Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-04-15 · Administracinė byla Nr. P-146-43-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-15
Bylos Nr.
P-146-43-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „T. ir partneriai“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 66.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.P146–43/08Procesinio sprendimo kategorija 66.10; 66.11(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „T. ir partneriai“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „T. ir partneriai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė:

panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. S-3(7-179/2006); panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 69-450;panaikinti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 11/06;panaikinti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr.68-05-32-54;mokestinę bylą nutraukti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad sprendimai buvo priimti, remiantis ne mokesčių administravimo procedūros pradėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, o vėliau priimtomis Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų redakcijomis. Mokesčių administravimo procedūra pradėta dėl šių sandorių įskaitymo į investicijas: dėl 1998 m. sausio 2 d. susitarimais įforminto sandorio dėl 1195,95 m² pastato (duomenys neskelbtini) įsigijimo išperkamosios nuomos būdu; dėl 2001 m. sausio 15 d. susitarimais įforminto sandorio dėl 1176 m² pastato (duomenys neskelbtini) įsigijimo išperkamosios nuomos būdu. Tai, kad buvo sudarytos tokios išperkamosios nuomos sutartys ir kad jų sudarymo metu nereikėjo notarinės formos, nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A/2-446-05. Pagal skundžiamus sprendimus pagrindiniai aktai, kuriais remiantis administruotas mokestis ir nustatyta bendrovės atsakomybė, įskaitant delspinigių apskaičiavimą, buvo priimti po 2000 m. gruodžio 29 d. (kai buvo surašytas pirmasis patikrinimo aktas) ir po 2002 m. gegužės 27 d. (kai buvo surašytas antrasis patikrinimo aktas dėl abiejų investicijų), todėl, pareiškėjo manymu, mokesčių apskaičiavimo procedūra yra neteisėta ir priimti aktai yra neteisingi. Pareiškėjas pažymėjo, jog mokesčių mokėtojo veiksmai įvertinti ir mokestis apskaičiuotas pagal taisykles, kurios negaliojo, kai mokestis turėjo būti skaičiuojamas. Skundžiamuose sprendimuose vadovautasi 2004 m. priimto Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu, reglamentuojančiu mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius savo poziciją grindžia tuo, sandoriuose formaliai įrašyta sandorių suma neatitinka sandorių turinio, t.y. pagal turinį suma turi būti mažesnė, todėl šiuo atveju taikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnis, sandorių ar jų dalies įvertinimas pagal turinį galėjo būti taikomas tik sandoriams, vykdomiems ar sudaromiems po 2002 m. liepos 1 d., kaip nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38¹, 50, 52¹, 56¹ straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 26² straipsniu įstatymo 12 straipsnyje. Tai, kad sandoriai buvo įvykdyti iki 2002 m. liepos 1 d., nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 15 d. nutartimi, konstatuodamas, kad Mokesčių administratorius negalėjo, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 26² straipsniu, atmesti sandorius, nes pagal jį galima vertinti sandorius, kitas ūkines operacijas, kurios vykdomos po 2002 m. liepos 1 d. Deklaruodama 2000 m. juridinių asmenų pelno mokestį, bendrovė paskaičiavo nusidėvėjimą ir priskyrė investicijoms apmokėtą dalį įgyto turto, kurio įsigijimą ir su tuo susijusias mokestines pasekmes mokesčių administratorius buvo patikrinęs, t. y. deklaravimo metu bendrovei jos buvo žinomos kaip patikrintos, įvertintos, teisingos ir teisėtos. Todėl, pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius, jei būtų kiti pagrindai, gali perskaičiuoti tik su pastato (duomenys neskelbtini) įsigijimu susijusio juridinių asmenų pelno mokesčio (toliau – ir JAPM) mokėjimo teisingumą. Be to, ginče prievolė mokėti delspinigius gali būti kildinama tik iš patikrinimo aktų, todėl spręstina, už kokį laikotarpį gali būti skaičiuojami delspinigiai. Jei bus pripažintas pagrįstu 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 68-05-32-54, pareiškėjo teigimu, bus pagrindas skaičiuoti delspinigius ne ilgiau kaip už 180 dienų. Pareiškėjas pažymėjo, jog mokesčių administratorius neturi pagrindo taikyti mokestinių sankcijų nei pagal mokesčio administravimo procedūros pradžioje galiojusius, nei pagal dabar galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo straipsnių atitikimo Konstitucijai (b.l. 102-105).

