Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje neatskleidė jokių subjektyviųjų BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių, o objektyvųjį požymį – dokumento (sutarties) netikrumą tiesiog preziumavo. Juo labiau net nepasigilino, jog apeliantas buvo kaltinamas ne tikro dokumento suklastojimu, bet netikro dokumento pagaminimu.

BPK 20 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą kiekvienu atveju nuspręsti, ar byloje esantys duomenys laikytini įrodymais. Tai reiškia, kad teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno faktinio duomens, kuris patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, pripažinimo įrodymu. Teismas turi diskreciją pripažinti faktinį duomenį įrodymu arba to nedaryti, tačiau nuosprendyje tai apsvarstyti privalo visada. Šioje byloje teismas visiškai nepasisakė dėl teisiamajame posėdyje ištirtų faktinių duomenų ir net didelės jų grupės pripažinimo įrodymais, tuo neleistinai susiaurino baudžiamosios bylos nagrinėjimo apimtį, pažeidė BPK 1 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį – išsamiai atskleisti veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Teisme buvo ištirta 2009 m. gegužės 4 d. sutartis, pasirašyta tarp apelianto atstovaujamos UAB „M. L.“ ir E. N. atstovaujamos Kipro bendrovės „S. L.“. Tyrimo metu nustatyta, kad ši sutartis turi visus jai privalomus rekvizitus, spaudus, sutarties šalių pavadinimus, atstovų pavardes ir parašus. Teisme specialistė Z. Mackevičienė paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo pateiktas šios sutarties vertimas į lietuvių kalbą, kuriame nebuvo įvardintas sutartį pasirašęs asmuo, t. y. Kipro firmos atstovas, dėl to ji padarė išvadą, jog visos šios sutarties pagrindu buvusios ūkinės operacijos laikomos neįvykusiomis. Teisme pateikus visą ikiteisminio tyrimo medžiagą nustatyta, kad sutartis turi visus jai privalomus rekvizitus, iš jų ir kitos sutarties šalies atstovo vardą, pavardę bei parašą. Nepaisydamas to, teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė ir vis tiek konstatavo, kad sutartyje įrašyta tikrovės neatitinkanti operacija, Kipro bendrovė realiai nesuteikė tarpininkavimo paslaugų. Tuo teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalių nuostatas, nes iš esmės nesprendė sutarties pripažinimo įrodymu klausimo, nelaikė šios sutarties įrodymu, o netikru dokumentu faktiškai pripažino sutarties vertimą į lietuvių kalbą. Akivaizdu, jog teismas de facto nusišalino nuo pareigos išsamiai ištirti ir juridiškai įvertinti bylos aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo išsiųstas teisinės pagalbos pavedimas Kipro Respublikai. Vykdant teisinės pagalbos pavedimą, iš Kipro Respublikos teisingumo ministerijos gauti oficialūs dokumentai, kurių turinys nedviprasmiškai patvirtina minėtos sutarties realumą ir vykusius tikrus civilinius teisinius (tarpininkavimo) santykius tarp minėtų bendrovių. Teismas iš viso nekreipė dėmesio į pagal teisinės pagalbos pavedimą gautus dokumentus, jų neaptarė, net nesprendė klausimo dėl šių duomenų pripažinimo įrodymais, nors visus teisinės pagalbos pavedimo būdu gautus duomenis (dokumentus) ištyrė teisme. Pagal teisinės pagalbos pavedimą gauta medžiaga patvirtina 2009 m. gegužės 4 d. sutarties tikrumą bei originalumą ir absoliučiai paneigia kaltinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl netikro dokumento pagaminimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisus ir dėl liudytojo A. H. parodymų. Šis liudytojas parodė, kad jam nežinoma ne tik Kipro bendrovė, bet ir Lietuvos įmonė „G. V.“, nors, kaip matyti, sutarčių ir įsipareigojimų su šia įmone apimtys viršijo 5,8 mln. litų. Taigi nėra jokio pagrindo remtis tokio „liudytojo“ parodymais, kuris, būdamas akcininkas, net nežino, jog jo įmonė sudaro tokio masto sandorius, ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Vertindamas liudytojų S. R. bei A. H. parodymus, teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad šie asmenys, tarp jų ir apelianto kilus nesutarimams dėl UAB ,,G. M.“ valdymo, iš pastarojo reikalavo išankstinių dividendų, vėliau – mėnesinių mokėjimų, dar vėliau – 110 000 eurų, kas faktiškai buvo nerealu ir tam nebuvo pakankamo faktinio bei juridinio pagrindo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad minėtų liudytojų parodymai yra nepatikimi.

