal K. B. skundą iš esmės buvo sprendžiamas pareiškėjų nuosavybės teisių į tą patį išlikusį C. V. nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas. Esminis skirtumas tarp šių administracinių bylų tik tas, kad pareiškėjas K. B. nesutiko su Telšių AVA pozicija, jog nuosavybės teisė į prašomą grąžinti išlikusį turtą negali būti atkuriama, nes žemės sklypai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises, yra priskiriami Valstybės išperkamiems. Tuo tarpu pareiškėjai narinėjamoje byloje, sužinoję apie tai, kad žemės sklypų negali būti grąžinimas natūra dėl egzistuojančių visuomenės poreikių, prašė panaikinti Telšių AVA 2008 m. liepos 24 d. raštą Nr. S.8-1404, kuriuo nustatytas kompensacijos dydis už Valstybės išperkamą žemę, ir įpareigoti Telšių AVA priimti sprendimą dėl Valstybės išperkamos žemės teisingo atlyginimo dydžio nustatymo.
Vienas iš pareiškėjų reikalavimų buvo panaikinti Telšių AVA 2008 m. liepos 24 d. raštą Nr.S.8-1404, kuriuo nustatytas kompensacijos dydis už Valstybės išperkamą žemę. Pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su kompensacijos dydžiu. Tačiau teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, paaiškėjo, kad Telšių AVA 2008 m. liepos 24 d. raštas Nr. S.8-1404 neteisėtas ir tuo aspektu, kad pareiškėjų prašoma grąžinti žemė iš tiesų nėra arba yra ne visa apimtimi priskirtina Valstybės išperkamai, todėl kompensacijos dydis yra netikslus, apskaičiuotas neįvertinus šių aplinkybių, esama pagrįstų abejonių, ar Telšių AVA turėjo teisę skaičiuoti kompensaciją už pareiškėjų prašomą grąžinti žemę. Nustačius šias aplinkybes Telšių AVA 2008 m. liepos 24 d. raštas Nr. S.8-1404 yra naikintinas.
Nuo 1991 metų pradėjus procesą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo, S. B., o vėliau ir asmenys, kuriems buvo perleista dalis teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, buvo išreiškę valią kad žemė būtų grąžinama natūra. Pareiškėjų tikroji valia buvo, esant galimybei, susigrąžinti žemę natūra buvusioje vietoje, tačiau valdžios institucijoms nurodžius, kad dalis prašomos grąžinti žemės yra priskiriama valstybės išperkamai, šių reikalavimų atsisakė, nes manė, kad jie yra neįgyvendinami.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai nesutinka su kompensacijos dydžiu, neanalizavo, kodėl pareiškėjams už negrąžinamą natūra žemę turėtų būti kompensuojama pagal šios žemės rinkos vertę.
Teismas nėra saistomas pareiškėjų nurodyto teisinio skundo pagrindo, o nustačius, kad yra pagrindas pareiškėjų reikalavimą patenkinti kitu teisiniu pagrindu, privalo šį nustatytą teisinį pagrindą pritaikyti ir pareiškėjų reikalavimus patenkinti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010 pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą nurodė, kad Telšių apskrities viršininkas galėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tik gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus parengtą medžiagą dėl žemės sklypo suformavimo ir sklypo plano patvirtinimo. Remdamasis nustatytais šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo valdžios institucijų pažeidimus nuosavybės teisių atkūrimo procese bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nagrinėjamu atveju Telšių AVA bei savivaldybės administracija vilkino atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, klaidino pareiškėjus, kad jų prašomai grąžinti žemei yra visuomenės poreikis, dėl ko ji negali būtį grąžinama natūra. Pareiškėjai pasitikėdami valdžios institucijomis dėl egzistuojančio visuomenės poreikio prašomai grąžinti žemei ir nematydami kitos išeities, nesutiko tik su kompensacijos už Valstybės išperkamą žemę dydžiu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi šioje byloje nustačius naujas aplinkybes – Telšių AVA bei Savivaldybės administracijos neveikimą siekiant nustatyti konkretaus visuomenės poreikio prašomos grąžinti žemės atžvilgiu mastą, paaiškėjo aplinkybės, patvirtinančios, kad Telšių AVA 2008 m. liepos 24 d. rašte Nr. S.8-1404 nurodytas kompensacijos dydis yra apskaičiuotas nepagrįstai, o tam tikra prasme jis iš viso neturėjo būti skaičiuojamas, nes pareiškėjai buvo išreikę valią susigrąžinti žemę natūra buvusioje vietoje, todėl pareiškėjų skundas dėl šio rašto panaikinimo tenkintinas, skundas kitoje dalyje perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui siekiant nustatyti atlyginimo už negalimą natūra grąžinti žemę klausimą, atsižvelgiant į visuomenės poreikio mastą bei šio poreikio atsiradimo pagrindus bei ryšį su pareiškėjų skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl Telšių AVA vilkinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. P438-104/2010, P502-187/2010), ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos. Be to, vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, kai pateikiami nauji įrodymai, būtina nustatyti, ar nauji įrodymai atitinka apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, t. y. įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (pavyzdžiui, bylos Nr. P143-160/2009, P662-80/2010).
Įvertinus nurodytą administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi būti nustatyta, kad atitinkamos aplinkybės negalėjo būti žinomos jiems bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų prašymo turinio matyti, kad jie prašo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010. Pareiškėjai minėtoje administracinėje byloje dalyvavo trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis, todėl jiems apie minėtą nutartį turėjo būti žinoma 2010 m. gruodžio 2 d. nagrinėjant administracinę bylą Nr. A858-1248/2010 pagal pareiškėjų skundą.
Pažymėtina, kad pareiškėjai nepagrindė fakto, jog byloje yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma jiems bylos nagrinėjimo metu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu negali būti tenkinamas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.
Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjų prašymo turinio, jie ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, bei nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo priimtais procesiniais sprendimai, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.
Pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ir aiškindami materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjų S. B., S. K., S. K., O. K., L. Š., P. B., J. B., D. D. ir L. O. prašymą.
Nutartis neskundžiama.