Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Virginijaus Stankevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus; trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su paraiškomis gauti leidimus įrengti išorinę reklamą (duomenys neskelbtini), adresais (duomenys neskelbtini), P. L. g., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (plokštuma matoma važiuojant link (duomenys neskelbtini)).

Atsakovė 2021 m. kovo 19 d. elektroniniu paštu kreipėsi į pareiškėją informuodama, kad pagal Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282, 5.2 papunkčio nuostatas, reikalinga pateikti žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimą (šiais atvejais – Nacionalinės žemės tarnybos), ir vadovaujantis minėto Aprašo 10 punkto nuostatomis, prašė iki 2021 m. kovo 29 d. pateikti trūkstamus dokumentus.

Atsakovė 2021 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (33.200.E) R-871 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ (toliau ir – skundžiamas sprendimas) atsisakė išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), P. L. g., priešais pastatą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) motyvuodama tuo, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo. Taip pat Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282, 5.2 papunkčio nuostatomis, kurios numato, kad reikalinga pateikti žemės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimą. Pareiškėja skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu buvo išnagrinėta ir dar viena pareiškėjos paraiška dėl leidimo išorinei reklamai įrengti gavimo, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja šios skundžiamo sprendimo dalies neginčija.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau ir – Taisyklės), ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282 patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas (toliau ir – Aprašas).

Sprendžiant dėl skundžiamo atsakovės sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pirmiausia pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalis imperatyviai numato atvejus, kada Leidimas neišduodamas: 1) jeigu pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti šiuos trūkumus; 2) jeigu numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų.

Imperatyvius draudimus įrengti išorinę reklamą reglamentuoja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, kuri, be kitų draudimų, numato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens (toliau – savininkas) sutikimo (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Analogiškas draudimas įtvirtintas ir Taisyklių 10 punkte. Atitinkamai pagal Taisyklių 21.2 punktą, pareiškėjas leidimą išduodančiai institucijai, be kitų dokumentų, turi pateikti ir Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytus dokumentus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas pats yra žemės, statinių, įrenginių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama išorinė reklama, savininkas arba kai žemė, statiniai, įrenginiai ar kiti objektai, ant kurių įrengiama išorinė reklama, priklauso savivaldybei nuosavybės teise ar yra valdomi patikėjimo teise. Tokia pat nuostata, kuria ir grindžiamas atsakovės atsisakymas išduoti Leidimą, yra įtvirtinta ir Aprašo 5.2 punkte.

Pareiškėja ginčijamo rašto neteisėtumą iš esmės grindžia tuo, kad Nacionalinės žemės tarnybos pateikti įrodymai ir informacija patvirtina, kad skundžiamą sprendimą atsakovė priėmė neteisėtai, nes išorinės reklamos įrenginius pareiškėja prašė leisti įrengti būtent atsakovės, o ne Nacionalinės žemės tarnybos valdomos žemės ribose. Taip pat atsakovė pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymo, kuriuo buvo prašoma pratęsti terminą trūkstamiems dokumentams pateikti nenagrinėjo, o pateiktas paraiškas atmetė ir tai iš esmės lėmė neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą.

Ginčui aktualus Taisyklių 24.2 punktas numatė, kad jei paraiška ir (ar) kiti dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, nevisiškai, neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba pateikti ne visi dokumentai, kurių reikia leidimui išduoti, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo paraiškoje nurodytu būdu praneša apie tai pareiškėjui ir nustato ne trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti, taip pat informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Aprašo 10 punkte.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pareiškėja vykdydama atsakovės įpareigojimą, 2021 m. kovo 23 d. prašymais kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių su prašymais išduoti sutikimus statyti reklaminius įrenginius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje (duomenys neskelbtini), P. L. g. priešais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Taip pat pareiškėja 2021 m. kovo 29 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pratęsti 2021 m. kovo 19 d. elektroniniu laišku nustatytą terminą trūkstamiems dokumentams pateikti iki 2021 m. balandžio 9 d., motyvuodama tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba atsakymus į pateiktus prašymus pateikia per 10 darbo dienų, t. y. du kartus ilgesnį terminą, nei nustatė atsakovė. Nurodė, jog Nacionalinėje žemės tarnyboje prašymai išduoti sutikimus užregistruoti 2021 m. kovo 24 d. ir šiuo metu yra derinami. Taip pat prie prašymo pridėjo tai patvirtinančius įrodymus – Nacionalinės žemės tarnybos dokumentų registracijos kopijas.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys.

