Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Venipak LT“ ieškinį atsakovui UAB Nojus“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas parodė, kad po PVM sąskaitų-faktūrų pateikimo, atsakovas pateikė 2012-12-06 pretenziją. Atsakovas neįrodė, kad patyrė nuostolių. Visos prieigos prie sistemos atsakovui yra suteiktos, tačiau jis vilkina skolos sumokėjimą. Tarp šalių egzistavo praktika, kad kartais vėluodavo prekės ir tai nebuvo laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovo pateikti įrodymai dėl patirtos žalos nėra tinkami įrodymai (b.l.46). Jie nepaneigia pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas.

Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Nojus“ atstovas parodė, kad daugiau kaip 80 procentų krovinių vėlavo daugiau kaip 48 val. 2013 m. sausio mėnesį pakeitė vežėją, nes nebenori gauti baudų. Iš dalies sutinka su ieškiniu, bet neturi duomenų pagal ką sąskaitos išrašytos. Pretenzijos būdavo reiškiamos žodžiu, elektroniniu paštu dėl siuntų pristatymo vėlavimo. Kroviniai buvo pristatyti, bet ne laiku.

Atsakovo atstovas į 2013-12-11 teismo posėdį neatvyko (b.l.45). Apie teismo posėdį pranešta tinkamai (t.1-b.l.145). Teismo posėdžio atidėti neprašė, neatvykimo priežastys nežinomos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2010-01-13 tarp šalių buvo sudaryta siuntų vežimo Lietuvoje sutartis Nr. JPNO20100113, kuri papildyta priedu Nr. 3, kuriame numatytas siuntų pristatymas Latvijoje bei Estijoje (b.l.8-10). Ginčas kyla dėl susidariusios skolos apmokėjimo pagal vežėjo (ieškovo) pateiktas tris PVM sąskaitas-faktūras: 2012-11-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-12-31 PVM sąskaita-faktūra Nr. VLT0033443 ir 2013-01-31 PVM sąskaita-faktūra Nr. VLT0034498 (t.1-b.l.11-13, t.2-b.l.15-38). Iš šalių paaiškinimų (t.1-b.l.130 ir PVM sąskaitų-faktūrų pateiktų išklotinių (t.2-b.l.15-38) nustatyta, kad kroviniai buvo gabenami pagal atsakovo pateiktus užsakymus per Venipak ON LINE sistemą tiek Lietuvoje (t.2-b.l.15-17), tiek tarptautiniais maršrutais (Estija-Lietuva, Latvija-Lietuva, t.2-b.l.18-38). Tad nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai kyla tiek iš vežimo Lietuvoje santykių, tiek iš tarptautinio krovinio vežimo santykių.

Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 str. įtvirtintus požymius (LAT 2006-02-13 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-104/2006; ir kt.). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 str. 1 d. visi susitarimai (išskyrus 40 str. leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ne tik ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežimo sutarties kitos šalies – vežėjo ieškiniams, iš jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą, nes sutarties šalims vienodai taikytinos CMR konvencijos nuostatos (tie patys ieškinio senaties terminai, ta pati ieškinio pareiškimo tvarka, nuostatos dėl baudų ir delspinigių ir kt.). Šalys 2010-01-13 vežimo sutartimi aiškiai susitarė, kad ginčams kylantiems krovinius gabenant tarptautiniu maršrutu bus taikoma CMR konvencija (Sutarties 4.2 p.).

Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad neturi jokių duomenų už ką yra išrašytos byloje pateiktos trys sąskaitos-faktūros, neturi 2012-12-31 PVM sąskaitos-faktūros Nr. VLT0033443 išklotinės (t.1-b.l.143). Ieškovas pagrįsdamas savo ieškinio reikalavimą dėl skolos už vežimo paslaugas sumokėjimo, pateikė į bylą visų trijų sąskaitų-faktūrų išklotines-ataskaitas (t.2-b.l.15-38), iš kurių aiškiai matyti, kada, kokia siunta, jos numeris, iš kur buvo paimta ir kur nugabenta. Įrodymų, kad atsakovo nurodytos siuntos nebuvo nugabentos į paskirties vietą atsakovas nepateikė. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu parodė, kad siuntos būdavo nugabenamos, tik daugelį jų vežėjas vėluodavo pristatyti gavėjui, tačiau kokios konkrečiai siuntos buvo nugabentos pavėluotai, pavėluotai paimtos iš paskirties vietos, įrodymų byloje neteikė (t.1-b.l.130-132, 143). Iš byloje esančios atsakovo pretenzijos ieškovui (t.1.-b.l.14) taip pat neaišku, kokios siuntos vežamos ieškovo vėlavo, dėl kokių priežasčių vėlavo ir dėl kokių siuntų vėlavimo anot atsakovo buvo paskaičiuota bauda.

Įstatymas numato atsakovui galimybę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Atsakovas gali imtis tam tikrų procesinių priemonių – pareikšti priešinį ieškinį, atsikirtimus į ieškinį. Šioje byloje atsakovas į ieškinį dėl skolos už suteiktas pervežimo paslaugas pritiesimo ginasi atsikirtimais, pareikšdamas atsiliepimą į ieškinį, teikdamas paaiškinimus. Atsakovas gindamasis nuo pateikto reikalavimo teikė byloje įrodymus, kad patyrė nuostolius dėl ieškovo vėlavimų pristatyti arba paimti iš paskirties vietų krovinius, todėl prašomas priteisti įsiskolinimas turėtų būti mažinamas arba atmetamas (t.1-b.l.131, t.2-b.l.1-9).

2013-10-21 teismo posėdžio metu protokoline nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovo priešieškinį, kadangi atsakovas delsė teikti priešieškinį (priešieškinio pateikimą reglamentuoja LR CPK 143 str.). Teismas konstatavo, kad atsakovo priešieškinio pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, kadangi du kartus buvo pratęsiamas terminas atsiliepimui pateikti, po atsiliepimo pateikimo nebuvo laiku teikiamas priešieškinys (t.1-b.l.141-142).

Atsakovas tiek teikdamas atsiliepimą į ieškinį, teik teismo posėdžio metu neįrodinėjo aplinkybių, kad dalis siuntų būtų buvę visai nepristatytos (prarastos) arba pristatytos apgadintos (t.1-b.l.131-132, 143-144). Vadinasi, atsakovui kyla sutartinė prievolę sumokėti už suteiktas paslaugas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad krovinių pervežimo paslauga buvo suteikta (kroviniai pristatyti), kad šalių sutartiniams santykiams yra taikoma 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CRM) (toliau – CMR konvencija). Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad neturi pareigos mokėti visos sumos už krovinių pervežimo paslaugas pagal minėtas tris PVM sąskaitas-faktūras, kadangi paslauga suteikta netinkamai. Sutinka tik iš dalies su ieškiniu, kadangi atsakovas turėjo mokėti baudą už siuntų pristatymo ir paėmimo vėlavimą (t.1-b.l.143, t.2.-b.l.1-9). Pažymėtina, kad krovinio vežimo sutartimi vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nėra pareikštas atsakovo priešieškinys ieškovui dėl nuostolių, atsiradusių pristačius pavėluotai krovinį, atlyginimo. Už pavėluotą krovinio pristatymą vežėjas atsako (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis), jeigu nėra jo atsakomybę paneigiančių aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 dalyse. Tiek CK XL skyriaus nuostatos (6.817 str., 6.818 str., 6.820 str.), tiek CMR konvencijos 17 straipsnis, reglamentuoja ir apibrėžia vežėjo atsakomybę už krovinio pavėluotą pristatymą, tačiau šie straipsniai gali ir turi būti taikomai byloje tuo atveju, jeigu asmuo pareiškia ieškinį, kuriuo prašo taikyti tokią atsakomybę, t. y. teisme vežėjui pareiškia reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamai suteiktos krovinio pervežimo paslaugos. Nagrinėjamoje byloje pretenzijos dėl netinkamai suteiktos krovinio pervežimo paslaugos – tai tik atsiliepimo į ieškinį argumentai, kurie nėra ir negali būti vertinami kaip savarankiškas reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius). Kaip minėta, atsakovas neginčija paties krovinio pervežimo paslaugos suteikimo fakto, todėl jis negali ginčyti ir savo pareigos atsiskaityti už paslaugą, kuri buvo suteikta. Už suteiktą vežimo paslaugą sutartas užmokestis galėtų būti priteistas iš dalies arba atsisakyta jį priteisti tik tuo atveju, jeigu toje pačioje byloje atsakovas reikalautų atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė dėl netinkamos paslaugos suteikimo, ir įrodytų nuostolių dydį, krovinio vežimo sutarties pažeidimo faktą ir priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių (CPK 178). Nesant minėtų sąlygų, nėra pagrindo netenkinti ieškovo ieškinio.