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu 82-86) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, o apskaičiuotus delspinigius pakeisti - vietoj apskaičiuotų 124498 Lt JAPM delspinigių pareiškėjui nurodyti sumokėti 64772,94 Lt JAPM delspinigių. Atsakovas paaiškino patikrinimo metu nustatęs, kad fizinis asmuo A.T. pagal 1997 m. balandžio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartį nusipirko iš UAB „Vikoda" autoservisą, garažą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 102000 Lt, kuriuos, nepraėjus metams, pagal 1998 m. sausio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį pardavė bendrovei už 1900000 Lt, t.y. 18,7 karto brangiau nei pirko. Tas pats fizinis asmuo pagal 1999 m. kovo 31 d. pirkimo - pardavimo aktą per antstolių kontorą nusipirko iš UAB „Astrum Varėna" sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), už 69700 Lt, kurį pagal 2001 m. sausio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartį pardavė bendrovei už 620000 Lt, arba 8,9 karto brangiau negu pirko. Abiejose sutartyse numatyta, kad turto išpirkimo laikotarpis 5 metai. Už pastatus A.T. buvo sumokėta grynaisiais pinigais: 1998 m. 289000 Lt, 1999 m. 409000 Lt. 2000 m. 800000 Lt, 2001 m. 996000 Lt, 2002 m. 26000 Lt. Pagal UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros" 2006 m. birželio 6 d. ekspertizės aktus dėl turto vertės Nr. 770;2003 (v) ir Nr. 796;2006 (v) turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė įsigijimo metu buvo 276000 Lt, o turto, esančio (duomenys neskelbtini) - 162000 Lt. Bendrovė nepateikė įrodymų, kaip galėjo taip žymiai pakisti perleidžiamo turto kaina per palyginti neilgą laikotarpį. Nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad minėtomis sutartimis perleistas turtas būtų tiek pagerintas, kad akivaizdžiai padidėtų jo vertė. Atsakovo manymu, bendrovė sudarė sau ekonomiškai nenaudingus sandorius, leisdama pasipelnyti fiziniam asmeniui, kuris yra pagrindinis bendrovės akcininkas. Nustatyta, jog pagrindinės (didžiausios) mokėjimų sumos buvo atliekamos grynaisiais pinigais mokestinių metų pabaigoje (gruodžio mėnesį), t.y., tada, kai bendrovė jau galėjo turėti informaciją apie laukiamą finansinį rezultatą ir konkrečias lėšų sumas nukreipti investicijoms. Vadovaudamasi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsniu, bendrovė tokiu būdu sumažino metų apmokestinamąjį pelną ir dėl to deklaravo arba labai nedideles, arba 0 Lt mokėtinas JAPM sumas. Atsakovas pažymėjo, jog taip buvo iškreipta ne tik pačios investicijos samprata, bet taikomų Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnyje numatytų lengvatų prasmė - skatinti įmones investuoti ir plėtoti savo verslą. Patikrinimo metu, įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, padaryta pagrįsta išvada, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, kad bendrovė į mokesčių deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie savo turtą, pajamas, pelną ar jų naudojimą, todėl inspekcija bendrovės 2000 m. ir 2001 m. JAPM bazes nustatė vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio bei Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (Taisyklių 4.1 punktas) bei konstatavo, kad bendrovė 2000 m. investicijas nepagrįstai padidino 800000 Lt, o 2001 m. - 813008 Lt. Atsakovas nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymas numato du delspinigių skaičiavimo atvejus - vienu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo tos dienos, kai mokestis pagal galiojančius teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki patikrinimo akto surašymo dienos (taip bendrovei patikrinimo aktu apskaičiuota 124498 Lt JAPM delspinigių nuo tos dienos, kai JAPM turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto dienos); antru atveju delspinigiai skaičiuojami, jei mokesčių mokėtojas per 20 dienų nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo dienos mokesčio nesumokėjo. Atsakovas paaiškino, jog delspinigiai už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 15 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. turi būti skaičiuojami taikant delspinigių dydį, kuris faktiškai būtų lygus palūkanų, nurodytų Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje, dydžiui. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuoti delspinigiai nuo 2001 m. gegužės 2 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. perskaičiuotini pagal 0,02 ir 0,01 proc. delspinigių tarifus. Perskaičiavus delspinigių sumą, vietoj patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų 124498 Lt JAPM delspinigių, pareiškėjui turėtų būti apskaičiuota 64772,94 Lt JAPM delspinigių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 112 – 116) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. S-3(7-179/2006), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –ir VMI) 2006 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 69-450, Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 11/06, Inspekcijos 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 68-5-32-54 iš dalies pakeitė, vietoj apskaičiuotų 124498 Lt JAPM delspinigių UAB „Taraila ir partneriai" įpareigodamas sumokėti 64772,94 Lt JAPM delspinigių. Kita sprendimo dalis palikta nepakeista.

