Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. ir patirs 2021 m. vasario 8 d. Bylos duomenimis (b. l. 21, 24, 27, 30, 33, 36, 39) nustatyta, kad pareiškėjas Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties automobiliais buvo konvojuojamas 2019 m. rugpjūčio 9 d., 2019 m. rugsėjo 16 d., 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. vasario 14 d., 2020 m. kovo 16 d., 2020 m. balandžio 27 d., 2020 m. balandžio 30 d. maršrutais Vilnius-Kaunas-Vilnius, Kaunas-Pravieniškės-Kaunas, Pravieniškės-Šiauliai-Pravieniškės, Kaunas-Pravieniškės-Šiauliai-Pravieniškės-Kaunas, Vilnius-Alytus-Vilnius, todėl skundžiamas laikotarpis yra 2019 m. rugpjūčio 9 d., 2019 m. rugsėjo 16 d., 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. vasario 14 d., 2020 m. kovo 16 d., 2020 m. balandžio 27 d., 2020 m. balandžio 30 d., 2021 m. vasario 8 d. (toliau - ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2021 m. vasario 8 d. bus konvojuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir konvojavimo sąlygos bus analogiškos jau įvykusių konvojavimų sąlygoms, ko pasėkoje jis patirs tas pačias neigiamas pasekmes, kaip ir jau įvykusių konvojavimų metu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas savo skundą surašė 2021 m. vasario 5 d., o galimas konvojavimas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę turėjo įvykti 2021 m. vasario 8 d., darytina išvada, kad šioje skundo dalyje išdėstyti pareiškėjo teiginiai yra susiję su ateityje galinčiais įvykti Viešojo saugumo tarnybos atliktais veiksmais.

Pažymėtina, kad remiantis CK 6.271 straipsniu suinteresuotam asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kad valstybės institucijų, pareigūnų neteisėti aktai (neteisėti veiksmai ir (ar) neteisėtas neveikimas) yra faktiškai įvykdyti ir sukėlė žalingų padarinių. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti tik tie viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes, tai yra pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes konstatuotina, kad administracinių bylų teisenoje netaikomas CK 6.255 straipsnis, numatantis galimybę pareikšti prevencinį ieškinį, siekiant uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.

Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai yra hipotetinio pobūdžio, t y. spėjimai. Taigi, pareiškėjas, skunde nurodęs tokio pobūdžio skundo teiginius, neįvykdė savo procesinės pareigos ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus, pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį vertintinus kaip aktai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo metu transporto priemonėse trūko vietos, todėl sėdint aptirpdavo kojos, jautėsi nepatogiai.

Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Išanalizavus administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščių ir kitų dokumentų duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus (b. l. 15-20, 42). Be to, atsakovės atstovas patvirtino, kad konvojaus automobiliuose įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošu (kėdės) kiekvienam konvojuojamam. Tai paneigia pareiškėjo argumentą, jog konvojaus automobilyje trūko vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad specialios paskirties automobiliuose nebuvo saugos diržų.

Konvojavimo taisyklės 3 punkte apibrėžia, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, o specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo ir techniniai reikalavimai nustatyti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai, atskirų kamerų vidiniai užraktai ir kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės ir žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos; įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Reikalavimas prisegti konvojuojamuosius saugos diržais numatytas Konvojavimo taisyklių tik 163 punkte, tačiau šio reikalavimo privaloma laikytis tik tais atvejais, kai konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone. Bylos duomenimis ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas tik specialiosiomis transporto priemonėmis. Pagal Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliais įstatyme įtvirtintas normas ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, transporto priemonėse saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti gamintojo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas, naudojant specialiuosius automobilius Iveco valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iveco valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Volkswagen valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuose saugos diržai gamintojo neįrengti. Todėl teismas sprendžia, kad jog pareiškėją konvojuojant neprisegtą saugos diržais atsakovės atstovė elgėsi taip, kaip tai numato teisės aktai.