Akcininkas S. R. pripažino, kad buvo puikiai susipažinęs su nelabai gera įmonės finansine ūkine situacija, ir, elgdamasis kaip rūpestingas bei atsakingas akcininkas, turėjo galimybę susipažinti su bendrovės dokumentais ar ginčyti sandorius civiline tvarka. S. R. teisė gintis civilinio proceso tvarka niekada nebuvo pažeista ar esmingai apsunkinta, jis turėjo galimybę ją įgyvendinti, tačiau nesiekė to daryti. Sutartis su bendrove „S. L.“ buvo vykdoma trejus metus, per kuriuos vyko trys visuotiniai akcininkų susirinkimai ir buvo tvirtinamos bendrovės metinės finansų ataskaitos, kuriose iš UAB „G. V.“ gautos ir „S. L.“ sumokėtos sumos sudarė nemažą dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi teismo išvada, jog apeliantas pagamino žinomai netikrą dokumentą, neparemta visų bylos faktinių aplinkybių analize ir byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Dėl to T. M. turi būti išteisintas.

Jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o tai padarydamas teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai kriminalizavo legalius civilinius santykius.

Visos 36 tarpininkavimo paslaugų sąskaitos faktūros yra realios, atitinka visus rekvizitus, pagal jas atlikti realūs bankiniai pavedimai. Kipro bendrovė „S. L.“ yra sumokėjusi visus įstatymų reikalaujamus privalomus mokėjimus (mokesčius), kurie kilo iš tarpininkavimo paslaugų teikimo pagal 2009 m. gegužės 4 d. sutartį. Tarpininkavimo paslaugos yra legali ir įstatymų neuždrausta veikla nei Lietuvoje, nei Kipre. Mokestis už tarpininkavimo paslaugas (taip vadinami komisiniai) yra neatsiejama tarpininkavimo sutarčių dalis, o šių komisinių dydis nustatomas šalių susitarimu. 2009 m. gegužės 4 d. sutartyje nustatytas sąlyginai nemažas komisinių procentas, vis dėlto jis niekaip negali įprastų civilinių santykių paversti baudžiamaisiais. Atlyginimo už tarpininkavimą nustatymas yra šalių susitarimų reikalas, o šiuo atveju, vertinant atlyginimo dydį, ypatingai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šios sutarties pagrindu UAB „M. L.“ gavo daugiau nei 5,8 mln. litų vertės kontraktus su „Gintarine vaistine“. Esant tokioms aplinkybėms, nėra prasmės kalbėti apie nuostolį įmonei, veikimą priešingais įmonei interesais, turto iššvaistymą.

Atkreiptinas dėmesys, jog įmonės akcininkai, žinodami apie sudarytą sandorį, jo panaikinimo ar pakeitimo civilinės teisės priemonėmis net nebandė inicijuoti, nuginčyti, jie neteigė, kad T. M. juridinio asmens vardu veikė ultra vires, o tai reiškia, jog jie, būdami įmonės akcininkai, daugiau kaip trejus metus akceptavo 2009 m. gegužės 4 d. sutartį ir jos pagrindu vykdomus įsipareigojimus. Vėliau jie inicijavo ikiteisminį tyrimą, kuris buvo nutrauktas net kelis kartus. Tai rodo, kad šių asmenų tikslas galbūt buvo kitas – ne nuginčyti įmonės sandorį, o išgauti iš T. M. dalį akcijų, grynuosius pinigus.

Visiškai nepagrįstas ir apelianto nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Šis kaltinimas yra išvestinis, darant nepagrįstą pirminę prielaidą apie 2009 m. gegužės 4 d. sutarties suklastojimą. Jo kaltė grindžiama specialisto išvada bei ją atlikusios specialistės paaiškinimais. Tačiau specialisto išvada yra tik tikimybinio pobūdžio, specialistė Z. Mackevičienė objektų tyrimą atliko pagal jai pateiktus dokumentus, tarp kurių nebuvo nei 2009 m. gegužės 4 d. sutarties su visais privalomais rekvizitais (tik jos vertimas), nei medžiagos, gautos pagal teisinės pagalbos pavedimą iš Kipro Respublikos teisingumo ministerijos. Visa specialisto išvada grindžiama ta pačia prielaida apie 2009 m. gegužės 4 d. sutarties netikrumą. Specialisto išvados, kaip ir kiti įrodymai, privalo būti patikrinti kitais Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais. Byloje nustatyta, kad, atlikdama tyrimą ikiteisminio tyrimo metu, specialistė rėmėsi neteisingais ir ne visais byloje esančiais dokumentais, todėl, teisme patikrinus jos atlikto tyrimo metu surašytą išvadą, nustatyta, jog ji negali būti laikoma nei išsamia, nei patikima. Bet kokiu atveju teismas daro galutinę išvadą dėl specialisto tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių tikrumo. Kita vertus, 2009 m. gegužės 4 d. sutarties netikrumą galėjo konstatuoti ne ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė, bet rašysenos specialistas tirdamas, ar šalys tikrai pasirašė sutartį, ar joje esantys spaudai nesuklastoti ir pan. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Taigi apelianto veiksmai, organizuojant UAB „M. L.“ buhalterinę apskaitą, buvo visiškai teisėti, į buhalterinę apskaitą įtrauktos tikras ir įvykusias ūkines operacijas atspindinčios sąskaitos faktūros, tie veiksmai nesukėlė jokių pavojingų, baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Žemesnės instancijos teismas

