Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-07-30 · Administracinė byla Nr. P-756-88-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-30
Bylos Nr.
P-756-88-14
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00520-2012-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P756-88/2014Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00520-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. spalio 29 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–13), prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 30-TE-674 „Dėl jaunesniojo policininko V. V. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-674), grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir priteisti jam darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 „Dėl leidimų dirbti su įslaptinta informacija neišdavimo ir panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-673) panaikino jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Leidimas ), o 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 30-TE-674 atleido jį iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Plungės r. PK VPS) patrulių būrio patrulio pareigų, vadovaudamas Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu. Pareiškėjas teigė, kad faktinis jo atleidimo iš tarnybos pagrindas yra susijęs su Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos atliekamu ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00049-11, kurioje pareiškėjui pareikšti įtarimai. Šioje byloje teismas 2011 m. birželio 3 d. taikė pareiškėjui Baudžiamojo proceso kodekso numatytą procesinės prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, kurią 2012 m. kovo 5 d. panaikino. Baudžiamoji byla buvo perduota Plungės rajono apylinkės teismui iki skundžiamo Įsakymo Nr. 30-TE-674 priėmimo dienos. Pareiškėjas pažymėjo, kad esant minėtoms aplinkybėms jis neginčija atsakovo priimto Įsakymo Nr. 30-TE-673, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto nuostatas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veiklos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Nurodęs, kad neginčija Įsakymo Nr. 30-TE-673, pareiškėjas teigė, jog specialiosios teisės atėmimas negalėjo lemti jo atleidimo iš tarnybos. Specialusis reikalavimas, kad Viešosios policijos patrulių būrio patrulio pareigas užimantis asmuo turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo nustatytas tik Klaipėdos AVPK viršininkui 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 patvirtinus naują Plungės r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymą (toliau – ir 2012 m. Pareigybės aprašymas). Su 2012 m. pareigybės aprašymu pareiškėjas nebuvo supažindintas. Pareiškėjas į statutinio valstybės tarnautojo pareigas, t. y. į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) Plungės r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio patrulio pareigas buvo paskirtas 2010 m. vasario 9 d. Tuo metu galiojo Telšių AVPK 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 86-V63 patvirtintas Telšių AVPK Plungės r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio patrulio pareigybės aprašymas (toliau – ir 2008 m. Pareigybės aprašymas), kuriame nebuvo nustatytas specialusis reikalavimas, kad šias pareigas užimantis asmuo turi atitikti teisės akruose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Ši specialioji teisė atliekant pareiškėjo užimamai kelių policijos patrulio pareigybei priskirtas funkcijas nebuvo reikalinga. Pareiškėjo teigimu, tai patvirtina aplinkybė, jog Leidimas jam buvo išduotas tik 2012 m. birželio 15 d., t. y. po to, kai pareiškėjas patruliu buvo išdirbęs daugiau nei dvejus metus. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas, kai jo atžvilgiu ilgiau nei metus vyko ikiteisminis tyrimas. Esant tokioms aplinkybėms Leidimas jam neturėjo būti išduotas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas galėjo taikyti Statuto normas, numatančias nušalinimą nuo tarnybos, o Leidimą jam išdavė tam, kad vėliau panaikintų ir tokiu būdu sukurtų prielaidą atleisti iš tarnybos. Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigė, kad atsakovo Įsakymas Nr. 30-TE-674 yra neteisėtas ir prašė jį panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 35–37) paaiškino, kad pareiškėjas Telšių AVPK viršininko 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 96-TE-17 buvo priimtas į Plungės r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio patrulio pareigas. Šios pareigybės aprašyme nebuvo nustatytas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Policijos departamento prie VRM Specialioji ekspertų komisija 2011 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 5-S-2767 įpareigojo policijos įstaigų vadovus nustatyti visoms statutinėms pareigybėms specialųjį reikalavimą turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 5-V-157 pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 1 d. buvo perkeltas iš Telšių AVPK Plungės r. PK VTS KPP patrulio pareigų į Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK VTS KPP patrulio pareigas. Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 patvirtino Plungės r. PK VTS KPP VPS patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymą, nustatydamas reikalavimą turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjas, žinodamas jo pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus, 2012 m. gegužės 24 d. užpildė anketą gauti Leidimą. 2012 m. birželio 15 d. jam buvo išduotas Leidimas, kuris buvo būtinas asmeniui, dirbančiam Plungės rajono PK VTS KPP VPS patrulių būrio patruliu. Klaipėdos AVPK gavus duomenų apie tai, kad perduota teismui nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjui pateikti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kilo abejonių dėl šio pareigūno patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei. Klaipėdos AVPK Specialioji ekspertų komisija, išnagrinėjusi šias aplinkybes, 2012 m. spalio 4 d. protokoliniu nutarimu Nr. 30-SEK-51 pasiūlė Klaipėdos AVPK viršininkui panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Klaipėdos AVPK viršininkas, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu bei atsižvelgdamas į Specialiosios ekspertų komisijos siūlymą, 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą ir 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 30-TE-674 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, kuriame įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose nurodytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Pagal Statuto 53 ir 56 straipsniais nustatytą teisinį reguliavimą atsakovas neturėjo pasirinkimo – atleisti ar neatleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, todėl Įsakymas Nr. 30-TE-674 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu Klaipėdos AVPK nebuvo laisvų pareigybių, kurioms nebūtina turėti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, todėl nebuvo galimybės pasiūlyti pareiškėjui eiti kitas pareigas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 88–92) pareiškėjo V. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Telšių AVPK viršininko 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 86-TE-17 (I t., b. l. 18) pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 10 d. buvo paskirtas į Telšių AVPK Plungės r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio patrulio (statutinio valstybės tarnautojo, C lygio, 3 kategorijos) pareigas. Telšių AVPK viršininko 2008 m. rugpjūčio 25 įsakymu Nr. 86-V-63 buvo patvirtintas šios pareigybės aprašymas (2008 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 86-V-12 redakcija, I t., b. l. 39–40 ir 2010 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 86-V-52 redakcija, I t., b. l. 20–22, 81–83). Pareiškėjas su pareigybės aprašymais buvo supažindintas 2010 m. vasario 9 d. bei 2010 m. kovo 8 d. (I t., b. l. 39–40, 81–83). Policijos departamento prie VRM specialioji ekspertų komisija 2011 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 5-S-2767 (I t., b. l. 84) įpareigojo policijos įstaigų vadovus užtikrinti, kad būtų nustatyti specialieji reikalavimai atitikti teisės aktų numatytus reikalavimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, visoms policijos įstaigų statutinių valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų pareigybėms bei toms dirbančių pagal darbo sutartį pareigybėms, kurioms minėtas reikalavimas būtinas pagal pareigybių aprašyme nustatytas funkcijas. Nurodė apie pareigybių aprašymuose nustatytų reikalavimų pakeitimus iki 2011 m. liepos 1 d. informuoti Policijos departamento Specialiąją ekspertų komisiją. Telšių AVPK viršininkas 2012 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 86-V-47 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko kai kurių įsakymų pakeitimo“ (I t., b. l. 89–92) papildė Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymą reikalavimu atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartimi pareiškėjas buvo nušalintas nuo Telšių AVPK Plungės r. PK VTS Kelių policijos poskyrio patrulio pareigų šešiems mėnesiams. 2012 m. sausio 23 d. nušalinimo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 3 d. (I t., b. l. 25–26). 2012 m. vasario 22 d. Plungės rajono apylinkės teisme gauta baudžiamoji byla Nr. I-19-404/2013 (buvęs Nr. 1-128-404/2012) dėl kyšininkavimo, kurioje V. V. yra vienas iš kaltinamųjų (I t., b. l. 72–74). Ši byla neišnagrinėta, teismo posėdis atidėtas 2013 m. rugsėjo 23 d. 13 val. (I t., b. l. 71). 2012 m. kovo 5 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi (I t., b. l. 25–26) panaikintas pareiškėjo laikinas nušalinimas nuo patrulio pareigų. Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 30-TE-150 „Dėl pareigų nustatymo“ (I t., b. l. 44) 70 punktu buvo nustatyta, kad V. V. nuo 2012 m. balandžio 1 perkeltas iš Telšių AVPK į Klaipėdos AVPK Plungės r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio (statutinio valstybės tarnautojo, C lygio, 3 kategorijos) pareigas. Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 buvo patvirtintas Plungės r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymas (I t., b. l. 23–24, 41–43; II t., b. l. 1–3, 4–6, 7–9), nustatantis reikalavimą turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima „Riboto naudojimo“, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas 2012 m. spalio 5 d. (I t., b. l. 43). Pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. užpildė anketą gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (I t., b. l. 45). 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija Nr. 30-2-LS-551 (I t., b. l. 52). Pareiškėjas 2012 m. birželio 15 d. pasirašė pasižadėjimą saugoti įslaptintą informaciją (I t., b. l. 51). Klaipėdos AVPK Specialioji ekspertų komisija 2012 m. spalio 4 d. protokoliniu nutarimu Nr. 30-SEK-51 (I t., b. l. 109–114) pasiūlė policijos įstaigos vadovui panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 (I t., b. l. 15) panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą, o 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 30-TE-674 (I t., b. l. 15) atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytu pagrindu. Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. spalio 20 d. patvirtino Klaipėdos AVPK vidaus tyrimų poskyrio 2012 m. spalio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-140 „Dėl Plungės r. PK pareigūnų veiksmų teisėtumo vykdant tarnybines pareigas“ (I t., b. l. 57–69), kurioje konstatuota, kad pareigūnas sąmoningai (tyčia) pažeidė savo tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis jau atleistas iš vidaus tarnybos, tarnybinės atsakomybės klausimas nespręstinas.

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 30-TE-674 „Dėl jaunesniojo policininko V. V. atleidimo“ teisėtumo. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (su vėlesniais pakeitimais), 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) bei atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. spalio 4 d. protokolinį nutarimą Nr. 30-SEK-51, kuriuo pasiūlyta policijos įstaigos vadovui panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Statuto 28 straipsnis (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456) numato pareigūno nušalinimo nuo pareigų institutą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad nors Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) nustatyta tvarka pradėjus ikiteisminį tyrimą, pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį nuo pareigų laikinai gali būti nušalintas vidaus tarnybos pareigūnas, kuris yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką (įtariamasis). Tokiu atveju pareigūną laikinai nušalina nuo pareigų ne vadovas, turintis teisę skirti asmenį į pareigas, – jis nušalinamas nuo pareigų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, gavus prokuroro prašymą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija įsakymo, kuriuo jis iš Telšių AVPK buvo perkeltas į Klaipėdos AVPK, taip pat įsakymo, kuriuo Viešosios policijos skyriaus patrulio pareigybės aprašymas papildytas specialiuoju reikalavimu atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“, bei įsakymo, kuriuo jam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas nebeturi atitinkamo leidimo (leidimas panaikintas), kai toks leidimas privalomas einant Viešosios policijos skyriaus patrulio pareigas, ir atsakovas neturėjo galimybės pareiškėjui pasiūlyti kitas pareigas, kurioms toks leidimas nebūtinas, teismas pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažino teisėtu, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įsakymo, kuriuo jis atleistas iš tarnybos panaikinimo, atmetė kaip nepagrįstą. Nepatenkinęs reikalavimo dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 30-TE-674 panaikinimo, teismas taip pat netenkino reikalavimų dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi teismas netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 94–101) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas pakartoja savo argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, kad specialiojo leidimo panaikinimas negalėjo lemti jo atleidimo iš tarnybos. Akcentuoja, kad specialusis reikalavimas Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigas užimančiam asmeniui atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo nustatytas tik 2012 m. Pareigybės aprašyme, o 2008 m. Pareigybės aprašymas, kuris galiojo 2010 m. vasario 9 d.) priimant pareiškėją į tarnybą, tokio reikalavimo nenumatė ir pareiškėjas pagal tokius reikalavimus dirbo patruliu ilgiau nei dvejus metus. Apelianto nuomone, atsakovas privalėjo pasirašytinai supažindinti jį su pasikeitusiais reikalavimais pareigybei ir siūlyti modifikuoti tarnybos santykius. Teismas, atmesdamas skundą, nepagrįstai nesiaiškino, ar specialusis reikalavimas, dėl kurių neatitikimo apeliantas atleistas iš tarnybos, patrulio pareigybei yra reikalingas ir būtinas, ar šis 2012 m. Pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas nebuvo deklaratyvus. Apelianto nuomone, tiesioginių patrulio funkcijų atlikimui specialioji teisė turėti leidimą dirbti su riboto naudojimo informacija nereikalinga. 2012 m. Pareigybės aprašyme iš patrulio reikalaujama „atitikti sąlygas“, kas, pasak apelianto, savaime nesuponuoja, jog jis neišvengiamai privalės gauti ar gaus leidimą dirbti su riboto naudojimo informacija.