Teismas nurodė, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurias nurodo kaip skundo pagrindą, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad jo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo IX skirsnis, 57, 58 str.).

Konstatavo, kad mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos argumentai dėl mokestinio patikrinimo pakartotinumo yra teisingi, atitinka bylos įrodymus.

Iš Inspekcijos 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo akto Nr. 68-05-32-54 nustatė, kad bendrovė JAPM įstatymo 21 straipsnio nuostatas sąnaudoms, patirtoms įsigyjant turtą pagal 1998 m. sausio 2 d. sutartis, taikė 2000, 2001 metais. Nagrinėjamu atveju mokestiniame ginče nurodytas laikotarpis, už kurį bendrovei paskaičiuotos ginčijamos sumos, yra 2000 m. - 2001 m. investicijų sumos, t.y. tikrinimo laikotarpiai nesutampa (Inspekcijos 2000 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktas Nr. 12-00-10-229, patikrinimo laikotarpis - 1999 m. sausio 1 d. - 2000 m. sausio 1 d.), todėl negalima teigti, jog 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktu įformintas pakartotinis patikrinimas 2000 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktu įforminto patikrinimo atžvilgiu (pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendime).

Konstatavo, jog ginčijamuose sprendimuose Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatos taikytos pagrįstai, mokesčio bazės apskaičiavimą ne mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pirminio bendrovės patikrinimo metu reguliavo 1995 m. birželio 28 d. MAĮ 27¹ straipsnis, Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinti mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai (toliau – ir Metodai), o pakartotinio 2004 m. balandžio 13 d. patikrinimo metu –MAĮ 70 straipsnis, VMĮ viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės.

