Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 13 d. iki 2022 m. vasario 11 d. (toliau - ir ginčo laikotarpis)

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl patalpų temperatūros, drėgmės ir ventiliacijos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad nuolat drėko čiužiniai ir patalynė, trūko gaivaus oro, vasarą temperatūra buvo gerokai aukštesnė nei 28 °C.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte numatyta, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad patalpų ventiliacijos, vėdinimo ir šildymo įrenginiai yra tvarkingi, kadangi atsakingi darbuotojai prižiūrėdavo patalpas ir esant gedimams buvo kuo skubiau remontuojama. Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo kameroje Nr. 217 langas atsidaro, yra įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Kameros yra reguliariai tikrinamos Visuomenės sveikatos centro specialistų, kurių patikrinimo išvadose pažeidimų, susijusių su vėdinimu, neužfiksuota. Tinkamai naudojantis kamerų vėdinimo galimybėmis, tai yra atsidarant langus, neužkemšant ventiliacijos angos, yra užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiomis atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, nes jos atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, be to byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo gyvenamąsias bei bendro naudojimo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės patalpose. Pareiškėjo teiginiai, kad lango vėdinimui nepakako – atmestini kaip pasirinkta bylos vedimo taktika, nes ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas kameroje Nr. 217, kurioje buvo ir atidaromas langas, ir mechaninė vėdinimo sistema, kuri, pagal jo paties teiginius, veikė. Taigi ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 217 akivaizdžiai buvo užtikrinama oro cirkuliacija. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką (vėdinti patalpas), kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, tačiau nurodė, kad yra užtikrinamas tinkamas temperatūros palaikymas nuteistųjų gyvenamose patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog, ginčo laikotarpiu nesant nuteistųjų nusiskundimų dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros ir santykinės oro drėgmės, Lietuvos kalėjimų tarnyba neturėjo pagrindo jų tikrinti ir neturėjo galimybės atliktų patikrinimų rezultatus pateikti teismui, todėl, nesant galimybei patikrinti šios pareiškėjo skundo dalies pagrįstumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba nagrinėjamoje skundo dalyje veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus.

Dėl ventiliacijos veikimo garso.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad kameros Nr. 217 kampe buvo skardinis ventiliacijos vamzdys, ir iš jo nuolatos buvo girdimas ūžesys. Tai trukdė užmigti, o vos užmigus ūžesys ir vėl pažadindavo.

Pažymėtina, kad nei Higienos norma HN 134:2015, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.) nenumato garso izoliacijos įrengimo ventiliacinėje sistemoje ir leistino triukšmo lygio sklindančio nuo jos.

Pareiškėjas teiginiui, kad dėl ventiliacinės sistemos ūžesio negalėjo miegoti naktimis, pagrįsti objektyvių įrodymų nepateikė. Lietuvos kalėjimų tarnybos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sutrikusio miego į medicinos darbuotojus nesikreipė, jam vaistai nuo nemigos nebuvo išrašyti ir teikiami. Taigi, vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, dėl ventiliacinės sistemos ūžesio, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnyba pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Be to, nagrinėjant bylą, nenustatyta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas dėl aptariamo nepatogumo (iš ventiliacinės sistemos sklindančių garsų) ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lietuvos kalėjimų tarnybos administraciją, ar kad dėl triukšmo lygio nustatymo būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas. Pareiškėjas tik 2022 m. spalio 17 d., tai yra jam jau būnant kitoje Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo kameroje, pradėjo skųstis netinkamomis Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo kameros Nr. 217 sąlygomis, todėl Lietuvos kalėjimų tarnyba ginčo laikotarpiu fiziškai negalėjo nustatyti galimo triukšmo lygio sklindančio nuo ventiliacinės sistemos, bei taip elgtis neturėjo jokio pagrindo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog, ginčo laikotarpiu nesant nuteistųjų nusiskundimų dėl ventiliacinės sistemos ūžesio, Lietuvos kalėjimų tarnyba neturėjo pagrindo jo tikrinti ir neturėjo galimybės atliktų patikrinimų rezultatus pateikti teismui, todėl, nesant galimybei patikrinti šios pareiškėjo skundo dalies pagrįstumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba nagrinėjamoje skundo dalyje veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad ne kartą rašė prašymus įkalinimo įstaigai, kad suorganizuotų vizitą pas psichiatrą, prašė, kad jam išrašytų medikamentų nuo nemigos, tačiau buvo paaiškinta, kad jis nėra įtrauktas į įskaitą nei dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo, nei dėl alkoholio vartojimo, todėl nebuvo paskirtas vizitas pas psichiatrą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas.

Pirminio, antrinio ir tretinio lygių asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo suimtiesiems ir (ar) nuteistiesiems, laikomiems Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose laisvės atėmimo įstaigose, tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 patvirtintas Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašas (neteko galios 2023 m. sausio 1 d., toliau– Tvarkos aprašas). Pagal Tvarkos aprašą, asmens sveikatos priežiūros paslaugos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, teikiamos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir šio aprašo nustatyta tvarka kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose (2 punktas); Tvarkos aprašu privalo vadovautis Laisvės atėmimo vietų ligoninė, organizuodama savo veiklą ir pacientams teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas; laisvės atėmimo įstaigos, užtikrindamos pacientams reikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą; kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikdamos asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose ir kitos kompetentingos institucijos (3 punktas). Tvarkos aprašas nustato, kad laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai pagal savo kompetenciją pirmąją medicinos pagalbą suteikia tik ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju.

Išanalizavus nurodytą teisinį reguliavimą bei atsižvelgus į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-299 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų ligoninės valdymo struktūrą, daroma išvada, kad dėl įvykdytos pertvarkos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo įsteigtas šios ligoninės struktūrinis padalinys - Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius, ginčo laikotarpiu veikęs pagal veiklos adresus, įskaitant ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime.

Ginčo laikotarpiu Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo veiklą reglamentavo Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatai (neteko galios 2023 m. sausio 1 d., toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65. Nuostatų 7 punkte nurodyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo veiklos tikslas yra vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje. Šiam tikslui pasiekti skirtos funkcijos išvardintos Nuostatų 8.1-8.25 punktuose. Nuostatų 8.21 punkte nurodyta, kad įstaigoje laikomus suimtuosius ir nuteistuosius registruoja pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti, pristato juos į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kad būtų suteiktos ambulatorinės ar stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jei šios paslaugos negali būti suteiktos įstaigoje ar Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Prireikus įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikia pirmąją medicinos pagalbą.

Remiantis Nuostatų 8.21 punktu ir Tvarkos aprašo 3 punktu, daroma išvada, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimui buvo pavesta užtikrinti suimtiesiems ir (ar) nuteistiesiems reikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bei suteikti pirmąją medicinos pagalbą ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju.

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos, bet psichiatro paslaugos nebuvo suteiktos, be to pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nusiskundimų dėl psichikos sveikatos būklės, nemigos ir dėl to paskirto medikamentinio gydymo. Tai yra, esant pagrindui pareiškėjas akivaizdžiai galėjo kreiptis pagalbos į medicinos specialistus dėl psichikos sveikatos būklės, nemigos ir medikamentinio gydymo, bet ginčo laikotarpiu to nepadarė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. G. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2021 m. balandžio 13 d. iki 2022 m. vasario 11 d., atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.