2. Atsakovas prieš atleisdamas jį iš užimamų pareigų, privalėjo pasiūlyti jam užimti kitas tapačias ar žemesnes pareigas. Teismo sprendime nenurodyta, kokiais įrodymais remiantis padaryta išvada, jog atsakovas neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjui kitas statutines ar nestatutines pareigas. Teismas neanalizavo kadrų sudėties, nenustatinėjo, ar yra laisvų etatų Klaipėdos AVPK. Tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas pažeidė ABTĮ 57 ir 86 straipsnių reikalavimus.

3. Teismas sprendime nenurodė, kodėl atsakovas negalėjo nušalinti pareiškėją nuo pareigų. Plungės rajono apylinkės teismas, nepratęsdamas nušalinimo nuo pareigų termino, nepasisakė dėl tolimesnės pareiškėjo (kaltinamojo) galimybės eiti pareigas. Nušalinimo nuo pareigų institutai baudžiamajame procese ir vidaus tarnybos santykiuose nėra tapatūs, skiriasi jų taikymo sritys ir tikslai (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Remdamasis Statuto 26 straipsnio 7 dalimi, apeliantas teigia, kad tarnybinis nusižengimas yra akivaizdžiai atribotas nuo baudžiamojo proceso, todėl atsakovas nušalinimui nuo tarnybos turėjo savarankišką pagrindą (Statuto 28 str. 2 d.), tačiau šia galimybe nepasinaudojo, nepateikdamas šiuo klausimu jokių motyvų, o bylą nagrinėjęs teismas šio klausimo neanalizavo ir dėl jo nepasisakė.

4. Apeliantas prašo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 pateiktą teisės aiškinimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienai jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jam tik pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir analogiško turinio BK 3 straipsnio normą, apeliantas mano, jog nuostata, kad atleisti iš tarnybos galima vien pradėjus ikiteisminį ar operatyvinį tyrimą, prieštarautų teisingumo principui bei Konstitucijai. Apelianto nuomone, specialiosios teisės nesuteikimas savaime nelemia asmens atleidimo iš tarnybos.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (II t., b. l. 106–107) atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo tarnyba yra svarbi valstybės interesų kontekste, nes pareigūnai valdo informaciją kovos su nusikalstamumu srityje. Dėl šios priežasties yra keliami didesni lojalumo valstybei reikalavimai, pareigūnu turi būti pasitikima besąlygiškai. Tokie reikalavimai nustatyti visiems be išimčių statutiniams valstybės tarnautojams. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas su tokiais reikalavimais buvo pasirašytinai supažindintas ir su jais sutiko. Įsakymas Nr. 30-TE-673 buvo priimtas remiantis Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos protokoliniu sprendimu, kuriame išanalizuotos ir įvertintos aplinkybės dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, o tuo pačiu ir dėl to, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui. Leidimas pareiškėjui panaikintas ne dėl to, kad jis buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką ar jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, o dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurios apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo dalykines savybes. Pareiškėjas neginčijo Leidimo panaikinimo. Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. 30-TE-673 galioja. Statutas nenumato, kad atleidžiant iš tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą turėtų būti siūlomos kitos pareigos (darbas). Pareiškėjo prašymo suteikti kitas pareigas (darbą) atsakovas negavo. Atsakovas pabrėžia, kad analogiškų arba žemesnių pareigų, nereikalaujančių turėti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, Klaipėdos AVPK neturi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime visapusiškai išanalizuotos bylos aplinkybės ir išsamiais argumentais paaiškinta, kodėl pareiškėjo reikalavimai šioje byloje yra nepagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ir naikinti šį sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 26 d. nutartimi (t. II, b. l. 128–136) pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas 2012 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 30-TE-674 taikė apeliantui Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą ir atleido atsižvelgdamas į šios įstatymo normos taikymui teisiškai reikšmingą faktą, kad Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 buvo panaikintas Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui V. V. