Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria leista nukreipti išieškojimą į asmeninį skolininkų turtą Jono Mendelio individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-45-343/2008.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bankrutavusios Jono Mendelio IĮ administratorius pateikė teismui prašymą leisti nukreipti išieškojimą į J. M. ir R. M. priklausantį turtą 419 966,05 Lt sumai, kurią sudaro 288 166,05 Lt kreditoriniai reikalavimai, 120 000 Lt administravimo išlaidų sąmata laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 13 d. iki įmonės išregistravimo iš įmonių rejestro ir 11 800 Lt administravimo išlaidų įsiskolinimas UAB „Vildirena“. Nurodė, kad likviduojama įmonė turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, neturi. Pažymėjo, kad pagal CK 2.50 straipsnio ketvirtąją dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas ir tais atvejais, kai neribotos atsakomybės juridinio asmens prievolėms neužtenka tokio juridinio asmens turto, už individualios įmonės skolas atsako jos dalyviai (CK 2.45 str.). Kai individuali įmonė yra įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas (CK 2.45str., 3.91str.). Verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str.). Todėl bankroto bylą iškėlus individualiai įmonei, kurios turtas nėra atskirtas nuo įmonininko turto, ir neužtekus turto kreditoriniams reikalavimams tenkinti, išieškojimas gali būti nukreiptas į asmeninės, bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis įmonės savininkui ar jo sutuoktiniui priklausantį turtą. Įmonė jokio turto neturi. Todėl 2008 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas išieškojimą nukreipti į bendraatsakoviams nuosavybės teise priklausantį turtą, 2008 m. balandžio 18 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata – 120 000 Lt, iki šiol neatsiskaityta su administratoriumi UAB „Vildirena“, kurios patvirtinta išlaidų sąmata – 11 800 Lt.

Teismas administratoriaus prašymą išnagrinėjo apie teismo posėdį nepranešęs tretiesiems asmenims – kreditoriams ir jiems nedalyvaujant. Tretieji asmenys neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonę nagrinėjamu klausimu. Dėl to galima daryti išvadą, kad teismas dar iki prašymo nagrinėjimo pradžios turėjo išankstinę nuomonę tenkinti administratoriaus prašymą, t. y. nutartį priėmė būdamas šališkas. Dalinant sutuoktinių turtą, vadovaujantis CK 3.120 straipsniu, turėtų būti atsižvelgta į vaikų poreikiams tenkinti skirtą turtą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Byloje yra duomenys, kad J. M. ir jo sutuoktinė R. M. yra neįgalūs, todėl iš jų lėšų, gautų iš darbo santykių, nėra galimybės suteikti vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą periodinėmis išmokomis, tokį išlaikymą vaikams galima skirti tik iš jų bendro turto. Vaikų išlaikymo klausimas nagrinėjamas Prienų apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-36-644/2008, šioje byloje priimtas sprendimas dar neįsiteisėjo. Ginčijama nutartimi teismas atima galimybę tinkamai pasirūpinti vaikų išlaikymu, nes, nežinant jo ir jo sutuoktinės turto vertės, nukreipus išieškojimą pagal kreditorių reikalavimus, gali nelikti turto vaikų išlaikymui. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-178/2006 pažymėjo, kad reikalavimas mokėti išlaikymą įmonės savininko vaikams, sutinkamai su CPK 754 straipsnio 2 dalimi, vykdymo procese tenkinamas pirma eile. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytą kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilę, jis, kaip ir visi kiti įmonės savininko kreditorių reikalavimai, galėtų būti tenkinamas trečiąja eile. Toks eiliškumas akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Socialine prasme išlaikymo mokėjimas yra žymiai svarbesnis negu mokesčiai valstybei, darbo užmokestis ar apmokėjimas už žemės ūkio produkciją, todėl tokie finansiniai reikalavimai tvirtintini pirmąja eile. Nagrinėjamoje bankroto byloje teismas ne tik kad netvirtina jo vaikų kreditorinių reikalavimų pirmąja eile, bet net nepriima šių reikalavimų apskritai. Skundžiama nutartis atima galimybę jo vaikams būti aprūpintais. Teismo posėdžio metu nebuvo išaiškinta, kokia suma vertintinas jo ir jo sutuoktinės turtas, ar to turto užteks kreditoriniams reikalavimams tenkinti, kaip bus sprendžiamas vaikų išlaikymo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiruoju skundu skundžiama tik Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties dalis, kuria tenkintas administratoriaus prašymas, todėl dėl atskiruoju skundu neapskųstos Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties dalies pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad tretieji asmenys (kreditoriai) neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės nagrinėjamu klausimu, kadangi pirmosios instancijos teismas administratoriaus prašymą išnagrinėjo apie teismo posėdį jiems nepranešęs. Pagal Įmonių bankroto įstatymo trečiosios dalies 20 punktą įmonės administratorius vykdo teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, taigi įmonės administratorius atstovauja įmonės kreditorių interesus. Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas išieškojimą nukreipti į bendraatsakoviams nuosavybės teise priklausantį turtą, 2008 m. balandžio 18 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata ir įmonės administratorius kreipėsi į teismą vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimus. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, kreditoriams savo valią išreiškus kreditorių susirinkime ir teisme juos atstovaujant administratoriui, nėra pagrindo konstatuoti, kad tretieji asmenys (kreditoriai) neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės nagrinėjamu klausimu teismo posėdyje. Be to, tretieji asmenys (kreditoriai) Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutarties neskundžia, todėl darytina išvada, nėra CPK 329 straipsnio trečiosios dalies pirmajame punkte nurodyto absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas tretiesiems asmenims (kreditoriams) apie klausimo dėl išieškojimo nukreipimo į bendraatsakoviams nuosavybės teise priklausantį turtą nagrinėjimą teismo posėdyje galėjo įtakoti neteisingą minėto klausimo išnagrinėjimą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog, vadovaujantis CK 3.120 straipsniu, dalinant sutuoktinių turtą turėtų būti atsižvelgta į vaikų poreikiams tenkinti skirtą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė išieškojimo nukreipimo į bendraatsakoviams nuosavybės teise priklausantį turtą klausimą, o ne sutuoktinių turto padalinimo klausimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-178/2006. Minėtos nutarties turinys patvirtina, kad tuo atveju buvo sprendžiamas nepilnamečio vaiko, kuris yra įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo klausimas. Nagrinėjamu atveju J. M. vaikai nėra įtraukti į Jono Mendelio IĮ kreditorių sąrašą, todėl apelianto nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi ir nėra pagrindo atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-178/2006. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio pirmąją dalį, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl Jono Mendelio IĮ pabaigos, gali būti prašoma, esant teisiniam pagrindui, įtraukti J. M. vaikus į kreditorių sąrašą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.