Konstatuodamas, kad tarp UAB „M. L.“ ir Kipro bendrovės „S. L.“ sudaryta sutartis yra fiktyvus sandoris, teismas neatsižvelgė į fiktyviam sandoriui konstatuoti svarbias aplinkybes: sutarties realaus vykdymo faktą, faktinius šalių veiksmus vykdant sutartį, sutarties šalies paaiškinimus dėl sutarties vykdymo, pagal suteiktas paslaugas išrašytus dokumentus, tikruosius sutarties šalių ketinimus. Be to, teismas neįvertino paslaugų sutarties dalyko specifikos. Šalių sudaryta konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartimi negalėjo būti sukurtas apčiuopiamas materialus rezultatas, todėl tokia sutartis savaime gali sudaryti fiktyvaus sandorio įvaizdį.

Viso proceso metu nebuvo nustatinėjama bendra sudarytos sutarties šalių valia, nors būtent sutarties tariamas fiktyvumas yra esminis, pamatinis T. M. pareikštų kaltinimų argumentas. Liudytoja L. J. parodė, kad tarpininkavimo sutartis tarp jų įmonės ir Kipre registruotos įmonės „S. L.“ buvo pasirašyta ir realiai vykdoma abiejų sutarties šalių. Ji, kaip buhalterė, patikrino, kad įmonė registruota, turi PVM mokėtojo kodą, registruota legaliai, yra reali egzistuojanti įmonė, ir pradėjo dirbti. Liudytoja parodė, kad tikrai gavo klientą „G. V.“ ir dar keletą mažesnių klientų.

Liudytojas K. B., buvęs UAB „G. V.“ direktorius, savo parodymuose pripažino, kad ir jam žinoma tokia praktika, kai viena bendrovė sudaro sutartį su kita bendrove pagal tarpininkaujančios bendrovės rekomendacijas ir už tai gauna sutartą komisinį mokestį.

Byloje pateiktos UAB „M. L.“ tarpininkavimo sutartys su žinomiausių Lietuvos medijos priemonių valdytojais dėl įvairaus dydžio komisinių mokėjimo bendrovei UAB „M. L.“, pateikti šiuos mokėjimus patvirtinantys dokumentai, todėl negali būti jokių abejonių dėl sutarties su „S. L.“ nuostatų realumo. Be to, bendrovės „G. M.“ mokėjimų bendrovei „S. L.“ atsiperkamumą akivaizdžiai, nešališkai ir objektyviai parodo UAB „G. M.“ finansinių ataskaitų duomenys.

Tiek BUAB ,,G. M.“, tiek bendrovė „S. L.“ sutarties pasirašymo ir jos vykdymo metu buvo tvarkingai veikiančios, buhalterinę apskaitą vedančios ir savo šalies įstatymų besilaikančios bendrovės. Sutartis sutapo su įmonės interesais, sustiprino įmonės veiklą, buvo ekonomiškai pagrįsta ir atitinkanti rinkoje egzistuojantį apmokėjimo už tarpininkavimo paslaugas principą. Tai, jog tarpininkavimo komisiniai (procentai nuo sumų) buvo mokami ir tokia praktika buvo įprasta, patvirtina byloje pateiktos sutarčių priedų kopijos. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, su kuriais ūkio subjektais galima sudarinėti tokio pobūdžio tarpininkavimo paslaugų sutartis.

Specialistė Z. Mackevičienė, atlikusi UAB ,,G. M.“ veiklos tyrimą, davė ne tik ūkinės finansinės veiklos srities išvadas, bet ir įrodymų, liudytojų parodymų vertinimo išvadas. Specialistė savo išvadoje išsamiai ėmėsi vertinti byloje apklaustų asmenų parodymus. Išanalizavusi šiuos parodymus, juos apibendrinusi padarė išvadą, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tokios specialistės išvados paremtos tikrovės neatitinkančiais teiginiais: ji nurodė, kad neįvardintas sutartį pasirašęs asmuo, tačiau sutartyje įvardinti abu ją sudarę asmenys: T. M. ir E. N.. Nesuprantamas specialistės T. M. parodymų perfrazavimas, neva „pasirašymo metu kita šalis pasirašymo procese nedalyvavo“. Jei specialistė tuo norėjo pasakyti, kad sutartis gali būti sudaryta, tik sutarties šalims sutarties sudarymo metu būtinai susitikus, tai šis argumentas neturi nieko bendro nei su sutarčių teisiniu reglamentavimu, nei su sutarčių sudarymo praktika.