Teismas konstatuoja, kad ieškovo UAB „Venipak LT“ reikalavimas dėl 50431,47 Lt skolos priteisimo už pervežimo paslaugas tenkintinas, kadangi kroviniai pristatyti į paskirties vietas, remiantis šalių sudaryta 2010-01-13 vežimo sutartimi Nr. JPNO20100113 (t.1-b.l.8-10,t.2-b.l.15-38), vežimo paslaugos atliktos (CK 6.38 str., 6.200 str.).

Ieškovas prašo teismo priteisti 2921,13 Lt delspinigių, remiantis sutarties 3.6 punktu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad reikalavimas dėl netesybų priteisimo turėtų būti atmetamas kaip nepagrįstas arba netesybos mažintinos, kaip neprotingai didelės. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

Šiuo konkrečiu atveju, teismas priteisdamas prašomus delspinigius iš atsakovo, atsižvelgia į tai, kad ieškovas paskaičiavo netesybas pagal kiekvieną sąskaitą-faktūrą vėluojant jas apmokėti (pradelstų dienų skaičius - 51, 31 ir 1 diena, t.1-b.l.3), netesybų dydis 0,2 proc. tarp šalių verslininkų laikytinas protingu, teisingu ir šalių iš anksto aptartu, netesybų suma (2921,13 Lt) lyginant su įsiskolinimo suma (50431,47 Lt) yra nedidelė ir atitinka patiriamų kreditoriaus minimalių nuostolių dydį skolininkui nevykdant prievolės, be to, atsakovas vėluoja atsiskaityti gana ilgą laiką dėl ko ieškovas patiria nuostolius, negaudamas pinigų, o atsakovas turi galimybę naudotis ieškovo pinigais. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovui iš atsakovo priteisiama 2921,13 Lt delspinigių suma, nenustačius pagrindų juos mažinti (t.1-b.l.3).

Vadovaujantis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą 53352,60 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2013-03-18, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidų – 1601,00 Lt žyminio mokesčio (b.l.6), 1875,50 Lt advokato išlaidų (t.1-b.l.19-20,t.2-b.l.41-44) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), iš viso 3476,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis LR CPK 93 str., ieškovui iš atsakovo priteistina 3476,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškinį patenkinus visiškai.

Iš atsakovo UAB „Nojus“ į valstybės biudžetą priteistina teismo patirtų 24,00 Lt pašto išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., LR Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 88 str. 1 d., 6 p., 98, 260, 263, 269, 270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui UAB „Venipak LT“, j.a. kodas 300906055, iš atsakovo UAB „Nojus“, j.a. kodas 159659952, 50431,47 Lt skolą už pervežimo paslaugas, 2921,13 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą – 53352,60 Lt sumą nuo bylos iškėlimo - 2013-03-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3476,50 Lt bylinėjimosi išlaidų

Priteisti iš atsakovo UAB „Nojus“, j.a. kodas 159659952, į valstybės biudžetą 24,00 Lt pašto išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas apeliacine tvarka skundžiamas per 30 dienų nuo priėmimo Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.