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“. Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. 30-TE-673 yra individualus administracinis aktas, kuriuo policijos pareigūnui V. V. buvo atimta specialioji teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžė manantis, kad Leidimo panaikinimas negali lemti jo atleidimo iš tarnybos. Šį apelianto argumentą teisėjų kolegija atmetė, nes specialiosios teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija suteikimo ir šios teisės atėmimo klausimai yra Paslapčių įstatymą. Statutiniam valstybės tarnautojui, kuriam taikomas Specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, atėmimas lemia tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas tokio pareigūno atžvilgiu turi taikyti Statuto 56 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 17 punktų nuostatas ir atleisti iš tarnybos. Susidarius teisinei situacijai, kai pareigūnui nustatyta tvarka atimama specialioji teisė, įstatymų leidėjas nustatė terminą per kurį turi būti pritaikytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas ir 56 straipsnio 1 dalis - pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atleisdamas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą darbdavys privalo įvykdyti bendrąją Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą - visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu jo atleidimo dieną. Teisėjų kolegija paaiškino, kad atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pasirinktą savo teisių gynimo būdą ir apimtį (ABTĮ 5 str.1 d., 23 str. 2 d. 6–8 p.), pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tikrinti atsakovo priimto Įsakymo Nr. 30-TE-673, kuriuo panaikintas Leidimas, teisėtumą.

Atsakovui pagrindas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą buvo aplinkybė, kad Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673, atsižvelgdamas į Klaipėdos AVPK specialiosios ekspertų komisijos (Paslapčių įstatymo 13 straipsnis) 2012 m. spalio 4 d. protokolinį nutarimą Nr.30-SEK-51, panaikino Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui V. V. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“, t. y. atėmė specialiąją teisę. Pagal Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos AVPK 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr.30-V-252, specialiuosius reikalavimus, kurie galiojo atsakovui priimant Įsakymą Nr. 30-TE-674, todėl teismas neturi pagrindo revizuoti specialiojo reikalavimo pagal kurį atitinkamų statutinio valstybės tarnautojo pareigų užėmimas yra siejamas su tam tikros specialiosios teisės turėjimu, nustatymo pagrįstumą. Atitinkamų specialiųjų reikalavimų nustatymo pareigybės aprašyme pagrįstumas gali būti tikrinamas nagrinėjant administracinį ginčą dėl akto, kuriuo patvirtintas pareigybės aprašymas, taip pat sprendžiant tarnybinius ginčus, susijusius su karjeros valstybės tarnautojo pareigybės (-ių) panaikinimu dėl įstaigos (tarnybos) ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar veiklos organizavimo pakeitimų, kai yra būtina įvertinti, ar atitinkama pareigybė buvo realiai panaikinta, todėl pagal šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyką ir jo ribas nėra pagrindo revizuoti 2012 m. Pareigybės aprašymo 4.6 punkte įtvirtinto specialiojo reikalavimo nustatymo pagrįstumą.

Taikant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, 56 straipsnio 1 dalį atleidimas iš tarnybos galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad specialiosios teisės, susijusios su atitinkamai pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas yra neteisėtas. Pareiškėjas neginčija administracinio akto, kuriuo jam atimta specialioji teisė, šis administracinis aktas laikytinas galiojančiu, pagrįstu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad galiojantys įstatymai (Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis, 53, 56-58 straipsniai, Vidaus tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ir kt.) vidaus tarnybos pareigūnui, kuris atleidžiamas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, nenumato jokių garantijų, susijusių su teise užimti kitas pareigas, o vidaus reikalų įstaigos vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, nenustato pareigos prieš taikant minėtą Statuto normą, siūlyti kitas pareigas, apelianto argumentus, esą atsakovas, prieš atleisdamas jį iš tarnybos, privalėjo pasiūlyti kitas pareigas, atmetė kaip nepagrįstus.

