Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. S. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1096-28/2007 pagal ieškovių E. S. ir I. S. ieškinį atsakovams A. K. , J. K. ir A. B. , tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarei S. B. ir viešajai įstaigai Registrų centro Vilniaus filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti iš dalies negaliojančia 2005 m. vasario 21 d. dovanojimo sutartį dėl 59,42 proc. dalies statinio, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir panaikinti A. K. nuosavybės teisę į 59,42 proc. dalį minėto statinio, įgytą pagal 2005 m. vasario 21 d. dovanojimo sutartį; panaikinti J. K. nuosavybės teisę į 59,42 proc. dalį minėto statinio, įgytą pagal 2004 m. balandžio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir perkelti dėl šios dalies pirkėjo teises ir pareigas pagal tarp J. K. ir A. B. sudarytą 2004 m. balandžio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį E. S. ir I. S. lygiomis dalimis bei nustatyti, kad E. S. ir I. S. lygiomis dalimis nuosavybės teise priklauso statinio (duomenys neskelbtini),, 59,42 proc. dalis; nustatyti, kad už 59,42 proc. dalį minėto statinio E. S. ir I. S. turi sumokėti A. B. naudai 16 267,50 Lt, o A. B. turi sumokėti J. K. 16 267,50 Lt.

Ieškovių reikalavimams tenkinti taikytinas 10 metų senaties terminas, todėl jis nėra praleistas. Teismas, taikydamas pagal analogiją 3 mėnesių ieškinio senaties terminą, iš esmės ėmėsi ne įstatymo taikymo funkcijos, o paties įstatymo sąlygų tikslingumo ir teisingumo revizavimo. CK 1.125 str. 2 d. nurodo, kad atskirų rūšių reikalavimams gali būti nustatyti sutrumpinti senaties terminai, jeigu jie numatyti CK arba kituose įstatymuose. Teismas konstatavo, kad nei CK, nei kiti įstatymai nenumato jokių sutrumpintų senaties terminų gyvenamųjų namų nuomininkų Atkūrimo įstatymo 20 str. numatytai pirmenybės teisei įsigyti nuomojamas patalpas apginti. Taigi nėra jokios išimties dėl CK 1.125 str. 1 d. numatytos 10 metų bendrojo ieškinio senaties taikymo. Nėra ir pagrindo taikyti įstatymo ar teisės analogiją. Be to, pagal teisės ar įstatymų analogiją negali būti taikomos specialiosios teisės normos.Ieškovių reikalavimai buvo atmesti dėl to, kad ieškinio padavimo metu joms valstybės garantija jau buvo įvykdyta. Tačiau 2004 m. balandžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tada, kai ieškovėms valstybės garantija nebuvo įvykdyta ir dar net nebuvo žinoma, kada ji bus įvykdyta, t. y. tuo metu ieškovės turėjo Atkūrimo įstatyme numatytą nuomininkių statusą ir pirmenybės teisę įsigyti parduodamą turtą. Aplinkybė, kad po jų teisių pažeidimo buvo įvykdyta valstybės garantija, nepašalina padaryto jų teisės pažeidimo ir nepanaikina jų teisės į teisminę gynybą. Teisiškai nepagrįsti teismo teiginiai, kad Atkūrimo įstatymo 20 str. numatytų garantijų nuomininkams taikymas priklauso nuo perleidžiamo turto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, techninių charakteristikų – kokiame žemės sklype turtas yra, kam jis nuosavybės teise priklauso, kiek tame sklype statinių, ar statiniai padalinti į butus ir pan. Įstatyme numatytomis garantijomis visų pirma siekiama teisinėmis priemonėmis užtikrinti nuomininkų teises, t. y. suteikti jiems pirmenybės teise įsigyti ir pasilikti gyventi tame būste, kuriame jie jau ilgą laiką gyvena. Teismo minimos aplinkybės, kad atsiras bendraturčių teisiniai santykiai, perleisti namai yra viename žemės sklype, kuris taip pat parduotas kartu, vienas adresas ir kitos parduoto turto charakteristikos, yra teisiškai nereikšmingos, kadangi įstatymas nesieja su jų buvimu ar nebuvimu tam tikrų teisinių pasekmių dėl nuomininko pirmenybės teisės įsigyti turtą realizavimu ar visišku paneigimu. Iš kitos pusės, jei teismas mano, kad teisinį reglamentavimą galima laisvai interpretuoti ir derinti prie faktinių aplinkybių, tai įstatymai teikia prioritetą nuomininkų teisėms ir tokiu atveju teismas, gindamas viešą interesą, galėjo išeiti už ieškinio ribų ir panaikinti sudarytus sandorius taip, kad neatsirastų teismo minimų pasekmių – pripažinti ieškovėms nuosavybės teisę ne į dalį statinio, bet į visą, tuo pačiu pripažinti nuosavybės teisę ir į žemės sklypo dalį, nustatant naudojimosi tvarką. Be to, visos teismo nurodytos kliūtys yra techninio pobūdžio ir išsprendžiamos. Neteisinga teismo išvada, kad A. B. siekė parduoti namą ir žemės sklypą vienam pirkėjui. Ji taip pat nereikšminga ir bylos sprendimui. Atsakovė iš viso nepasiūlė ieškovėms įsigyti parduodamo turto – nei nuomojamo gyvenamojo būsto atskirai, nei visų parduotų pastatų ir žemės sklypo kartu ir taip pažeidė ieškovų teises. O dalies statinio pardavimas atskirai nuo žemės sklypo nėra uždraustas įstatymu. Be to, A. B. iš pradžių buvo registruota nuosavybės teisė tik į statinius ir tai nebuvo laikoma nei jos teisių, nei įstatymų pažeidimu. Nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos tik 2004 m. balandžio 5 d. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas dėl vieno objekto egzistavimo, jo nedalumo. Teismas, spręsdamas sąžiningumo klausimą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, neteisingai pritaikė teisės normas dėl sąžiningo įgijėjo ir neatsižvelgė į faktines aplinkybes. Ginčas yra kilęs dėl daiktinės teisės ir teismas turi nustatyti, ar atsakovai savo veiksmais pažeidė ieškovių teises. Atsakovas gali pasinaudoti sąžiningo įgijėjo institutu prieš ieškoves tik tuo atveju, jei įrodo, kad apie pažeidimus nežinojo ir neturėjo žinoti, o kai pagal bylos aplinkybes taikytina nesąžiningumo prezumpcija, atsakovas turi ją paneigti (CK 6.67 str.). Taip pat nepagrįsta teismo nuoroda į CK 6.321 str., kuris reglamentuoja prievolinius teisinius santykius, t. y. pirkėjo ir pardavėjo (atsakovų) tarpusavio teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju taikytinos daiktines teises reglamentuojančios teisės normos, todėl atsakovai negali panaudoti prieš ieškoves aplinkybių, kad jie padarė jų teisių pažeidimą suklaidinti kitų asmenų ar kitų asmenų prievolių jiems netinkamo vykdymo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai žinojo apie ieškoves kaip parduotų patalpų nuomininkes ir teisės aktuose numatytas joms garantijas, pirmenybės teisę įsigyti patalpas, tačiau nepateikė pasiūlymo įsigyti jas, dokumentus įformino, kad joms būtų kuo sunkiau apginti savo teises, todėl jie nelaikytini sąžiningais įgijėjais.Teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų A. B. ir J. K. procesinė padėtis, procesinių veiksmų skaičius yra identiški, tačiau bylinėjimosi išlaidos skiriasi iš esmės. Be to, atsakovai jokių įrodymų nerinko, jų veika apsiribojo dalyvavimu procese ir procesinių dokumentų rengimu. Todėl bylinėjimosi išlaidos mažintinos, atsakovams A. B. ir J. K. priteisiant po 1000 Lt, jei teismas atmestų ieškovių reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Savo reikalavimą ieškovės grindžia joms, kaip gyvenamosios patalpos, kuri yra grąžinta natūra jos savininkui, nuomininkėms Atkūrimo įstatymu suteikta pirmenybės teise šią patalpą nusipirkti tuo atveju, jeigu savininkas ją parduoda. Tačiau Atkūrimo įstatymas skirtas ne vien nuomininkų, bet ir grąžinamų namų savininkų teisėms ginti, o jo 20 straipsnis skirtas suderinti nurodytų asmenų interesus. Tokia išvada yra svarbi nustatant, kokias teises ir pareigas suteikė bylos šalims Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis. Kaip paminėtos normos (Atkūrimo įstatymo 20 str.), taip ir kitų šio įstatymo bei 1998 m. birželio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo nuostatų analizė leidžia teigti, kad, suteikdamas tokią teisę nuomininkui, įstatymo leidėjas tuo pačiu neapribojo sugrąžintų patalpų savininkų disponavimo savo turtu teisių ir neįpareigojo jų, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoje byloje, kai savininkui grąžintas didesnės apimties gyvenamasis plotas negu jį užima nuomininkas, nepriklausomai nuo turto savininko siekių, visų pirma pasiūlyti nuomininkui išpirkti jo užimamą namą (jo dalį), butą ir tik po to spręsti dėl likusio turto pardavimo. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina kaip Atkūrimo įstatyme deklaruota nuostata dėl Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės tęstinumo, taip ir tai, kad pirmą kartą įtraukdamas į Atkūrimo įstatymą nuostatą dėl nuomininkų pirmenybės teisės įsigyti jo nuomojamą namą (jo dalį), butą įstatymo leidėjas nuomininko teisę susiejo su tuo metu galiojusio 1964 m. CK 125 straipsniu ir nurodė, kad nuomininkai turi pirmenybės teisę pirkti savininko parduodamą sugrąžintą gyvenamąjį namą (jo dalį), butą CK 125 straipsnio nustatyta tvarka ir sąlygomis (Atkūrimo įstatymo 20 str. 5 d. 1999 m. gegužės 13 d. red.).