Visiškai nesuprantamas specialistės atsakymas išvadoje į ketvirtą klausimą, kuriame nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta daugiau faktų apie UAB „G. M.“ ir kitų įmonių, teikiančių tarpininkavimo paslaugas, sutarčių sudarymą. Specialistei tyrimo metu buvo pateikti bendrovės „G. M.“ buhalteriniai dokumentai, tarp kurių buvo bendrovės sutartys dėl tarpininkavimo su bendrovėmis „A.“, „D.“, „R. e.i“, ,,T. r.“, „K.“. Ne tik specialistės atsakymas, kuris yra akivaizdžiai klaidingas, bet ir pats klausimo formulavimas rodo, kad kaltinimus T. M. sąlygojo klaidingas ar paviršutiniškas verslo santykių reklamos sklaidos srityje supratimas.

Vienpusiškai įvertinęs liudytojų parodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog visi liudytojai apie bendrovę „S. L.“ nieko nežinojo. Priešingai, liudytojas K. B. parodė, kad bendrovė „G. V.“ kaip klientas galėjo ir nežinoti, kas rekomendavo jų įmonę, teigdamas, jog tai yra įprasta praktika. Liudytoja L. J. parodė, kad dirbdama buhaltere žinojo apie bendrovės užmegztus dalykinius santykius su Kipro bendrove „S. L.“. Liudytoja E. R. parodė, kad „S. L.“ buvo vienas iš didesnių tiekėjų, nors ji ir nežinojo sutarties su šia bendrove specifikos. Liudytoja V. A.-R. parodė, kad nieko nežinojo apie Kipro bendrovę „S. L.“, tačiau ji pagal užimamas pareigas neprivalėjo žinoti apie tokio pobūdžio susitarimus. Prieštaringi liudytojų parodymai, nesusieti su kitais įrodymais ir aplinkybėmis, negali būti vertinami kaip pakankami įrodyti tiek niekinį sutarties pobūdį, tiek T. M. priešingą įstatymui veikimą.

Be to, liudytoja E. R. parodė, kad, bendrovei nutraukus mokėjimus „S. L.“, su ja susisiekė Kipro bendrovei atstovaujantis teisininkas ir pareikalavo mokėti pagal „S. L.“ pateiktas sąskaitas. Ši aplinkybė teisme liko nepatikrinta, nors akivaizdu, kad „S. L.“ atstovaujantis teisininkas galėtų suteikti bylai reikšmingos informacijos. Iš gauto ir prie apeliacinio skundo pridėto susirašinėjimo matyti, kad E. R. minimas „S. L.“ teisininkas yra UAB ,,A. B.“ konsultantas advokatas A. P.. Iš pateikto susirašinėjimo taip pat matyti, kad A. P. žinoma apie „S. L.“ teiktų paslaugų pobūdį. Šios aplinkybės reikšmingos nagrinėjamai baudžiamajai bylai, todėl A. P. tikslinga apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Teismas pripažino, kad E. N. yra asmuo, sutartyje atstovavęs „S. L.“, tačiau nuosprendyje net neužsiminė, kokie yra E. N. paaiškinimai dėl sutarties sudarymo ir vykdymo. Nuosprendyje nepaminėta, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo parengtas teisinės pagalbos prašymas Kipro Respublikos teisėsaugos institucijoms, o 2014 m. rugsėjo 17 d. „S. L.“ direktoriai E. N., A. A. ir M. T. pateikė paaiškinimą, visiškai paneigiantį kaltinimo teiginį dėl tariamo sutarties fiktyvumo. Šis T. M. teisinantis dokumentas nuosprendyje neįvertintas.

Byloje esantys duomenys ne tik nėra pakankami T. M. kaltei įrodyti, tačiau jie rodo, kad T. M. veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių, todėl turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Nuteistojo T. M. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo T. M. išteisinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir naujai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dalies jų iš viso nevertino, apelianto kaltę iš esmės pagrindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, neatsižvelgęs į jų visetą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujasi BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis teismą nurodyti nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas apeliacinės instancijos teismas dėsto įrodymų vertinimo motyvus, kodėl kitaip juos vertina, bei teismo išvadas dėl T. M. išteisinimo. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje nurodo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes bei klaidas, kurios turi įtakos nuosprendžiui panaikinti. Savo išvadas teisėjų kolegija pagrindžia objektyviu visų bylos duomenų įvertinimu – įvertina kiekvieną įrodymą atskirai, po to – įrodymų visetą. Vadovaudamasi įstatymais ir pagal savo vidinį įsitikinimą teisėjų kolegija daro nešališkas išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Teismas T. M. nuteisė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pripažinęs, kad jis iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, tačiau bylos duomenys paneigia teismo bendro pobūdžio motyvus dėl T. M. kaltės. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šiame kontekste teismo motyvai, jog T. M., pagal fiktyvią konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų sutartį išmokėdamas Kipro bendrovei „S. L.“ pagal 36 sąskaitas faktūras 779 511,50 Eur (2 691 497,31 Lt), iššvaistė jam patikėtą UAB „M. L.“ (vėliau UAB pavadinimas pakeistas į „G. M.“) turtą, prieštarauja bylos aplinkybėms ir įrodymų visetui.