Atsakovė 2021 m. rugsėjo 14 d. teismo nutartimi buvo įpareigota pateikti teismui visą medžiagą, susijusią su pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymo pratęsti terminą nagrinėjimu, taip pat pateikti paaiškinimus, kaip buvo išspręstas prašymas dėl termino pratęsimo. Atsakovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pacitavo leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarką ir procedūras, tačiau nepateikė teismui įrodymų, jog pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymas dėl termino pratęsimo trūkstamiems dokumentams pateikti buvo išspręstas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog atsakovė neišsprendė pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymo.

Nustatyta, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo, pareiškėja 2021 m. balandžio 7 d. ir 2021 m. balandžio 8 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos atsakymus į prašymus išduoti sutikimus statyti išorinės reklamos įrenginius paraiškose nurodytose vietose. Nacionalinė žemės tarnyba raštais informavo, kad prašymuose nurodytus išorinės reklamos įrenginius yra prašoma leisti įrengti būtent Kauno miesto savivaldybės, o ne Nacionalinės žemės tarnybos, valdomos žemės ribose, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo tokių sutikimų išdavimui. Nacionalinė žemės tarnyba raštuose nurodė, kad „iš kartu su prašymu pateiktų dokumentų matyti (objekto posūkio taškų koordinatės LKS-94 sistemoje ? X ir Y: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kad reklaminį stendą pageidaujate įrengti (duomenys neskelbtini) (gatvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Kaune, kurią Kauno miesto savivaldybė valdo nuosavybės teise, inventorinėse ribose. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad tenkinti Jūsų prašymo dėl reklaminio įrenginio statybos valstybinėje žemėje, esančioje prie žemės (duomenys neskelbtini), neturime teisinio pagrindo.“ Dėl reklaminio įrenginio esančio (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad „iš kartu su prašymu pateiktų dokumentų matyti (objekto posūkio taškų koordinatės LKS-94 sistemoje ? X ir Y: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kad reklaminį stendą pageidaujate įrengti (duomenys neskelbtini) (gatvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Kaune, kurią Kauno miesto savivaldybė valdo nuosavybės teise, inventorinėse ribose. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad tenkinti Jūsų prašymo dėl reklaminio įrenginio statybos valstybinėje žemėje, esančioje šalia pastato (duomenys neskelbtini), neturime teisinio pagrindo.“ Dėl reklaminio įrenginio esančio P. L. g. priešais pastatą (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad „iš kartu su prašymu pateiktų dokumentų, t. y., schemos, kurioje pažymėtos objekto posūkio taškų koordinatės LKS-94 sistemoje (x/y (duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad planuojamas statyti reklaminis įrenginys P. L. gatvėje, Kaune, patenka į žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Kauno m., kurį Kauno miesto savivaldybė valdo neatlygintinai pagal pasirašytą panaudos sutartį ribas, todėl nagrinėjamu atveju Taisyklių nuostatos netaikomos ir Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius neturi teisinio pagrindo tenkinti Jūsų prašymo.“

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius 2021 m. rugsėjo 28 d. rašte papildomai paaiškino, kad žemės sklypai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) valstybės įmonės Registrų centro duomenimis nuosavybės teisė įregistruota Kauno miesto savivaldybei, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturi galimybės įvykdyti įpareigojimo pateikti dokumentus apie minėtus žemės sklypus, kadangi savo dispozicijoje neturi jokių atsakovės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų dokumentų. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Žemės sklypas), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Minėtas sklypas 2015 m. kovo 19 d. panaudos teise perduotas Kauno miesto savivaldybei (2015 m. kovo 19 d. panaudos sutartis Nr. 8SUN-11).