Paminėtų aplinkybių visuma aiškiai parodo, kad įstatymo leidėjas suteikė sugrąžinto turto savininkams teisę disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, siekiant gauti maksimalų ekonominį efektą. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad netekus galios 1964 m. civiliniam kodeksui, nuorodos į CK 125 straipsnį nebeliko. Tuo tarpu sutikus su ieškovių pateikiamu šios Atkūrimo įstatymo teisės normos (20 str. 5 d.) aiškinimu, pagal kurį sugrąžinto turto savininkė atsakovė A. B. privalėjo visų pirma pasiūlyti joms įsigyti jų nuomojamą butą, sugrąžinto turto savininko nuosavybės teisės būtų nepagrįstai susiaurintos palyginus su kito analogiško turto, kuris buvo įgytas kitais būdais, (pvz. pirkimo-pardavimo, dovanojimo ir kt.) savininko teisėmis, o tuo pačiu būtų pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo bei apsaugos principas. Tai, kad būtent turto savininkas savo nuožiūra ir atsižvelgęs į savo ekonominius interesus apsprendžia sugrąžinto turto pardavimo tvarką ir sąlygas, liudija ir jau paminėta įstatymo leidėjo nuoroda į 1964 m. CK 125 straipsnio nuostatas.

Taigi, nagrinėjamuoju atveju būtent atsakovė A. B. pati turėjo teisę apsispręsti, kas jai yra naudingiau – parduoti visą jai sugrąžintų pastatų kompleksą su žemės sklypu, ar tik vieną ieškovių nuomojamą butą. Tuo tarpu, kaip matyti iš atsakovų atstovų paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, būtent viso sugrąžintų pastatų komplekso kartu su žemės sklypu pardavimas ir buvo ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo esminė sąlyga. Be to, kad toks pardavimo būdas tuo metu buvo labiau pelningas, patvirtina ir susiklosčiusi nekilnojamojo turto pardavimo praktika. Todėl vien šiuo požiūriu ieškinys nėra pagrįstas, nes atsakovė neturėjo pareigos parduoti ieškovėms vien jų nuomojamą butą (Atkūrimo įstatymo 20 str. 5 d., CK 4.79 str. 3 d.).