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nagrinėjamu aspektu kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perleidimas tretiesiems asmenims, padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos.

Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistytam turtui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žalos.

Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra materialiai atsakingas už šį turtą). Žinioje esantis turtas – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą.

Turto iššvaistymas yra baigtas, atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą (ar sumažėjus jo apimčiai). Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra turtinė žala, kuri padaroma turto savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais; ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas; ar turtas naudotas įmonės, ar asmeninėms reikmėms; ar įmonė dirbo pelningai; ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.), ar įmonei padaryta žalos ir kt.

Nagrinėjamoje byloje T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog, būdamas UAB „M. L.“ direktorius, pagal užimamas pareigas turėdamas teisę valdyti bendrovės turtą ir juo disponuoti, veikdamas tyčia, pagal 2009 m. gegužės 4 d. fiktyvią sutartį, neva pasirašytą tarp jo atstovaujamos UAB „M. L.“ ir Kipro bendrovės „S. L.“ dėl neva konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų teikimo, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. pagal bendrovės „S. L.“ vardu išrašytas 36 sąskaitas faktūras, kuriomis įformintos neegzistuojančios ūkinės operacijos už neva suteiktas konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas, iš UAB „M. L.“ banko sąskaitos į Kipro bendrovės „S. L.“ banko sąskaitas, esančias Kipro ir Barbadoso bankuose, pervedė 779 511,50 Eur (2 691 497,31 Lt) ir tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą didelės vertės UAB „G. M.“ priklausantį turtą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-191/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra, ar T. M. veiksmai, sudarant 2009 m. gegužės 4 d. tarpininkavimo sutartį, atitiko civilinės teisės normas (arba jas pažeidė), ar veiksmai peraugo į nusikalstamus, už kuriuos numatyta atsakomybė Baudžiamajame kodekse. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo – yra iš anksto suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – perduoti tretiesiems asmenims jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, T. M. veiksmai UAB „M. L.“ vardu sudarius būtent tokią tarpininkavimo sutartį su joje numatytomis sąlygomis (iš esmės ginčas kyla tik dėl vienos sąlygos – nustatyto kliento tarpininkavimo mokesčio ir komisinių procento dydžio), nors ir buvo tokia vienintelė per bendrovės gyvavimo metus, neatitiko turto iššvaistymo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, kurių visuma būtina veikos nusikalstamumui konstatuoti. Teisėjų kolegija tokią išvadą daro, įvertinusi ne tik konkrečius T. M. veiksmus, bet ir aplinkybes, kuriomis tie veiksmai atlikti, bei objektyvius faktorius, turėjusius reikšmės pasekmėms atsirasti.

Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu.

Turtas perleidžiamas neatlygintinai, kai negaunama nieko mainais už perleistą turtą.

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog UAB „M. L.“ (toliau vartojamas ir jos pakeistas pavadinimas UAB „G. M.“), pagal sudarytą tarpininkavimo sutartį mokėdama Kipro bendrovei atitinkamo dydžio tarpininkavimo mokestį, tai darė neatlygintinai, mainais nieko negaudama.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad, siekdamas gauti vadovaujamai bendrovei apyvartinių lėšų, T. M. 2009 m. gegužės 4 d. tarp jo atstovaujamos UAB „M. L.“ ir Kipro bendrovės „S. L.“ pasirašė sutartį dėl konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų teikimo, kuria jo atstovaujamai bendrovei Kipro bendrovė įsipareigojo ieškoti naujų klientų verslui plėsti, o už šias paslaugas T. M. atstovaujama bendrovė įsipareigojo mokėti 15–50 procentų kliento tarpininkavimo mokestį ir komisinius nuo kiekvieno naujo verslo sumos Kipre registruotai įmonei „S. L.“ (1 t., 21–22 b. l.).

Pažymėtina, jog tarpininkavimo paslaugos yra legali ir įstatymų neuždrausta veikla tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Kipro Respublikoje. Mokestis už tarpininkavimo paslaugas (taip vadinami komisiniai) yra neatsiejama tarpininkavimo sutarčių dalis, o šių komisinių dydis nustatomas šalių susitarimu. 2009 m. gegužės 4 d. sutartyje iš tiesų nustatytas nemažas komisinių procentas, tačiau ši aplinkybė neduoda jokio pagrindo tarp bendrovių susiklosčiusiems civiliniams teisiniams santykiams peraugti į baudžiamuosius.