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja po atsakovės 2019 m. kovo 19 d. įpareigojimo pateikti trūkstamus dokumentus – Nacionalinės žemės tarnybos sutikimus, pareiškėja iš karto su prašymais kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl sutikimų išdavimo statyti reklaminius įrenginius paraiškose nurodytose vietose ir tuo pačiu pateikė atsakovei prašymą pratęsti terminą trūkstamiems dokumentams pateikti, nurodant priežastį, jog Nacionalinei žemės tarnybai sutikimo prašymai yra pateikti ir šiuo metu derinami. Atsižvelgiant į nustatytas, aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neišnagrinėjusi pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymo dėl termino trūkstamiems dokumentams pateikti pratęsimo, nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą. Atsakovė tokiais veiksmais suvaržė pareiškėjos teisę pateikti atsakovės prašomus dokumentus. Juolab, jog Nacionalinė žemės tarnyba išnagrinėjusi pareiškėjos prašymus, kuriais buvo prašoma išduoti sutikimus reklamos įrenginiams nurodė, jog prašomi išduoti sutikimai negali būti išduodami, nes reklaminiai stendai, kuriuos pareiškėja pageidauja įrengti nuosavybės teise valdo Kauno miesto savivaldybė, o ne Nacionalinė žemės tarnyba.

Viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, be kita ko, turi teisę priimti administracinius sprendimus ir pareigą vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau ir – VAĮ). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Šio straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris numato, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (3 straipsnio 5 punktas). Objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Teismas pabrėžia, jog tam, kad administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas atitiktų aukščiau nurodytus principus, jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 ir 57 straipsniai). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos nustatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisinį reguliavimą ir įvertinusi atsakovės sprendimo turinį, konstatuoja, kad nors ir sprendime atsakovė nurodė teisinį pagrindą – Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Aprašo 5.2 papunktį, tačiau sprendime dėl leidimų įrengti išorinę reklamą paraiškose nurodytose vietose, nenurodomi neišdavimo motyvai, kurie būtų pagrįsti pagal Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį. Teismas pažymi, kad administraciniame akte neužtenka nurodyti konkrečią tam santykiui taikomą normą, tačiau reikia ir paaiškinti, kodėl būtent ji vienu ar kitu atveju taikoma. Sprendime nenurodomi motyvai, kodėl atsakovės manymu paraiškose nurodyti reklaminiai įrenginiai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) stovi valstybinėje žemėje, nenurodoma, kokiais rašytiniais dokumentais vadovaujantis atsakovė, tai nustatė. Teismas sprendžia, kad pareiškėjai teikiamame atsakyme dėl leidimų neišdavimo neaiškiai, neargumentuotai ir nemotyvuotai buvo atsisakyta išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą. Atsakovė tik atsiliepime nurodo motyvus, kodėl jos manymu reklaminiai įrenginiai, ant kurių numatoma skleisti išorinę reklamą yra valstybinėje žemėje, kurios valdytojas yra ne Kauno miesto savivaldybė, o Nacionalinė žemės tarnyba ir tokiems reklaminiams įrenginiams reikalingas – Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas. Teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (šiais aspektais žr. 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013). Taip pat svarbu, kad kilus administraciniam ginčui dėl atitinkamo individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, ginčijamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas teisme negali papildyti skundžiamą aktą naujais (papildomais) kaltinimais ir nurodyti, kad asmuo pažeidė ir kitas teisės normas, kuriomis nebuvo grindžiamas ginčijamas administracinis aktas (žr., pvz., 2014 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-2020/2014). Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje yra įtvirtinti skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai. Jame nurodyta, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Taigi įstatyme numatyta, jog ne bet kokie, o tik esminiai procedūriniai pažeidimai, dėl kurių nebuvo užtikrintas objektyvus visų reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo priėmimui, įvertinimas, sudaro pagrindą sprendimų panaikinimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ginčijamo sprendimo turinį, bylos šalių pateiktus argumentus ir paaiškinimus, daro išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų įstatymo viršenybės, išsamumo ir objektyvumo principų, kadangi pateiktame sprendime neišdėstyti aiškūs ir išsamūs, atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymus, motyvai, todėl naikintinas, kaip neteisėtas ir atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina pareiškėjos paraiškas išnagrinėti iš naujo.

Taip pat pareiškėja skundu ir teismo posėdžio metu prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Šiuo teismo sprendimu pareiškėjos skundas tenkintas, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų. Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjai teisines paslaugas teikė advokato padėjėjas K. V. (2020 m. kovo 13 d. atstovavimo sutartis).