Tiesa, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo pranešti ieškovėms apie savo ketinimą parduoti visą pastatų kompleksą kartu su žemės sklypu. Tačiau tai savaime negali būti pagrindu, leidžiančiu kalbėti apie ieškovių teisių pažeidimą bei tuo labiau nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nes, kaip matyti iš ieškovių reikalavimo, taip ir iš jų paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teisme, jų valia buvo nukreipta tik į jų nuomojamo buto įsigijimą, kas, kaip jau buvo paminėta, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies bei CK 4.79 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Šiuo atveju apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovių teisės buvo pažeistos nepasiūlius joms nusipirkti viso parduodamo turto išeina už ieškinio reikalavimo ribų, o be to, kaip jau minėta, prieštarauja ieškovių paaiškinimams apeliacinės instancijos teismui dėl jų valios nusipirkti vien jų nuomojamą butą (CPK 265 str. 2 d., 306 str. 2 d., 312 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešą interesą, turėjo išeiti už ieškinio ribų, nes šiuo atveju įstatymas teikia prioritetus nuomininkų teisėms. Tačiau toks teiginys prieštarauja Atkūrimo įstatymo paskirčiai suderinti nuomininkų ir sugrąžinto turto savininkų interesus, o viešas interesas preziumuoja ne vien nuomininkų, bet ir sugrąžinto turto savininkų teisių gynimą. Be to, iškeldamos naują savo reikalavimo teisinį pagrindimą bei teigdamos, kad jų teisės buvo pažeistos nepasiūlius joms įsigyti visą parduotą turtą, apeliantės vis vien nurodė, kad teismas turėjo pripažinti joms nuosavybės teisę tik į dalį žemės sklypo bei į tik tą statinį, kuriame yra jų užimamas butas. Tačiau ir tokia ieškovių pozicija prieštarauja sugrąžinto turto savininko teisei pačiam apsispręsti dėl sugrąžinto turto pardavimo apimties, tvarkos ir sąlygų. Be to, siekiant konstatuoti, kad viena ar kita teisė buvo pažeista, reikia nustatyti ar ieškovės turėjo realią, o ne menamą galimybę ja pasinaudoti. Tuo tarpu byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės turėjo realią galimybę įsigyti ginčo turtą atsakovės A. B. nustatyta tvarka ir sąlygomis (CPK 178 str.). Priešingai, nagrinėjant bylą dėl ieškovių iškeldinimo iš ginčo patalpų, Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 14 d. nutartimi, atsižvelgdama į ieškovių turtinę padėtį, nepakankamą įsigyti kitą būstą, ką beje pačios ieškovės nurodė toje byloje pateiktame apeliaciniame skunde, atidėjo sprendimo dėl ieškovių iškeldinimo įvykdymą iki to laiko, per kurį I. S. galės įsidarbinti ir gauti pastovias pajamas, suteikiančias galimybę gauti kreditą (Vilniaus m. 1 apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-07248-619-2005; b. l. 99-101, 124-127). Be to, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, turėtina omenyje, kad nagrinėjamas ieškinys buvo paduotas 2006 m. liepos 10 d. Tuo tarpu dar 2004 m. gruodžio 9 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1984 ieškovėms buvo įvykdyta valstybės garantija, kas reiškia, kad ieškinio padavimo dieną ieškovės neturėjo Atkūrimo įstatymu joms suteiktų sugrąžinto namo (jo dalies), buto nuomininkių teisių.

Pagal CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas pagal analogiją taikė CK 4.79 str. nuostatas, ko be kita ko prašė ieškinyje ir ieškovės. Šios teisės normos taikymo pagrįstumą patvirtina ir, kaip jau buvo minėta, įstatymo leidėjo pozicija, kuris papildydamas Atkūrimo įstatymo teisės normą dėl nuomininkų pirmenybės teisės pirkti nuomojamą namą (jo dalį), butą tiesiogiai nurodė, kad ši teisė realizuojama 1964 m. CK 125 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pastarosios teisės normos nuostatos perkeltos į naują CK 4.79 straipsnį.

Kaip CK 1964 m. 125 straipsnio 3 dalis, taip ir šiuo metu galiojančio CK 4.79 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu dalis turto parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Toks sutrumpintas ieškinio senaties terminas skirtas, atsižvelgiant į tokio pobūdžio pažeidimo specifiką, garantuoti teisinių santykių apibrėžtumą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovėms apie ginčo pirkimo-pardavimo sandorį tapo žinoma 2005 m. birželio 28 d. gavus Vilniaus m. savivaldybės administracijos ieškinį dėl jų iškeldinimo iš ginčo patalpų (Vilniaus m. 1 apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-07248-619-2005; b. l. 1-3, 34, 35). Nežiūrint to, nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo paduotas daugiau negu po metų – 2006 m. liepos 10 d., t. y. kelis kartus praleidus ieškinio senaties terminą. Kokių nors svarbių šio termino praleidimo priežasčių ieškovės nenurodė. Taigi, ir ši aplinkybė leido pirmosios instancijos teismui ieškinį atmesti.

Apeliančių skundo argumentai, kad teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, atmestini. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato pagalbą. Atsakovų A. B. ir J. K. turėtų išlaidų dydį patvirtina į bylą pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 89, 98, 121). Kolegijos manymu, įvertinus bylos sudėtingumą bei advokatų darbo ir laiko sąnaudas, teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma nėra nepagrįstai per didelė. Be to, priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoms Rekomendacijoms.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, jų tarpe ir tie, kurie buvo skirti atsakovų A. ir J. K. nesąžiningumui įrodyti, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, dėl ko jį naikinti pagrindo nėra (Atkūrimo įstatymo 208 str. 5 d., CK 4.79 str. 3 d., CPK 178 str.). Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo patenkintas ieškovių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdyta vykdomoji byla Nr. 0028/07/014505 dėl ieškovių iškeldinimo iš ginčo buto. Ieškinį atmetus, šios laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 str.).

Atmetus ieškovių apeliacinį skundą, iš jų priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei – 44,65 Lt (t. 2, b. l. 27).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių E. S. ir I. S. 44,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.