Pažymėjo, kad atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog A.T. 1997 m. balandžio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartimi nusipirko iš UAB „Vikoda" autoservisą, garažą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 102000 Lt, kuriuos, nepraėjus metams, pagal 1998 m. sausio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartį pardavė bendrovei už 1900000 Lt, t. y. 18,7 karto brangiau nei pirko. A.T. 1999 m. kovo 31 d. pirkimo - pardavimo aktu per antstolių kontorą nusipirko iš UAB „Astrum Varėna" sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), už 69700 Lt, kurį pagal 2001 m. sausio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartį pardavė bendrovei už 620000 Lt, arba 8,9 karto brangiau negu pirko. Sutartyse numatyta, kad turto išpirkimo laikotarpis 5 metai. Už pastatus A.T. buvo sumokėta grynaisiais pinigais. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros" 2006 m. birželio 6 d. ekspertizės aktai dėl turto vertės Nr. 770;2003(V) ir Nr. 769;2006(V) patvirtino, jog turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė įsigijimo metu buvo 276000 Lt, o turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė įsigijimo metu buvo 162000 Lt. Byloje nesurinkta duomenų, jog objektų nupirkimo ir pardavimo laikotarpyje šio turto vertė pakito (pirmuoju atveju - 18,7 karto, antruoju - 8,9 karto) dėl objektyvių aplinkybių (t.y., jog turtas buvo pagerintas). Padaryta išvada, jog bendrovė sudarė sau ekonomiškai nenaudingus sandorius. Mokesčių mokėjimo apskaičiavimo ir mokėjimo analizės pagrindu konstatuota, jog bendrovė, 1998 metais deklaravusi 502099 Lt apmokestinamojo pelno, investicijoms panaudojo 501540 Lt, o į biudžetą sumokėtino pelno mokesčio apskaičiavo 162 Lt, 1999 metais deklaruota 607642 Lt apmokestinamojo pelno, investicijoms panaudota 601542 Lt, pelno mokestis - 1769 Lt, o 2000 ir 2001 metais visas deklaruotas 971871 Lt ir 1298779 Lt apmokestinamasis pelnas panaudotas investicijoms. Tokiu būdu, vadovaujantis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsniu, buvo sumažintas metų apmokestinamasis pelnas ir dėl to deklaruotos arba labai nedideles, arba 0 Lt mokėtinos JAPM sumos, iškreipiant ne tik investicijos sampratą, bet Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnyje numatytų lengvatų prasmę - skatinti įmones investuoti ir plėtoti savo verslą, įmones.

Konstatavo, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į turto ekspertizės aktuose nustatytą bendrovės įsigyto turto vertę, pagrįstai perskaičiavo bendrovės 2000 m., 2001 m. apmokestinamąjį pelną ir papildomai apskaičiavo jai 239332 Lt JAPM. Bauda buvo nustatyta pagal įstatymą ( MAĮ 139 str.). Pagal patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes padaryta pagrįsta išvada, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, kad bendrovė į mokesčių deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie savo pajamas, pelną ar jų naudojimą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai bendrovės 2000 m., 2001 m. JAPM bazes nustatė vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu bei VMĮ viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo" patvirtintomis taisyklėmis (taisyklių 4.1 p.) bei konstatavo, kad bendrovė 2000 m. investicijas nepagrįstai padidino 800000 Lt, o 2001 m. - 813008 Lt.

Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo ketvirtame skirsnyje numatytais mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdais (delspinigių skaičiavimo pagrindai, pradžia, trukmė, dydis), MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog įstatymas numato du delspinigių skaičiavimo atvejus - vienu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo dienos, kai mokestis pagal galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki patikrinimo akto surašymo dienos (taip bendrovei patikrinimo aktu apskaičiuota 124498 Lt JAPM delspinigių nuo tos dienos, kai JAPM turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos; vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o šiuo atveju mokesčių administratorius dar neturi teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nes vyksta mokestinis ginčas; MAĮ 110 str.); antru atveju delspinigiai skaičiuojami, jei mokesčių mokėtojas per 20 dienų nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo dienos mokesčio nesumokėjo.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą (byla Nr. 29/04) apskaičiuoti delspinigiai nuo 2001 m. gegužės 2 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. perskaičiuoti ir nustatyta 64772,94 JAPM delspinigių (b.l. 82-94).

Konstatuota, jog kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsniu, nėra nei pagrindo, nei vados, nes nagrinėjamu atveju neabejojama dėl delspinigių skaičiavimo pagrindų, skaičiavimo pradžios ir trukmės, dydžio bei mokestinės prievolės vykdymo.

III.