Byloje pateikta suteiktų teisinių paslaugų ataskaita, kurioje nurodyta, jog už skundo rengimą sumokėta 2359,5 (su PVM) (1972,50 Eur be PVM), žyminis mokestis 22,50 Eur. 2021 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. MA 2021-04-044, kurioje nurodyta, jog už suteiktas teisines paslaugas patirtos išlaidos sudaro – 2382 Eur (su PVM).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja patyrė išlaidas už skundo rengimą. Skundas teismui per Elektroninių paslaugų portalą įteiktas 2021 m. balandžio mėnesį, t. y. antras 2021 metų ketvirtis. Užpraėjęs ketvirtis yra ketvirtas 2020 m. ketvirtis. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2020 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1524,2 Eur.

Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu už skundo rengimą rekomenduojamas priteistinas maksimalus dydis yra 2,5. Maksimali priteistina suma už skundo rengimą galėtų būti iki 3048,4 Eur (koeficientas 2,5 padaugintas iš 1524,2 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2020 m. ketvirtą ketvirtį x 0,8). Pareiškėjos prašoma priteisti 2359,50 Eur suma (su PVM) už skundo rengimą neviršija Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, todėl priteistina.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja, teikdama skundą teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, todėl priteistinas.

Taip pat pareiškėja 2021 m. lapkričio 16 d. pateikė teismui patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame nurodė, jog po skundo pateikimo, pareiškėja papildomai patyrė 1179,75 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų. Iš pateiktos suteiktų paslaugų ataskaitos matyti, jog šią sumą sudaro – 2021 m. rugsėjo 7 d. rašytinių paaiškinimų rengimas (3 val.) – 471,9 Eur (su PVM) (390 Eur be PVM) ir 2021 m. rugsėjo 28 d. NŽT pateiktų dokumentų analizė, papildomų paaiškinimų rengimas (4 val. 30 min.) – 707,85 (su PVM) (585 Eur be PVM), iš viso – 1179,75 (su PVM).

Pareiškėja prašo priteisti už suteiktas teisines paslaugas, kurios numatytos Rekomendacijų 8.16 punkte ir šios paslaugos buvo suteiktos 2021 m. rugsėjo mėnesį, t. y. trečias 2021 metų ketvirtis. Užpraėjęs ketvirtis yra pirmas 2021 m. ketvirtis. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2021 m. pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1517,4 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4. Maksimali priteistina suma už Rekomendacijų 8.16 punkte suteiktą paslaugą – 2021 m. rugsėjo 7 d. rašytinių paaiškinimų rengimą galėtų būti iki 485,57 Eur (koeficientas 0,4 padaugintas iš 1517,4 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2021 m. pirmą ketvirtį x 0,8). Pareiškėjos prašoma priteisti 471,9 (su PVM) (be PVM 390 Eur) neviršija Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, todėl priteistina 471,9 Eur

Taip pat maksimali priteistina suma už Rekomendacijų 8.16 punkte suteiktą paslaugą – NŽT pateiktų dokumentų analizę, papildomų paaiškinimų rengimą galėtų būti iki 485,57 Eur (koeficientas 0,4 padaugintas iš 1517,4 Eur vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, kuris galiojo 2020 m. pirmą ketvirtį x 0,8). Pareiškėjos prašoma priteisti 707,85 (su PVM) (be PVM 585 Eur) viršija Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, todėl priteistina 485,57 Eur suma.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, ginčo pobūdį bei aukščiau nurodytus skaičiavimus, pareiškėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos priteistina 3339,47 Eur teismo išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą tenkinti.

Panaikinti 2021 m. balandžio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo Nr. (33.200.E) R-871 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ dalį, kuria buvo atsisakyta išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1) 2021 m. kovo 4 d. paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, adresu (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 29-29-417); (2) 2021 m. kovo 5 d. paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu P. L. g., prieš pastatą Nr. 60 (reg. Nr. 29-29-452) ir (3) 2021 m. kovo 8 d. paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 29-29-470) ir įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją šias paraiškas išnagrinėti iš naujo.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 3339,47 Eur (trys tūkstančiai trys šimtai trisdešimt devyni Eur 47 ct) teismo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.