T. M. parodė, kad, vykdant susitarimą dėl konsultavimo ir tarpininkavimo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. UAB „G. M.“ gavo tris naujus klientus: UAB „G. V.“, UAB „L.“ ir UAB „V. C.“, už kurių suradimą Kipro bendrovei „S. L.“ pagal jos išrašytas 36 sąskaitas faktūras buvo mokami tarpininkavimo ir komisiniai mokesčiai nuo T. M. atstovaujamos bendrovės iš pastarųjų bendrovių gautų už darbą pajamų (pelno).

Šias T. M. nurodytas aplinkybes patvirtino Kipro bendrovę sutarties pasirašymo metu atstovavusi E. N., taip pat A. A. ir M. T., kurių paaiškinimas gautas kartu su Kipro Respublikos teisingumo ir viešosios tvarkos ministerijos Nikosijos nusikaltimų tyrimo biuro atsakymu dėl bendrovės „S. L.“ vykdomos veiklos (6 t., 245–248, 1–270 b. l.).

Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų nurodytas aplinkybes.

Skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog dėl T. M. veiksmų UAB „G. M.“ patyrė didelės žalos, neteisingas, niekuo nemotyvuotas ir nepagrįstas byloje surinktais bei teisme ištirtais įrodymais.

Turto perleidimo neteisėtumui pagrįsti byloje taip pat nėra neginčijamų duomenų.

T. M. parodymus, kad UAB „G. M.“ akcininkams S. R. ir A. H. buvo žinoma apie tarpininkavimo sutartį, sulygtų sutarties sąlygų ir kaskart vykdomų mokėjimų apeliantas nuo jų neslėpė, pastariesiems buvo žinoma apie naujus klientus ir gaunamą pelną, patvirtina byloje esantys duomenys.

Liudytoja L. J., UAB „G. M.“ buhalterė, teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo minėtos sutarties pasirašymo bendrovės klientu tapo UAB „G. V.“, vėliau ir mažesni klientai, iš kurių per ketverius metus bendrovė uždirbo apie pusę milijono litų pelno. Liudytoja taip pat patvirtino, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma estų akcininkų pateikta tarptautine ,,H. F.“ programa, kuri 2010 m. buvo atnaujinta ir prie šios programos galėjo prisijungti bei stebėti (ne tik piniginių lėšų įplaukas, išlaidas, bet ir tiesiogines kiekvieno projekto sąnaudas, atlyginimų dydžius, nuomos ir kt. išlaidas) visi akcininkai. Tuo pačiu liudytoja paaiškino, kad estų akcininkų nurodymu kas mėnesį jiems buvo teikiamos pajamų, pelno (nuostolių) ataskaitos, į kurias liudytoja turėjo suvesti visus duomenis, todėl įmonės padėtis buvo nuolat stebima ir prižiūrima. Liudytoja L. J. taip pat patvirtino T. M. nurodytas sutarties dėl tarpininkavimo vykdymo aplinkybes ir parodė, kad darė Kipro bendrovei mokėjimus pagal pateiktas sąskaitas faktūras, ji kaip buhalterė patikrino, ar Kipro bendrovė įregistruota, turi PVM mokėtojo kodą, t. y. ar tai realiai egzistuojanti įmonė (5 t., 90–91 b. l.).

Netikėti tokiais liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes byloje nėra duomenų dėl jos suinteresuotumo.

Atkreiptinas dėmesys į liudytojo S. R. parodymus: jis neneigė su T. M. buvus susitikimus kartą per metus bei to, jog gaudavęs įmonės veiklos ataskaitas (5 t., 140–141 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad apie einamus bendrovės reikalus jį informuodavo A. H., taip pat jam buvo žinoma, jog įdiegta tarptautinė buhalterinė programa, prie kurios prisijungus galima matyti visus bendrovės finansinius rodiklius (2 t., 3–5 b. l.).

