Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjo K. K. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties, kuria išaiškintas teismo procesinis sprendimas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išaiškinti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 707/2008 laikytina vykdomuoju dokumentu dėl visos skolos išieškojimo iš skolininko, neapsiribojant įkeistu turtu.

Pareiškėjas, apeliuodamas į pirmosios instancijos teismo nutartį, pažymėjo, jog kasacinis teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 (toliau tekste – ir kasacinio teismo nutartis), konstatavo, jog tuo atveju, jeigu, pardavus įkeistą daiktą varžytynėse, paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus Civilinio kodekso 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto; Civilinio kodekso 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatos „turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka“ aiškinimas taip, kad, nevisiškai patenkinus savo reikalavimą iš įkeisto daikto, kreditorius privalo reikšti atitinkamą ieškinį skolininkui teisme ir likusi, netenkinta iš įkeisto daikto, reikalavimo dalis gali būti patenkinta (išieškota) tik esant dėl to priimtam teismo sprendimui, neatitiktų nurodytos teisės normos paskirties, sisteminio jos aiškinimo, prieštarautų bendriesiems teisės principams. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo nutartimi, kuri ad hoc yra teismo precedentas. Pasak pareiškėjo, kasacinio teismo nutarties turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog kasacinis teismas, suformavęs aukščiau įvardytas teisės aiškinimo taisykles, turėjo omenyje įkeitimą plačiąja prasme (tiek hipoteką, tiek įkeitimą), o ne, kaip interpretuoja pirmosios instancijos teismas, tik hipoteką. Pareiškėjas, apeliuodamas į pirmosios instancijos teismo argumentą, jog prievolės įvykdymas buvo užtikrintas ne skolininko turto, o svetimo turto, įkeitimu, pažymėjo, jog bet kuriuo atveju vykdymo veiksmai pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gruodžio 17 d. nutartį Nr. 707/2008 būtų nukreipti tik į skolininko turtą, o ne į tretiesiems asmenims priklausantį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo nutartį, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėja 2008 m. gruodžio 17 d. nutartimi Nr. 707/2008 (b. l. 4-5) inter alia areštavo ir perdavė apelianto žinion įkeistus vertybinius popierius – 5 550 paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų (emitentas – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančių G. A., įpareigojo apeliantą įvardytus vertybinius popierius parduoti pagal Civilinio kodekso 4.219 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, apeliantas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas išaiškinti, ar aukščiau įvardyta hipotekos teisėjos nutartis laikytina vykdomuoju dokumentu dėl visos skolos išieškojimo iš skolininko, neapsiribojant įkeistu turtu, kurio gali nepakakti apelianto reikalavimui patenkinti, kitaip tariant, ar apeliantas, realizavęs jam perduotą įkeitimo objektą ir gautoms lėšoms esant nepakankamoms apelianto reikalavimui patenkinti, turi teisę pateikti antstoliui vykdyti aukščiau įvardytą hipotekos teisėjos nutartį dėl likusios skolos išieškojimo iš skolininko.

Civilinio proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu sprendimas yra neaiškus, sprendimą priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog sprendimo išaiškinimo institutas yra procesinė priemonė, skirta procesinio sprendimo neaiškumų, kylančių dėl to, jog, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007), yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (nutartis), pašalinimui, o ne, kaip šio procesinio instituto prasmę ir paskirtį supranta bei vertina apeliantas, teisės aiškinimui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, hipotekos teisėjos 2008 m. gruodžio 17 d. nutartis, kurią šios bylos procese prašo išaiškinti apeliantas, taigi – ir šios nutarties rezoliucinė dalis, Civilinio proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalies prasme yra aiški (įvardytos nutarties aiškumo apeliantui faktą patvirtina ta aplinkybė, jog apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu ir ginčydamas šį išaiškinimą, teikia savąją, taigi – sau visiškai aiškią, nutarties aiškinimo versiją), todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina nesant ir nebuvus procesinio pagrindo aiškinti aukščiau įvardytą hipotekos teisėjos nutartį.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (nesant procesinio pagrindo) aiškino hipotekos teisėjos 2008 m. gruodžio 17 d. nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas ex officio šalinti įvardyto pažeidimo, pasireiškusio netinkamu procesinės teisės normos taikymu ir aiškinimu, padarinius, naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – atmeta apelianto prašymą dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui ex officio panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmetus apelianto prašymą dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo, konstatuotina, jog apelianto atskirojo skundo argumentų vertinimas šios bylos apeliaciniame procese neturi teisinės reikšmės ir prasmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti K. K. prašymą dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo.