Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutarimo R. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Inspekcija) įgaliotas pareigūnas R. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „Vevira“ direktoriumi, neįvykdė Inspekcijos 2009 m. birželio 23 d. reikalavimo Nr. R1 0204-0984 pašalinti 1 ir 2 punkte nurodytus pažeidimus, įpareigojančius iki 2009 m. liepos 20 d. išmokėti 2009 m. gegužės 7 d. atleistam darbuotojui A. V. dienpinigius ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį.

II.

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Inspekcijos pareigūnas tyrimo metu nustatė, kad nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju jam nebuvo sumokėti dienpinigiai už paskutinę komandiruotę. Anot jo, A. V. padarius įmonei materialinę žalą, ji turėjo būti atlyginta DK nustatyta tvarka. Kadangi darbdavys nesiėmė DK nustatytų veiksmų, išieškant darbuotojo padarytą materialinę žalą, jis, nutraukdamas darbo sutartį, privalėjo visiškai atsiskaityti su A. V.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 41² straipsnio 1 dalis nustato, kad neįleidimas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų tikrinti pagal jų kompetenciją įmonių, įstaigų, organizacijų, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo vieno šimto iki vieno tūkstančio trijų šimtų litų ir pareigūnams – nuo trisdešimties iki devynių šimtų litų.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Inspekcijos 2009 m. birželio 23 d. reikalavimo Nr. R1 0204-0984 (b. l. 3) pašalinti pažeidimus teisėtumo, t. y. iki 2009 m. liepos 20 d. išmokėti 2009 m. gegužės 7 d. atleistam darbuotojui A. V. dienpinigius ir vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Apeliantas R. S. neginčija, kad reikalavimas buvo nevykdomas, tačiau neigia savo prievolę atsiskaityti su minėtu darbuotoju. Nurodo, kad A. V. padarė įmonei žalos ir ji buvo išskaičiuota iš jam priklaususių išmokėti dienpinigių (b. l. 16-18).

Teisėjų kolegija, ištyrusi administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, o apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Tarpusavio piniginių reikalavimų įskaitymo tvarka ir pagrindai, kai tarp darbdavio ir darbuotojo darbo teisniai santykiai nenutrūkę, yra reglamentuoti DK 224-226 straipsniuose. DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte inter alia numatyta, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Toks nurodymas gali būti duodamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojo padaryta žala. Apeliantas teigia, kad darbuotojas A. V., komandiruotės metu išleisdamas dalį pinigų savo reikmėms, padarė įmonei žalą, tačiau byloje nėra duomenų, kad R. S., kaip UAB „Vevira“ direktorius, darbuotojui A. V., šiam dar dirbant įmonėje, buvo pareiškęs pretenzijas dėl padarytos žalos bei kad ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas ją išieškoti, darydamas išskaitas DK 224 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad R. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo, todėl turėjo galimybę ne tik nurodyti visas jo bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir pateikti įrodymus joms pagrįsti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad jis jokių dokumentų nepateikė, jų išreikalauti pirmosios instancijos teismo neprašė (b. l. 8-9). Apeliaciniame skunde nurodė, kad įrodymus, patvirtinančius jo versiją, pateiks apeliacinės instancijos teismui (b. l. 16-18), tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pats R. S. buvo nepakankamai aktyvus, gindamas savo interesus, kas jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus sudaro pagrindą vertinti kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant administracinės atsakomybės išvengimo.

Dėl apelianto teiginio, kad DK nenumato draudimo išskaityti įmonei padarytą žalą iš dienpinigių, teisėjų kolegija pastebi, kad DK 224 straipsnis išskaitymus leidžia daryti tik iš darbo užmokesčio. DK 186 straipsnis numato, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, kuris apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Tuo tarpu dienpinigiai – tai išmoka, skiriama darbuotojui padengti išlaidas, kylančias dėl jo komandiruotės (DK 220 str.), jie į darbo užmokesčio sąvoka nepatenka. Šiuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje Nr. N-756-1020-07. Be to, DK 226 straipsnis imperatyviai nurodo, kad neleidžiama daryti išskaitų iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Kadangi išieškojimas yra vykdymo proceso dalis, o jis iš esmės yra reglamentuojamas CPK normomis, taikytinas CPK 739 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Taigi, įstatyme yra aiškiai suformuluotas draudimas vykdyti išskaitas iš darbuotojui priklausančių dienpinigių ir darbdavys šio draudimo privalo laikytis, todėl net ir pasitvirtinus faktui, kad A. V. įmonei padarė materialinę žalą, kuri buvo išskaityta iš jam priklaususių išmokėti dienpinigių, tai R. S. administracinės atsakomybės nešalintų.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pakeisti jį ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.