Liudytojas A. H. neigė domėjęsis UAB „G. M.“ finansine veikla, sudaromomis sutartimis ir įsipareigojimais, nes tai buvo direktoriaus pareiga. Teisiamajame posėdyje liudytojas parodė, kad akcininkai turėjo galimybę tikrinti Latvijos ir Lietuvos bendrovių veiklą, gaudami ataskaitas, būtent tokia kontrolė ir buvo vykdoma. Jeigu bendrovė būtų veikusi nepelningai, būtų aiškinamasi to priežastys. Realiai akcininkai žinojo visą įmonės finansinę situaciją, nes tiek jis, tiek S. R. gaudavo tą pačią informaciją (5 t., 142 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad tarp T. M. ir S. R. buvo nesutarimų, apie Kipro bendrovę nieko nežino, jis, liudytojas, buvo atsakingas už regioninių klientų paiešką (2 t., 176–179 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, akcininkams būtų nelogiška nesidomėti valdomos bendrovės gerove, kai įdiegiamos programos naujinimai leidžia tiesiogiai visiems akcininkams prisijungti prie sistemos ir matyti realią bendrovės padėtį. Jei vadovautis liudytojų S. R. ir A. H. parodymais, būtų neaišku, kokiu tikslu tokie naujinimai buvo daromi ir kam jie buvo reikalingi. Be to, prieštarauja verslo logikai, jog S. R., kaip didelę patirtį reklamos srityje ir įmonių valdyme turintis tarptautinės įmonės vadovas, tik 2011 m. iš A. H. išpirkęs tos pačios bendrovės akcijas pradėjo domėtis bendrovės veikla.

Nors liudytoja E. R. parodė, kad, jai pradėjus dirbti bendrovėje, akcininkas S. R. aktyviai domėjosi bendrovės veikla, aiškinosi tos pačios sutarties pasirašymo aplinkybes, tokie liudytojos parodymai nepaneigia fakto, jog S. R. tai darė ir prieš jai įsidarbinant. Pažymėtina, kad liudytoja priimta į darbą daug vėliau, nei S. R. perpirko akcijas iš A. H..

Dėl šios kaltinimo dalies būtina paminėti, jog T. M. parodymai dėl tarpininkavimo sutarties su Kipro bendrove sudarymo aplinkybių yra nepaneigti.

Bylos duomenys neginčijamai įrodo, tai matyti iš UAB „G. M.“ pateiktų dokumentų, kad T. M. vadovaujama bendrovė UAB „M. V.“ (vėliau pavadinimas ne kartą keistas – UAB „M. L.“, UAB „M. B.“, galiausiai UAB „G. M.“), įregistruota 2004 m. gruodžio 7 d., buvo realiai veikianti įmonė, kurios pagrindinė veikla buvo tarpininkavimas teikiant reklamos ir marketingo paslaugas (3 t., 23–26, 35, 50, 51, 59, 71, 81, 85–87, 88–89 b. l.). Pradinis visų UAB „M. V.“ akcijų savininkas buvo UAB „I. & G.“, kuris 2005 m. sausio 12 d. akcijų pirkimo– pardavimo sutartimis perleido 100 akcijų: 30 akcijų – T. M., 10 akcijų – Suomijos bendrovei AS „G. Oy“ ir 60 akcijų – Estijos bendrovei „H.“ AS (3 t., 46 b. l.). 2009 m. vasario 27 d. „H.“ AS turėjo 67 procentus akcijų, o T. M. – 33 procentus akcijų (3 t., 96 b. l.). Bendrovės ,,H.“ AS akcininkai buvo Estijos piliečiai A. H. ir S. R.. Pati bendrovė „M. V.“ priklausė estų įkurtai ,,H. G.“, kuri veikė visose Baltijos šalyse.

Liudytojas K. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „G. M.“ jam rekomendavo partneriai iš Baltarusijos – didelė farmacijos kompanija „I.“, kuri dirbo su reklamos agentūra, susijusia su T. M. vadovaujama UAB „G. M.“. Prieš tai su T. M. jis nebendravo.

Pagal teisinės pagalbos prašymą iš Kipro Respublikos teisingumo ir viešosios tvarkos ministerijos Nikosijos nusikaltimų tyrimo biuro gautas atsakymas, kuriame pateikti ne tik Kipro bendrovės steigimo ir veiklos dokumentai, bet ir bendrovės atstovų E. N. (pasirašiusios ginčijamą sutartį) bei jau minėtų A. A. ir M. T. paaiškinimas apie sutarties sudarymo aplinkybes (6 t., 245–248 b. l.), iš kurio matyti, jog dauguma bendrovės užsienio klientų buvo iš Lietuvos Respublikos, Baltarusijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės, bendrovė užmezgė ryšius su UAB „M. L.“ pagal bendrovės partnerių rekomendacijas. Verslo apimtis dėl tarpininkavimo paslaugų, kurias bendrovei „M. L.“ teikė Kipro bendrovė, buvo susijusi su klientais, kuriuos Kipro bendrovei rekomendavo jos partneriai Estijoje.

Taigi negalima teigti, kad bendrovės akcininkai estai neturėjo ryšių Baltijos šalyse ir nesidalino įvairaus pobūdžio informacija, taip pat ir apie klientus bei įmones, teikiančias atitinkamas paslaugas. Reklamos srityje dirbančioms bendrovėms tokia praktika buvo įprasta.

Žemesnės instancijos teismas

Tai taip pat reiškia, jog T. M. parodymai dėl S. R. ir A. H. prisidėjimo prie minėtos sutarties sudarymo nepaneigti.

Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir tai, kad liudytojų S. R. bei A. H. parodymai dėl tarpininkavimo sutarties su Kipro bendrove sudarymo (sutartis jiems nebuvo žinoma iki 2011 m. gegužės mėn.) ar bendradarbiavimo su naujais klientais neatitinka tikrovės.

Liudytojo S. R. suinteresuotumą duoti T. M. nepalankius parodymus rodo byloje esantis šių asmenų susirašinėjimas elektroniniais laiškais, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog S. R. daro T. M. spaudimą sudaryti sutartį dėl dividendų mokėjimo jam palankiomis sąlygomis, atitinkamo dydžio sumų perdavimo kaip privačiam asmeniui, o ne akcininkui. Iš šių laiškų turinio taip pat galima suprasti, jog S. R., gavęs atitinkamą sumą, nereikš jokių teisinių pretenzijų T. M. kaip bendrovės direktoriui (7 t., 23–24 b. l.)

Bylos duomenys patvirtina, kad šalių susirašinėjimas ir pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl T. M. neteisėtų veiksmų, iššvaistant bendrovės turtą, pateikimas iš esmės sekė po to, kai šiems dviem akcininkams nepavyko susitarti.

Iš to galima spręsti, jog liudytojams S. R. ir A. H., kurie buvo bendrovės UAB „G. M.“ akcininkai, buvo tiesiogiai naudinga, kad T. M. būtų įpareigotas atlyginti tariamą bendrovės patirtą žalą. Tai rodo sąmoningą norą kriminalizuoti civilinius teisinius santykius, pasirenkant paprastesnį žalos atlyginimo, jei manoma, jog žala padaryta, būdą, tačiau neatitinkantį bendrojo civilinės teisės principo sąžiningai įgyvendinti subjektines teises.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija T. M. veikoje nenustatė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės būtinojo požymio – kaltės, pasireiškusios tyčia arba neatsargumu.

Kita vertus, T. M. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, užkertančių kelią ar sumenkinančių BUAB „G. M.“ galimybę atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, jeigu mano tokią teisę esant pažeistą.

Tarpininkavimo sutartis nėra nuginčyta.

Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės akcininkai T. M. nereiškė jokių prieštaravimų nei dėl šios sutarties, nei dėl kitų sutarčių sudarymo jų vykdymo laikotarpiu. Žinodamas apie ginčijamos sutarties pobūdį, Kipro bendrovei pervedamų piniginių lėšų sumas ir manydamas, kad sutartis bendrovei UAB „M. L.“ nenaudinga, S. R., kaip pagrindinis bendrovės akcininkas galėjęs reikalauti vienašališkai nutraukti sutartį, ne tik to nereikalavo, nenutraukė sutarties, bet bendrovė ir toliau vykdė pagal sutartį atsiradusius įsipareigojimus. Tokie S. R. veiksmai, kaip vėliau sekęs direktorės E. R. atleidimas ir T. M. vėl paskyrimas direktoriumi, kuris į šias pareigas sugrįžo būtent S. R. prašymu (tai objektyviai patvirtina teismui pateiktas elektroninis laiškas), rodo, jog T. M. jis daugiau jokių pretenzijų neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, tarp T. M. ir UAB „G. M.“ susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, bet ne kaip veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

T. M. nepadarė veikos, turinčios BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl nepagrįstai pripažintas kaltu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad T. M., įrašydamas žinomai neteisingus duomenis į 2009 m. gegužės 4 d. jo atstovaujamos bendrovės ir Kipro bendrovės „S. L.“ sutartį dėl konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų teikimo, pagamino netikrą dokumentą.

Žemesnės instancijos teismas

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai nagrinėjamu aspektu yra alternatyvūs – netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, pripažinęs T. M. kaltu dėl netikro dokumento pagaminimo, motyvuodamas veikos kvalifikavimą, neatskyrė šių alternatyvių požymių, pasisakė dėl tikro dokumento suklastojimo. Tai rodo teismą neįsigilinus į bylos medžiagą.

Apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama specialisto išvados Nr. 5-5/9 ir tyrimą atlikusios vyriausiosios specialistės Z. Mackevičienės paaiškinimų kritikai nurodant, kad specialistė tyrimą atliko, remdamasi vien liudytojų parodymais, juos vertino netinkamai, tyrimas atliktas nevisapusiškai, nesiaiškinant ir netiriant kitų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl tokio tyrimo patikimumas kelia pagrįstų abejonių.

Žemesnės instancijos teismas

Iš bylos duomenų matyti, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė Z. Mackevičienė specialisto išvadą Nr. 5-5/9 (4 t., 54– 67 b. l.) surašė pagal tyrimui pateiktą medžiagą (4 t., 94 b. l.), tačiau akivaizdu, jog specialistė susipažino ne su visa tyrimui reikšminga medžiaga.