2007 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė nepriimti pareiškėjo apeliacinio skundo dėl 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo, kadangi konstatavo, jog skundas paduotas (išsiųstas 2007 m. gegužės 31 d.) praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. 2007 m. birželio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir apeliacinį skundą nusprendė grąžinti jį pateikusiam subjektui. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas dalyvavo 2007 m. gegužės 2 d. teismo posėdyje, 2007 m. gegužės 15 d. pareiškėjui buvo išsiųstas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo nuorašas, teismo sprendimo apskundimo terminas pasibaigė 2007 m. gegužės 28 d., apeliacinis skundas buvo išsiųstas 2007 m. gegužės 31 d. Teismas pažymėjo, kad ginčo sudėtingumas, svarba teismų praktikos formavimui, pareiškėjo sąžiningumas ankstesnėse proceso stadijose ir didelė skundo apimtis nėra pagrindas atnaujinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą; įstatymas numato galimybę pateikus teismui apeliacinį skundą vėliau jį papildyti. Teismas pažymėjo, kad pateiktas bendrovės direktoriaus komandiruotę į Latviją patvirtinantis dokumentas taip pat nėra pagrindas patenkinti pareiškėjo pašymą dėl termino atnaujinimo, kadangi pareiškėjui buvo žinomas apeliacinio skundo padavimo terminas, todėl jis turėjo pasirūpinti tinkamu savo procesinių teisių realizavimu – apeliacinis skundas galėjo būti pasirašytas iki direktoriui išvykstant į komandiruotę arba jį pasirašyti galėjo būti įgaliotas kitas įmonės darbuotojas.

IV.

2007 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje, o nagrinėjant bylą iš naujo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį ir patenkinti jo prašymą dėl termino atnaujinimo apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo paduoti.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis priimta neteisėtos teismo sudėties (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Šalies argumentai

Paaiškino, kad mokestinis ginčas, dėl kurio pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, teismuose nagrinėjamas nuo 2003 metų. Pirmą kartą šis ginčas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėtas priimant 2003 m. gegužės 15 d. nutartį (adm.byla Nr.A8-425/2003), kuria byla buvo išspręsta iš esmės (priimant šią nutartį dalyvavo teisėjas A.Baranovas). Ši teismo nutartis pareiškėjui buvo nepalanki. 2003 m. spalio 17 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino bendrovės prašymą ir procesą šioje byloje atnaujino o 2004 m. vasario 2 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad priimant 2003 m. gegužės 15 d. nutartį buvo neteisingai taikytos materialinės teisės normos, tačiau nutartis palikta galioti, nes visi mokestiniame ginče priimti sprendimai buvo panaikinti ir mokestinė byla grąžinta VMI. Mokestiniai ginčai tarp bendrovės ir mokesčių administratoriaus vyko toliau. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijoje, kuri 2007 m. birželio 21 d. sprendė, ar bendrovė turi teisę į apeliaciją, vėl dalyvavo teisėjas A. Baranovas. Pareiškėjo nuomone, tuo buvo pažeista Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir nutartimi išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad kalbama apie tą patį mokestinį ginčą, matyti iš skundžiamo sprendimo ir skundžiamų mokesčių administratoriaus aktų (kalbama apie tuos pačius sandorius dėl investicijų, kurių teisėtumą išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 15 d. nutartimi, o delspinigiai skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu priteisti skaičiuojant nuo pat pirmojo mokesčių administratoriaus akto, kurio teisėtumą išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 15 d. nutartimi adm.byloje Nr.A8-425/2003, kurią priimant dalyvavo teisėjas A.Baranovas ).

2. Pareiškėjo teigimu, kolegija akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas -Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 58 straipsnį, 127 straipsnio 1 ir 2 dalis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

Teigia, kad kolegija, nustačiusi, jog apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas turėjo būti apskųstas iki 2007 m. gegužės 28 d., o pareiškėjas nuo 2007 m. gegužės 26 d. iki 2007 m. gegužės 30 d. buvo užsienio komandiruotėje (skundas paduotas 2007 m. gegužės 31 d.), nepagrįstai padarė išvadą, kad skundą reikėjo pasirašyti iki išvykstant į komandiruotę, t.y., iki 2007 m. gegužės 25 d. arba rašyti trumpesnį skundą. Pažymima, kad iš esmės tokia išvada reiškia, jog pareiškėjui nepriklauso teisė 14 dienų rašyti apeliacinį skundą, kad skundą jis turėjo surašyti per 9 dienas, nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalis suteikia visiems bylos dalyviams teisę rašyti skundą 14 dienų. Tokia išvada nesuderinama su Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, iš esmės užkerta kelią į teisminę gynybą. Pareiškėjo nuomone, tokia jo išvada yra pagrįsta, nes kolegija pripažįsta apeliacinio skundo sudėtingumą. Apeliacinio skundo padavimo terminą praleidus dėl svarbių priežasčių, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, terminas apeliaciniam skundui paduoti turėjo būti atnaujintas.