V.

Pareiškėjas V. V. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 (II t., b. l. 138–142), kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi bei panaikinti Klaipėdos AVPK 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 30-TE-674 Dėl jaunesniojo policininko V. V. atleidimo ir priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Prašyme paaiškino, kad teismai atmesdami pareiškėjo pirminį prašymą ir apeliacinį skundą, pasisakė, kad neginčijus administracinio akto, kuriuo buvo atimta specialioji teisė, nėra pagrindo pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažinti neteisėtu. Vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje aiškiai nurodė, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos galėtų būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad specialiosios teisės, panaikinimas yra neteisėtas. Pareiškėjo manymu, administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 pateikti teismų argumentai, suponuoja tai, kad pradiniame prašyme teismui, siekdamas apginti savo pažeistas teises, pareiškėjas turėjo suformuluoti reikalavimą panaikinti administracinį aktą, kuriuo buvo atimta specialioji teisė. Tokiu atveju, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos būtų pripažintas neteisėtu. Nesuformulavus šio reikalavimo – atleidimas iš tarnybos pripažintinas teisėtu. Atsižvelgiant į tai, daro prielaidą, kad teismai formaliai išsprendė ginčą nurodydami, kad pareiškėjas netinkamai pasirinko savo teisių gynimo būdą ir apimtį, o teismas negali išeiti už reikalavimo ribų, nes tokio reikalavimo nesuformulavimas besąlygiškai neturėtų lemti teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei iš to sekančio teisingumo įgyvendinimo.

Pareiškėjas nurodo, jog, remiantis bylos duomenimis, specialiosios teisės suteikimo metu, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija iš viso negalėjo būti išduotas. Už tai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-TE-917 personalo skyriaus vyresniajai specialistei buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad specialioji teisė atimama. Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, teismas gali, ar net privalo išeiti už reikalavimo ribų ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą. Tikrindamas apskųstą sprendimą teismas ABTĮ 136 ir 86 straipsnių, prasme, gali peržengti apeliacinio (atskirojo) skundo ribas ir pirminio skundo reikalavimo ribas, turi patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą, kad būtų apgintas ir viešasis teisingumo interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs apskųstąjį sprendimą, nepasinaudojo šia teise ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tikrindamas sprendimą ir nekvestionuodamas administracinio akto dėl specialiosios teisės panaikinimo teisėtumo ir traktuodamas, kad specialiąją teisę panaikinantis aktas yra pagrįstas ir teisėtas (esant įrodymams dėl specialiosios teisės suteikimo neteisėtumo) padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo V. V. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-540/2014.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, darytina išvada, jog pareiškėjas apie aplinkybes, kad, jo manymu, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2014 m. kovo 26 d. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. birželio 2 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Visų pirma pažymėtina, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Nurodytas proceso atnaujinimo tikslas lemia, kad proceso atnaujinimas yra specifinė administracinės teisenos stadija. Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Vien alternatyvaus materialinės teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-540/2014, anot pareiškėjo, padarytais ABTĮ 86 straipsnio, 136 straipsnio nuostatų pažeidimais. Tačiau pažymėtina, kad minimose ABTĮ nuostatose yra įtvirtintos ne materialiosios, o proceso teisės normos, kurių pažeidimu negali būti grindžiamas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. 2004 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-45/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-189/2007), jog Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje. Be to, pareiškėjo samprotavimai, kad tuo atveju, jei jis būtų suformulavęs reikalavimą panaikinti administracinį aktą, kuriuo buvo atimta specialioji teisė, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos besąlygiškai būtų pripažintas neteisėtu, neturi jokio teisinio pagrindo.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P146-2/2010, Nr. P520-15/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu teigia, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė jokios teismų praktikos, kuriai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A146-540/2014, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo V. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. V. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-540/2014 pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-Maculevičienė