Pareiškėjo nuomone, kolegijos išvada, jog, bendrovės vadovui išvykus į komandiruotę, skundo pasirašymui galėjo būti įgaliotas kitas darbuotojas, nenurodant jokių įrodymų, kad bendrovės direktorius turėjo galimybę kitiems bendrovės darbuotojams pavesti tokį sudėtingą klausimą kaip apeliacinio skundo surašymas, kuris reikalauja bylos faktinių ir teisinių aplinkybių žinojimo ir įvertinimo, nepagrįsta; kolegija be įrodymų preziumavo, jog bendrovėje buvo tokios sąlygos, o direktorius jomis nepasinaudojo. Tuo kolegija pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnį, nes preziumuotos aplinkybės nėra nei visiems žinomos, nei nustatytos teismo sprendimu ar įstatymu. Bendrovės padėtis nėra tokia gera, kad ji galėtų turėti tokios kvalifikacijos darbuotojų, kurie galėtų tinkamai parengti apeliacinį skundą, jo priedus, prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir atsakingai užtikrinti, kad būtų pasirašytas ir įteiktas kasacinis skundas (tai patvirtina pridedamas darbuotojų sąrašas). Jau beveik penki metai dėl nagrinėjamo administracinio ginčo mokesčių administratoriaus sprendimu yra areštuotas bendrovės turtas. Daugiametis bylinėjimasis pareikalavo daug išlaidų, ir bendrovės direktorius, vienintelis žinantis sudėtingos bylos aplinkybes žmogus, negalėdamas išleisti dar daugiau lėšų juristų priėmimui į darbą, stengiasi pats, pasikonsultavęs su advokatais, rašyti skundus ar prašymus. Tam, kad bendrovė išsilaikytų, užtikrintų pajamas darbuotojams ir mokėtų mokesčius į biudžetą, direktorius turi ne tik dirbti byloje, bet ir vadovauti bendrovei, užtikrinti jos veiklos nepertraukiamumą, negali mesti kitų būtinų darbų, tarp jų - komandiruotės į užsienį. Pažymi, kad bendrovė daug metų sąžiningai laikęsis procesinių reikalavimų ir jai neturi būti daroma kliūčių paduoti apeliacinį skundą, kuriuo bendrovė siekia tiesos byloje nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. 2007 m. birželio 21 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo ir apeliacinį skundą nusprendė grąžinti jį pateikusiam subjektui. 2007 m. liepos 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo. Taigi, įstatymo nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nėra praleistas.

Kaip matyti iš pareiškėjo teismui pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Prašydamas atnaujinti procesą minėtoje įstatymo normoje nurodytu pagrindu, pareiškėjas nurodo aplinkybę, kad 2007 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai sprendžiant jo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo priėmimo klausimą, teisėjų kolegijos sudėtyje buvo teisėjas A.Baranovas, kuris jau yra dalyvavęs tame pačiame teisme priimant sprendimą dėl to paties mokestinio ginčo (2003 m. gegužės 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje (Nr. A8-425/2003).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalis nustato, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr.I-5602-15/2007) išsprendė mokestinį ginčą, kilusį Inspekcijai 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr.11/06 patvirtinus 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 68-05-32-54 (pareiškėjas apskundė teismui Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. S-3(7-179/2006); VMI 2006 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 69-450; Inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 11/06 ir 2006 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr.68-05-32-54), kuriais bendrovei buvo nurodyta sumokėti 239 332 JAPM ir 1 244 798 Lt šio mokesčio delspinigių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartimi (adm. byla Nr.TA14-44/07) buvo atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą paduoti apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo (b.l.140-142).

Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 15 d. nutartis (adm. byla Nr.A8-425/2003) yra priimta ne minėtoje, o kitoje administracinėje byloje, kurioje teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įėjo ir pareiškėjo paminėtas teisėjas A.Baranovas, nagrinėjo pareiškėjo UAB „T. ir partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimo. Šioje administracinėje byloje mokestinis ginčas vyko dėl Mokestinių ginčų komisijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr.S-441-(7-441/2002), kuriuo Komisija panaikino VMI 2002 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr.13-07-8695, Inspekcijos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr.38 ir 2002 m. gegužės 27 d. patikrinimo akto Nr.17-02-10-104 nurodymus pareiškėjui sumokėti 499 497 Lt JAPM, 89 683 šio mokesčio delspinigius ir 105 446 Lt baudą. 2003 m. gegužės 15 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą, taip pat Mokestinių ginčų komisijos bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus ir perdavė mokestinę bylą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 17 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr.A8-425/2003, šią bylą išnagrinėjo išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kuri 2004 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjo UAB „T. ir partneriai“ prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 15 d. nutarties panaikinimo atmetė (b.l.43-46).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis (adm. byla Nr.TA14-44/07) ir 2003 m. gegužės 15 d. nutartis (adm. byla Nr.A8-425/2003) yra priimtos skirtingose bylose. Kad šios administracinės bylos yra skirtingos patvirtina tai, jog minėtose bylose pagal pareiškėjo pateiktus skundus buvo nagrinėjami mokestiniai ginčai dėl mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos skirtingų laiku priimtų skirtingų administracinių aktų. Aplinkybė, kad mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos skirtingu laiku priimti skirtingi administraciniai aktai yra dėl tos pačios rūšies mokesčio ir apskaičiuojant šį mokestį buvo vertinami tie patys pareiškėjo sudaryti sandoriai, nagrinėjamu aspektu nėra reikšminga. Kiekvienoje administracinėje byloje sprendžiamas konkretus mokestinis ginčas, t.y. dėl mokesčių administratoriaus konkretaus sprendimo (sprendimų), pagal kurį (kuriuos) mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis (ABTĮ 2 straipsnio 18 d., 15 straipsnio 4 punktas, 22 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktai). Tuo atveju, jei teismas panaikina mokesčių administratorių priimtus sprendimus ir perduoda mokestinę bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, mokesčių mokėtojas dėl naujai priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, jei su jais nesutinka, turi kelti mokestinį ginčą iš naujo, t.y. pasinaudoti privaloma mokestinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, po to, jei nesutinka su priimtais sprendimais, paduoti skundą administraciniam teismui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas šią tvarką žino ir ja naudojosi, nes surašius naują patikrinimo aktą, kurį patvirtino Inspekcija (2006 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr.11/06 patvirtintas 2006 m. birželio 30 d. aktas Nr.68-05-32-54), nustatyta tvarka pradėjo mokestinį ginčą dėl šių administracinių aktų panaikinimo (b.l.37-9,11-24).

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu yra nepagrįstas, nes pagal bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą (2007 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. TA14-44/07), išnagrinėjo neteisėtos sudėties kolegija. Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalis nedraudžia apeliacinės instancijos teismo teisėjui, kuris dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) iš esmės, dalyvauti apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant kitą administracinę bylą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui A.Baranovui, kuris dalyvavo nagrinėjant vieną administracinę bylą (2003 m. gegužės 15 d. nutartis adm. byloje Nr.A8-425/2003) ir priimant joje sprendimą iš esmės, nebuvo jokių procesinių kliūčių dalyvauti kitoje administracinėje byloje nagrinėjant to paties pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą dėl termino atnaujinimo paduoti apeliacinį skundą (2007 m. birželio 21 d. nutartis adm. byloje Nr.TA14-44/07).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašymą atnaujinti procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas motyvuoja tuo, kad teismas, priimdamas 2007 m. birželio 21 d. nutartį, pareiškėjo nuomone, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 58 straipsnį, 127 straipsnio 1 dalį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis nenumato pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje dėl procesinių teisės normų pažeidimo, o įrodymų ir argumentų, kad buvo pažeistos materialinės teisės normos, pareiškėjas nepateikė. Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso byloje atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „T. ir partneriai“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.TA14-44/07 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėStasys Gagys